Ispanija: Ten, kur baigiasi pasaulis…

Ten, kur baigiasi pasaulis…

Vienas iš geriausių dalykų, kas gali nutikti šiame gyvenime yra kelionė. Aš taip manau. Tai dar kartą patvirtina ką tik patirti įspūdžiai iš kelionės, kuri buvo tolimiausia mano kelionė. Toliau į vakarus – tik Amerika. Netgi pasakojama, kad senieji salos gyventojai manė, kad pasaulis užsibaigia čia…
Taigi, mano kelionė į Kanarus, tiksliau į vieną iš jos salų – Tenerifę. Viskas ten nuostabu, ten net mėnulis šviečia kitaip, negu pas mus – jis tiesiog mėgaujasi savo būvimu – tarsi supasi gulėdamas horizontaliai danguje.
Kanarai – prabangus pasaulis ne tik akims, bet ir kišenei, jei naudosiesi kelionių agentūrų paslaugomis. Aš įsidrąsinau ir viską susiorganizavau pati. Daug negalvodama viską užsakiau internetu, kas buvo pigiausia: skrydį su persėdimu ir viešbutį, kukliausią, kas buvo siūloma netoli aerouosto. Ir tikrai viskas pasiteisino. Skrydis (pirmyn-atgal) ir 8 naktys viešbutyje kainavo apie 1100 Lt.
Pirmyn teko persėsti į kitą lėktuvą Milane. Laukti ilgai neteko – apie 1,45 val.. Pakilus iš Milano, visą kelią dangus buvo giedras. Stebėjau kaip keičiasi žemė iš paukščio skrydžio. Tikrai labai gražu: Alpės, Žydroji pakrantė, Gibraltaro sąsiauris, kur susitinka du žemynai, Afrika su savo dykuma, bekraštis Atlantas ir Kanarų salynas. Visi kontūrai pažįstami iš atlaso. Milane į lėktuvą sulipo beveik vien senukai italai. Šiek tiek suglumino toks vaizdelis! Bet šalia sėdėjo jauna lietuvių pora. Persimetėm keliais sakiniais. Pagrindinis jų kelionės tikslas buvo Loro ir akva parkai. Kai mes pasakėm, kad mūsų pagrindinis kelionės tikslas – Teidė, jie paklausė: “o kas ta Teidė?” Aš iš netikėtumo vos žado nepraradau. O siaube, skristi į Tenerifę ir nežinoti kas ta Teidė – va čia tai “prabanga”!!!! Bet kiekvienam savo, pasaulis margas.
Mes apsistojom didžiausiame Tenerifės kurorte – Paya de las Americas. Tai naujas “viešbučių miestas”, kuris pradėjo kurtis tik prieš 30 metų. Bet, manau, kad čia gyventi tiesiog patogu. Geras susisiekimas su aerouostu, daug ekskursijas ir auto nuomą siūlančių agentūrų, kur kartais galima susikalbėti net ir lietuviškai. Viešbutį,pagal žemėlapį, susiradom nesunkiai, bet registratūros – niekaip. Aplink tvoros, viskas užrakinta. Šiaip taip, pasitelkus gestų-ispanų-vokiečių-anglų kalbų kokteilį supratom, kad registratūra visai kito pavadinimo viešbutyje. Kodėl – taip ir liko neaišku. Tiesiog norėjosi kuo greičiau mėgautis oru, aplinka, kvapais, o ne koncentruotis ties smulkmenomis.
Tenerifė – viena iš didesnių septynių Kanarų salų. Klimatas čia visus metus pasakiškas. Bent jau man – idealus. Oras (balandžio mėn.) dienos metu buvo apie +23, vakare – apie +21. Dienos šiek tiek debesuotos, nors skelbiama, kad čia 365 dienos per metus saulėtos!!!
Viešbutis (su mažiausiai žvaigždučių) atitiko visus reikalavimus: lova, dušas, TV, švarūs rankšluosčiai, virtuvė su indais, terasa su vaizdu į vandenyną. Produktai parduoduvėje (tik reikia susirasti pačią pačiausią) tikrai ne brangesni nei pas mus, kai kas net pigiau. Todėl pasigaminti maistą nebuvo vargo. O vakarai su taure vyno terasoje atpirkdavo dienos nuovargį, nes vaikščioti teko tikrai nemažai.
Keletas ekskursijų, kur verta pabūvoti:
1. Teidės nac. parkas, aplankant keletą žavių senų miestelių ir Masca tarpeklį.
2. La Gomera sala
3. Išvyka katamaranu į vandenyną, kur galima pamatyti delfinus ir banginius.
4. Loro parkas
Verta išsinuomoti automobilį ir pakeliauti savarankiškai.
Teidė visu savo grožiu pasirodo pakilus serpantinais į maždaug 2 km aukštį. Pasikelti į pačią viršūnę (3718 m) sudėtinga, nes ta vieta labai saugoma valstybės, norint kopti į viršūnę, reikia tai užsisakyti iš anksto (prieš 2-3 savaites). Bet fantastiški vaizdai ir vaikščiojant po senąjį kraterį, kur sustingusios lavos laukai keičia kalnų ir dykumų vaizdus. Važiuojant į Mascos tarpeklį gidė pasakojo tokią istoriją – kad galėtų vežti turistus šiuo serpantinų keliu, vairuotojas privalo išlaikyti spec. egzaminą. Kartą vienas jaunas vairuotojas, ką tik išlaikęs egzaminą, vežė turistus autobusu, tačiau kelias toks siauras ir vingiuoja aukštai kalnuose, kad vairuotojas nebeištvėrė, sustojo ir liepė turistams eiti toliau pėsčiomis, kol atvažiuos kitas autobusas ir juos paims!!!
La Gomera saloje klimatas šiek tiek vėsesnis, nei Tenerifėje. Čia didelė augalų įvairovė: pradedant už žmogų didesniais kaktusais, baigiant migdolų, avokadų medžiais, bananų plantacijomis. Pietaujant buvome supažindinti su švilpimo kalba – bendravimo būdu, kurį naudoja vietiniai gyventojai.
Loro parkas labai didelio įspūdžio nepadarė. Tiesiog gražiai sutvarkytas floros ir faunos sodas.
Dar vienas ypatingas reginys – flamenko spektaklis “Aire”, kuriam vadovauja garsi choreografė Karmen Mota.
Tačiau didžiausią malonumą galima pajusti savarankiškai važinėjant po šią rojaus salą. Gražiausia – salos vakarinė ir šiaurinė pakrantė. Važiuojant link Los Gigantes uolų, verta aplankyti fabriką, kur galima pasigrožėti (ir įsigyti!!??) perlų kolekcija. Prie Los Gigantes uolų – puikus juodojo smėlio paplūdimys. Šiaurės rytinėje dalyje – vienas gražiausių Las Teresitas – Sacharos smėlio ir palmių paplūdimys. Bet kelionės topas buvo visai netikėtas, kai pravažiavus Anagos kalnų svaiginančius serpantinus, netikėtai atsivėrus vaizdui į vandenyną, ištariau: “Ach, kaip gražu, tiesiog tobula, nenuglaistyta”. Tai vietovė, kuri vadinasi Rogue de las Bodegas. Gyvenime ne taip dažnai būna tokie atvejai, kai iš susižavėjimo atima žadą. Čia buvo vienas iš tų retų atvejų. Šioje vietoje uolos tiesiog įbridusios į vandenį, pakrantė kalnuota, kai kur juodas smėlis, o bangos galingai plakasi į krantą. Visi iš tolo stebėjo šį užburiantį vaizdą. Prie vandens buvo įspėjantys ženklai, kad maudytis čia reikia itin atsargiai, nes susidaro didelės duobės. Tačiau nors įkišti kojas į tokį šėlstantį vandenyną tikrai vertėjo! Tik įbridus į vandenį pajunti vandenyno galią ir slystančio iš po kojų smėlio trauką.
Būti Kanaruose ir neparagauti to, ką valgo ir geria vietiniai, būtų nedovanotina klaida. Mane sužavėjo papas arugadas- mažos bulvytės su lupenomis, virtos labai sūriame vandenyje, bet viduje likusios saldžios. Ir dar – barachito kava. Vietiniuose restoranėliuose, užsakius maistą, visada dar papildomai atnešami užkandžiai – vietiniai padažai, smulkiai pjaustyti pomidorai su prieskoniais ir duona. Ispanai – vikrūs, paslaugūs, mandagūs, netgi su daina kartais išlydintys iš savos užeigos. Niekur nėra jokios agresijos ar priešiškumo. Atvirkščiai – gatvėje labai gerbiami pėstieji, visur praleidžiami su šypsena ir atsisveikinama pamojuojant. Gatvės ir šaligatviai turistų lankomiausiose vietose tviska it veidrodžiai ir išdėlioti spalvingomis mozaikomis. Vakarais visur skamba muzika, viskas žiba, sukasi, vilioja. Muzika lauko kavinėse labai įvairi, daug kur grojama ir dainuojama gyvai, bet niekas niekam netrukdo. Teko matyti keletą jaunuolių, kurių ”palaiminga” būsena sufleravo, kad jie vartojo ne tik kavą, ar alų.
Taigi, nors skrydis buvo su persėdimais ir skrendant atgal teko naktį “prakabėti” Bremeno aerouoste, viską atpirko Tenerifės grožis. Tenerifės kalnus vis dar regiu kasnakt sapnuose. Ar jie manęs nepaleidžia, ar aš jų?J