Čekija: Bezdez – arba kelionė į pasakų šalį

Už devynerių upių-marių, už devynerių girių ir klonių, stovi aukštas, debesis remiantis kalnas. Jo viršūnėje pilis, kurioje laumė-ragana gyvena… Turbūt prisimenate panašią pasaką, apie merginą savo užburto karalaičio beieškančią? Arba apie milžino pilį kalne? Tiek daug jų būta vaikystėje, kad kažin ar besuskaičiuotume, ar beprisimintume…
Tačiau ant vienišo, rodos neįžengiamo kalno, stūksančios pilies pamiršti rodos neįmanoma.

Besiruošdama į kelionę apie pasakas negalvojau, rūpėjo tiesiog pasinaudoti geru oru ir ištrūkti bent trumpam iš įgrįsusio miesto bei pamatyti kažką naujo. Po nedidelių svarstymų bei įvertinus, neseniai siautėjusio potvynio padarinius, dauguma artimesnių pilių atmetėme, nes nenorėjome rizikuoti greičio ar kelio apribojimais ir taip gaišti brangų laiką. Tad pasirinkome sąlyginai tolimesnį maršrutą bei patraukėme maršrutu Praha – Mlady Boleslav – Bezdez, kur turėjome aplankyti Bezdez pilį ir jei užteks laiko, užsukti prie Machovo ežero.

Kelionė greikeliu neprailgo ir mes net neužsukdami į Mlady Boleslav (senamiestis bei Škoda automobilių muziejus) traukiame vietinės reikšmės keliuku links Bezdez. Pakeliui atsiveria gražūs vaizdai, pralekiame ne tik laukus bei miškus, bet ir užmatome vienos pilies likučius… Saulė šviečia, tad nuotaika kyla kaip ant mielių, nors ir praneša lietų, bandome apie tai negalvoti.

Smagus keliukas neskubiai vingiuoja ir štai prieš akis iškyla pasaka… Iki Bezdezo dar geras dešimtukas kilometrų, tačiau jau iš toli, prieš akis kyla kaip iš pasakų knygos atgimęs – vienišas kalnas su jo viršūnėje stūgsančia pilimi. Vaizdas ant tiek pakeri, kad nejučiomis prisimenu vaikystės pasakas ir kalne gyvenančią laumę-raganą.

(Atsiprašau, bet keletą nuotraukų teko pasiskolinti iš interneto).

Kelias vingiuoja dar geras penkias minutes, kol galiausiai priartėjame prie paties Bezdez miestelio. Ir kaip sykis čia, mus sekmė apleidžia ir prapliūpsta lietus. Parkuojame automobilį ir sėdime kai musę kandę. Prieš nosį erzinančiai arti stūkso pilis, bet tokiu oru jos nepasieksi. Kas keiksnoja, kas šarvuojasi ramybe. Galiausiai po nedidelių debatų mano viršus ir lendame lauk. Dangus apniukęs o smarkus lietus, parkavimo bobikę išginė iš aikštelės, tad mes bergždžiai lakstome ieškodami kam susimokėti.

Belakstydami spėjame ir į turizmo centrą užsukti, pleptelėti su kita bobike (tiesa čekiškai nekalbantiems, kažin ar daug naudos iš to centro, nebent gal pora lankstinukų pasirinktų, na – dar dviratį galėtų palikti priežiūrai), galiausiai pasigauti parkavimo bobikę ir susitarti dėl mokėjimo už aikštelę. Pasak, visai mielos (didelės kai namas) moterytės, mums reikėtų arba trukti link kitos pilies arba luktelėti, kol praeis lietus, nes tokiu oru 30-45 min pėsčiomis iki pilies nepradžiugintų nieko. Informacija nedžiugina, keliaut kažkur kitur irgi nesinori, tad lendame į vietinę hospodą pietų užkrimsti ir palaukti kol lietus nurims.
Odžių maistui nerašysiu, nes kaip ir nėr ko, tradicinis „smažakas“ (keptas sūris su bulvytėmis) ir vištienos kepsnys – nieko nauja ir originaulaus. Bent jau ne pirmus metus būnant čekuose. Bet kuriuo atveju sotu, užkemša skrandžius ir pradeda prastumti laiką, belaukiant lietaus pabaigos.

Sėdime terasoje, tad prieš akis atsiveria du beveik vienodo dydžio kalnai, ant aukštesniojo ir stūkso pilis. Vat būtent su tais kalnais-kalneliais bei paties Bezdezo atsiradimu susijusi įdomi legenda.

Sako kartą gyvenęs šiose apylinkėse linksmų plaučių malūnininkas, kuris mėgo linksmą kompaniją ir alučio pasiurbti. Tiesą pasiurbdavo jis dažnai, nes dažnai nedirbdavo ir aišku skolas kraudavo. Tai vat vieną sykį negavęs skolon, malūnininkas ėmė ir ištarė – „kad jei jau neganu skolon, tai kad taip velnias mano dūšią tegu ir ima“. Aiškus reikalas, žiū kur buvęs kur nebuvęs velnias ir čia, jau griebiasi dūšią peklon neštis. Bet malūnininkuj, peklon nesinori, tad pasiūląs lažybas – kas per naktį iki gaidžiai pragys, didesnį kalną supils tam dūšelė ir teks. Taip ir sulygsta abu. Aišku kipšas tuoj puola darban, o malūnininkui striuka. Ir aišku nebūtų pasaka su gera pabaiga, pasirodo malūnininkui bobikė ir pasiūlo padėti su sąlyga, kad malūnininkas ją ves. Kur be pasidės malūninkas, ėmė ir sutiko, o mainais gavo stebuklingą staltiesę. Patiesė staltiesę ir ėmė kalnas krautis. Kiek velnias besineštų, vis vien daugiau ant staltiesės atsiranda. Taip ir laimėjo lažybas, o velnias musę kandęs liko. Tik aišku vedybų su bobele nelabai malūnininkui norėjos, bet ir čia įvyko stebuklas ir bobelė gražia mergele pavirto. Taip ir apsiženyjo malūnininkas ir gražiai iki gyvenimo galo nugyveno.

Na štai ir lietaus kaip nebuvę, vėl kaitina saulutė ir praėjusį lietų mena tik balos ir nedideli upeliukai. Leidžiamės į netrumpą kelią pilies link.

Iš pradžių žingsniuojame asfaltuotu keliuku, kol prieiname paskutinę aikštelę bei kavinę, už kurių prasideda jau kur kas purvinesnis ir drėgnesnis kelias mišku. Iš pradžių gąsdinamės, kad kelias atvirai tariant nekoks, bet kai pasiekiame tikrąjį kelią, kaip mat užsičiaupiame ir pradedame kaupti jėgas kopimui.
O čia jau juoko mažai ir iš karto pasidarė aišku, kodėl per lietų geriau net nebandyti kopti – keliukas link pilies tik vienas ir dievai žino kada statytas (jei iš viso statytas) – grįstas nuo lietaus šlapiais lapais, medžių šaknimis bei uolos luitais.

Kadangi po lietaus šlapia, o dardėti žemyn galva nuo kalno nesinori, gauname pėdinti atsargiai ir pamažu. Kol kas žengiame mišku, tad vaizdų kažin kokių nėra, išskyrus apleistas koplytėles Kryžiaus kelyje.

Galiausiai pasiekiame pirmąjį menką sustojimą. Miškas čia baigiasi ir žengiame į buvusią pilies teritoriją. Mus pasitinka Velnio bokštas (deja, bet lankytojams uždarytas – kadaise čia buvo sargybos bokštas). Kelias kažin nuo čia ar lengvesnis, bet matant kitus keliautojus – net ir mažus pyplius, kažkaip susigėstame ir atsargiai pėdiname toliau.

Dar keletas nelengvų metrų ir mus jau pasitinka pats pilies kompleksas. Prie įėjimo bilietų kasos, gaivieji gėrimai ir tualetai. Dėl dėrimų tai juokas menkas – alkoholinų gėrimų nėra, bet prisiminus kelią viršun, kažkaip abejonių nekyla. Girtas kažin ar sugebėtum nusileisti, na bent jau sveikas ir su visais savo kauleliais.
Beperkant bilietus vėl apniunka ir gąsdinasi lietumi. Kažkaip pasiekus viršų jau galvos taip nesukame, nors aiškus reikalas, prapliupus liūčiai nusileisti būtu beveik neįmanoma ir tektų sedėti iki lietus liausis. Bet kol kas viskas tvarkoje. Perkamės bilietus (čia yra net ir bilietų keturkojams draugams) ir traukiame per vartus.

Šioje vietoje reikėtų gal bent jau trumpai papasakoti šios įspūdingos, nors ir gerokai apleistos pilies istoriją.

Bezdezo pilis (arba pilies liekanos) yra viena žymiausių ir svarbiausių Čekijos gotikinių pilių, pasižyminčių tikrai turtinga istorija, kuri veda nuo pilies įkūrimo iki šių dienų. Pastatyta tarp 1260 – 1280 metų ant Didžiojo Bezdezo viršūnės (604 m. virš jūros lygio) pilis nuo pat pradžių ne tik dominavo raštovaizdyje bet ir atitiko visus karališkajai bei savaime aišku – neprieinamai piliai keliamus reikalavimus.
Dar nebaigta statyti ši pilis tapo jaunojo karaliaus Vaclovo II ir jo motinos karalienės Kunigundos kalinimo vieta. Čia juos ne vienerius metus, spartietiškomis sąlygomis, kalino jaunojo karaliaus vardu tuo metu šalį valdęs Ota Braniborsky. Motinai pabėgus, šešiametis Vaclovas II ne vienerius metus buvo laikomas vienas, sakoma, kad ši pilis paliko savo žymę, tačiau po ilgų metų, jau tapęs pilnateisiu monarchu Vaclovas II, grįžta į Bezdezą ir nurodo pilyje pastatyti koplyčią, kuri ir šiandien yra viena geriausiai išsilaikiusių pilies dalių.
Pilies komplekso statybos buvo pabaigtos valdant Vaclovui II ir buvo naudojamos kaip medžioklės ir poilsio rezidencija. Pagal savo paskirtį pilis tarnavo iki Trisdešimties metų karo, kuomet pagal konfiskacijos sutartį pateko į Albrechto Wallensteino rankas. Žymus to meto karvedys norėjo pilį paversti tvirtove, bet galiausiai 1627 metais nusprendė perstatyti ją ir perduoti Monserato benediktinų ordinui. Šie savo ruožtu pavertė pilį vienuolynu ir atvežus Juodosios Madonos (Monserato mergeles) paveikslo kopiją 1666 metais, ilgiems metams pavertė pilį piligrimystės vieta.
1686 metais buvo pastatytas Kryžiaus kelias ir visas kompleksas tarnavo religiniams tikslams iki pat vienuolyno uždarymo 1785 metais, kuomet piligrimystė buvo uždrausta ir pilis bei vienuolynas buvo apleisti.

Šiuo metu dalinai rekonstruota ir lankytojams prieinama unikali gotikinė koplyčia, bei dalis karališkųjų rūmų patalpų; pagrindinis pilies bokštas siūlo pasigrožėti atsiveriančia apylinkių panorama bei pilies likučiais. Šias dalis neskubėdami apžiūrime ir mes.

Turiu iš anksto perspėti, kad nesitikėtumėte įspūdingų ekspozicijų – nes jų čia nėra. Yra tik keletas rekonstruotų ir keletas visai nerekonstruotų patalpų, kurias ir apžiūrime. Nors turiu prisipažinti – ekspozicijų man visai netrūko. Čia buvo daugiau vietos fantazijai bei gyvam įspūdžiui.

Koplyčia – pastatyta XIII a. yra puikus ankstyvosios gotikos pavyzdys ir šiuo metu yra vertingiausia visame pilies komplekse. Restauruota 60-aisiais praėjusio amžiaus metais koplyčia iš pradžių buvo skirta Archangelui Mykolui, tačiau vėliau dėl įvairių sumetimų paskirta – Mergelei Marijai.

Ne kažin kas belikę iš jos pradinio grožio. Tačiau skliautai bei per langus besiskverbianti šviesa vis tik leidžia pajusti jos nepakartojamą dvasią.

Išėję iš koplyčios traukiame likusiomis patalpomis. Prieš akis nerekonstruotos patalpos, kadaise tarnavusios pilies prižiūrėtojui, o vėliau kaip vienuolyno valgykla ir virtuvė. Šiandien nė menkiausias bruožas neišduoda ankstesnės patalpų paskirties, bet taipišsilaikę griuvėsiai vis vien kelia nemenką įspūdį.

Po šių patalpų, akį patraukia atviros durys, vedančios į bokšto viršų. Čia patalpos jau gerokai aptvarkytos, nors ir vėl jokių ekspozicijų čia nėra. Lipame aukštyn ir pirmame bokšto aukšte grožimės pro langus atsiveriančiais vaizdais bei traukiame į patį viršų ant stogo – kur atsiverianti panorama tikrai gniaužia kvapą.

Bijau, kad dėl oro bei prasto fotoaparato niekada nesugebėsiu perteikti tų vaizdų – apažioje stūksančių miškų, miestelių, pilies griuvėsių ar tolumoje boluojančio Machovo ežero… Ropštis tikrai buvo verta.

Nusileidus mus pasitinka lietus. Tad smunkame apžiūrėti paskutinių patalpų – karališkosios rezidencijos likučių. Pirmame aukšte mus pasitinka didelė salė ir mažesnis kambariukas su buvusiu kabinetu, o viršuje – didelė salė su Machovo atvirukų paroda.

Taip mūsų apžiūra baigėsi, bet kelionė tikrai ne – nes dar laukia ne ką mažiau sudėtingas nusileidimas nuo kalno. Bet kuriuo atveju – ši pilis buvo tikrai pakankamai netikėtas ir neturistinis atradimas, kuriuo mes dalinomės su paprastų čekų šeimomis. Nerasite čia pompastiškos istorijos ekspozicijos ar įspūdingų patalpų, bet gal rasite kažką, kas žadina vaizduotę ir gražina senas vaikystės pasakas.

Daugiau informacijos:

Darbo laikas:
Balandis – šeštadieniais ir sekmadieniais – 10:00 – 16:30
Gegužė – rugsėjis – išskyrus pirmadienius – 10:00 – 16:30
Spalis – šeštadieniais ir sekmadieniais – 10:00 – 16:30

Bilietai:
Suaugusiems – 60 Kč
Vaikams iki 15 metų – 40 Kč
Vaikai iki 6 metų – nemokamai

Automobilio parkavimo aikštelė – 50 – 80 Kč/dienai (priklausomai nuo to kaip arti pilis).

Kiti lankytini objektai netoliese:
– Machovo ežeras
– Houska pilis („Bandelė“)
– Kokorin pilis
– Doksy dvaras