Prie trijų jūrų – 3 dalis Turkija

Liepos 11d., ketvirtadienis
Vienoje iš paskutiniųjų Shell kolonėlių įsigyjame tikslenį žemėlapį. Po ilgoko svarstymo ir konsultacijų su pravažiuojančiais vairuotojais nusprendėm važiuoti pro Graikiją. Važiuojame puikiu dviejų juostu keliu, esančiu 7 km iki Graikijos, tačiau Garmin „teta“, nors ir apginkluota naujaisias žemėlapiais, jo nemato. 12:02 h mes Graikijoj, kelias E85. Pavažiavus 20km pasirodo rodyklė į dešinę „ Turkey 18“ . Pasienyje stovi automatais ginkluoti kareiviai eilėje vienas automobilis ir 12:57 mes Turkijoje. Pirmoj žiedinėje sankryžoje turkas atvarė prieš žiedą, kirtau ant stabžių. Toliau ramiau, bet sustojus pries raudoną šviesoforą nekantrūs turkai jau pypsi. Pirmas miestas Edirne. 2011 m. miesto puošmena, Selimijos mečetė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas didžiulis, pradedam ieškoti pinigų keityklos. Pusamžis turkas pabandė padėti, bet pamatęs kad mažai supratom, pasisiūlė palydėti. Ėjome kelis kvartalus, jau pradėjom galvoti, kad veda pas kokį savo draugelį, bet priėjom banką, turkas pasakė, kad kursas čia geriausias ir palinkėjęs geros kloties nuėjo savo keliais. Keitimo kursas apie 2,5 lyros už 1 eurą arba 2 lyros už 1 dolerį. Pasivaikštome po pėsčiųjų bulvarą, kuris paliko įspūdį savo puošnumu.

Pirmą kartą apžiūrime mečetę, sėdintys senoliai gestais parodė, kad jaustumės laisvai, drasiai fotografuotumėm. Tik pagarbos ženklan damom reikėjo apsijuosti kojas ir pridengti plaukus. Aplink jokių turistų nėra tvyro maloni vėsa ir ramybė.

Lauko kavinėje skaniai pavalgome aštrių mėsiškų patiekalų už 39 lyras. Beje, kavinės šeiminikas pats labai maloniai aptarnavo,net rankoms skysčio nusiplauti prieš valgį atnešė.

Apžiūrėję Ederną sėdame į mašiniuką ir važiuojame Stambulo link. Važiuojam ne automagistrale, tačiau kelias dviejų juostų ir puikios kokybės.

Termometro stulpelis kyla, 16:41 h rodo 34C.. Likus 80km iki Stambulo atsitiktinai randame kempingą, už viską paprašo 30 lyrų. Puiku, liekame čia. Vakare žiūrėjome filmą, valgėme skanius virtinukus kempingo kavinukėje. Kempingas vadinasi Semizkum, prie pat Marmaro jūros. Tą vietą keliaujantiems vertėtų įsidėmėti, nes, kaip tvirtino sutikta kempinge vokiečių porelė, kito aplink nėra.
Liepos 13d., penktadienis
Keliames apie 8 h. Paliekame daiktus palapinėje ir 9:17 iškeliaujame iš kempingo. Temp. 28C. Likus 54 km iki Stambulo įsukame į autostradą, Dešinėje matosi jūra. Važiuojant keliais, ir pačiame Stambule nepamatėme nė vieno automobilio ne turkiškais numeriais. Apskritai automobiliai ten mažiausiai per vieną kartą jaunesni nei Lietuvoj. Sunkumų sukelia tai, kad nėra kelio rodyklių angliškai. Ir šiaip visi turkai šneka tik turkiškai, jei tai nėra turistų lankomos vietos.
Ilgai ieškojome, kur centre palikti mašiną. Vienoj vietoj jau būtume palikę, bet prisistatė žmogėnas ale „mokamos“ aikštelės prižiūrėtojas, kuris aiškiai ieškojo durniukų, nes prašė 10 lyrų (4eurų) už valandą. Spjovėme į tą biznierių ir pasukom ieškoti toliau aikštelės. Dar truputį pavažiavę radome šalia įlankos puikią stovėjimo aikštelę, nuo 13-20 val. Sumokėjome 8 lyras. Dar toks pastebėjimas. Centre lipant iš mašinos, iškrito išmanusis telefonas ir nepastebėjau. Pro šalį einantis turkas ženklais parodė kur guli telefonas. Vėlgi, nesu tikras ar taip nutiktų Lietuvoje.
Išlipę į 32C karštį patraukėme į Mėlynąją mečetę, tačiau ji iki 14:30 h buvo uždaryta, tad pasitrynėm bevaikščiodami aplinkui, juk ten ir centras. Nusipirkome keptų kaštonų, sužinojome kainas į Sophia Sobor, 25 lyros žmogui, vaikam nuolaidų nėra. Sulaukę atidarymo patekome į mečetę, kuri garsėja savo dydžiu. Vos tik įžengus, iškart patenki į vėsą ir ramybę. Pusė jos atitverta turistams, kitoje pusėje meldžiamasi.

Atsikvėpę nuo saulės ir miesto šurmulio patraukiame link Sophia Sobor, brangu, bet ką darysi, vis dėlto nemažą kelią sukorėm, reikia pamatyti. Prieš muziejų dar užsukame pavalgyti. Trinta daržovių sriuba 6 lyros o keptas balklažanas apie 8 lyras. Beje, Turkijos kavinėse traškios duoneles negailima ir ji kažkokiu stebuklingu būdu tinka prie bet kokio patiekalo, kuri užsisakai.
Užvalgę einame į Sophia Sobor. Didingas pastatas, kadaise buvęs sultonų namais, mečete ir dar daug kuo.l aprašinėti galima be galo, bet visos didybės vis tiek neperduosi.

Įspūdį galima susidaryti iš nuotraukų arba patiems ten apsilankant. O trumpai tariant, muziejus tikrai gražus, bet kaina didoka + reikia nusipirkti už 15 lyrų audio gidą, nes be jo išvis nelabai ką suprasi. Nors audio gidas nėra superinis, Vokietijos muziejuje Pergamone šis dalykas yra kur kas geriau padarytas. Pasikultūrinę einame link Bosforo sąsiaurio, bet iškart nueiti prie jo nepavyksta.

Einent gatve pamatome užrašą „ice cream“ ir einame ragauti išgirtų KAHTAMANMARASH ledų. Jie labai skanūs, bet brangoki. Kokie 200ml -7 lyros. Toliau einame centrine gatve, įvairūs prekiautojai įkyriai perša savo prekes, siūlo užsukti į kavines. Žodžiu pilnu tempu vyksta turistų gaudynės. Įkišame nosį į Grand bazarą. Jis milžiniškas, bet patogus tuo, kad yra uždaroje erdvėje, sudarančioje kvartalą su daugybe gatvelių, ir ten komfortabilu apsipirkinėti – nekaršta.

Mūsų pirkiniai iš ten – Lakuma ir juodoji arbata su šafranu. Išėję pasikeičiame apie 50eurų ir užklystame į turkiškų saldumynų parduotuvę. Tuščiomis iš ten išeiti, aišku, nepavyksta. Prisiperkome 1,5 kilo įvairiausių saldumynų. 1 kg /68 lyros. Brangu, bet skanu.

Vakare pagrindiniai Stambulo skverai prisipildo iškylaujančių šeimų. Visi laukia saulės nusileidimo, kad galėtų pradėti valgyti. Ramadanas.

Grožimės vakariniu Stambulu Bosforo sąsiaurio pakrantėje ir sukame mašinos link. Įspūdingas vaizdas grįžtant, kai beveik šimtą kilometrų pajūriu nesibaigia šviesų jūra.
Liepos 14d., šeštadienis
Dar vieną naktį nakvojame kempinge. Maudomės Marmara jūroje, išleidžiame paskutines lyras arbūzui ir melionui. 14h pajudame Graikijos link. Pakeliui teko matyti miestą kalnuose su absoliučiai naujoviškais daugiaaukščiais. Apie 17,30h sustojame TR-GR pasieny. Apsidžiaugę, kad nedaug mašinų ir eilėje laukti neteks, smarkiai apsigauname. Privažiavus muitų kontrolę, pasienietis paima mūsų pasus, brūkšteli kažką į kompiuterį ir atsiprašančiu veidu pasako, kad mūsų mašiną reikia patikrinti rentgenu. Teko iškrauti visus daiktus, kurių visiškai netikrino. Mano damos pralaukė apie valandą and suoliuko šalia daiktų. Žmonės pravažiuodami net galvą pakreipdavo. Aš laukiau painioje muitinės teritorijoje kitoje eilėje tarp fūrų. Šiaip neatrodė, kad ten kažkas kažką tikrintų, greičiausiai mūsų mašina tapo loterijos auka. Sugrįžus tas pats pasienietis mandagiai pareiškė, kad esame laisvi. Beje, nė vienas pasienietis nekalbėjo angliškai. Taip ir likom nesupratę. Tik įvažiavus į Graikiją, iškart sukam prie jūros ir pajūriu traukiame tolyn. Mūsų tikslas išsamiau susipažinti su graikiška Makedonijos sritimi. Alexandropolyje sustojame suvalgyti graikiško meliono ant jūros kranto.

Skonis ne tas.Tokių skanių melionų kaip Turkijoje, niekur daugiau ragauti neteko. Surandame gražų paplūdimį ir ten nakvojame.