Ukraina. Tikslas pasiektas

Kelionę į Ukrainą suplanavome per pusmetį – po Naujųjų žinojome, kad ten važiuosim, paskui radusi laiko tarp nesibaigiančių darbų vis prisėsdavau „ruošti namų darbų” apie Ukrainą. Susidarėm maršrutą Klaipėda-Liublinas-Lvovas-Odesa-Krymas-Kijevas-Luckas-Klaipėda. Pagrindinis tikslas – Krymas, maudynės Juodojoje jūroje. Kelionės laiko tiksliai neplanavom, nes neužsisakėm nė vieno viešbučio, buvom dviese, turėjom palapinę – taigi laisvi kaip vėjas. Sėdom į savo Opel Debesėlį ir liepos 10 išvažiavom iš Klaipėdos į vyro tėvų sodą. Kitą dieną, po smagaus pasisėdėjimo, išlėkėm Lenkijos link. Vis maloniau nuteikia Lenkijos keliai, lėkėm su vėjeliu, Liubliną pasiekėm nepadoriai greitai ir be jokių vargų. Tik mašiniukas nusprendė, kad kelionėje vis dėlto jis vartos ne dujas, o benziną. Ką padarysi, tikras gurmanas…Liublino senamiestis – gražus, švarus, vertas aplankyti. Šiame mieste pasijutom kaip namie, nusprendėm, kad visai galėtume jame gyventi. Gal ne be reikalo. Juk istoriją visi mokam 🙂 Gal kiek kontaversiškai mums atrodė Lietuvių aikštė su paminklu J. Pilsudskiui. Bet su istorija nepasiginčysi. Kaip visada Lenkijoje pasrėbiau žureko, pasivaišinom alumi ir nerealiai skaniomis dešrelėmis tešloje (čekiškame restorane). Tradiciškai nakvynė Lenkijoje buvo pati brangiausia per visą kelionę. O tradicijų laužyti nevalia!

;

;
Naktį grįžom į savo viešbutį (Campanile, netoli senamiesčio), padoriai pailsėjom ir ryte išlėkėm į Ukrainą, pagrindinio tikslo link. Sieną kirtome pakankamai nesudėtingai, tik labai jau rankines kratė, vaistus patikrino, paklausė, kam peilį vežamės – nagi, sakom, o kaip mes melionus pjaustysim? Bet viskas gan greitai, nekausmingai. Taigi uždėjo antspaudus pasuose ir mes jau Ukrainoje! Valio! Jau pradėjau džiaugtis Krymo kerais, nors iki jo dar buvo toloka. Jau pervažiavus sieną supratau, kad gal nebus taip sklandu. Prie sienos nuėjau į WC. Na, mokamas tai mokamas, ne naujiena. Bet kokia pikta tetulė pasitiko – pasijutau kaip penktoj klasėj prieš piktą mokytoją 😀 O kai įėjau vidun, tai buvo lengvas šokas. Tupykla pavadinti TAI dar per gerai… Bet tiek to, reikia lėkt į Lvovą.
Į Lvovą įvažiavom sėkmingai (beje, važiavom be GPS, tik su žemėlapiu. Neklauskit, kodėl – patys nežinom.), sustojom kažkur – o žmonių tiek, kad musei nėr kur nutūpti. Pasirodo, prie turgaus pataikėm. Senamiestis nerealiai gražus ir turtingas, jame išsitenka armėnų bažnyčia, žydų sinagoga, evangelikų, katalikų bažnyčios ir , žinoma,cerkvės. Gražumėlis neišpasakytas. Sutikom Ukrainos lenką, kuris mums, turistams lietuviams, pravedė nemokamą ekskursiją, papasakojo apie Lvovo istoriją. Pasirodo, tai buvęs vienas pačių intelektualiausių Ukrainos miestų, o dabar jame per daug nepakantumo ne ukrainiečiams. Tą naktį Lvove vyko Kultūros naktis (!), visi muziejai ir bažnyčios veikė iki išnaktų, tik nebuvo kada viską aplankyti. Nakvynę susiradome pačiame centre, hostelyje, kurių po Euro 2012 galima rasti ant kiekvieno kampo (100grivinų žmogui – apytiksliai po 33Lt.). Lvove susipažinau su ukrainietiškais barščiais, degtinės vartojimo ypatumais ir su tuo, kad jei žiopsosi, būsi apgautas. Visada reikia prašyti meniu ir tikrinti čekį. Kitaip kainos netikėtai pakinta… Bet nieko, nebuvo brangu, tai leidomės būti apgauti. Arbatpinigių nepalikom. Absoliučiai pavargę grįžom į hostelį, bet visą naktį klausėmės jaunimo dainų po langais 😀 nieko, ir patys taip darydavom, dabar tenka atsiimt už tai 😀

Ryte visai neblogai pasilsėję patraukėm Odesos pusėn. Kelias nuo Lvovo iki Ternopilio – tikras kantrybės ir mašinos išbandymas. Greitis – 20km/h, kartais visai sustodavom, kad parinktume mažiau skausmingą duobę. Nuo Vinicos kelias pagerėjo,nuotaika pasitaisė, tai nusprendėm papietaut. Pasirinkimas aiškus – barščiai. Šioje Ukrainos dalyje barščiai valgomi su lašiniais, česnaku ir raugintais agurkais. Patikėkit, nerealiai skanu!

Pavalgę pradėjom dairytis kempingų, o jų kaip nėr, taip nėr. Pagaliau prie Umanės atradom visai neblogą – graži pievutė, dušas, bariukas, valgykla. Nebrangu. Pasirodo, taip pat Euro 2012 palikimas. [img]https://www.mytrips.lt/wp-content/uploads/files/2013/07/23/img/Kempingas-prie-Umanes.-Du-debeseliai-97519173.jpg[/i
Pailsėję kempinge pasukom į Odesą – miestą, kurio visiškai nepamėgau, juo nepasitikiu ir važiavom tik dėl pliusiuko. Ten niekada negrįšiu. Tikras Ostapo Benderio rojus. Tačiau suprantu tuos, kuriems Odesa palieka įspūdi – vis dėlto graži, turi savo aura.

Iš Odesos pasukom Krymo link – tai buvo pagrindinis mūsų tikslas. Įvažiavusius į Krymą mus pasitiko neaprėpiamos stepės, bandžiau įsivaizduoti, kaip seniau čia turėjo gyventi žmonės – turbūt nuolat ant žirgų. Kažkur Krymo vidury sustojom kavos – užeigos savininkas tikrai ne ukrainietis – per tamsus, akcentas rytietiškas. Nė nepastebėjom, kaip ne tik kavos nusipirkom, bet ir melioną, ir ledų, ir ten, vietoje, keptos duonos. Ir grąžos atmetė mažiau – arbatpinigių palikti nebereikėjo 😀 Užtat pardavėjas ir padarė išvada, kad tiek latviai, tiek lietuviai „skupimi stali” 🙂 Tiek to, važiuojam toliau – laukia Krymo kalnai, Juodosios jūros pajūris. Buvom nusprendę 3 naktis praleisti Sudake, viename iš ramesnių Krymo miestelių.
Sudakas mus pasitiko „Nuomoju kambarius” iškabomis. Absoliučiai nuojautos vedami pasirinkome vieną vyriškį, kuris nurodė laaaaabai simpatišką, tvarkingą gyvenamąją vietą. Mus tenkino viskas – ir kaina (apie 72 lt. parai), ir atstumas nuo jūros, ir tvarka.

Pirmąjį vakarą nusprendėm išsimaudyti Juodojoj jūroj ir apžiūrėti miestelį. Vadinamasis miesto pliažas Sudake priminė šprotų dėžutę, vanduo drumstas – bet mes per daug nesismulkinom. Reikia išbandyti ir tokį pliažą, juolab kad į mokamus nelabai ir pakliūsi, jei nesi kokio viešbučio svečias. Bet kuriuo atveju išsimaudžius širdis atsigavo, energijos ir restoranui, ir roko kavinei užteko. Restorane „Brigantina” man laaabai patiko vietinio vyno kaina – butelis 40lt., o roko kavinėj „Deniz” koncertavo tooookie jaunuoliai, kad vietoj „paklausom” truputį buvo „pasėdim, ką?”. Vyno ir alaus buvo gal kiek per daug, bet atostogas sėmėm pilnom saujom.

. Kitą dieną nusprendėm niekur nevažiuoti ir apžiūrėti Sudako pilį, kurią kažkada pastatė genujiečiai, vėliau vieni puolė, griovė, kiti statė, tobulino. Pilies plotas didžiulis, vaizdai įspūdingi, grįžom pavargę kaip rudeniniai lapai

. Tą patį vakarą susipažinom su jaunų ukrainiečių pora, kurie tapo mūsų gidais kitos dienos kelionėje. Esame be galo jiems dėkingi už draugiškumą, atvirumą, šiltumą ir burnoje tirpstantį melioną bei kukurūzus. 1000 kartų ačiū.
Taigi kitą rytą su naujais pažįstamais patraukėm į Alūštą, Jaltą ir Kregždės lizdą. Pakeliui – nenusakoma šiluma ir grožis

. Be galo graži Nikolajaus cerkvė, skirta žuvusiems jūroje. Šalia cerkvės – Katastrofų muziejus. Sudomino, bet tiesiog nebuvo kada – plotas didžiulis, laikas ribotas.

Pagaliau atvažiavom į Alūštą – pakankamai didelį kurortinį miestą. Niekada gyvenime turbūt neberagausiu skanesnės šaurmos nei ten. Lavašas traškus, padažas mistiškai skanus, nors mano vyrui skaniau lietuviški lavašai. Hmmm….

. Skaniai papietavus kažkaip užsinorėjom išsimaudyti, labai jau vilioja ta jūra. Atrasti vietą madynėms – tikras kantrybės išbandymas. Bet vargais negalais nelegaliai įsibrovėm į vieno viešbučio pliažą – vandeniukas skaidrutis, šiltutis, akmeniukai karštučiai – kiaušinius kepk. Taip įsipliuškenom, kad vos nepamiršom, jog dar Jalta laukia

.
Jalta – tikras Kirkorovo ir kitų žvaigždžių miestas. Papietavęs gali palikti visą šeimos biudžetą, mašiną ir dar neužteks :D. Žinoma, juokauju, bet ten tikrai nepigu. Kažkaip keista ir nelabai malonu buvo pamatyti Lenino skulptūrą vidury Jaltos. Pietiniai ukrainiečiai kažkaip tolerantiškai žiūri, priima visa tai kaip natūralią istorijos eigą, kultūrinį palikimą. Nustebau, kad taip greit pamiršo nuoskaudas ir skriaudas. Kultūringai nutylėjau, bet klausimų kilo daug.

. Jaltoje pajutom, kad nuovargis ima viršų, kaip ir atgal į Sudaką norėtųsi, tačiau aš buvau nepalenkiama – jei jau išsiruošėm į kelionę, vadinasi reikia įgyvendinti visą programą. Taigi, Kregždutės lizdą aplankom perlipę savo TINGIU ir NEBENORIU. Kodėl ten reikkėjo nuvykti? Dėl riebaus pliuso ir gražaus vaizdo. Jei nebūčiau mačiusi įspūdingesnių pilių (dvarų), sakyčiau, verta pamatyti. O dabar sakau – skaičiuokit laiką ir jėgas, tikrai ne bėda, jei nepamatysit.

Man labiausiai patiko lipti laiptukais į Kregždutės lizdą – išvaikščiojau visus pietus, nes kalniukai, šiaip ar taip, nemaži 😀 Viskas – visi dienos pliusai sudėti, tikslai sudėti. Atgal į Sudaką serpantinais grįžom smagiai, pasidalinom vynu, arbūzu,įspūdžiais, ir miegot. Ryte turėjom patraukt Kijevo link per Bachčisarajų, kitaip tariant, tiesiai per aplinkui 🙂 Sunkiausia buvo atsisveikinti su Maksimu ir Julia, gundė ir krevetėmis, ir pajūriu… Bet kad laikas spaudė, nors vyras tai beveik susiviliojo. Tai ir suabejojau, ką ten žaltys rojuj sugundė pirmą:)
Na ką gi, ryte – Bachčisarajus. Toks jausmas, kad pakliuvom į kitą šalį. Gal Turkiją? Turgininkavimo įgūdžiai – neįtikėtini, mašiną turi statyt atidžiai, kad mokėt nereikėtų, pro kavines praeiti – kaip per Jūros šventę centrine gatve brautis. Uch. Bet gražu, man – viena įspūdingiausių vietų. Ir chano rūmai, ir verkiantis fontanas, ir uolos – viskas man patiko. Ir aš norėčiau, kad mylimas vyras man rūmus pastatytų:D

Iš Bachčisarajaus patraukėm į Kijevą, nors puikiai supratom, kad tą dieną jo nepasieksim. Pradėjus temti mašinoje pajutom dujų kvapą – susinervinom abu su vyru, motelių nerandam. Žodžiu, kelioninis „ekstrymas”. Pagaliau prieš akis išvydom didžiulę iškabą: CAMPING. Valio! Deja, deja, nusivylimas buvo nerealus. pasirodo, ten tik motelis, o užrašą CAMPING užsirašė šiaip sau. Ir juokas, ir pyktis suėmė. Vėliau pasirodė, kad ne mes pirmi taip užkibom. O blogiausia tai, kad grynųjų turėjom ne tiek ir daug, kortele atsiskaityti neįmanoma, taigi liko tik palapinė. Šiaip ne taip leido ją pasistatyti kiemo teritorijoje, ryte movėm iš ten kiek įmanoma anksčiau ir greičiau. O dujų kvapo problemą išsprendėm labai paprastai – išmetėm pakeliui supuvusį melioną 😀
Kijevą pasiekėm greitai, tik įvažiuot į jį ir atrasti senamiestį buvo bėda be GPS. Taip, reikia jo, darugiškai nusprendėm. Senamiestis Kijeve – didžiulis ir platus. Nuo vieno kultūrinio objekto iki kito atstumai nerealūs, o mes turėjom vos porą valandų. Labiausiai norėjau pamatyti Sofijos soborą. Kitokia kultūra, kitoks grožis. Sužavėjo.

Taigi dar vienas pliusas, dar vienas tikslas. Iš Kijevo išvažiuoti – vairuotojo pastabumo, kantrybės, nervų išbandymas. Eilės gatvėje nenubraižytos, todėl jų ukrainečiai padaro tiek, kiek tuo metu reikia. Lenkia bet kaip, per kurią nori pusę, jei reikia – ir per kelkraščius. Chaosas. Kažkaip išsikrapštėm iš Kijevo, žiū, jau ir temsta. Pakeliui sustojome motelyje „LIUKS”. Kainos ir kokybės santykis puikus(72 lt visai parai, ne iki 11val. ryto!). Akivaizdu, kad ten praūžė EURO 2012 😀 Patogiai pailsėjom, skaniai pavalgėm kažko panašaus į koldūnus „s liverom” (įdaras iš inkstų, kepenų ir pan.). Tą dieną mūsų laukė Žytomiras ir Luckas.
Žytomiras – savotiška riba tarp europinės ir prorusiškos Ukrainos. Šiame mieste matėme paskutinį Leniną, keletą maldos namų (evangelikų, katalikų ir provoslavų). Į Žytomirą buvom tiesiog pažadėję užsukti – draugo tėtis iš ten kilęs. Po Kijevo tai buvo vairavimo atgaiva. Žytomire neužsibuvom, lėkėm į Lucką. Luckas nustebino. Dabar ten daug kas tvarkoma, restauruojama. Pirmas įspūdis – jauku, antras – paprasta, trečias – šalia turgaus labai jau sovietinis 🙂 Bet manau, kad į Lucką dar grįšim su nakvyne.

Taigi Luckas buvo paskutinis kelionės tikslas. Nuo jo ir siena netoli.
Prie sienos laukėme 3 val., o tada jau namo, į Klaipėdą. Tiesiai, be sustojimo. Pasiilgom savo namų.
Taigi iš viso kelionėje praleidome 10 dienų, trys dienos – Kryme. Norint išsamiau susipažinti su šia didžiule šalimi reikėtų 10 dienų skirti vienam regionui. Ukraina žavi savi istorija, neišmatuojamais saulėgražų laukais, Krymo kalnais, šiltais žmonėmis, tačiau nesudėtinga pastebėti, kaip giliai kai kuriuose regionuose įsišaknijęs sovietinis palikimas. Bet kuriuo atveju sakau: Ukrainą mes dar aplankysim.