Na, žinot kaip su ta meile būna? Juk kartais atrodo, kad kaimynės vyras ir gražesnis, ir turtingesnis, ir langus padeda žmonai išvalyti, o myli kažkodėl tą, kuris namie ant sofos privalgęs guli ir net negirdi, kad vėl tu indus plauni…
Taip ir man su Latvija – atrodo ir paplūdimiai gražesni ir kalba suprantamesnė, ir tiek gražių turistinių vietų turi ir lankyta dažniau už kitas, bet va neužgavo širdies, taip kaip Estija, ir nors tu ką. Nors gal visiems taip, kažkurios šalys mylimesnės ir miestai iš kart tampa savi, o kiti neprilimpa? Pavyzdžiui man Budapeštas kažkoks savas ir mielas, o štai Praha, kažko neužkabino, nors neabejoju, kad jos gal net negalima lyginti su Vengrijos sostine. Viena kas įstrigo, kad labai daug žmonių. Nors jų ne mažiau ir Paryžiuje, Londone ar Romoje, bet pastarąją aš taip myliu, kad net šiukšlių nepastebėjau, nors dauguma piktinasi, kad nešvaru…
Taigi, Estija drąsiai įsitvirtina mano mylimiausių šalių dešimtuke 🙂
Visiems, kurie mėgsta gamtą, ramybę, kurie ,,draugauja” su dviračiais, reikėtų ten apsilankyti, nes sąlygos ten poilsiui sukurtos idealios. Nerankiojami mokesčiai už kiekvieną įvažiavimą ar sustojimą, bet pasirūpinta visur taip, kad žmonėms nereikėtų pakrūmėse tualetų ieškoti ar šiukšlių miškuose ar stotelėse palikinėti. Jei įrengta stovėjimo aikštelė, tai ten visko yra ko gali žmonėms prireikti: ir stalai, ir suolai, ir šiukšliadėžės, laužavietės ir tualetai. Ir viskas nemokamai. Gal todėl ir tvarka visur, ir ant Estijos prezidentūros niekas nesišlapina ir keliai idealūs, nors oro sąlygos dar už mūsų atšiauresnės, ir gal masinio šiukšlių rinkimo nereikia daryti, nes kai žmonėmis rūpinamasi, tai ir žmonės kitokie.
Taigi, išlipę iš kelto Rygoje, pakeliui pasipliažinę pajūry, važiuojame kuo toliau į Estijos šiaurę. Taip temstant pasiekiame Paldiski miestelį. Ieškodami kur pernakvoti privažiavome švyturį, prie kurio ir yra gražieji skardžiai. O dabar garsiai pasipiktinsiu : visą tą grožį galima pamatyti nebent iš vandens – nulipti nėra kur, o iš viršaus nieko nesimato, o dar praeiviai perspėjo neiti prie pat krašto, nes dažnai būna griūtys. Kadangi ten sutikom vietinį ,,baikerį”, kuris mus pasisiūlė palydėti į tinkamesnę vietą nakvynei, tai to skardžio nespėjau net nufotografuoti, be to jau temo. Nurodęs mums kelią, dar papasakojo apie miestelio istoriją, kuriame, pasirodo, buvo net atominis reaktorius, kuris aptarnaudavo karinius povandeninius laivus. Palydėjęs, patikino, kad ten saugu nakvoti ir dar davė savo telefono numerį, jei kartais įklimptumėme į smėlį – sakė tada atvažiuos ir su džipu ištrauks. Už jo rūpestį atsilyginome lietuvišku alumi, o jis mums parekomendavo estišką Dublin ir Manchester alų, kuris jam labiausiai patinka. Nors ir jų populiariausias Saku labai geras, o tie tai tikrai ypatingi, po jų mūsiškis Švyturys atrodė kaip beskonis ,,bizaliukas”. Atvažiavę į vietą buvom maloniai nustebinti – tvarkinga įrengta miestelio poilsio vieta ant jūros kranto, su suoliukais, šiukšliadėžėmis, laužavietėmis ir wc. Ir viskas šiąnakt tik mums vieniems ir dar už dyką. Ryte prisirenkame aplink augančių kazlėkų – bus skanūs pietūs, tikimės, kad jie ne radioaktyvūs 🙂
Toliau vykstame link Talino, pakeliui užsukame prie Keilos krioklio. Gražu…
Talinas man labai patinka, labiau negu Ryga, todėl būtinai norėjau jį aplankyti. Ir nors pirmą ir paskutinį kartą šioje kelionėje gavome gal 10 min. lietaus, tai nesutrukdė dar kartą pasidžiaugti šio nuostabaus miesto vaizdais.
Būtinai norėjau užsukti į nuostabią Katarinos gatvelę, kur kažkada su vaikais stebėjome kaip vietoje gamina stiklo dirbinius. Dabar niekas nieko negamino, bet bent pasigrožėjome parduotuvėlės eksponatais.
Buvau skaičiusi, kad rotušėje parduodama labai skani elnienos sriuba po 1 eur., o kadangi jau buvome praalkę, tai pradėjome jos dairytis. Sriubytę radome, tiesa ji jau kainuoja ne 1, o 2 eurus, bet tikrai to verta, tik gaila, nežinojome, kad prie jos ne tik, kad neduoda duonos, bet ir nėra galimybės net nusipirkti, be to ją patiekia vienkartiniame putplasčio indelyje, be šaukšto, tai net apsidairėme, kaip kiti ją valgo – pasirodo gurkšnoja sau ir tiek. Todėl, patarčiau nusipirkti prieš tai kur nors kokią bagetę ir gal net turėti vienkartinį šaukštą, nors jinai tokia beveik trinta, tai patogu ir gerti. Nors ir be duonos, bet pasisotiname iki vakaro, tikrai buvo skanu.
Iš Talino važiuojame Narvos kryptimi ir pakeliui pasigrožime gražuoliu Jagalos kriokliu, kuris tikrai labai vertas užvažiavimo, upės dugnas lyg didžiulė akmens plokštė – gražu, o pavasarį, tai iš vis turėtų būti įspūdinga.
Atvykę į Lachemos nacionalinį parką, pirmiausia užsukame į Kasmu miestelį ir einame pasigrožėti ledynmečio suformuotos pakrantės.
Labai rami ir graži vieta, nors akmenuotas pajūris beveik visoje Estijoje, bet čia jų ypatingai daug, o šioje vietoje, tai nusidriekęs kaip riedulių takas iki mažytės Saartneemo salos.
Sodybose taip pat riogso įspūdingo dydžio rieduliai
Labai gražus kurortinis kaimelis, išraižytas daugybe pėsčiųjų ir dviračių takų. Toliau važiuojame į Atjos etnografinį kaimą. Kažkaip maniau, kad bus kaip Rumšiškės, bet jis labiau priminė Zervynų kaimą, nes dauguma namų gyvenamų, tik išlaikiusių autentišką stilių. DK kelionių vadove skaičiau, kad Atjos kaime yra nemokamas kempingas, bet ši informacija nepasitvirtino – gyventojai apie tai nėra girdėję, todėl apsigyvename netoliese gražiai įrengtame europietiškame kempinge už europietišką 19 eurų kainą. Bet jau reikėjo ir dušiuko ir elektros akumuliatoriams bei kitai technikai pakrauti.Čia jau niekam nė minies nėra leisti muziką, o kaimynų šuo už tai, kad be reikalo palojo, gavo nuo šeimininkų per uodegytę.
Kitą rytą traukiam link Ontikos pakrantės, bet pakeliui dar užsukame trumpam į Rakvere miestą, kuris su restauruotais pastatais ir nuostabia XIII a.pilimi, pritraukia vis daugiau turistų.
Pilies teritorijoje įrengtas viduramžių teminis parkas, kuris pasakoja pilies istoriją nuo jos gyvavimo pradžios iki sugriovimo.
Naujasis miesto simbolis – didžiulė jaučio statula, stovinti ant kalvos viršūnės.
O su Ontikos skardžiais vėl gi ta pati istorija – gražu, bet kaip tą grožį pamatyti? Nuorodos tik į vietas su gražia panorama, kurios atsiveria nuo skardžio į jūrą, o kaip patekti į apačią ir pasigrožėti skardžiais – neaišku.
Net prie Valastės krioklio, kur buvo tokia galimybė, laiptai uždaryti, nes remontuojami, gerai, kad galima ten iš kitos pusės kažkiek prieiti.
Kad krioklys labai jau menkas – žinojau, visgi vasaros galas, bet atodangos spalvos nepakartojamos, vien dėl to verta pamatyti.
Dar užsukame į Toila miestelį, bet nieko tokio ten įspūdingo – ramus tvarkingas kurortas ir tiek, su didelių plokščių akmenų paplūdimiu. Nežinau kaip ant jų gulėti, bet net vaikščioti sunku.
Narvos šį kartą atsisakome tam, kad suspėtumėme dar pamatyti rusų stačiatikių moterų Puhtitsos vienuolyną. Tai buvo bene įspūdingiausia lankytina vieta kelionėje. Daugybė gražių pastatų kaip iš pasakos, nuostabi, didžiulė katedra, aplink gausybė gėlynų.
Labai gera ten buvo pasivaikščioti, nesinorėjo išvažiuoti, net kapinaitės tokios simpatiškos su vienodais kryžiais ir gėlėmis.
Labai pralinksmino šitos malkų atsargos – kažin ar jos naudojamos pagal paskirtį, nes labai jau gražios, be to problematiška jas vienuolėms pasiekti, nors matėm nemažai ten vyrų – pagalbininkų.
Vieta labai jau neturistinė, kažkaip net keistai ten jautėmės šiaip žioplinėdami, nes visos lankytojos su skarelėmis, o vienuolės užsiima savais reikalais, lyg mūsų čia nebūtų. Jokio kvailų suvenyrų prekybos, kaip pavyzdžiui Vatikane, kur tas kičas kažkaip sumenkina tos vietos reikšmę.
Vakarėja, o mums dar reikia susirasti nakvynę prie Peipsi ežero. Pažymėto kempingo nerandame, todėl važiuojame iki didžiausio Mustvee miestelio, pakeliui stojame kioskelyje rūkytos žuvies. Kažkaip lyg skaičiau, kad čia reikia pirkti rūkytus šamus, bet niekas tokių neturi, o kai kas net negirdėjęs, todėl perkam starkiuką ir įsiūlo paimti karšį. Kažkaip nelabai man jie patinka, be to ir pas mus jų pilna, bet patikėkit, tokio skanaus karšio nesu gyvenime valgius, o man pati skaniausia dešra – tai žuvis 🙂 Rūkyta be jokių prieskonių, suskleista, o riebi, kaip kokia lašiša ir tokia šviežia, kad net burnoje tirpsta. Nežinau ar tai tiesa, kad mūsiškius Lenkijoje perka, šaldikliuose laiko, o per sezoną rūko( o dabar net jau nerūko, o mirko kažkokiame mišinyje) ir parduoda, bet supratau, kad Lietuvoje rūkyto karšio daugiau nebevalgysiu, bent jau kol neužmiršiu šito skonio.
O įvažiavę į Musvee miestelio centrą, apsistojame didelėje aikštėje ant ežero kranto, kur įrengtas paplūdimys, pasivaikščiojimo takai, krepšinio aikštelės, yra net vandens čiaupas kojoms nuo smėlio nusiplauti.
Liekame nakvoti, o sutemus, šalia sustoja ir estų kemperis, tai mums dar jaukiau.
O čia mūsų gražuolis 🙂
Stebime nuostabų reginį, kaip iš ežero kyla mėnulis.
Kadangi penktadienio vakaras, tai sutemus aikštėje vyksta jaunimo su BMW pasirodymai : kas pagazuoja, kad net padangos dega, kas ,,saulutę” aikštėje išpiešia, kiti tik palieka mašinas ir eina prie ežero pavakaroti. Iš pradžių galvojome, kad nerami naktis bus, bet kultūringi jie kažkokie, net muziką tik sustoję iškart išjungia, nei triukšmauja, nei keikiasi, sakom, gal pas juos kokios baudos už triukšmavimą, nes mūsiškiai tai ,,bumčikų” tikrai neišjungtų, trumpam su draugais pasišnekėti sustoję.
O miestelis, pasirodo, garsus bažnyčiomis, čia jos septynios, keturių skirtingų religijų, nors šioje ežero pakrantėje karaliauja sentikiai, jie čia kažkada pabėgo iš Pskovo srities besipriešindami kažkokioms įvedinėjamoms religijos permainoms.
Mes ten pasiskaitinėjome stende apie miestelio istoriją ir įžymybes, bet ne viską atsimenu dabar.
Ką gi, paliekame dar vieną mielą Estijos vietą ir keliaujame link Latvijos pajūrio, bet diena dar tik prasideda, todėl pradžiai pasivaikštome po studentų miestą Tartu. Kadangi Loreta ką tik labai smulkiai viską aprašė, tai nesikartosiu, o ir taip nemoku 🙂
Miesto centras labai kompaktiškas, žalias ir gražus, turintis savo veidą ir įsimintinas. Mes per valandą viską apeiname, labai patiko ant pastato šalia universiteto įkomponuotos dėstytojų nuotraukos,
gražuolė rotušė su fontanu-miesto talismanu
, katedros griuvėsiai
ir pasviręs, lyg Pizos bokštas, dailės muziejus.
Pakeliui dar užsukame į Sangastės dvarą, kurio fone pietaujame kemperio virtuvėlėje čia pat pagamintus pietus, geriame kavą ir stebime vestuvininkus, kurie čia atvažiuoja fotosesijai, o vakarui jau ruošiami stalai prabangioje menėje.Tai vieni patraukliausių Estijoje dvaro rūmai, kurie pastatyti 1880 m. anglų neogotikos stiliumi. O statybas užsakė grafas Friedrichas von Bergas, siekdamas įrodyti anglų aristokratui, kurio dukters rankos prašė, kad nėra ,,laukinis iš Rusijos”, kokiu jį laikė didikas. Gražu, kai dėl meilės kuriamas toks grožis – labai tinkama vieta vestuvėms.
Šiaip Estijoje yra daugybė dvarų, bet kažkaip nebuvau aš pasidomėjusi apie įdomesnius, o dardėti iki jų dažnai žvyrkeliais ir nežinia ką rasti nesinorėjo, be to ir laiko nelabai buvo.
Na, Estija mus tikrai labai sužavėjo, vienintelis dalykas, ko nespėjome perprasti, tai kalbos. Kol supratome nuorodų prasmę, tai pora dienų praėjo. Net ačiū taip ir nesugebėjome prisiminti kaip tarti. Ir kaip tyčia dauguma žmonių, su kuriais bendravome, turėjo kažkokių ryšių su Lietuva ir paberdavo mums Lietuviškų žodžių. Net nesmagu. Užtat ,,tere” – labas, tai niekada neužmiršdavom, mat prisiminėm kažkada alaus reklamoje vis šaukė: ,,Tere, Marko 🙂
Perkame lauktuvėms alutį bei labai skanių ir nematytų visokiausių Kalevo saldainių, ir paskutinį atostogų vakarą leidžiame su nuostabiu saulėlydžiu Latvijos pajūryje.
Nesakome Estijai viso gero, nes tikrai čia dar sugrįšime.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas