Seni (bet dar ne visai praėję laikai), kai prie mūsų pakelėje stovinčių mašina sustoja nestabdoma ir pasisiūlo pavežti. Mes dvi, jaunos, kvailos, su kuprinėmis. „Prie Ricos ežero? Važiuojam!“ Gi legendų esame prisiklausę, kokia svetinga yra Gruzija, tai viskas mums čia atrodo, kad pagal tą svetingumo scenarijų vyksta. Svetingi žmonės juk visada kai pamato pakelėje keliautojus, sustoja ir pasisiūlo pavežti.
Mes ir važiuojam. Kuprines į bagažinę (sakiau, gi, kvailos), pačios ant galinės sėdynės. Akis išplėtę. Prie Ricos ežero važiuojam.
Ricos ežeras pagarsėjęs savo grožiu. Jis yra kalnuose 950 m aukštyje virš jūros lygio. Nuo Suhumio netoli – 120 km, o visas kelias – nepaprasto grožio.
Mūsų vairuotojas pakeliui užsuka dar į kažkokį kaimą. Ko čia? – klausiam. „Draugą paimsiu“. NE!!!! – mes abidvi garsiai vienu balsu. Kol mes dvi, o jis vienas dar kažkaip drąsiau. Bet nelabai. Nes kelias tai bauginantis. Ir pribloškiančiai gražus, vingiuojantis aukštyn, stulbinantis skardžių, tarpeklių, kalnų upių vaizdais. Vieni kriokliai vadinasi Mergelių ašaromis, kiti – Džigitų ašaromis… daugybė nelaimingos meilės istorijų, kaip pamilo ne tą, ne taip, ne tada, kaip išskyrė juos žiauri mirtis ir liko tik kriokliai ašarų.
Įvažiuojame į tokį tarpeklį, kad net žadą užima. Iš abiejų kelių pusių skardžiai lyg namai kokie devynaukščiai. Kai iš tarpeklių ir miškų išvažiuojame į atviresnę vietą, nustembame, kaip jau esame aukštai – gretimų kalnų viršūnės mūsų lygyje, o žemyn tai jau geriau net nežiūrėti. Mūsų vairuotojas kad dar labiau išbandytų nervus važiuoja pačiu kelio pakraštėliu virš bedugnės, kartais net išvažiuodamas į priešingą kelio pusę. Kuo mums baisiau, tuo jam smagiau. Ujazusmaaaaa!!!!
Pirmas ežeras kurį pamatėme buvo visai nedidelis, ir visai ne Rica. Vanduo jame nenusakomo žydrumo. Rusiškai tokia spalva vadinasi „biriuza”. Pakeliui – nedideli suvenyrų turgeliai, šašlikukai. Niekur nestojam. Ir taip baisu. Ir žiauriai gražu.
Ežeras pasimato netikėtai – kelias vingiuoja serpantinais ir staiga iš už vieno posūkio išnyra… Ramus, didingas, apsuptas kalnų.
Ačiū, mes sakom tam vaikinui kur atvežė ir norim iš bagažinės atgauti savo kuprines. Jis kaip ir nenorėtų atiduoti, nes pasirodo jis suplanavo, kad mes čia truputį į ežerą pažiūrėsim, o paskui kažkur kartu važiuosim, dar pasiimsim tą jo draugą ir… Mes visai nenorim tiksliai žinoti kas tas „ir“. Mes norim savo kuprinių ir ežero, ir mūsų noras ant mūsų veidų matosi taip aiškiai, kad ir ano veidas pasikeičia. „Tada susimokėkit.“- sako jis rūsčiai. Mes suprantam, kad joks jis ne gruzinas, ir vežė mus ten, kur jam pačiam ne pakeliui visai ne dėl svetingumo o su kažkokiais kitais kėslais.
Geriau neklausiam kiek mokėti, nes turim nedaug, duodam aiškiai per mažai, bet kuprines ir laisvę atgaunam ir bėgom prie ežero. Stovim, žiūrim, grožimės. Nutariam, kad paprašysim ekskursijų autobuso mus žemyn parvežti, taip ir padarom ir teigiamą atsakymą lengvai išgaunam.
Ta pačia proga sužinom iš kur tas ežeras čia atsirado.
Kažkada šioje vietoje tekėjo kalnų upė, prie kurios gyveno šeima. Jie turėjo tris sūnus ir dukrą Ricą. Šeima buvo pasiturinti, o gražuolė dukra įsimylėjo beturtį, su kuriuo susituokė prieš šeimos valią. Tai yra jie dar nespėjo susituokti, o tik paragavo saldžios nuodėmės. Bet jaunikaičiui baigėsi prastai – Ricos broliai jį nužudė. Ši iš sielvarto šoko nuo kalno į upę, kuri išsiliejo į didelį ežerą. O broliai išsigandę to, ką padarė, sustingo aplink ežerą kaip trys kalnai ir iki šių dienų savo seserį saugo.
Ekskursantai klausosi šios istorijos romantiškais veidais rikiuojasi grupinei nuotraukai. Mes į ją nesibraunam, sakom, kol jie nusifotografuos, davaj, apeikim šitą ežerą, gi visai nedidelis. Einam per mišką takeliu, grožimės, džiaugiamės. Žiūrim, mūsų ekskursantai jau išvažiavo, ai, sakom, ne problema, bus kiti. Mes iš tolo vis matom, kaip autobusai tai atvažiuoja, tai išvažiuoja. Ricos ežeras nors neįtrauktas į top sąrašą lankytinos vietos Gruzijoje, bet dažnai lankomas poilsiaujančių prie Juodosios Jūros. O pačios vis apie tą ežerą einam. Iki pat tos vietos, iš kurios atsiveria platesnės erdvės ir paaiškėja, kad iki tol matėm tik nedidelę ežero dalį, kad jis yra žymiai žymiai didesnis ir taip juokais mes jo neapeisim. Susėdam ant rąsto sukurti veiksmų plano, tuo metu viena kuprinė tik rararai žemyn į ežerą. Nieko baisaus, nenuskendo. Išgriebėm. Tik turinys truputį sušlapo. Išties tai jau ir temti pradėjo, o ekskursantų autobusų daugiau nebesimatė.
Ai, nu tai nusprendėm nebeiti aplink ežerą. Apsisukom ir grįžom ten, kur matėsi keli namai. Vėliau sužinojom, kad vis tiek nebūtumėm apėję, nes dalis teritorijos yra užtverta ir kojos ten įkelti negalima.
Dar vėliau, gerokai gerokai vėliau, sužinojom, dėl ko užtverta. Nes ten yra Stalino vila. Apie jos atsiradimą pasakojama taip: kaip ir kasmet, taip ir 1946 metais Stalinas lankėsi Sočyje. Apsilankė ir prie Ricos ežero. Jam čia taip patiko, pradėjo sakyti, kad reikėtų čia pastatyti poilsio namus ir sanatorijas „darbo liaudžiai pailsėti”. Atseit, turėtų būti pastatyti poilsio namai, o aplink ežerą turėjo būti nutiestas kelias, kad darbo liaudis galėtų čia ilsėtis ir atvažiuoti autobusais į pažintinės kelionės. Žmonės jam sako, kaip kalnuose tą kelią padarysi… bet ar kas nors galėjo generalisimui pasakyti „ne’? Poilsio namų darbo liaudžiai statymas prasidėjo nuo vilos jų vadui. Pastatė vilą su trimis vienodais miegamaisiais, kurie visi buvo skirti pačiam vadui. Net apsauga nežinojo, kada kur Stalinas miegodavo. Kartais jis net vidury nakties sugalvodavo persikraustyti į kitą kambarį.
Tai supratom mes tiek, kad mūsų nuotykiai ir visos patirtos baimės yra niekis prieš tą begalinę baimę, kurioje anas gyveno. Nei automobilyje, kurį nepažįstamas vaikinas vairuoja ties bedugnės kraštu, nei miške prie ežero, kai kuprinė rararai į vandenį, nei kai ateina naktis, o nežinai kur miegosi, nepatiri tokios stiprios begalinės baimės, kuri verstų keltis vidury nakties ir slapstytis nuo savo pačių bendražygių.
Šaltinis: Magelano kelionės
pirmas 
79tieji 
ipvoisas