Kadangi gyvenom visai čia pat, nesusilaikėm neapžiūrėję Sozopolio (juolab, kad pašnekovai internete man jį gyrė kaip išties gražią-vaizdingą alternatyvą poilsiauti).
Į Nesebrą panašaus stiliaus namukai ir gatvelės, tik tokios grūsties ir trugaus jose nėra – turgeliui čia skirtos tik pora gatvių. Kas dar labai patiko – restoranėliai čia irgi turi savo aiškią teritoriją, t..y – dalį krantinės su nemažiau mielu nei Nesebre vaizdeliu į jūrą. Kas nori pavalgyti ar tiesiog atsipūsti prie bokalo alaus – eina čia, kas nenori – neina, ir jų niekas gatvėse nestabdo su pasiūlymais.
Kažkur matytas malūnas, ar tik ne ant Nesebro tilto?
Ir istorinių griuvėsių čia esama.
Kurį laiką net gailėjausi, kad neužsakiau viešbučio čia, kur taip gražu, ramu ir romantiška , – gyvenome kelių km atstumu nuo Sozopolio, tam tikra prasme, „laukuose”. Paskui noras gailėtis praėjo, vėliau papasakosiu, kodėl.
Dalis apartamentų – tiesiai ant pakriaušės:
Pro jų langus matosi maždaug toks vaizdas..
Miestuko pramogos:
Vaikiškos pramogos, jojikė ir ponio šeimininkas:
Vaikams čia yra atrakcionų parkas bei nemažai nemokamų sūpynių (jų yra ir pliaže). Daug maitinimosi variantų, pavalgyti – nebrangu. O štai ir pliažas.
Pliažiukas nedidelis tiek į plotį, tiek į ilgį. Nemačiau nė vieno nuosavo skėčio, panašu, kad čia jų statytis neleidžiama.
O vanduo…visai neviliojantis maudytis…Pamačiusi pliažą ir vandens „kokybę”, lengviau atsidusau, prisiminusi mūsų beveik begalinę smėlio juostą ir švarų vandenį..
Šv. Ivano sala (ta pati, kurią matėm ir iš savo paplūdmio), – pati didžiausia sala Bulgarijoje. Savo laiku ji tai buvo senovės trakijiečių šventa vieta, kur maždaug VII a. pastatyta šventykla. Dabar į ją galima nuplaukti laivu iš Sozopolio uosto.
Dar buvome užsukę į šalia esantį Černomorets – nepatiko, ganėtinai nykus, neišvaizdus miestukas su dar nykesniu pajūriu. Vienintelis man buvęs gražus dalykas jame:
Prisiilsėję, prisimaudę, prisideginę, paliekam savo paskutinį viešbutį ir pajudam link namų. Pakeliui labai norisi apžiūrėti „Nuostabias uolas”, internete rašoma, kad tai „visai netoli Varnos, Asparuchovo vietovėje”. Na, Varna irgi gerai, o ir pakeliui – nusistatome GPS’e kryptį ir pirmyn.
Asparuchovo, pasirodo – tai ne tik vietovė, kurioje slepiasi nuostabiosios uolos, o ir paprasčiausias Varnos rajonas. Pasiblaškę tarp daugiabučių ir pagaliau įsisamoninę šį liūdną faktą, nutariame bent Varnos akvariumą apžiūrėti, juolab, kad kompanijoje buvo ypatingai norinčių žuvytes pamatyti.
Labai sunkiai radome vietą parkuotis, šalia akvariumo nėra jokios stovėjimo aikštelės – teko keletą kvartalų paėjėti pėstute. Akvariumas – pats tikriausias sovietinis reliktas….Keli nedidukai kambariai su dar mažesniais sienoje įtvirtintais akvariumukais, apmusijusiu stiklu ir varganomis žuvelėmis. Įmetu nuotrauką pailiustravimui :
Čia eiti nerekomenduoju, mūsų Klaipėdos jūrų muziejus – nutolęs šviesmečiais. Be abejo, Varnoje dar būta ir delfinariumo, Karo laivų muziejaus, netoliese – Botanikos sodo ir romėnų archeologijos likučių, bet laikas jau spaudė, laukė labai tolimas ilgas kelias, taigi, nusprendėme tik papietauti ir nebeužsibūti. Nors, akvariumas vienu aspektu mums buvo labai naudingas – čia pavyko išsiaiškinti, kur gi, po galais, yra tas paslaptingas Asparuchovo. Budinti išvkietė visą personalą, viena moteriškė puolė skambint savo vyrui ir tikslintis, ir vuolia – turime kryptį ir ji tik truputį mums iš kelio!
Iš tiesų ieškomas Asparuchovo yra maždaug 80 km nuo Varnos (..”visai netoli”…) važiuojant gilyn į šalį, šalia kaimuko Дылгопол (Dilgopol).
Pakeliui pravažiuojame saulėgražų laukus.
Nuostabios uolos – nedidelis uolų masyvas, kurių viršūnės primena pilies bokštus. Pro jas veda trys tuneliai, kuriais puikiausiai galima pravažiuoti mašina (yra keliukas), bet mes ėjome pėstute, ėjimo nedaug, sustoti pasifotkinti smagu.
Tuneliuose gyvena ožkytės..
Ar verta čia važiuoti? Taip, jei pakeliui – objektėlis nedidukas, greitai apžiūrimas ir ganėtinai mielas.
Pavažiavę apie 20 km „link namų”, prie Provadijos miestuko, visai netikėtai atrandame dar vieną gražų objektą – ir šis jau bus paskutinis mūsų kelionėje – Ovečo tvirtovę (miestuke yra nuorodos, į tvirtovę papulti galima dviem skirtingais keliukais). Tvirtovė pradėta statyti jau trečiame amžiuje, o ХІІ–ХІV amžiuje ji buvo visos apylinkės karinis, administracinis, ekonominis bei religinis centras.
Užkilę labai labai siauru keleliu į viršų, pastatome mašiną ir kopiame uoliniais laiptukais.
Viršuje – šventyklos pamatai ( nefotografavau), atstatytas bokštelis, kuriuo praėjus patenki ant įspūdingo tiltelio..
Visas Ovečo grožis ir yra šis ilgas tiltelis (bei tai, kas matosi nuo jo), pritaisytas ant pat uolos krašto. Čia saugu pasivaikščioti ir su vaikais – tiltelis gražiai aptvertas, niekas niekur neiškris. Tiltukui pasibaigus, galima pasivaikščioti ir pačiomis uolomis – mes nebandėme.
Be ypatingų nuotykių ir vaizdų, pernakvoję Rumunijoje, kitos dienos pavakarę pasiekiam Miškolcą Vengrijoje, kur neatsilaikom pagundai pusdienį pailsėti baseinuose olose. Beje, po bulgariškų kainų kiek šokiravo bandymas susirasti nebrangią ekspromtinę nakvynę Miškolce – šiaip ne taip, pas jokia kita kalba, išskyrus vengrų, nekalbančią moteriškę, suradom kampą.
Baseinuose iki pietų visai smagu, plaukiojam sau salėse po skliautais, relaksuojam skirtingų temperatūrų versmėse..Lauke taip pat yra įvairiausių baseinų, tiek vaikams, tiek dideliems plaukikams, bet orai jau nebe pietietiški, o net labai lietuviški – vėsu ir net protarpiais palyja, taigi, noro lįsti laukan nėra.
Maždaug nuo dvyliktos val situacija staiga užsikemša. Kanaluose, baseiniukuose, po kriokliukais, ant tiltukų, praėjimuose – viskas užsipildo komplekso svečiais, darosi sudėtinga plaukti ko nors neužkliudžius. Šeimos su vaikais, šokinėjantys nuo kraštų ir pusei baseino dušą nuo pat pakaušio suorganizuoajntys „vandens ereliai”, pakampėse neva diskretiškai besiglamžantis jaunimėlis, senjorai, mokyklinės grupės su bandančiomis nepamesti skaičiaus vadovėmis…Todėl, jei norisi nors truputį daugiau ramybės ir erdvės – verta rinktis arba labai ankstyvą, arba labai vėlyvą lankymo laiką.
Po baseinų, pernakvoję Lenkijoje, sėkmingai pasiekiame namus. Tuo pasakojimas ir baigiasi, pabaigai – sąrašas vietų, į kurias nespėjome (o gal kada, kitąsyk?) ir kurios gal praverstų planuojantiems panašią kelionę.
-Vraca, Čerepišo Uspenija Bogorodici vienuolynas (Черепишкия манастир) – dar prieš Sofiją, netoli Rumunijos
-Rilos vienuolynas (ne per toli Septynių Rilos ežerų)
-Kovačevica, istorinis miestukas
-Trigrad, gražus miestukas
-Koprivištica, miestukas
-Loveč , miestukas
-Drianovo vienuolynas
-Šalia Drianovo vienuolyno – krioklys Бачо-Киро
-Etaros etnografinis muziejus po atviru dangumi (Etra) ir Gabrovas
-Melnikas (mažiausias Bulgarijos miestas, garsėjantis aukštos kokybės vynu, architektūrinėmis vertybėmis.)
-„Nuostabūs tiltai: (tai ne Nuostabios uolos) – gamtos stebuklas 35 km į šiaurę nuo Чепеларе ir 5 km nuo kaimo Забырдо, čia reikėtų paėjėti pėstute.
– Batakas, ežeras Голям Беглик
-Džedemos draustinis (Nuo Plovdiv – 66 km), yra įrengtas 8 km pėsčiųjų ekotakas
-Krioklys “Райский брызгальник” (nežinau, kaip teisingai išversti) – pats aukščiausias Bulgarijoje krioklys. Iki krioklio eiti pėsčiomis į vieną pusę užima maždaug 4 valandas.
Kai kuriuos pavadinimus sąmoningai rašiau rusiškai, nes būtent taip patogiausia juos susirasti google maps’e dėliojantis maršrutą; lietuviškas vertimas, remiantis asmenine patirtimi, ne visada duoda naudos.
Keli žodžiai apie suvenyrus ir lauktuves. Populiari rožių kosmetika – nuo muiliuko iki kvepalų rožių aliejaus ar vandens veidui. Kremai, kaukės, šampūnai, aliejai – visko daug, pagal skonį ir poreikį.
Smaližiams – ragaujami dalykai, kaip medus (jo čia galima įįsigyti pačių įvairiausių rūšių) džemai, ugienės.
Stikliniuose indeliuose išmoningai supakuoti prieskoniai – spalvotais sluoksniais ir raštais, taip, kaip egiptiečiai pakuoja savo suvenyrinį smėliuką. Ir gražu, ir naudinga.
Keramikos dirbiniai (puodeliai, bliūdeliai, ąsotėliai ir kt), dekoruoti tradiciniais raštais bei spalvomis.
Vynai ir šis tas stipresnio – pagal skonį ir kišenę.
Rankų darbo servėtėlės, megztukai, staltiesės – man pasirodė labai panašu į mūsų lietuviškus gaminius, eksponuojamus per Kaziuko mugę.
Kriauklės (tos, kur jūra ošia), rastos pakrantėje, arba – pirktos turgelyje 🙂
Gerų įspūdžių visiems keliaujantiems, na o sukantiems Balkanų pusėn labai linkiu atrasti išties gražią, įvairiapusę ir įsimylėti priverčiančią Bulgariją.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas