Austrija: Parvežk saują kalnų oro…

Jau kuris laikas brendo mintis plačiau susipažinti su Austrijos Alpėmis. Kad ir kiek keliautume, kalnai lietuvio akiai vis vien yra egzotika, nes kasdien matome šiek tiek kitokius vaizdus. Man kalnų vaizdas visada užburiantis savo didybe, natūraliu pirmykščiu savo grožiu. Man patinka ir kalnuose spengianti tyla ir mistiška ramybė, ir lengvas kalnų oras. Juk net kartą, kai susiruošusi keliauti į Kaukazą, paklausiau draugės ką lauktuvių parvežti, ji atsakė : “saują kalnų oro”. Tik grįžusi iš kelionės supratau ką tai reiškia.
Taigi, kaip nusigauti iki Austrijos, manau visiems aišku, galų gale, kiekvienas maršrutą iki ten pasirenka pagal savo norus, patirtį ir t.t. Tiesa, nuorodos Austrijos keliuose ne tokios aiškios kaip, tarkim, Čekijoj, ar Vokietijoj. Dažnai būna, kad nuoroda stovi ant sankryžos, ir, jei iš anksto nespėjai susigaudyti, tai teks važiuoti ne vieną kilometrą, kol sugebėsi apsisukti.
Taigi (pabandysiu chronologiškai), kelionė prasideda važiuojant autostrada Salzburgas-Insbrukas, 39 nusukimas Rotenburg link Zell am Ziller. Nuo čia –kryptis Mitersill, Zell am See. Kylam į kalnus. Pirma vieta, kurią planuota pamatyti – Krimlo kriokliai.Neprivažiavus Gerlos – mokėjimo punktas – apie 7 eur. Tiesa, važiuojant iš kitos pusės į Krimlo krioklius, jokių mokėjimo punktų nėra. Keista, kad turistai apmokestinami tik važiuojant iš šios pusės, juk kiekvienas kelias turi du galus. Gerlos – nepaprasto grožio spalvingas kalnų miestelis. Iki Krimlo krioklių – serpantinai. Į Krimlo krioklį galima pažiūrėti iš toli, nuo kalno. Privažiavus parkavimo aikštelę (Austrijoj visur, arba dauguma, jos nemokamos) – iki krioklio keli šimtai metrų, kaina 1,8 euro. Visa krioklio galybė – papėdėje, tačiau ir lipant taku aukštyn, atsiveria vis nauji vandens stichijos vaizdai.

Turint pakankamai laiko, manau, verta užkopti ant kalno viršūnės ir pažvelgti į krioklį iš viršaus. Pakeliui yra kavinukė, kur žavingo krioklio pašonėje malonu atsipūsti.
Toliau – Mitersill, po kokių 4 km – Piertendorf. Iškart pamatom nuorodą į kairę – pensionas BANERHOF. Pakylam šiek tiek į kalniuką. Aplink ganosi “milkos”, šniokščia kalnų upelis, Alpių panorama. Tiesiog idilė.Šeimininkė maloni, 20 eurų žmogui už naktį su pusryčiais. Ten ir apsistojam 3 naktims. Viskas ko reikia: dušas, TV, terasa.
Kitą dieną važiuojam tuo pačiu keliu iš kur atvažiavom link Salzburg. Pakeliui užsukam į Lichtenšteino tarpeklį (3,5 eur.) Siauras tarpeklis veda palei upę (primena Parnachklam Vokietijoje). Pakeliui daug krioklių, gražios uolos. Vėl grįžtam į Salzburgo kelią. Už Bischofeno sukam į Verfeną. INFO gaunam žemėlapį ir važiuojam link Verfeno ledo urvo. Pakeliui – Hohverfeno pilis. Įsitikinau ne kartą – visos pilys gražiausios iš toli, kalnų fone. Kasdien 11 ir 15 val. Pilies kieme šou pasirodymai su kalnų ereliais. Buvo minčių čia užsukti, deja, nesutapo laikas, todėl pilį tik pravažiavom. Kylam į kalnus. Aikštelėj paliekam auto ir toliau einam pėsčiomis. (Reikia pasiimti šiltesnių rūbų, praverstų ir pirštinės, nes urve – apie 0. Aš ištvėriau ir su žymiai lengvesniais drabužėliais, nors prieš įeinant į urvą net juokas ėmė kai pamačiau, kad žmonės traukia pirštines ir kepures, vėliau jau nebeėmė juokas).Priėjus iki pakėlėjo, nusiperkam bilietus (po 17 eur), pasikeliam dar aukščiau ir einam kalnų takelių iki urvo. Labai gražus takas kalnais iki urvo.Tik priėjus prie pat urvo, tvoskia vėjo gūsis (dėl temperatūrų skirtumo). Išdalinamos karbito lemputės, nes viduje apšvietimo nėra. Gidas išraiškingai pasakoja apie gamtos sukurtas ledo skulptūras. Išties unikalu.Urve užtrunkam apie 1 val.: 700 laiptelių aukštyn, 700-žemyn, urvo visas ilgis 42 km. Grįžtam tuo pačiu keliu.
Aplankom Zell am See. Tik įvažiavus į tunelį, laikykitės dešinės, kitaip pravažiuosit miestelį, kas mums ir atsitiko. Mes apvažiavom apie ežerą, sustojom Thumersbach. Gražu, galima nusimaudyti kalnų ežerėlyje, bet ne visur, nes – tvoros.
Kita diena – kelionės TOPAS – aukščiausias Austrijos kalnas ir Grosklochnerio kelias, (atidarytas tik vasarą). Nusukimas į ten irgi važiuojant iš Piertendorfo Salzburgo kryptim, tuoj už Zell am See. Šio kelio kaina – 28 eur. Šiai kelionei reiktų pasirinkti skaidrią saulėtą dieną, bet jeigu papėdėj saulėta, tai dar nereiškia, kad pasikėlus į beveik 3 km aukštį nebus debesuota. Debesys užklos visą grožį, dėl ko čia visi ir veržiasi. Šiuo keliu daug važiuojančių automobiliais, motociklais, dviračiais. Mokėjimo punkte duoda vietovės žemėlapį. Serpantinais kylame iki Edelweisspitze. Jei nebus debesų tunelio, išvysite nepakartojamą kalnų panoramą. Galutinis sustojimas – Frans-Josef-Hohe. Ten galima pasivaikščioti iki apžvalgos bokšto, arba dar aukščiau (apie 3 km), stoties viduje pasižiūrėti filmą apie kalnus, funikulieriumi (apie 8 eurai) ir pėsčiomis nusileisti iki Pasterzee ledyno.

Vaikštant po ledyną įspūdis toks, tarsi tai būtų ne šioje planetoje. Visur pilna simpatiškų marmelinų (švilpikų), kuriuos turistai lepina visokiais skanėstais.

Grosklochner viršūnę teko stebėti pro debesų uždangas. Visi fotoaparatais ir kameromis gaudė debesų properšose pasirodant visą kalno grožybę, deja, dažniau viskas skendėjo debesyse. Atmosfera, tvyranti toje vietoje nereali, užburianti kalnų didybe. Manau, norėčiau čia sugrįžti vaiskią saulėtą dieną. Tik kaip ją užsisakyti?
Grosklochneriui sugaišom beveik visą dieną, tačiau įspūdis liko visam gyvenimui. Nesinorėjo palikti šios nuostabios vietos, todėl važiuojant atgal vis dar norėjosi sustoti pakelės aikštelėse ir pasižvalgyti, užfiksuoti akimirkos tobulumą. Nusileidus nuo kalnų, rūpėjo dar aplankyti kalnų kurortą – Kapruną. Tuo metu miestelyje vyko kažkokia šventė, visur skambėjo muzika, kvepėjo kepami lauke kepsniai, dešrelės, šoko pasipuošę kaukėmis šventės dalyviai.
3 diena – kelionė į Kitzsteinhorną. Tuoj už Kapruno yra pakėlėjai į viršūnę. Reiktų apsirengti šilčiau, nes (nors tuo metu buvo rugpjūtis) viršuje – sniegas (galima slidinėti, yra įvairios trąsos). Kaina už 3 pakėlėjus (iki akščiausio taško) – apie 22 eurus. Pasikeliam į 3029 m aukštį. Jei nėra debesų, puikiai matosi ir visai šalia esanti viršūnė – 3203 m. Pasigrožėjus apžvalgos aikštelėje, tuneliu reiktų nueiti iki panoraminio takelio kalno atbrailomis. Čia pat sniegas ir slidinėtojai. Šiam žygiui sugaišom kokias 4 val. Tiesa, Austrijos kalnuose daug keliaujančių musulmoniškai apsirengusių žmonių, ištisos šeimynos su vaikais. Keistai mūsų akiai atrodo kalnų fone tos juodai nuo galvos iki kojų plevenančios moterys.
Po Kitzsteinhorno leidomės į kelionę link Dunojaus Wachau kelio. Važiuojam Salzburgo kryptimi, nuo Bischofshofeno – autostrada (nepamirškit įsigyti lipduko, kaina – 7,60 euro) iki nusukimo 16 Hallein. Gražus kelias palei upę: Ebenau, Hof, link St.Gilgen. Prie Fuschlsee sukam į kairę prie pilies ir privažiavę prie pat ežero randam kuklią užeigą ant ežero kranto. Tik išlipus iš automobilio užburia rūkytos žuvytės kvapas. Čia pat upėtakiai parduodami ir valgomi. Sumokam už vieną 6,50 euro ir ant puikaus ežero kranto pasigardžiuodami suvalgom. Tai buvo vieni iš nuostabiausių pietų mano gyvenime. Tobulas skonis tobulioje aplinkoje. Toliau važiuojam į St.Gilgen prie Wolfgangsee. Nepaprastai gražus ir jaukus miestelis su ištapytais namais, spalvingais gėlynais. Čia gimė Mocarto motina. Toliau važiuojam iki Mondsee. Prie šio ežero sustojam nusimaudyti. Niekur sukti nereikia, kelias eina palei pat ežerą. Prie pat kranto stebim dideles, nebaikščias žuvis. Tiesa, nuo St.Gilgen galima užvažiuoti į Halštatą (kryptis – Bad Ischl). Tai labai simpatiškas miestukas su krintančiais tiesiog ant namų stogų kriokliais, bažnytėle su kaukolėm. Ten pat galima pasikelti į druskų kasyklas. Taigi, nuo Mondsee, Unterach, palei Atersee važiuojam iki Seewalchen ir toliau varom autostrada link Vienos. Kadangi norim važiuoti Dunojaus keliu, nusukam 123 nuvažiavime Amstetten ir važiuojam į Grein ant Dunojaus kranto Grein miestelyje, centrinėje aikštėje, prie INFO (nors jau vakaras) randam miesto planą su nakvynės vietom ir kainom. Greine – seniausias Austrijos teatras. Išsirenkam buklete pigiausias nakvynes ir iš trečio karto pataikom į Maierhofer (senovinis 300 metų šeimos namas). Nakvynė – po 16 eurų su pusryčiais. Šeimininkė maloni, pavaišina naminiu vynu. Vakarieniaujam viename iš restoranėlių centrinėje Greino aikštėje. Vakare, hole randam naminukės grafinėlį. Pasirodė, kad tai mums skirta, todėl pasivaišinom. Ryte atsisvaikinam su svetingu Greinu ir toliau važiuojam palei Dunojų. Pakeliui aplankom Maria Taferl bažnytėlę. Nuo kalno prie bažnyčios atsiveria puikus vaizdas į Dunojų. Ties Melk pervažiuojam į kitą Dunojaus pusę ir aplankom Melk vienuolyną. Labai įspūdingas tiek vienuolynas, tiek aplinka. Nuo Melk – Wachau Dunojaus kelias. Pakeliui – vynuogynai, vyninės, vaisiai…
Popiet dar aplankom Vieną ir vakare spėjam į motorest Bonaparte jau Čekijoj, už Brno, ties Rusinov. Nakvynė – 345 kč, ir, aišku, puiki čekiška vakarienė.
Tai buvo 2007 metų vasarą…