Klaipėda – Ryga – Taškentas – Samarkandas
2013, spalis
Spalio mėnesio 20 – 26 dienomis Taškente vyko aštuntoji Uzbekijos meno savaitė. Tai vienas iš pačių didžiausių kultūros renginių Uzbekistane. Jos metu buvo surengtas ir ketvirtasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis Theatre.UZ/2013. Festivalio organizatoriai – „Fond Forum“, Uzbekistano jaunimo teatras, Kultūros ir sporto reikalų ministerija bei susivienijimas „Uzbekteatr“.
Pagrindinis šio teatrinio forumo tikslas yra sukurti stabilius bei ilgalaikius darbo ir kūrybos ryšius tarp jaunųjų profesionalų , skatinti naujos teatro ir kino kūrėjų bendrijos atsiradimą. Šių metų teatrų festivalyje buvo parodyti šeši užsienio šalių , šeši Uzbekistano apskričių spektakliai ir aštuoni sostinės teatrų vaidinimai. Taip pat buvo organizuota programa „ Jaunųjų kūryba“, festivalis prasidėjo bendru Uzbekistano bei Izraelio teatrų spektakliu. Beje, pjesę šiam bendram reikalui parašė Ido Netanyahu, Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu brolis, kurio tiesią nugarą, akinius, gerai pasiūtą kostiumą ar gražų gestą nuolat aptarinėjo festivalio dalyviai. Su „ Laiminga pabaiga“ teatro mylėtojus autorius supažindino dar pernai metais vykusioje šventėje, o šiemetinėje įvyko galutinio darbo rezultato parodymas.
Festivalio organizatoriai šiais metais ypatingą dėmesį rodė užsienio teatrų , švenčių ir fondų atstovams, kad ateityje Theatre.UZ taptų bendrų kūrybinių projektų paskata.
Taškento publika šiame forume turėjo progos susipažinti su spektakliais, sukurtais pagal A.Kadyrino, A.Navoino, U.Gadžibekovo, A.Bariko, I,Člakio, H.K.Anderseno, K.Goci ir kitų pasaulinio garso autorių kūrinius. Programoje buvo parodyti „Praėję dienos“, „Šilkas“, „Tu – aš „, „Antalogija“, „Amokas“ ir kiti jau suspėję pagarsėti Europos bei Azijos teatrų vaidinimai.
Kaip jau minėjau, daug laiko šių metų Taškento teatro forumas skyrė savo šalies jaunimui, buvo parodyti penki Uzbekistano jaunųjų režisierių darbai, juos stebėjo specialiai šiam reikalui suburta tarptautinė ekspertų komisija. Ji atrinko kandidatus, kurių spektakliai bus parodyti 2014 metų SNG, Baltijos ir Gruzijos jaunųjų teatro veikėjų forume.
Festivalio metu, Uzbekistano jaunimo teatre ir Uzbekistano Valstybiniame kultūros ir meno institute vyko „ meistriškumo pamokos „ kurias vedė teatro veikėjai iš Vokietijos, Baltarusijos, ir Prancūzijos, buvo parengti kūrybiniai susitikimai su teatro kritikais Nina Mazur ir Aliona Liopo, pasaulinį teatrų festivalį „D’Avinion OFF“ pristatė svečias iš Paryžiaus Gregas Žermenas.
Į šitą didžiulį ir margą viduriniosios Azijos šalį atvykome iš Rygos nedideliu airBaltic lėktuvu. Jau anksčiau kažkuriame savo straipsnyje rašiau, kad Latvijos nacionaline oro linijų bendrove aš tikrai nesižaviu. Mano nuomonė apie airBaltic nepasikeitė ir po šito skrydžio. Užtat mus atgal parlakinęs Uzbekijos oro linijų lėktuvas ir jo ekipažas nusipelnė pačių gražiausių mūsų žodžių ir plačiausių šypsenų, kai mes sotūs ir šiek tiek numigę palikome erdvų ir labai patogų jo saloną.
Koks buvo pagrindinis šios mūsų kelionės tikslas turbūt visi jau suprato – teatrų festivalis. Bet šalia savo privalomosios programos mes dar turėjome krūvą laisvo laiko susipažinti su Taškentu, pamatyti beveik viską, kuo didžiuojasi šitas didžiulis Azijos miestas, atradome laiko sudalyvauti ir viename kitame iš anksto neplanuotame renginyje, bei nuvažiuoti į Samarkandą.
Dabar sugrįšiu į pradžią.
„AUKSINIO GEPARDO“ ATIDARYMAS
Latvijos nacionalinių oro linijų pasididžiavimas susiruošė tūpt, jam tai daryti sekėsi daug sunkiau, nei mums norėjosi. Staiga netikėtai per salono garsiakalbius stiuardesės balsas pradėjo vardyti mūsų pavardes. Su vargu jas perskaičiusi moteris pažvalėjusi pasakė, kad prie nusileidusio lėktuvo visos mūsų grupės laukia autobusas, kuris mus nugabens į oro uosto VIP salę.
Susinepatoginę nusileidome trapu ir sulipome į prie lėktuvo stovintį autobusą. Pasitiko maloni aukšta, dar šiek tiek užsimiegojusi mergina. Ji mus suskaičiavo ir iš autobuso panoro iškrapštyti du mūsų grupei nepriklausančius vyriškius, kurie niekaip nenorėjo pasiduoti jos raginimams. Pagaliau blizgantys žiedais ir brangiomis medžiagomis azijietiško gymio vyrai išsidangino ir mes pajudėjome terminalo link.
VIP salėje, kol klijavo į mūsų pasus vizas, išgėrėme mineralinio vandens, kavos, kažkas suvalgė vieną kitą meduolį. Atnešė mūsų bagažus, čia pat juos patikrino, ir mes darnia žąsele išėjome į lauką. Ten įsėdome į kitą mūsų belaukiantį autobusą ir pajudėjome plačiomis Taškento gatvėmis. Plačiomis ir labai geromis, tikrai niekur nepastebėjome nė vienos duobelės, nė vieno didesnio nelygumo.
Visuose žemynuose pabuvau, daug miestų miestelių mačiau, tačiau su Taškento gatvėmis ir bulvarais savo platumu, ko gero, rungtis gali tik vienas kitas pasaulio didmiestis.
Važiuojant Nodira, toks buvo mus pasitikusios merginos vardas, trumpai papasakojo kas mūsų laukia šiandieną ir pažadėjo vakare supažindinti su dviem vyriškiais, kurie bus mūsų gidai visų dešimties dienų laikotarpiu. Atvykome į įspūdingo dydžio viešbutį. Virš jo puikavosi pavadinimas „Uzbekistan“, priešais plytėjo didžiulis medžiais apsodintas plotas, kurio centre tryško įspūdingi fontanai. Pasiteiravau , kas tai yra, parkas ar skveras, ir tuojau gavau atsakymą, kad tai yra tik skveras, nes Taškento parkai esą kur kas didesni. Erdvioje foje viešbučio patarnautojai paėmė mūsų lagaminus, o Nodira nulydėjo mus į restorano salę pusryčių.
Salė buvo milžiniška.
Jos pakraštyje stovėjo didžiuliai „švediški stalai“. Čia mes pusryčiavome visas dešimt dienų, pietūs ir vakarienė būdavo patiekiami gretimai esančioje ne mažiau įspūdingo dydžio patalpoje, mat šitoje kiekvieną vakarą vykdavo vestuvės.
Maitino labai įvairiai, tačiau labiausiai mus visus čia stebino riešutų ir sulčių stalas, kurį mes tuojau pat praminėme lesalų stalu. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi stalai čia buvo didžiuliai, labai didžiuliai, maži būtų atrodę juokingai šitose milžiniškose viešbučio erdvėse.
Po pusryčių pakilome į savo kambarius dvyliktame pastato aukšte, ir padarėme tai, ką mūsų vietoje būtų padaręs kiekvienas: apžiūrėjome spintas, kambario barus, vonios kambarius ir likome patenkinti. Iš savo dvyliktojo aukšto pažvelgiau pro langą, ir dar įspūdingesnis man pasirodė neseniai matytas skveras, jo centre ant postamento stovintis raitelis, fontanai, o už to skvero matėsi mėlynstogis namas, šiek tiek panašus į mečetę. Paskui sugulėme į lovas. Jose išsivartėme iki pietų. Prieš pat pietus atėjo mūsų tikrieji gidai, susipažinome. Abu buvo gana simpatiški vaikinai, vienam netrūko nieko, antrasis stokojo jumoro jausmo. Logiška, kad mes visi labiau prisirišome prie pirmojo.
Kadangi į festivalį atvykome diena anksčiau, tai mūsų vaikinukai pasiūlė mums nieko nedelsiant eiti kartu su jais apžiūrinėti miesto, o vakare sudalyvauti trečiojo tarptautinio kino festivalio „Auksinis gepardas“ atidaryme. „Auksinis gepardas“ yra, sakykime, Azijos Kanai, ar garsusis Venecijos kino forumas. Taigi, likome labai pamaloninti tokiu pasiūlymu, bet tuojau pat susirūpinome savo tualetais, mat vyrukas, tas kuris stokojo jumoro jausmo, labai tiesiai mums pareiškė, kad smokingai ir ilgos vakarinės suknios visiems yra privalomi. Kad galėtume deramai išspręsti mums iškilusį uždavinį, ekskursiją po miestą mes sutrumpinom.
Nežinau ar pribloškė mus pirmasis pasivaikščiojimas , tačiau bent jau nustebino tai tikrai. Rūmai ir fontanai, fontanai ir rūmai – taip savo įspūdžius po Taškentą nusakė viena Rusijos teatro aktorė.
Pažiopsoję ir pasistebėję sugrįžome į viešbutį puoštis.
Tikrai turėjome gerai palaužyti galvas kaip rengtis vakarui, nes tokioms iškilmėms niekas iš mūsų nebuvo pasiruošęs.
Išsipuošėm kaip sugebėjom.
Įlipome į labai paprastą Taškento Jaunimo teatro autobusą, savo dizainu niekaip neatitinkantį renginio lygio ir statuso.
Vakarinėse gatvėse važinėjo daug daugiau transporto nei dieną. Visi jie buvo baltos spalvos, dauguma čia pat surinktų, bendradarbiaujant su užsienio firmomis.
Mūsų autobusiuko durys atsidarė ir mes patekome į ryškiai apšviestą aikštę. Raudonojo kilimo lauke nesimatė. Jis buvo patiestas koncertų salės vestibiulyje. Čia pat už kilimo, kaip ir pridera tokiuose renginiuose, stovėjo didžiulė reklaminė festivalio siena, prie kurios paveikslavosi, tiksliau, prie kurios fotografai ir televizijos kanalų darbuotojai fotografavo ir filmavo žvaigždes atvykusias iš už jūrų marių.
Praėję mums skirtą kelią atsidūrėme antrojo aukšto foje, išgėrėme šampano, pažiūrėjome į besipaveiksluojančias juodbruves merginas, rankose laikančias festivalio apdovanojimus, ir po kelių minučių buvome palydėti į iškilmių salę.
Stalai buvo balti apvalūs, labai dideli ir nukrauti šaltais užkandžiais bei vaisiais, po salę zujo oficiantai ir reporteriai. Mus pasodino už stalo pažymėto tryliktuoju numeriu. Apsižvalgėme. Tikrai gražu. Dailios ponios ir ponai, malonūs kvapai, akis traukė papuošalai su brangiaisiais akmenimis, vienos kitos damos kaklą puošė galingi bižuterijos kriokliai. Žodžiu, kur pažvelgsi – kas nors stebinančio akiai, ausiai, nosiai, ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad jautėmės nejaukiai. Susirinkusiųjų apranga nenusižengė tokio renginio taisyklėms, tačiau ji buvo gana įvairi, blizgučiais ir svarovskiais žėrinčių smokingų matėsi tik vienas kitas, damos buvo gražios ir visai nepersistengusios su tualetais ir puošmenomis.
Besišypsantis ceremonmeisteris prie mūsų stalo pasodino pagyvenusią žydų porą, vėliau – dvi trisdešimtmetes moteris, kurias lydėjo nejaunas kresnas vyriškis, užsimovęs ant kaklaraiščio auksinį vyrišką žiedą su akute. Vienos damos pečius dengė platus baltas kailis, jis tarsi derinosi prie aplinkos, tačiau vis vien badė akį, nes už pokylių salės sienų tuo metu buvo maždaug dvidešimt penki laipsniai šilumos.
Ši dama, už mūsų stalo sėdinčiam žydui pridarė šiokių tokių nepatogumų, mat papozavusi keliems fotografams, nusprendė į save atkreipti jo dėmesį, rydama akimis kokią valandą. Vargšelė, tikriausiai nusprendė, kad jeigu jau jis, gana brandaus amžiaus vyriškis, sėdi kino šulų susiėjime, tai būtinai turi būti kino režisieriumi. Nieko nepadarysi, teatro ir kino pasaulyje dar vis yra gajūs mitai, kad „susidraugavus“ su kūrėju, atsiveria neribotos karjeros galimybės.
Nenorėčiau išsiplėsti aprašinėdamas tai, ką dar matėme šioje salėje, nes jokių staigmenų ar netikėtumų čia neįvyko: pažiūrėjome filmą apie praėjusių metų festivalį, kelis kartus ekrane sušmėžavo mums visiems gerai žinomos ir mylimos Ingeborgos Dapkūnaitės veidas, paskui renginio vedančioji trimis kalbomis pristatė šių metų garbiąją kino forumo komisiją ir prasidėjo koncertas, iš pradžių įdomus ir spalvingas, su ryškiu nacionaliniu atspalviu, į pabaigą – monotoniškas ir išblėsęs. Visą vakarą gardžiavomės įvairiausiais šaltais patiekalais, paskui padavėjai paknopstomis visiems išnešiojo kažkokiu labai keistu būdu paruoštą vištieną, o kai pirmieji svečiai pradėjo išeidinėti iš salės, pakilome ir mes.
Nuo pat atvykimo minutės akylai stebėjau vietinius gyventojus. Reikia pasakyti, kad jie man padarė tikrai gerą įspūdį, gražios merginos, moterys, jaunikaičiai ir vyrai, stebuklingai švaručiai ir tvarkingi mokiniai. Ir visi puikiai apsirengę. Žinau, kad čia ne ta šalis, kur kiekvienas gatvėje sutiktas yra turčius. Tačiau savo apsirengimo kultūra taškentiečiai sukėlė visų mūsų susižavėjimą ir pagarbą. Kiekvienas s buvo gerai suderinęs medžiagas ir spalvas, nesimatė besistengiančių žūt būt išsiskirti ir stebinti, ir kuo puikiausiai visi atrodė.
Sužavėtas uzbekais ir jų apsirengimu, noriu keliais sakiniais aprašyti savo mintis, kirbančias galvoje vaikščiojant mūsų gatvėmis.
INTARPAS, NETURINTIS JOKIO RYŠIO SU KELIONE
Labai įdomiai apie madą , stilių ir skonį samprotauja žinomas Rusijos stilistas ir kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas. Jis sako, kad šių dienų Rusijoje susiformavo dvi ryškios mados kryptys. Tas dviejų krypčių atstoves ir atstovus Vasiljevas įvardina „ šavalkomis“ ir „islamistais“. „Šavalkų“ numylėti drabužiai yra suplyšę džinsai, stringai, mėgstamas itin trumpas bolero, šios grupės atstovėms visiškai nereikalingos liemenėlės, neapsieinama be klaikaus makiažo ir rūkstančios cigaretės dantyse. „Islamistai“ gi demonstruoja atgimstančios musulmonų religijos įtaką, jie priskiria save haremo odaliskos tipui, nešioja geros kokybės medžiagas ir nelaksto gatvėmis nudriskę ar pusnuogiai kaip „šavalkos“.
Vasiljevas sako, kad tokia paskutiniųjų metų aprangos tendencija yra visos Rusijos moralinės katastrofos išraiška.
Drįsčiau pridurti – ir Lietuvos. Pas mus vyksta tokie patys arba labai panašūs procesai. Mes , kaip ir rusai, kažkodėl save laikome itin originaliais, tačiau jau eilė metų neapsieiname be prancūzų , italų, ar kaimynų lenkų skudurų. Neapsieidavome ir prieš dešimtmečius.
Kažkada rašiau, kad mūsų mergelės, kuo labiau nori būti seksualiomis, tuo labiau…urvėja. Tačiau liūdniausia, kad nuo jų menkai atsilieka ir taip vadinamos dalykinės mūsų moterys ir verslininkės, labai supanašėjusios į seniausios profesijos atstoves, pačių įvairiausių tipų, nuo pigių pakelės ledergų iki prakutusių briliantų nešiotojų, be perstogės besijauninančių, besididžiuojančių savo silikoninėmis lūpomis ir krūtinėmis. Kartais panašiai atrodo netgi kai kurios mokytojos, rengiasi draiskalais, nes bijo savo mokinių, kad gink dieve pastarieji jų neapšauktų davatkomis ar atsilikėlėm. Žalias jaunimėlis savo ruožtu atrodo dar baisesnis, nes tėvai ir mokytojai į jų apsirengimą nekreipia jokio dėmesio.
Negalima nepastebėti, jog mūsų miestuose ir miesteliuose neliko nė kruopelės elegancijos, ar bent šiokio tokio supratimo, kas iš viso tai yra per dalykas. Apie skonio reikalus jau net kalbėti pamiršome. Kažkada rašiau, kad mūsuose žmonės vis mažiau suvokia, kas yra gerai, o kas yra blogai. Matyt tokie ir panašūs procesai vyksta visose sferose. Prigimtinė aristokratija Lietuvoje, juo labiau mieste kuriame aš dirbu, dar neatsigavusi, ir nežinia ar kada atsigaus.
Anksčiau skonis buvo ugdomas. Dabar tą ugdymą pakeitė visiems nuo ryto iki vakaro į galvas brukama reklama“Tu to nusipelnei“. Taigi, skonio ugdymo institucijos išnyko. Apie skonio dalykus negali priminti nė mama, nė močiutė, nes net ir jos yra labai pasimetusios vis labiau vienodėjančiame mūsų pasaulyje, ir jos jau dažnai nebežino, kas yra gerai, kas blogai.
Tai visai nenuostabu, kad mūsų šiandienos idealai yra visai nukvakusios televizijos žvaigždės, kiniškos ir turkiškos prekės, amerikietiški filmai ir ispaniški serialai. O tikrą prašmatnumą dažnam atstoja nuvalkioti vakarietiški automobiliai ir svarovskiu išdabintos šlebės bei apatnykai.
Kai neseniai vienoje televizijos laidoje klausiausi vieno mūsų dizainerio, besityčiojančio iš mūsų cepelinų, ėmė ir juokas ir pyktis. Vyriškis taip norėjo būti dėmesio centre, kad prie tų cepelinų kabinėjosi be paliovos. Vargšas, gal jis kada nors buvo apnuodytas prastai pagamintu patiekalu? Kažkas yra pasakęs, kad gero skonio, be pagarbaus požiūrio į praeitį, nebūna. Žiūrint į tą mados diktuotoją galvoje kirbėjo pačios nemaloniausios mintys.
Šiandieninis lietuvis nežino nė savo istorijos, nė savo kultūros. Kaimyninių šalių istorija ar kultūra jis taip pat nesidomi. Mūsų butai ir namai tapo prašmatnių krautuvių klonais. Atsirado akropolinis – maksiminis mentalitetas, kuriam yra svetimas gero skonio pojūtis. Šitoje bėdoje galėtų pagelbėti kultūra. Tačiau provincijoje ji tampa vos gyva, su metais iš metų mažinamu finansavimu, pasibaisėtinomis kultūros žmonių algomis ir provincialiais kultūros vadais.
Atrodo, kad dar ilgai neišlipsime iš treningų, dar negreit prisidengsime pirsinguotas savo bambas, o ir kam viso to reikia skalbėjų sindromu sergančiai tautai, kuriai idealu nenustoja būti perdėm kaimiška nutautėjusio amerikono lietuvio logika, ir lietuviškos kultūros vadės juodai pilkų kelnių ir nudrengto sijono elegancija.
VĖL PO MIESTĄ
Trečiąją dieną pradėjome pildyti savo planą „Dvylika objektų, dėl kurių verta aplankyti Taškentą“. Pradžioje užsukome į netoliese nuo mūsų viešbučio įsikūrusį Tamerlano muziejų. Prabėgom, susipažinom, į nieką įsigilinti tikrai nesuspėjom, kaip tikri tarybinių laikų turistai. Paskui pasukome gatve, kurioje savo menais prekiavo Taškento ir apskričių dailininkai. Jos greitai prabėgti negalėjome, dėmesį traukdavo vienas kitas paveikslas, visus prajuokino šedevras „Madona su kūdikiu“. Vietos menininkas, pasinaudojęs garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo kompozicija, madonos ir kūdikio veidus pakeitė jam artimesniais – uzbekų veidais. Eksperimentas, sakyčiau, ne labai pasiteisino.
Ėjome toliau. Atvirai pasakius, jokių dvylikos objektų pamatyti aš visai netroškau, nes užteko įspūdžių žvalgantis aplinkui. Rusė taikliai pastebėjo, kad Taškento centras yra vien tik rūmai ir fontanai. Kažkuris iš mūsų miesto architektūroje mėgino įžvelgti gigantomaniją. Na, jeigu jau čia tikra gigantomanija, tai reikėtų pripažinti, kad prie jos esame nagus prikišę ir mes lietuviai, ir latviai, estai, rusai, gruzinai, mat po didžiojo 1966 metų žemės drebėjimo , nušlavusio nuo žemės paviršiaus beveik visą uzbekų sostinę, ją atstatyti padėjo visa tuometinė Tarybų Sąjunga, o vėliau čia dirbo čekai, lenkai, vokiečiai ir kiti.
Žiūrint į fantastiškai didelius ir gražius Taškento fontanus, man vis skambėjo ausyse vieno Klaipėdos klerko žodžiai, atsieit, fontanai, tai labai didelės išlaidos ir nepakeliamas triūsas. Žavėdamasis į dangų kylančiomis vandens srovėmis, aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl tą, na kad ir sunkų triūsą uzbekai gali atlikti, o mes klaipėdiečiai – ne. Klaipėda , galima sakyti, pastatyta ant vandens, tačiau mūsų mieste tetrykšta vos pusantro kuklaus fontano, kai kurie paversti gėlių klombomis, o kai kurių net buvimo vietų jau niekas neatsimena.
Nesiimsiu lyginti kapitalizmo su socializmu, ir vienoje ir antroje santvarkoje įžvelgiu daug pozityvaus, o dar daugiau feljetonizmo ir absurdo, tačiau nesunkiai įsivaizduoju kaip žemai nudryksta seilės čia atvykusiam senam kapitalistui ir matančiam tokias milžiniškas erdves ir plotus, kuriuos jis ilgai negalvojęs užstatytų parduotuvėmis ir restoranais. Čia gyvenančių žmonių labui…Amerikonams šitie milžiniški skverai, gėlynai ir bulvarai, atrodytų kaip nesudygusių dolerių laukai.
Nuo pačio labo ryto Taškento skveruose ir aikštėse triūsia šimtai žmonių, valo, šluoja, tvarko. Teko stebėti kaip čia prižiūrimi laiptai, kaip kruopščiai valomas marmuras, granitas, kaip skrupulingai grėbiami nukritę lapai. Žavinga. Liaudis kultūringa. Gatvėse, kavinėse , pačiose įvairiausiose miesto vietose, tomis dienomis teko bendrauti su daugybe žmonių, ir niekur neteko nusivilti, vakarais išeidavome pasivaikščioti po jau gerokai atvėsusį miestą be mažiausios baimės kur nors būti nesuprastiems, ar gauti į kailį.
Tą dieną ilgiau užtrukome didžiausioje šalies bibliotekoje. Mums tikrai nebūtų šovę į galvą brautis į žinių šventovės vidų, bet aplankyti jos menes pasiūlė mus lydėjęs vaikinas. Iš pradžių užgaida aplankyti šitą milžinišką pastatą buvome nusivylę, mat vos įėjus į vidų teko praeiti ne menkesnę patikrą nė oro uostuose. Damos rūbinėje turėjo palikti net didesnes savo rankines.
Na, prie įvairaus mąsto patikrinimų Taškente mes greitai įpratom. Milicininkai čia saugo kiekvieną žymesnę perėją, kiekvieną įėjimą į metro, kuris, beje, čia yra daug įspūdingesnis nei daugelyje Europos valstybių, kiekvieną ministeriją, didesnį muziejų ar koncertų salę. Savo rankines milicininkams parodyti teko ir tą patį vakarą atvykus į teatrų festivalio atidarymą, o vėliau ir lankantis kituose spektakliuose, visur, kur tiktai buvo didesnis žmonių susibūrimas.
Tačiau tų patikrinimų priežastis nesunku suprasti, juk visai čia pat gyvena tautos – terorizmo židiniai. O ir pas mus tie patikrinimai egzistuoja, tik gal ne taip akivaizdžiai matomi. Na, žinoma, uzbekai kur ne kur aiškiai persistengia: negalima fotografuoti miesto valdžios pastatų, milicijos darbuotojų, ir netgi tarnybinių šunų, tingiai drybsančių metro įėjimų tuneliuose.
Bibliotekoje užtrukome ilgai, rūpėjo išsipasakoti, aptarti savo pastebėjimus, palyginti kas kur ir kaip, apšnekėjome koraną, kurio milžiniško dydžio originalą matėme po stiklu vienoje iš salių, išgėrėme gardžios kavos.
Tos dienos vakare mus nuvežė jau į mūsų festivalio atidarymą. Kaip minėjau anksčiau, pirmiausiai susidūrėme su milicininkais, kurie apžiūrėjo mūsų krepšius ir tik tada patekome į vidų.
Labai daug liaudies.
Labai daug žurnalistų.
Labai daug šypsenų ir linkėjimų.
Sušilau nuo mane kalbinusių reporterių klausimų.
Kadangi šiuos žodžius skaitantys, manau, toli gražu ne visi yra teatralai, tai apie festivalio spektaklius ir aktorius nerašysiu. Tačiau noriu pasakyti tik tiek, kad jau per pirmąjį pasirodymą mes pajutome didžiulį skirtumą tarp mūsų ir jų, tarp mūsų ir jų teatro suvokimų. Scenoje visą vakarą žavėjomės be galo azartiškais ir žaviais aktoriais, tokiais plastiškais, kokių pas mus paprasčiausiai nėra. Neperdėsiu sakydamas, kad jie scenoje ne vaikšto, kaip paprasti mirtingieji, o visą laiką šoka. Gi to plastiškumo šaknų reikia ieškoti visai netoliese, šalia esančioje Indijoje. Nors didelė dalis uzbekų teatrinius mokslus yra baigę Maskvoje ar Peterburge, tačiau jie yra didelėje indų meno įtakoje, tad nenuostabu scenoje pastoviai jausti tos šalies teatrų ir Bolivudo įtaką.
Į viešbutį grįžom pavargę. Vestibiulio grindys buvo nuklotos rožių lapeliais. Vestuvininkai skirstėsi namo. Kaip jau minėjau anksčiau, kiekvieną dieną mes matydavome vestuves, daug vestuvių, daug nuotakų, jaunikių, pamergių, daug didelių į šluotas panašių gėlių puokščių, daug įvairiausio plauko vestuvautojų, gražių, įkaitusių, linksmų, bet nematėme nė vieno girto.
Pastaruoju laiku vestuvės čia švenčiamos restoranuose ir kavinėse, kiekvieną dieną, nuo pirmadienio iki sekmadienio.
TAMERLANO ISTORIJOS
Šeštąją festivalio dieną buvo suorganizuota kelionė į Samarkandą. Šeimininkai pažadėjo, kad į senąjį miestą vyksime greituoju traukiniu, kurį Uzbekistanui pastatydino Japonija, vėliau jie nusprendė būti taupesniais, ir mes išvykome paprastu .
Kelionė nenusibodo, bet ir įdomia jos pavadinti nebuvo galima: ruda dykumos žemė, apdulkėję pakelės gyvenvietės, pora nedidelių miestelių, duobėti keliai, horizontą remiančios elektros stulpų linijos, jau rudenėjantis peizažas, o jame šiek tiek bėgiojančių vaikų, šiek tiek karvių, šiek tiek asiliukų ir plikos akmeninės prieškalnės.
Samarkandas vienas iš pačių seniausių Vidurinės Azijos miestų. Išsidėstęs tarp Indijos, Persijos ir Kinijos, jis nuo giliausių amžių buvo vienu iš pagrindinių Didžiojo šilko kelio stočių. Samarkando miestas turi labai ilgą ir dramatišką istoriją, mongolų Čingischano jis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, paskui jį gyvenimui sugrąžino garsusis Temerlanas ir padarė jį savo didžiosios imperijos sostine, o Temerlano anūkas Ulugbekas mieste pastatė daugybę medresių, ir pavertė jį išmintingąja rytų sostine. Didelei laimei, beveik visi Samarkando Temerlano laikų architektūros paminklai išliko iki mūsų dienų.
Nuo oro uosto iki centro yra visai netoli, prie „Registano“aikštės stovi garsusis Gur – Emir mauzoliejaus, o šalia jo įsikūręs nedidelis viešbutis, panašių nakvynės namų šiandien Samarkande yra apsčiai. Miestas stebina ne tik senaisiais kulto pastatais, bet ir gausybe spygliuočių medžių, žaluma.
Kažkur skaičiau, kad visos Uzbekistano grožybės yra kur kas įspūdingesnės realybėje, nei paveikslėliuose ir reklaminiuose leidiniuose. Manau, kad sukorę didžiulį kelio gabalą ir atvykę į Samarkandą, turistai nusivilti tikrai neturėtų.
Nepatarčiau po šitą miestą vaikščioti vieniems. Vis tik reikėtų pasiimti ekskursijų vadovą, arba bent jau išmaningą taksistą, kurių čia tikrai netrūksta. Man didelį įspūdį paliko visos medresės ir mauzoliejai, bet turiu pasakyti, kad tas įspūdis būtų kur kas menkesnis, jei mūsų būtų nelydėjusi savo darbą mylinti ekskursijų vadovė. Uzbekai turi daug padavimų, legendų, įvairiausių laikų pamokomų istorijų, ir visi vietiniai, o ypatingai kvalifikuoti turistinio fronto atstovai, tomis istorijomis manipuliuoja virtuoziškai.
Tai tikras neapčiuopiamas šitos šalies lobynas. Bent vieną kitą istoriją pasiklausyti verta bet kam. O aš, turiu prisipažinti, klausiausi jų dar ir su dideliu pavydu.
Nors turistų čia labai daug iš viso pasaulio, gyventojai draugiški visur, kur tiktai mums teko pasirodyti. Vyresnio amžiaus žmonės ir didelė dalis jaunimo kalba rusiškai, anglakalbiai taipogi bus suprasti. Jau minėjau, ir dar kartą noriu pabrėžti, kad vaikščioti visur bet kuriuo paros metu yra saugu. Milicijos galima sutikti kiekviename žingsnyje, taip kad būti čia apiplėštam beveik nėra jokių šansų. Tuo labiau, kad vietos gyventojų mentalitete tarsi iškalta, kad kiekvienas atvykėlis yra jų svečias, todėl turistus saugoti yra šventa kiekvieno uzbeko pareiga.
Samarkande yra daug turgų. (Taškente taip pat) Vienas jų įsikūręs prie pačio įspūdingiausio miesto mauzoliejaus. Derėtis čia reikia su kiekvienu pardavėju. Juokingiausia, kad stipriai permokėjęs, ko gero, įsižeisite ne jūs, o pats pardavėjas. Prie vieno prekeivio Vytas prikibo valandai: išklausinėjo iš kur prekės, kas kur augino, tręštos-netręštos, vietinės ar atvežtinės, kaip ir su kuo valgyti, paskui apsisukęs nuėjo sau. Maniau, kad žmogelis įsižeis, tačiau nieko panašaus neįvyko. Atvirkščiai, rodėsi, kad jis buvo laimingas taip ilgai kalbintas svečio iš tolimos šalies.
Galvojau, kad vietiniai prekeiviai yra labai sąžiningi, bet vėliau supratau, kad jie yra tokie patys melagiai kaip ir visi kiti. Tik uzbekai girdami prekes tą savo melą apipina daug mielesnėmis, švelnesnėmis ir sumanesnėmis istorijomis, nei, tarkime, kokie nors ceiloniečiai ar indai.
UŽRAŠAS ANT PRAMOGŲ PARKO VARTŲ
Pensininkams įėjimas už vaikiško bilieto kainą.
REKLAMA ANT RESTORANO SIENOS
Moteriškoms kompanijoms 40 procentų nuolaida.
PER PIETUS IŠGIRSTA ISTORIJA
Valgydami plovo centre, pasakojome įvairiausias kelionėse nutikusias istorijas. Mūsų bičiulė iš Vokietijos papasakojo tokį nutikimą: Amsterdame su savo vyru jie nuklydo kažkur į miesto pakraštį, pasijuto pavargę, panoro pailsėti ir išgert po puodelį kavos. Gatvėse žmonių beveik nebuvo, tad ji su džiaugsmu puolė prie pirmo pasipainiojusio vyro teirautis, kur galėtų patenkinti savo troškimą.
Praeivis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, valiūkiškai nusišypsojo, parodė į netoliese esančias duris ir pasakė:
– Pasiklauskite štai ten.
Moteris nieko neįtardama pasuko link nurodytų durų, pakilo laipteliais, atidarė duris ir pateko į nedidelį kambarį užverstą segtuvais ir popieriais. Už rašomojo stalo atrado sėdinčią merginą, jai ir išdėstė savo norą. Mergina kažkodėl irgi ją nužvelgė nuo galvos iki kojų, taip pat valiūkiškai nusišypsojo, paskui išskleidė miesto žemėlapį ir paaiškino, kaip reikėtų nusigauti iki artimiausios kavinės. Išėjusią iš įstaigos pasitiko besikvatojantis jos vyras. Jis vis pirštu rodė į virš durų kabančią iškabą ir nesiliovė juoktis. Pakėlusi akis ji perskaitė įstaigos, kurioje tik ką apsilankė, pavadinimą – „Vienos dienos prostitučių registracijos centras“.
Turiu pridurti, kad mūsų bičiulė iš Vokietijos yra solidi pagyvenusi dama
NEKOKS NUOTYKIS
Vienas aktorius iš Vologdos Taškente atsidūrė reanimacijoje, mat prisikirtęs meliono užgėrė jį alaus buteliu. Nežinau ar tikrai tik vienu buteliu, bet po to atsitikimo mūsų vadovai ne kartą aiškino , kad po meliono jokiu būdu negertume nė vandens, nė arbatos, o juo labiau alaus, nes tikrai neišvengsime nemalonių pasekmių.
Dar jie patarė vieną kitą kartą pavalgyti tose valgyklose, kuriose maitinasi patys. Kad pajustume tikrą uzbekų virtuvės teikiamą malonumą, mat daugumoje kavinių maistas yra pritaikytas europiečiams. Kiek supratome, Uzbekistane visi valgo labai riebiai ir sočiai, prisikirtus tokio maisto visiškai nepatariama gerti vandenį ar alų. Rekomenduojama išgerti drungno gėrimo tiktai praėjus valandai po valgio. Jeigu nepaisyti šitų paprastų taisyklių, galima turėti problemų su virškinimu.
PABAIGA
Prieš išskrendant įvyko festivalio uždarymas. Jo diplomus ir atminimo dovanas įteikė Gulnara Karimova – Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo duktė, popžvaigždė, dizainerė, vadovaujanti juvelyrikos bei kosmetikos verslui, taip pat – kelioms labdaringoms organizacijoms. Ji ilgai buvo Uzbekistano nuolatinė atstovė JTO būstinėje Ženevoje bei ambasadorė Ispanijoje. Apie šią moterį šalyje sklando įvairios kalbos, apie Gulnaros veiklą blogai atsiliepia jos jaunesnioji sesuo Lola Karimova – Tilliajeva. Man gi Gulnara padarė malonų įspūdį vien tuo, kad uždarymo renginyje be jokios špargalkos vardino daugybę šalies kultūros žmonių, žinojo pavardes ir vardus beveik kiekvieno tą vakarą buvusio scenoje.
Per dešimt dienų įsitikinome, kad Uzbekistanas yra labai savotiška šalis, kad svečias mato daugiau jos paradinę pusę, vietinis – kasdienę. Tačiau kai grįžęs į namus per televiziją išvydau mis visatą, apsirengusią milijoną dolerių kainuojančiu maudymosi kostiumu susiruošusią vargšams dalinti labdaros paketus, prisiminiau Izraelio spektaklyje išgirstą frazę: “Kai vieni turi viską, o kiti neturi nieko – tai yra vadinama demokratija“. Prisiminęs šitą pasakymą, nenoriu labai kabinėtis ir prie Uzbekijos kontrastų, nes pas mus taip pat galima atrasti labai daug šokiruojančių dalykų. Tik, kaip sakė kitas to pačio spektaklio personažas:
– Mūsuose viskas vyksta kitame formate.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas