Savaitgalio pabėgimas į Marselį.

Per daug neplanuota, beveik nesvajota, bet kaip visada netikėta. Į antrą pagal dydį Prancūzijos miestą atskridom penktadienio rytą, išvykom tuo pačiu metu pirmadienį. Tiek laiko šiam miestui daugiau nei pakanka. Kaip ir visi viduržemio regiono miestai su savo turtinga istorija – įkūrė graikai, puoselėjo romėnai, o šiuo metu karaliauja didmiesčiams būdinga ypatingai mišri tautų įvairovė. XX a. pradžioje 40% sudarė italai (dauguma sardiniečiai), amžiaus viduryje užplūdo šiaurės afrikiečiai iš buvusių Prancūzujos kolonijų. Dabar jau daug kartų pasikeitę, tad jau tikri prancūzai, kiek to tikrumo tokiu būdu gali būti. Gaila, kad istorijos muziejus buvo uždarytas renovacijai, nepavyko pakapstyti autentiškesnės nei wikipedinė istorijos.

Pagrindiniai miesto lankytini objektai tikrai verti dėmesio ir jūsų pasivaikščiojimų, jei mėgstate ir savo kojoms leisti pajusti, jog kelionės metas. Vien ko vertas katedros interjeras bei vaizdas, atsiveriantis nuo kalvos ar netgi kalno, jei žvelgiant per lietuviškų mastelių prizmę. Taip pat ką tik atrestauruotas St Jean fortas, kuriame ir aplink kurį atrasite ką veikti ir kur pasidairyti bent vieną kitą valandėlę. O jei atsibostų tupinėti vietoje, galima pašliaužioti po šiaurinėje įlankos dalyje esantį gan jaukų senamiestį ir pabandyti pajusti istorija pulsuojančių gatvelių dvasią.
Dar viena populiari pramoga atvykėliams – mini kruizas po į pietus nuo Marselio išsidėsčiusias įlankėles (calanques). Vaizdelis išties ne eilinis, bet nemanau, kad dar kart mokėtume po 25 eurus žmogui. Ko gero už tiek būtų galima nusigauti viešuoju transportu į netoliese esanti Cassis miestelį ir pasigrožėti tomis įlankomis iš viršaus, nuo uolų.

Ragauti ir skanauti šiame mieste gan brangu. Bent jau pagal mūsų standartą. O mums 20 eurų dviems žmonėms jau yra per daug. Kam tokia suma nuotaikos negadina, tai Marselyje be problemų galima rasti aibę restoranų, kur atsiras patiekalas kiekvieno skoniui. Mūsų nuomone čia dominuoja itališki skanėstai. Kadangi mes su drauge nesam labai dideli gurmanai ir nesistengiam žūtbūt išragauti autentiškų vietinių patiekalų, tai būčiau labai jau neobjektyvus vertintojas, jei mėginčiau daugiau pasakoti apie Marselio virtuvę. Jei jums tinka ir patinka picos, galite sukirsti didelę skanią itališką picą už 10 eurų St Jean picerijoj St Jean gatvėje, esančioje netoli St Jean forto.

Apsigyvenimo reikalai taip pat ne patys pigiausi, kiek yra tekę apturėti. Airbnb.com kainos panašios kaip ir daugumos pagrindinių viešbučių bei hostelių portalų (booking.com, hostels.com ir pan.). Mums pavyko atrasti paskutinės minutės pasiūlymą 3 naktims 3 žvaigždučių viešbutyje už 150 eurų. Marselio kainomis tai buvo gan neblogas variantas. Žinoma tiems, kas linkę įpareigoti kitus bei įsipareigoti patys, visada gali nemokamai apsistoti per couchsurfing.com.

Daugumoj šaltinių pabrėžiamas klibantis miesto saugumas, bet nėra taip jau blogai. Stengėmės dar nesutemus šuoliuoti į viešbutį (30min nuo centro pėščiomis į pietus nuo centro), tad problemų neiškilo. Be to, kaip močiutės linkusios sakyti – tą kas saugosi, tai ir Dievas saugo.

Apibendrinant – Marselis yra vienas iš tų miestų, kurį aplankyti verta, bet tuo pačiu nebūtų didelis nuostolis išmainyti jį į kita, kad ir to paties Provanso regiono miestą ar miestelį. Kita vertus, niekada negali žinoti, ką kiekvienas naujas, mums dar nematytas pasaulio kampelis yra paruošęs kiekvienam asmeniškai.

Sėkmės tiems, kurie planuoja pažinti Marselį savaip. Jei turite konkrečių klausimų, raštelkit komentarą – mielai atsakysiu.

10 thoughts on “Prancūzija: Marselis iš arčiau”
  1. Aušra, ir mes panašūs 🙂 Nepuolam glebėsčiuotis sutikę kiekvieną lietuvį gatvėje. Gal todėl, kad gyvename Švedijoje ir jau pripratome, o gal tokie visada buvom.
    Parašiau apie pernykščius lapus, nes tai lietuvių tarpe tendencija. Galiu palyginimui pasakyti, kad pvz švedai, išgirdę užsienyje vieną žodį švediškai, norvegiškai ar daniškai būtinai prieis, pasilabins ir netgi susidraugaus. Žinoma, yra išimčių, bet tendencija tokia, t.y. priešinga lietuviškam būdui užsidaryti ir tyliai stebėti.

  2. Labai linksmai susiskaitė. Tik nuotraukose spalvų trūko, pati buvau Maltoje, žinau, koks mėlynas ten dangus 🙂 Nors man gal tokio įspūdžio sala nepaliko – kolkas dar niekas nepraspjovė Italijos 😉

  3. reiks man Sillwio optimizmo ir kantrybes recepto pasiklaust, pries pradedant savo vasarine kelione su dviem duktereciom ‘princesem’ 🙂

    Labai smagus keliones aprasymas, miela tokius skaityt (darbo metu, niekam nesakykit) 🙂

  4. Teisingai, Ra – toks puikus prasiblaškymas darbo metu :))))
    Atsiduri ten kur šilta, kur jūra. ….
    Bet vis tik, šį kartą man trūko spalvų 🙂

  5. Ačiū už komentarus 🙂

    Ra, optimizmo priduoda geras vynas 😀 Nevairavau šį kartą, taigi galėjau mėgautis.

    Pugele, Aruna – spalvos – dalykas reliatyvus 🙂 Nespalvotą juostą pasirinkau specialiai. Spalvų nebuvimas pakursto fantaziją 🙂 Nors gal ir įdėsiu keletą spalvotų, kai išryškinsiu juostą. Vieną Valettoje išfotografavau.

  6. Mes irgi nemėgstame lįsti kitiems į akis .Sako, kad lietuvį taip ir atpažįsta užsienyje – susiraukęs ir trūksta šypsenos…
    pasakojimas labai patiko…mano svajonė- pabuvoti Maltoje:)

  7. Aha, geras vynas yra gerai :). Vairuoti man tos keliones metu manau teks daug, betgi vakarais bus galima atsigriebti (tikiuos) princesems sumigus..

    O del lietuviu kalbinimo uzsieniuos… gal sakyciau priklauso kur ir kokiomis aplinkybemis. As cia, Monrealy, su mieliausiu noru pakalbinciau kiekviena lietuviskai kalbanti, bet kad dar nei vieno lietuvio, isskyrus pora kolegu, nesutikau! 🙂

  8. Na pasakojimas nerealus 🙂 Dekui uz vitamina C. Mes uz poros men ruosiames vaziuoti i Malta su musu mazais dviem „partizanais”. Tai jau isivaizduoju kaip viskas vyks 😉 Skaiciau visa atpasakojima ir „maciau” savo seima… 🙂 Dar kart dekoju uz gera nuotaika ir uz ikvepima keliauti su mazais vaikais 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *