9 diena – Lavina, Albenga
Saulė šviečia nuo pat ryto – paskutinė mūsų diena Italijoj.
Greit nuvažiuojam iki Pieve di Tecco – ten vakar nužiūrėjom visokių sūriukų, pesto padažo, tad reikia paskubėti kol neuždarė parduotuvių .
Tuo pačiu dar pasivaikštom.
Smagu stebėt jų močiutes- plaukeliai sudėlioti, auskariukai į segti, lupytės padažytos- eina sau į parduotuvę
Kylam savo serpantinu aukštyn ir pasukam link Lavinos. Tai jos žiburiai kažkur giliai bedugnėje stebino mus pirmajį vakarą. Gatvės tuščios, tik blaškosi vienišas šuo, kuris laikas nuo laiko vis išlenda iš kažkur ir malasi aplinkui.
Netyčia nusukę keliuku, patenkame į kapinaites. Ilgus metus žmonės nugyvena. Jaunesnių nei 80 metų beveik nėra. Nemažai ir besiekiančių 100.
Grįžtam prie bažnyčios.
ir smagiai vėl pasivaikštom
randam šuniuką – asiliuką :))
Mums rūpi nusileisti prie upės- apačioje teka upė Giara, bet niekaip nerandame jokio nusileidimo tako. Aišku, jis kažkur yra, bet mes jo nerandame ir viskas. Tačiau visai malonu pasivaikščioti po kaimelį – aplink pilna žalumos, gėlių ir nuostabūs arkiniai tiltai.
Mūsų namuose mes radom lankstinukų apie Laviną ir ten visur, kaip ir prie keliuko link kaimuko reklamuojama Trattoria La Lavinella. O ką daugiau ir bereklamuot- ji čia viena. Sėdam. Meniu nėra, viskas pasakoma. Imam vietinio vyno ir antipastos. Tiek vynas, tiek maistas puikūs. Maistukas su visokiais įdarais.
Krosnį tai jie ten arbūzais kūrena
Prie gretimo stalo atsisėda dėdulis. Užsisako pavalgyti ir paduoda padavėjai dėžutę. „-Čia įdėkit mano mamai lazanijos,- sako.“ Žiūriu į jį galvoju, jeigu jis jau pakankamai garbaus amžiaus, tai kiekgi metų jo mamai? Koks 100, ne kitaip.
Paprašius sąskaitos, padavėja dar puola vardyti įvairius valgius ir desertus ir lieka nesupratus, kaip čia mes ėmėm ir pavalgėm.
Grįžtam namo, kiek pralaukiam patį karštį ir vakarop maniškis pasiūlo pavažiuoti iki Albengos, vadinamos tūkstančio bokštų miestu. Albenga nėra didelė, bet turtinga savo istorija. Porą tūkstančių metų atgal šis miestas, buvo vos ne pagrindinė kovos vieta prieš visagalę Romos Imperiją, čia švartavosi Hanibalo laivai.
Istorinis, tik pėstiesiems skirtas senamiestis, turbūt vienas, iš geriausiai išsilaikiusių Ligūrijos pakrantėje. Apjuostas viduramžių siena su bokšteliais saugo senojo miesto paslaptis. Važiuojant į stotį matėsi, kad tai jaukus miestelis. Ir neapsirikom.
Penktadienio vakaras. Bevažiuojant vis matau, kad įėjimas į senamiestį užtvertas ir parduodami bilietai, o neužilgo matom įdomiai apsirėdžiusius žmones. Pasirodo pataikėm į miesto šventę ir tuo pačiu į sagrą
(tai – tradiciniai patiekalai, mėgavimąsis jais po atviru dangumi, kokio nors mažo miestelio pagrindinėje aikštėje, skambant liaudiškai muzikai ir šurmuliuojant prekeiviams ). Ir net keturių regionų. Įėjimas į senamiestį 1 euras. Ech, kaip pasisekė! Gaunam programėlę ir pirmyn.
Senamiesčio aikštėje patenkame į šventės atidarymą. Neilgos prakalbos ir vienas paskui kitą eina, kaip supratom, skirtingų regionų atstovai. O jau rūbelių margumas.
Čia irgi dalyviai 🙂
Šalia malasi dvi vietinės mergytės, pasipuošusios žydromis suknutėmis eisenai, trykštančios tokiu vaikišku žavesiu, kad visiems aplinkiniams iššaukia šypsenas.
Toliau seka senovinės muzikos koncertas, juokdarių pasirodymas. Grūsties nėra, viskas puikiai matosi.
Traukiame pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis, ir laikas nuo laiko sutinkame regionų eiseną.
Kartu eina abidvi žydrųjų suknelių savininkės, rankutėmis tvirtai laikydamos per vidurį pakibusį minkštą žaisliuką. Jis irgi eisenos dalyvis :))
Amatininkų nedaug, bet pažiūrėkit kokius grožius daro.
Skirtingose senamiesčio vietose- skirtingų regionų sagros – šventė maisto ėdikams.
Apeiname visas, kad pažiūrėti ką jie siūlo ir galų gale nusiperkame paskanauti valgių labiausiai mums patikusioje. Skanumėlis…
Ir vynas iš šių statinių tikrai skanus
Paskui vėl sukame ratus po gatveles iki sutemų. Randam visokiais įdomiais aprėdais pasidabinusių žmonių.
Pesto padažo gamyba
Užeinam į aikštelę, kur mergaitės ruošiasi akrobatikos ir meninės gimnastikos pasirodymams, bet nelaukiam. Gaila, tačiau reikia grįžti namo, susipakuoti daiktus kelionei ir eiti miegoti. Kitą dieną turim pasiekti Austriją.
Ir kas įdomiausia, besipakuodami pastebėjom, kad čia visiškai nėra dulkių. Pas mus pavargtum nuo tų daiktelių jas bevalydamas vos ne kas antrą dieną, o čia išgyvenom visą savaitę ir nieko .
10 diena- Italija- Austrija
O Dievai, koks saulėtekis !!!!!! Nerealu.
Neįmanoma atsižiūrėt per langą pusryčiaujant. Ir visai visai visai nenoriu niekur važiuoti. Turbūt neveltui galvoje kirbėjo tokia mintis….
Lekiam pirmyn Italijos autostradom, dar pakeliui užsukam degalų. Ir visai netoli pavažiavus nuo degalinės, mašina pradeda plaukioti kelyje. Taigi, ratas nuleistas- visiškai. Blogybė ta, kad turim tik 1 liemenę. Maniškis dar bando mus visus neišlaipinęs pakeisti ratą, bet domkratas tokio svorio neišlaiko. Lipam per tvorelę ir susėdam šalikelėj. Blogiausia, kad tikrai karšta, o jis ten vienas vargsta ir niekuo negalime padėti. Ir dar blogybė ta, kad kažkodėl, nors ir buvo vietos, “zapaskę” turime tik ploną. Reiškia daugiau 70 km per val. negali važiuoti. Reiks ieškoti serviso. Stojam kiekvienoj degalinėj. Kaip tyčia dar nerandam angliškai kalbančių. Vienoj siūlo mums nusipirkti užpildytoją, bet suabejojam. Gerai ir padarėm. Netgi surandam tokį serviso traliuką, bet jis ryškiai apsimeta, kad nesupranta ko ieškom ir siūlo savo paslaugas. Nereikia mums tralo, dar ne. Kažkelintoj pagaliau surandam veikiantį servisiuką.
Diedukas apsidžiaugia klientais, pripučia padangą ir matom, kad visiškai parėjo kordas. Taigi tas užpildytojas niekuo nebūtų padėjęs. Reikia naujos. Diedulis rodo katalogą, kokios padangų kainos. Kokios jos ištikrųjų, niekas nežino. Imsim, o ką daryt. Jis rodo, kad valandos bėgy apsisuks. Aišku, nuskausmino mus atsakančiai, taip sakant, pasinaudojo situacija. Bet ką tu gali padaryti – šeštadienis, autostrada ir dar prieš akis 700 km.
Kad negaišti laiko paskui , sėdam užkąsti. Tuo metu viskas sutvarkoma ir galim riedėti toliau. Pasiekiam Alto- Adidže – vietas, kur pernai atostogavom. Nors ten ir nėra jūros, bet man jaukiau nei Ligūrijoj. Nors Ligūrija irgi graži. Vietom nusukame į nemokamus kelius, nes mokamuose nei iš šio, nei iš to susidaro kažkokie nepaaiškinami kamščiai. Greičiausiai koks vėžliukas pradeda lenkti kiek lėtesni vėžliuką ir taip sutrukdo visą eismą.
Užsukam nusipirkti lipduką Austrijos keliams ir išvažiuojant iš degalinės aplenkiam nemažą dalį kamščio susidariusio pasieny. Ten kažką keliukyje tvarko, tai vat iš karto ir kamštukas. Pagaliau pasiekiam Austriją. Akys tiesiog džiaugiasi. Be galo graži mums ši šalis.
Dar įlendam į Vokietiją ir vėl pagaliau Austrijoj. Matom, kad savo draugus pasieksim labai vėlai. O jie laukia. Paskambinus sako: “-Laukiam, jūsų laukiam, o vis nėra.”
Jau beveik vidurnaktį laipinamės Bad Hall miestelyje. Pabūsim porą dienų pas juos.
11 diena- Bad Hall ir jos apylinkes
Ryte nukrenta dar viena naujiena. Atidžiai apžiūrėjus automobilį, paaiškėja, kad ir kiti ratai ant ribos. Čia vietoj dar pavažiuot galim, bet iki namų tikrai neatlaikys. Šiandien sekmadienis, nieko nesužinosi. Gali nervuotis, bet nieko nepakeisi. Lauksim pirmadienio. O dabar pasimėgausim austriška provincija.
Pusryčiai
Šeimininkė praveda mini ekskursiją į šalia esantį reabilitacijos centrą. Čia ji prieš gerą mėnesį po operacijos taisė sveikatą. Visada įdomu tokios įstaigos svetur. Į palatas neiname- matėm nuotraukoj, bet tai, ką matom aplinkui, viskas pritaikyta žmogui ir jo gerovei. Jauku, nes tik jaukioj aplinkoj žmogus žymiai greičiau sveiksta.
Šį kartą vėl pietaujam netoliese esančioj kavinėj – kalnuose. Važiuojam glūdaus kaimo keliukais – keliai superiniai. Pas mus tai geriausiu atveju žvyrkelis būtų. Nuo vaizdų norisi šokti iš džiaugsmo.
Turim paskubėti, nes liko pora valandų ir kavinė užsidaro…. atostogoms. Patinka man tokie dalykai. Atostogos šventas reikalas ir niekas nesiruošia išspausti paskutinę kapeiką dirbdamas be išeiginių ir neaišku kiek valandų į parą. Maistas paprastas, bet skanus, porcijos didelės.
aplinka:
Visą dieną galėtum sėdėt su tokiais vaizdais į slėnius
kavinės augintiniai
Po pietų mūsų svetingas šeimininkas rodo kelią kaimo keliukais nuo kurių atsiveria vis gražesnės panoramos. Netikėtai atsiduriame mažame kaimelyje. Čia jie nori mums parodyti vienuolyną-mokyklą ir bažnyčią – Stift Schlierbach.
Tokios bažnyčios tikrai nesitikėjome. Barokas visom prasmėm. Be galo gausus, net kažkiek bauginantis.
Vienuolyne gamina sūrius, tačiau sekmadienis, parduotuvė nedirba.
Grįžę į miestelį iš karto patraukiame į parką. Ten, kaip ir kiekvieną sekmadienio popietę vyksta nemokamas koncertas. Šį kartą ištraukos iš Kalmano kūrinių.
Gaunu žinutę iš draugų, gyvenančių Vokietijos Austrijos pasienyje . Jie tik ką grįžo iš Lietuvos, tad šįmet jų nelankėme – buvom tik trumpam susibėgę. Domisi, kur mes dabar esame. O esame tai beveik šalia. Klausiu , gal norėtų iki mūsų pašokt. Žinoma, kodėl gi ne. Rytoj turėsim svečių .
12 diena BadHall
Šiandien dalį dienos skiriame ratams. Iš pat ryto važiuojame į draugų servisą jų miestelyje. Pasirodo, atostogos, servisas nedirba ir nedirbs visą savaitę. Va taip va. Pavažiuojame iki padangų parduotuvės- jie tokių neturi, ir sako, kad jei turėtų, tai nebent tik rytoj. Yra pasiūlymas nuvažiuoti iki už kelių kilometrų esančio miestelio. Važiuojame ir patenkame į Opel atstovybę. Mūsų draugas irgi nori tuo pačiu palikti savo automobilį, kad pažiūrėtų jam kažkokį nepatinkantį dalyką. Mūsų mašiniukas apžiūrimas, surandami kompiuteryje ratai, užsakomi ir galime ramiai palikti automobilį. Draugo mašinėlė per tą laiką sutvarkyta, galime ramiai važiuoti namo, mums bus paskambinta.
Grįžę pusryčiaujame ir iš karto po pusryčių sulaukiame žinios, kad mašina jau gatava. Atvažiuoja ir draugai iš Vokietijos, turim planų kai kur dar palėkt, tad visa kavalkada važiuojam iki serviso. Nukrenta akmuo nuo pečių, ratai nauji, galėsim ramiai grįžti namo.
Reikia paskubėti, nes norime dar užsukti į pernai lankytą parduotuvėlę pas ūkininkus. Jiems paskui pietų pertrauka. Perkam kas dešryčių, kas šnapso, kas mėsytės rūkytos, o draugai iš Vokietijos marinuotų kepsniukų sau vakarienei. Šįmet pirkom ir riešutinio snapso. Jau koks stebuklingas skonis- pasilikau sau, ne vyrų gėrimas. O vienos dešrytės šį kartą macnos pasitaikė, tokios aštrokos.
Grįžtam į BadHall . Pasivaikštom po parką, patį miestelį ir nukrentam neilgam į bariuką alaus ir radlos.
Vokiškieji draugai ruošiasi aplankyti Kremsmiunsterio vienuolyną ( mes esam jį lankę). Ačiū jiems širdingas už tai, kad atvažiavo ir tuo pačiu pašefavo ir su savim į ekskursiją paėmė ir mūsų bendrakeleivius. Gaila tik, grįžę, nepasilieka pietų, bet tikimės, kad ir vėl ne taip už ilgo su jais pasimatysime.
Su bendrakeleive po pietų dar spėjame perbėgt parduotuves, nes reikia šio bei to, ir dar dovanų.
Einame anksčiau miegoti, nes ryt vėl anksti keltis. Mūsų svetingųjų šeimininkų irgi laukia kelionė- jie važiuoja į Lincą susitikti su jos seserimis, kurios plaukia kruizą Dunojumi ir su kuriomis nesimatė 11 metų.
13 diena Austrija- Lenkija.
Išvykstame. Pakeliui užsukam į išparduotuvių miestelį Parndorf netoli Vienos.
Ir paskui ilgas ir nelabai įdomus kelias iki mūsų nakvynės vietos netoli Varšuvos. Su tais ratais, tai tiesiog paranoja. Bet koks garsas nuo asfalto nelygumo ir jau viskas, klausa įtempta. Bet paskui ramini save, padangos naujos, normalioj atstovybėj ir šaly tvarkyta. Pakeliui Čekijoj sutojame nusipirkti marilku – šviežios, kvepiančios ir pigios
bei pavalgyti sriubos. Čekija dar palydi karščiu, o jau Lenkijoj vakarop darosi žvarbu. Nakvynės vietą, kaip visada pasiekiam apie vidurnaktį. Ir kaip ir visada, dar paplepam su šeimininke apie gyvenimą. Jos sūnus lankėsi Toskanoj ir prie Gardos ežero, tad pomėgiai sutampa, tai kalbos vėl galėtų būti visą naktį.
Ir, aišku, šitie draugeliai laukia kiekvieno atvykusio
14 diena
Lenkija- Lietuva
Kaip visada skaniai papusryčiaujam, dar kiek pasišnekam su šeimininke ir vėl į kelią.
Tvarkosi jie vis gražiau, kiekvieną kartą randam naujų balvonėlių:))
Brūžinam iki Varšuvos. Kaip visada, krentam apsipirkti maisto ir ko dar trūksta prekybos centre. Užsiplepėjus pravažiuoju posūkį, nors Vyciokas ir nervuojasi, tad tenka riedėti gabaliuką per Varšuvą. Bet kažkaip labai greit per ją susisukom. Pakeliui kažkokiam kabakėly papietaujam ir vakarop pasiekiam namučius.
Gaila, bet atostogų praktiškai nebelieka ir po kelių dienų tenka kulniuoti į darbą 🙁
pirmas 
79tieji 
ipvoisas