Kroatija – savarankiškai keliaujančių lietuvaičių itin mėgstamas kraštas. Kodėl? Pirmiausia – gana malonus ir egzotiškas vaizdas lietuvio akims – kalnai ir žydra jūra. Antra – ši šalis nėra labai tolimas kraštas, užtenka pusantros dienos, kad su automobiliu pasiektum Adrijos pakrantę. Trečia – kainos gana prieinamos.
Kelionių magija.
Esu aistringa keliautoja. Didžiulis noras keliauti ir patirti naujų įspūdžių jau užvaldė didžiąją dalį laisvalaikio minčių. Manau, kad tokios mintys yra nesvetimos daugeliui. Ypač artėjant atostogoms. Kuria kryptim keliauti man nėra labai svarbu, nes kiekviena kelionė savaip žavi. Svarbu troškimas pamatyti, naujiems potyriams atvira siela. Netgi sapnai pasidaro keliautojiški.. Tada pradedi gyventi nuo vienos kelionės iki kitos. Gal tai yra paranojiška būsena, bet kokia ji saldi! Sieloje atsiveria begalinė laisvė ir nepriklausomybė kirtus Lietuvos sieną. Kas tai? Manau, kad tai – kelionių magija, kuri gali užvaldyti tik pajutus tikrąjį malonumą keliauti. Keliavimo būdus renkamės kiekvienas pagal savo supratimo ir galimybių ribas. Man smagiausia – kelionė automobiliu be jokių išankstinių rezervacijų. Mėgstu laisvę rinktis ir netikėtumo momentus. Nuotykiai ir ekstremalios situacijos suteikia kelionei tikrojo skonio! Gyvename tik vieną kartą, jokia situacija paprastai nesikartoja. Todėl nesuprantu tų, kurie metų metus atostogauja toje pačioje vietoje.
Pakeliui į Hvar salą.
Į Kroatiją susiruošiau jau trečią kartą. Tai šalis, kur kaskart gali rasti kažką naujo. Pirmus kartus teko keliauti šalies šiaurinėje dalyje – Istrijoje, ties Plitvicos ežerais, KRK saloje. Šįkart norėjosi užgriebti visą Kroatiją, ypač nors vieną iš žavingų salų – Hvar arba Brač.
Sėkmingai įveikus Lenkijos, Čekijos ir Slovėnijos kelius, Kroatijos žemė pasitiko alsuojančiu liepos karščiu. Termometras rodė virš 30 laipsnių šilumos. Geriau po tokius kraštus keliauti ne sezono metu, bet šįkart taip jau išpuolė. Nakvynės pasiūla Kroatijoje tikrai didelė. Kaina – 12-15 eurų už naktį žmogui. Už tokią kainą gauni kambarį su terasa, dušu, WC. Dažniausiai būna ir šaldytuvas, TV, indai. Aišku, galima rinktis ir prabangesnius apartamentus. Kelią Adrijos pakrante pasirinkom sąmoningai, nes mūsų tikslas – keliauti, grožėtis, o ne lėkti autostrada iki tam tikro taško (už tai juk dar reikia ir pinigėlius mokėti). Vakarienei pasirinkom vieną iš pakrantės užeigų Karlobage. Nepaprastai skani grilyje kepta dorada (auksažuvė), nors ir nepigi. Keista, juk jūra, knibždanti žuvų, čia pat. Kitą dieną vingiuojančiais pakrantės keliais pasiekėm nacionalinį parką “Paklenica”. Bilietas – 40 kunų (10 kunų – 4,658 Lt). Gražiausia šio parko vieta pradžioje, kur stačios uolos (kažkas panašaus į mini Samariją Kretoje). Uolos apkibusios laipiojančiais alpinistais. Parku vingiuoja kalnų upė. Radom upės sietuvą su kriokliu. Koks malonumas maudytis vėsiame kalnų upelyje! Gyvačių neteko matyti, nors stendai pakeliui apie tai praneša.
Tos pačios dienos popietę pasiekėm Splitą. Splite visi keliai veda į uostą, ko mums ir reikėjo. Nusipirkom bilietus keltu į Hvar salą. Iki išvykimo buvo dar 2 valandos laiko, todėl jį paskyrėm čia pat esančiam senamiesčiui su Dokliatiano rūmais. Puiki palmių krantinė su baltų plytų grindiniu. Viskas gražu ir didinga. Keltas iki Hvar salos plaukia apie 2 valandas. Pakeliui Brač ir Šolta salos. Vaizdai pasakiški: žydra, žydra jūra, salų fiordai, praplaukiančių laivelių burės.
Hvaras – gražiausių pasaulio salų dešmtuke.
Keltas švartuojasi Stari Grad uoste, keliolika kilometrų iki Hvar miesto vakariniame salos pakraštyje. Hvaras iš karto pakerėjo, ne veltui ši sala įeina į gražiausių pasaulio salų dešimtuką. Tai ir labiausiai saulėta Kroatijos sala. Dar ir dabar jaučiu kerintį levandų kvapą ir prisimenu banguojančius jų laukus salos kalnuose. Būtinai reikia sustoti ir pasivaikščioti po tas vietas, užuosti visus svaiginančius kvapus, pasiklausyti nesibaigiančių cikadų koncertų, nusipirkti pas vietinius gyventojus alyvuogių aliejaus. Labai gražus Hvaro senamiestis vakare. Nepakartojamas reginys – apšviestas jūros dugnas iš laivų, stovinčių krantinėje. Visa Adrijos pakrantė – kaip akvariume. Hvaro krantinė pilna kavinukių, kvepia ant grilio kepama žuvis ir jūros gėrybės, sklinda puikios gyvos muzikos garsai, verda vakarinis miesto gyvenimas, bet nėra girtų, rėkaujančių, niekas niekam netrukdo. Kitą rytą aplankom miesto turgų, prisiragaujam visokių vietinių sūrių, kumpių, vaisių. Ant kalno virš miesto yra kabanti pilis-tvirtovė. Iš ten atsiveria neapsakomi apylinkių vaizdai.
Pitvės tunelis.
Atskiro aprašymo reikalauja nuotykis ties Pitvės miesteliu. Nutarėm aplankyti pietinį salos miestelį Ivan Dolac. Pakeliui – Pitvės tunelis. Tunelio plotis 2,2 m, aukštis – apie 3 m, ilgis – 1,4 km. Eismą tuneliu reguliuoja šviesoforas. Tunelis neapšviestas, jo sienos iškaltos kalno uoloje. Už tunelio smagus serpantinas nuveda iki puikaus akmenuoto Ivan Dolac paplūdimio. Grįžtant atgal taip jau pasitaikė, kad prie Pitvės tunelio laukti žalio šviesoforo sustojom pirmieji. Kai sulaukėm žalio šviesoforo signalo ir pardėjom važiuoti, šalia stovėjęs vietinis motociklistas davė ženklą nevažiuoti, nes priešais tuneliu atvažiuoja mašinos!! Kol visi pravažiavo, vėl užsidegė raudona šviesa. Nesupratom…, bet motociklistas pamojo mums važiuoti ir pats nėrė į tunelį degant raudonai šviesai. Mes, daug negalvoję, pasileidom iš paskos. Italai, stovėję už mūsų, tokiai avantiūtai nesiryžo. Jau įpusėjus tunelį (prasilenkti jame jokių šansų) pamatėme priešais atvažiuojančios mašinos šviesas… Net kvapą užgniaužė – nejaugi gyvenimas baigsis Pitvės tunelyje?! Bet, matyt, motociklininkas įspėjo, ir priešais važiuojantis automobolis atbulas metėsi iš tunelio. Taip mes likom gyvi ir sveiki, bet niekam nepatariu ieškoti adrenalino tokiu būdu.
Kroatijos žavesys.
Keltu laimingai pasiekėm Drvenik miestelį ir leidomės tolyn link Dubrovniko, kitą dieną – iki Kotoro Juodkalnijoje. Tiek Kotoras, tiek Dubrovnikas – ypatingi miestai. Didingi, bet kartu ir jaukūs senamiesčiai, užburiančios gatvės muzikantų melodijos kiemeliuose, bažnyčių vitražai, fontanėliai, kavinaitės, svaiginantys kvapai…
Ilgai tyrinėjusi Kroatijos pakrantes supratau, kad geriausia maudytis ne viešuose pliažuose, o mažuose pakrantės ruožuose, bet švariuose, su pavėsiu po Adrijos pušimis. Vienintelis tokio pliažo minusas – nėra dušo. O jūros ežius, beje, mačiau dideliame pliaže.
Patarimas keliaujantiems po Kroatiją – jei būsit netoli Omiš miestelio, nepraleiskit progos pavalgyti pakrantės užeigoje Kod Mije. Maistas puikus!!! Ir dar – verta paragauti ėriuko, kepamo ant iešmo. Pakeliui tokių užeigų mačiau ne vieną. Mėsytė šviežia, sultinga, tirpsta burnoje.
Nepaprastą jausmą sukelia ir Velebito kalnų masyvas, besidriekiantis palei Adriją. Kalnai iš kitų išsiskiria nuglaistytomis, užapvalintomis formomis. Tiesiog tobulai gražu.
Dar kartą įsitikinau, kad Kroatijoje tiesiog idealus vaizdas akims, puota skrandžiui, atgaiva kūnui ir akims.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas