Kad Talinas gražus miestas, girdėjau daugybę kartų. Bet kad toks gražus, net neįsivaizdavau. Ir tai rašydama turiu galvoje ne tik senamiestį. Žinoma, mes turėjome per mažai laiko, kad išmaišytume visus užkaborius, bet tai, ką matėme, mūsų nenuvylė.
Per vieną nepilną dieną Talino senamiestį apeiti galima, o norint juo pasimėgauti, pakilti į bokštus, užeiti į bažnyčias ar vieną kitą įdomų muziejų, reikia skirti daugiau laiko. Mes savo pasivaikščiojimą pradėjome sekmadienį apie 8 val., todėl daug kas dar nedirbo, o grįžti atgal pritrūko laiko. Dėl to norėčiau, kad keliai į šį miestą mane dar atvestų.
Kai vaikščiojau Talino gatvėmis galvojau, kad jau rašysiu tai rašysiu. Dabar gi matau, kad apie jį pasakoti gana sunku, nes nesinori kartoti to, kas jau yra paskelbta interneto platybėse. Bet ko gero visiškai to išvengti neįmanoma.
Kas bent kiek domėjosi Talinu, tikrai žino, kad jo senamiestis sudarytas iš dviejų dalių – Aukštutinio (Toompea) ir Žemutinio. Pastarasis yra kelis kartus didesnis ir bent jau man daug labiau patiko. Senamiestį juosia apie 2 kilometrų ilgio siena su daugybe bokštelių. Nežinau kiek jų yra iš tiesų, bet žemėlapyje palei sieną suskaičiavau 19. Kiekvienas bokštas turi savo pavadinimą: Hellemanni, Kike in de Kök, Kõismäe ir t. t. Tarp Nunna, Sauna ir Kuldjala bokštų yra apie 200 metrų sienos atkarpa, kuria galima pasivaikščioti.
Vienas iš įspūdingiausių bokštų – Storosios Margaritos. Jis savo laiku kontroliavo patekimą į miestą nuo jūros pusės, taip pat atskirais periodais tarnavo ir kaip ginklų sandėlis, ir kaip kalėjimas. Dabar jame įsikūręs Laivininkystės muziejus. Girdėjau, kad vertas dėmesio, tačiau kaip jau minėjau, kai lankėmės prie Margaritos, jis dar nedirbo.
Kodėl šis bokštas vadinamas Margaritos vardu, iki šiol yra paslaptis. Galbūt jis taip pavadintas pačios galingiausios patrankos vardu, o gal jam duotas čia kažkada dirbusios apkūnios virėjos vardas. Aš tikiu pastarąja versija, nes žinote – ko tik vyrai nepadaro dėl mylimų moterų.
Dar viena gynybinės sienos dalis – Viru vartai – vienas iš miesto simbolių. Tai du bokštai prie įėjimo į senamiestį, į Viru gatvę.
Mus sudomino prie vartų esantis skverelis. Jame stovi besimyluojančių žmonių skulptūra. Kur jau ten tartiečiams su savo bučiniais besilyginti prie taliniečių…
Vargu ar galėčiau atskirti vieną bokštą nuo kito (išskyrus kelis), tačiau daug lengviau pavyko prisiminti kaip atrodo bažnyčios, nors iš pradžių maniau, kad tai neįmanoma.
Man gražiausia – Olevistės bažnyčia. Rodos, kad visur jos pilna. Kur beeitum, Olevistė seka iš paskos.
Kažkada ji tarnavo kaip švyturys grįžtantiems laivams, bet dėl savo aukščio ne kartą nukentėjo nuo žaibo ir buvo patrumpinta. Šiltuoju sezonu turistai įleidžiami užkopti į bažnyčios viršų.
Įdomiausia, bent jau man, yra Šv. Dvasios bažnyčia (Püha Vaimu kirik). Po reformacijos tai buvo pirmoji bažnyčia, kurioje pamokslai buvo skaitomi estų, o ne vokiečių, kalba. Jos medinį altorių sukūrė Liubeko menininkas Bernt Notke. Bet su bažnyčios apžiūrėjimu mums irgi nepasisekė, nes apsilankėme per mišias. Apie ilgesnį pasižvalgymą, o juo labiau fotogtafavimą, negali būti nei kalbos. Bažnyčioje labai į akis krito tai, kad per mišias ji buvo beveik tuščia. Ir tai – ne eilinę darbo dieną, o sekmadienio rytą. Bet žinant statistiką, kad tik vos daugiau nei trečdalis estų save laiko tikinčiais, todėl nenuostabu, kad bažnyčios tuščios arba paverstos muziejais.
Ant fasado prie įėjimo yra seniausias (ir gražus) Talino laikrodis.
Dar viena bažnyčia, kurią puošia B. Notke darbas, yra Nigulistė. Kaip patys estai sako, ji atlaikė reformacijos plėšimus, tačiau nepasisekė pereiti II-ąjį pasaulinį karą: bažnyčia buvo smarkiai subombarduota. Čia veikia Nigulistės muziejus.
Aleksandro Nevskio stačiatikių katedra dabar yra neatsiejama Talino dalis, bet savo laiku ji sąmoningai buvo pastatyta ant Toompea kalvos priešais tą vietą, kur stovėjo M. Liuterio paminklas. Ir tada tai buvo carinės Rusijos dominavimo (tiek religijoje, tiek politikoje) simbolis.
Į katedrą užeiti vėlgi pataikėme per mišias, todėl žvalgytis tokiu metu man atrodo kažkaip šventvagiška. Nors šiaip bežioplinėjančių ten tikrai daugiau nei besimeldžiančių.
Na, ir paskutinė bažnyčia – Domo katedra. Laikoma, kad kažkada tai buvo Talino elito bažnyčia. Tą galima spręsti iš joje esančių šeimų herbų.
Ant Toompea kalvos dar kalavijuočių laikais pastatyta tvirtovė visais laikais, kas tik estų teritoriją bevaldė, tarnavo kaip valdžios buveinė. Šiuo metu pastate įsikūręs parlamentas. O čia esantis Ilgojo Hermano bokštas estams yra nacionalinis simbolis (na, kiek suprantu, panašiai kaip lietuviams Gedimino pilis).
Ir paskutinis bokštas, puošiantis Talino vaizdą – tai Rotušės bokštas su Senuoju Tomu ant stiebo viršūnės. Legendos apie Tomą nepasakosiu, nes ji yra prie mytrips’o įdomybių. Kai vaikštinėjant senamiesčiu apsisuka galva ir nebežinai, kur esi, geriausia prisiminti, kad Rotušės bokštas nuo kitų panašių skiriasi savo spalva – jis yra pilkas.
O jau tada nesunku surasti ir miesto širdį – Rotušės aikštę.
Taip jau sutapo, kad visas dienas, kai lankėmės, Estijos miestuose vyko įvairūs masiniai renginiai. Taline tą savaitgalį šurmuliavo miesto dienos. Rotušės aikštė – pagrindinė veiksmo vieta, todėl ji visa buvo užimta prekybininkų.
Rotušės aikštėje yra grindinio plytelė (ar akmuo), ant kurios stovint ir sukantis 360 laipsnių kampu, galima pamatyti 5 gražiausius Talino bokštus (Rotušės ir mano jau aprašytų 4 bažnyčių), bet mes neradome dėl to, kad ji buvo kažkur po prekystaliais. O pati aikštė nors ir aplipdyta brangiais restoranais, bet vis tiek graži.
Čia yra ir senoji vaistinė, ant kurios įspūdinga data – 1422 m. Keistokus vaistus čia gamino, pvz., rupūžės kojų miltelius su juodo katino krauju. Įdomu, nuo kokių ligų jie gydė?
O gomurį tikrai gali pagydyti gražieji ir gardieji Talino marcipanai, gaminami iš maltų migdolų ir cukraus. Taliniečiai sako, kad šių skanumynų gimtinė yra Talinas, jie buvo pradėti gaminti būtent čia, senojoje vaistinėje, kaip užkandis nemaloniam vaistų skoniui numalšinti.
Taline netgi yra Marcipanų muziejus. Muziejukas visai mažas, bet jame yra tikrai įspūdingų gaminių.
Čia pat galima skanėstų ir nusipirkti, ir patiems juos pasigaminti. NUORODA
Apsilankėme ir „Kalevo“ saldaininėje, kurios patalpose kažkada seniai buvo atidaryta pirmoji Talino kavinė (prie Šv. Dvasios bažnyčios). Turiu pasakyti, kad estai geria skanią kavą. Ir desertai šioje kavinėje taip pat skanūs. Gražučiais rankų darbo saldainiais bei marcipanais čia irgi prekiaujama. Taliniečiai moka ir gardžias bandeles kepti. O kur kitur jų paragauti, jei ne Bandelių skersgatvyje?
Estai sako, kad ir pirmoji Kalėdų eglutė buvo papuošta jų sostinėje. Ją pirmąkart papuošė Juodagalvių gildijos nariai. Ši gildija vienijo pirklius, kurie negalėjo priklausyti Didžiajai gildijai. O pastarajai priklausė tik vedę, ne užsieničiai, garbingi asmenys.
Yra išlikę abiejų gildijų pastatai. Abu jie gražūs. Įspūdingai atrodo Juodagalvių gildijos pastato durys.
Žiūrint į senamiesčio žemėlapį atrodo, kad čia labai klaidu, bet pradėjus vaikštinėti viskas pasidaro pakankamai aišku. Man atrodo, kad dabar ir be žemėlapio jau galėčiau eiti pasivaikščioti. O pasigrožėti tikrai yra kuo.
Apžiūrėti miestą galima ir iš Toompea kalvos įsikūrusių apžvalgos aikštelių. Žemėlapyje jų suskaičiavau 6, bet mes buvome tik dvejuose. Ant vienos iš jų tvoros radome apsigyvenusį paukščiuką. Ir ko jam negyventi, kai turistai jį vaišina čia pat nusipirktais migdolais.
Palikę šurmuliuojantį ir turistais užkimštą Talino senamiestį, važiuojame į Brigitos vienuolyno griuvėsius. Savo laiku tai buvo didžiausias Livonijos vienuolynas, o sugriovė jį Ivanas Žiaurusis. Užkonservuoti griuvėsiai stūkso iki šiol. Atrodo įspūdingai. Prie jų yra ir nedidukės kapinaitės.
Dėmesio verta ir Piritos krantinė. Laivai, senamiesčio bokštai, naujieji dangoraižiai… Viskas labai romantiška. Atrodo, kad tai mėgstama taliniečių vieta, nes sutikome ir bėgiojančių, ir riedučiai važinėjančių, ir vežimėlius su vaikais stumdančių.
Jaukiai atrodo ir Dainų slėnis. Estrada tokia pati kaip Vingio parke, bet vieta daug ką lemia. Priešais estradą ant kalvos „sėdi“ Estijos kompozitorius ir choro vadovas, vienas iš Dainų šventės varomųjų jėgų Gustavas Ernesaks. Dar 1944 m. jis parašė dainą „Mu isamaa on minu arm“, kas išvertus reiškia „Mano Tėvynė – mano meilė“. Ji laikoma neoficialiu Estijos himnu, o sovietmečiu šis kūrinys buvo vienas iš nedaugelio neuždraustų patriotinių kūrinių.
Peržiūrėjau internete šios dainos vaizdo įrašą. Mums, žinoma, ji jautrių stygų neužgauna, bet dainą atliekantis pilnutėlis Dainų slėnis atrodo įspūdingai.
Prie G. Ernesakso skulptūros yra ir dainuojantis suoliukas. Ant jo prisėdus galima išgirsti Dainų šventės repertuarą. Tik jis mums kažkodėl nesuveikė.
Ir paskutinė stotelė Taline – tai Kadriorgo parkas. Jame stovi rūmai, kuriuos Petras I-asis pastatė Jekaterinai I-ajai. Pats jis bijojo didelių erdvių, todėl atvykęs apsistodavo šalia esančiame nedideliame pastate.
Rūmų išorė dabar remontuojama. Juose veikia užsienio autorių parodos, bet mes į vidų nėjome. O šalia esantis gėlynas labai gražus.
Netoli nuo parko yra KUMU muziejus, bet jis lai lieka kitam kartui.
Taline dabar labai madingi restauruoti mediniai namukai. Savo laiku jie buvo statomi proletariatui, o šiuo metu tai yra brangus ir prabangus nekilnojamasis turtas. Net yra rajonas, panašus į mūsų Užupį, kuriame vienas po kito atgyja šie medinukai. Jis vadinasi Kalamaja. Ir jis liko kitam kartui.
Mieste yra nemažai pridygusių ir stiklinių dangoraižių. Kažkaip keistai jie atrodo, nes prilipdyti prie pat senamiesčio.
Grįžusi iš Talino su keliais kolegomis diskutavau kas geriau – Talinas ar Berlynas. Man asmeniškai – Talinas. Čia jaukiau, gražiau, ramiau.
Išvažiavę iš Talino dar trumpam užsukome prie Keila Joa krioklių ir Paldiski skardžio. Šie kriokliai, kaip ir iki tol matyti, gerokai nusekę. O iš visų aplankytų man gražiausi yra Jagala kriokliai.
Paldiski – tai dar viena sovietmečiu buvusi uždara teritorija. Čia ruošdavo atominių povandeninių laivų jūreivius. Miestelis turėjo netgi savo branduolinį reaktorių. Kas čia iš tikro vyko, žinojo tik išrinktieji. Išėjus sovietams, Paldiski liko tuščias ir miręs. Dabar po truputį į miestą grįžta žmonės, renovuojami namai, veikia uostas. Ten, kur kažkada leidosi lėktuvai, jau sukasi vėjo jėgainės. Nors likę seni griozdai dar primena netolimus laikus.
Pats miestelis šiaip jau nėra kažkuo ypatingas. Čia siūlyčiau ilgiau užtrukti nebent tiems, kas jaučia nostalgiją sovietmečiui ir tiems, kas domisi šaltojo karo istorija.
Daug įdomesni yra skardžiai.
Pravažiavę uostą ir toliau važiuodami palei jūrą vedančiu keliu, netrukus pamatėme raudoną švyturį. Ties ta vieta įrengta apžvalgos aikštelė. Ji, švelniai tariant, labai jau kukli. Mažytė, apvalutė aikštytė ant vos besilaikančio aukšto skardžio, aptverta tvorele iš kelių vamzdžių. Be to, nesaugumą sustiprina gūsingas vėjas, apsiniaukęs dangus ir juoda siūbuojanti jūra. Visa tai sukelia kažkokią makabrišką nuotaiką, bet atrodo be galo įspūdingai.
Tad tokia štai Estija mano akimis – graži gamta, tvarkinga aplinka, jaukūs miestai, pagarba savo šaliai, bendraujantys žmonės. Viena, kas nepatiko, tai kainos. Kuras ir maistas brangesni nei pas mus, visa kita – nesidomėjau. Bet statistikos nebus, nes neišsaugojau čekių.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Gėlynai nerealūs. Vien dėl jų norėčiau ten nuvažiuoti.