Su meile – Estijai… I dalis: Tartu istorijos ir prietarai

Taip jau sutapo, kad šią vasarą aplankiau abi Baltijos seses. Kelionė į Latviją, kaip jau rašiau, buvo visai neplanuota ir netikėta, o į Estiją jau seniai ruošiausi. Tik ruošiausi į salas, o išėjo taip, kad pasukau į priešingą pusę. Salos dar palauks, nors maršrutas seniai suplanuotas, perplanuotas ir kompanija surinkta. Žodžiu, kai tik susiruošime, tai liks tik į automobilį įsėsti. O kol kas – ratu aplink Estiją, pradedant nuo Tartu.

Į Estiją įvažiuojame per Valgą. Tai miestas, per kurį eina Latvijos-Estijos siena. Latviai savo dalį vadina Valka, estai gi „k“ keičia į „g“. Tiesą sakant, kur eina ta siena, tai net neįmanoma suprasti. Tiesiog Latvijos pusėje prie gatvių pavadinimų yra žodis „iela“, o kai jis dingsta, nusprendžiame, kad jau esame Estijoje. Valgoje sustojame degalinėje vos penkiolikai minučių. Prisiskaičiusi stereotipų, kad estai nekalba rusiškai ir nemėgsta užsieniečių, pradedu „testuoti“ kasininkę. Kol kas viskas tvarkoje. Be to, man į akis krenta, kad čia nemažai baikerių, bet apie juos vėliau. O kol kas – apie Tartu.

Beveik visą kelią per Lietuvą lijo, Latvijoje – pliaupė, Valga sutiko drėgme ir šaltu oru, o Tartu, nors ir apsiniaukę, bet bent jau sausa. Ir dėl to tik smagiau vaikštinėti.

Tartu – universitetinis miestas. Sako, kad čia gyvenantys žmonės kokiu nors būdu yra susiję su universitetu – studijavo, studijuoja ar dėsto. Universitetinė dvasia jaučiasi net vasarą, nes viskas, kas svarbu, čia įamžinta ir pagerbta.

Pasivaikščiojimą pradedame nuo Rotušės aikštės. Joje įrengtas jau Tartu simboliu tapęs fontanas su besibučiuojančiais studentais. Visada maniau, kad tai labai senas fontanas, bet pasirodo, jog jam – tik 15 metų. Sakoma, jeigu fontane nusiplausi rankas, tai visą gyvenimą daug ir gerai mokysies… „Vaikyti, pasiraitok rankoves ir – pirmyn!“

Už Rotušės yra nedidelis, bet labai studentų mėgstamas skveras – Pirogovo kalnelis. Jis pavadintas Tartu universiteto profesoriaus vardu. Pastarasis pasižymėjo tuo, kad pirmasis panaudojo eterinę narkozę, langetę lūžiams sutvirtinti ir kt. Mums pakuždėjo, kad vieną kartą per savaitę šiame kalnelyje rūkomi lengvi narkotikai. Hmmm… negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.

Iš kalnelio sukame link centrinių universiteto rūmų. Pats pastatas iš išorės niekuo labai neišsiskiria. Esame matę daug tokių carinės Rusijos stiliaus pastatų. O viduje yra išlikęs vienas iš kelių karcerių, į kuriuos dėl įvairių nusižengimų buvo sodinami studentai. Ir nors senais laikais universitete turėjo teisę studijuoti tik vaikinai, nepagarbus elgesys su damomis taip pat galėjo užtraukti bausmę ir pasisėdėjimą karceryje.
Šiame pastate yra ir aktų salė su unikalia akustika. Būtent joje vyksta patys svarbiausi universiteto renginiai.
Iki šių dienų yra išlikęs universiteto tvorelės fragmentas – paprasti betoniniai stulpeliai, sujungti grandine. Tvorelė žymėjo teritoriją, kurioje galiojo universiteto taisyklės, o studentai turėjo neliečiamybę prieš miesto valdžią. Net jei prasižengusį studentą vydavosi policija, jam tereikėjo spėti peršokti tvorelę ir nusižengimai nusibraukdavo.
Beje, pats universitetas ir dabar turi ypatingą vietą Estijos švietimo sistemoje, o jo rektorius pavaldus tiesiogiai ministrui pirmininkui.
Universitete nėra mokamų vietų. Už mokslą moka tik užsieniečiai.

Šalia centrinių rūmų esančiame pastate ypatingas dėmesys skirtas universiteto rektoriams ir dėstytojams – iš langų žvelgia jų nuotraukos (rektoriai – viršutinėje eilėje). Tiesa, nežinau kokį laikotarpį jos apima, bet panašu, kad šiuolaikinį.

Prie rūmų kiemelyje stovi paminklas švedų karaliui Gustavui II Adolfui. Būtent jis pasirašė įsakymą dėl universiteto įsteigimo. Paminklas jam čia buvo pastatytas dar tarpukarinės Estijos laikais, tačiau nuverstas sovietmečiu. Estijai atgavus nepriklausomybę, studentai patys suorganizavo šio paminklo atstatymą. Bet jis prastovėjo tik 2,5 mėn., nes… ištirpo, kadangi buvo nulipdytas iš sniego. Tuo metu, kai karalius tirpo, universitete vyko mokslinė konferencija, į kurią buvo atvykę ir užsienio mokslininkai. Vienas dalyvis iš Švedijos nufotografavo tą patižusį paminklą ir savo šalies žiniasklaidoje sukėlė šurmulį: „Žiūrėkit, švedų karalius tirpsta!“ Tai išėjo į naudą, nes buvo surinktos lėšos paminklo atstatymui, o jo atidengimo ceremonijoje dalyvavo net pats tikriausias Švedijos karalius.

Tartu universitetas turi ir savo Nobelio premijos laureatą. Tai – chemikas Vilhelmas Ostwaldas. Jam atidengta memorialinė lenta.

Sakoma, kad atvykus į Tartu, reikia pamatyti besibučiuojančių studentų fontaną, pastovėti po universiteto centrinių rūmų kolonomis ir pasivaikščioti Tomemegi kalvose.

Į kalvą užkopiame paprastu žvyruotu taku, kuris vadinamas lėtos mirties taku. Būtent taip šį taką kažkada praminė profesoriai. Nėra tas takas labai status ar kažkuo ypatingas, bet profesoriai – žmonės garbūs. Nėra jau taip lengva juo kasdien kopti per sniegą, ledą ir audras.

Tomemegi kalvose kiekviena skulptūra, kiekvienas tiltelis ir kalnelis turi savo istoriją, legendą ar bent prietarą. Šių kalvų „gyventojai“ – tai žmonės, ypatingai nusipelnę estų mokslui, kultūrai ir kt. Jie vienaip ar kitaip susiję su Tartu.

Vienas iš šių žmonių – Karlas Ernstas fon Baeras. Būtent šis žmogus įrodė, kad vaikus ne gandrai atneša. Jis yra embriologijos pradininkas, pirmasis aprašęs kaip vyksta žinduolių apvaisinimas. Tartu turi seną tradiciją: balandžio 30-osios naktį – o tai yra Valpurgijos naktis – miesto valdžią perima studentai. Tada Baerui tenka ypatingas dėmesys. Mokslininko skulptūra būna papuošiama pačiu gražiausiu, madingiausiu, brangiausiu kaklaraiščiu, o jis pats maudomas šampanu, taip parodant ypatingą pagarbą.

Estai taip pat turi savo šviesuolį, vardan studijų universitete pėstute nuėjusį daugybę kilometrų. Tai – Kristianas Jaakas Petersonas. Šis jaunuolis buvo toks gabus, kad atsirado norinčių apmokėti jo studijas, tačiau šeima buvo visiška bedalė, todėl neįstengė sumokėti net už sūnaus kelionę iš Rygos, kurioje ieškodami laimės buvo atsidūrę, į Tartu.
Savo trumpą gyvenimą K. J. Petersonas paskyrė estų kalbos puoselėjimui ir kūrė literatūrą gimtąja kalba.

Dar vienas įdomus paminklas skirtas Johanui Skytte. Tai švedų humanistas, diplomatas, valstybės veikėjas, generalgubernatorius ir t. t. Jis buvo vienas iš Tartu universiteto įsteigimo iniciatorių, taip pat – pirmasis jo kancleris. Šis paminklas atidengtas Tartu universiteto 375-mečio proga, t. y. 2007 m.

Tomemegi kalvose esantis Bučinių kalnelis – viena iš tartiečių mėgstamiausių vietų. Čia ypač mėgsta lankytis jaunavedžiai. Sako, jei būdamas ant šio kalnelio pasibučiuosi, tai kartu gyvensi ilgai ir laimingai.

Į kalnelį galima ateiti per akmeninį Meilės tiltelį. Tikima, kad jei einant tilteliu, jo viduryje stabtelėsi ir pagalvosi apie mylimą žmogų, jis irgi tave prisimins ir galbūt paskambins (ar ne).

Na, o šimtametį Velnių tiltelį miestiečiai aplenkia. Anksčiau studentai sakydavo, kad jei prieš egzaminą juo pereisi, tai egzamino neišlaikysi. Ilgainiui per jį nustojo vaikščioti ne tik studentai, bet ir miesto gyventojai. Kadangi mes nei tartiečiai, nei studentai, tai per jį vis tik pereiname.

Pereiname ir per kitą – Angelų – tiltą. Prieš žengiant reikia sugalvoti norą, pirmiausia ant tiltelio pastatyti dešinę koją, o tada – pereiti nekvėpuojant.

Labai įspūdingai atrodo kalvose esantys Domo katedros griuvėsiai. Jie yra užkonservuoti, todėl vaikščioti čia nepavojinga.
Ši katedra pradėta statyti XIII a., Livonijos karo metu buvo apgriauta, o galutinai ją suniokojo XVII a. viduryje kilęs gaisras. Prieš gerus 200 m. katedros sveikojoje dalyje buvo įrengta universiteto biblioteka. Šiuo metu čia veikia Tartu universiteto istorijos muziejus.

Porą šimtų metų skaičiuojanti senoji Tartu observatorija turi savo vietą astronomijos istorijoje. Ypač šiam mokslui pasižymėjo įstaigai XIX a. pirmoje pusėje vadovavęs Vilhelmas Struve. Jo dėka čia buvo sumontuotas modernus tam laikui teleskopas, sudarytas dvinarių žvaigždžių katalogas ir kt.
Šalia observatorijos minėtam mokslininkui pastatytas paminklas. Miestiečiai juokauja, kad tai skalbinių segtukas, laikantis profesoriaus kepurę.

Iš Tomemegi leidžiamės žemyn. Mieste tikrai dar yra ką pamatyti. Įspūdingai atrodo Jono bažnyčia. Kažkada ją puošė apie tūkstantį terakotinių skulptūrų. II pasaulinio karo metu bažnyčia buvo stipriai subombarduota, o naujam gyvenimui prikelta tik prieš 8 metus. Beje, šiam regionui būdingi ant bažnyčios bokšto iškelti gaidžiai (na, ne gyvi, žinoma :)). Tiksliai nežinau iš kur atėjo ši tradicija, tačiau buvo manoma, kad jie padeda apsisaugoti nuo gaisrų ir nelaimėje tai jau tikrai nepalieka.

Tartu yra daugybė mielų vietų – gatvių, suoliukų, skulptūrų. Įdomi skulptūra „Tėvas ir sūnus“. Autorius savo pusantrų metų sūnų vaizduoja tokio pat ūgio kaip yra jis pats. Darbas buvo padarytas dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, bet pastatytas tik 2005 m. Na, suprantama kodėl.

Dar apsilankome mokslo centre „AHHAA“. Tai 4 aukštuose išsidėstęs centras, skirtas gyvajam mokslui. Va taip reikia vaikus mokyti fizikos, astronomijos, biologijos ir t. t. Beje, vaikams jis nemokamas, o suaugusiems bilietas kainuoja 12 eurų.

Tą savaitgalį, kai lankėmės Tartu, mieste vyko Hanzos dienos. Vakare viešbutyje pavakarieniavę ir keliolikai minučių ištiesę kojas, vėl išsiruošiame į miestą. Programa gatvėse iškabinta, bet nei žodžio nesuprantame. Net „matytų“ žodžių nėra. Bet vis tik kalba jie rusiškai (nes daugumai tai gimtoji kalba), todėl viską išsiaiškiname. Tik jėgų ilgai naktinėti nebėra, todėl važiuojame pailsėti taip ir nesulaukę šventės įkarščio.

Visai patogus pasirodė viešasis transportas. Iš anksto apie jį nieko nepasidomėjau, bet stotelėse iškabinti žemėlapiai leidžia puikiai susiorientuoti. Bilietėlį galima nusipirkti iš vairuotojo. Kaina – vienas euriukas. Vairuotojas pats jį ir pažymi.

Tartu man paliko labai šilto, jaukaus, švaraus, su gera aura miesto įspūdį. O kokį įspūdį paliks visa Estija, pamatysime netrukus…

(Bus daugiau)