Tūkstančio salų šalis – Kroatija

Kroatija atskleidė vieną mano savybė, kurios negalvojau turinti. Pasirodo, esu labai sentimentali, ašarojau iš laimės ten kas žingsnis, ta kelionė – viena emocija. ir dabar, kai būnu namie viena, visu garsu leidžiu parsivežtą kroatiškos muzikos CD, ir laimė, absoliuti, visiška užpildo kiekvieną ląstelę…
Kelionė autobusu – kam košmaras, kam nuotykis. Man būtų smagumynas, bet kai mažą sūnų išsiveži poilsiui, o jis lūžta tau ant rankų iš nuovargio; kai vidurnaktį atsibeldi į viešbutį, o jame, pasirodo, telpa tik pusė autobuso ir kitai pusei tenka dardėti kažkur kitur; kai vėl tenka keltis pusę šešių ryto, – pradedi save keikti, kam ryžaisi tokiai avantiūrai. Sakramentinė mūsų stebuklo – vadovės Olgos – frazė: „Žalia stotelė, septynios minutės“. Dvi būdelės, 47 žmonės ir apstulbę italų turistai, spoksantys į iš vyrų tualeto išlendančias mūsų moteriškaites. Galvojau, kad iš visos kelionės man atminty ir išliks tik žaliosios stotelės.
Visa Europa, turbūt, tarsi susitarusi, remontuoja kelius. Ir jau nekalbant apie visiems žinomus Lenkijos kelius, ir Slovakijoje, ir Vengrijoje kai kur šliaužiame 40 km per valandą greičiu.

Pravažiuojame Slovakiją – labai graži šalis su savo gauruotais žaliais kalnais, – įvažiuojame į Vengriją ir pirmoji ekskursija – Budapeštas. Šiame mieste jau esu buvusi. Kažkodėl jis manęs visai nesužavėjo tada ir nieko neišliko atminty. O juk iš tikrųjų gražu, labai gražu! Žvejų bastionas, Karalių rūmai, paminklas karaliui Ištvanui…. Vengrų architektūrai būdinga tai, kad jie krauna į krūvą visokius stilius, kurie tik yra jiems gražūs, todėl pastatai nepaprastai puošnūs. Parlamento rūmuose – virš 600 kambarių! Turbūt, į Budapeštą dar verta sugrįžti vien dėl jo terminių baseinų, zoologijos sodo ir virtuvės. Pasitobulinti pas vengrų kulinarus – laimė ir garbė kiekvienam virėjui profesionalui.

Trečia kelionės diena ir pagaliau įvažiuojame į Kroatijos teritoriją. Įspūdžiai apie šalį be jokios tvarkos ir sistemos. Vėliau jau viskas susidėlioja į lentynėles, o dabar tiesiog vis iškyla atskiri fragmentai: buvusi piratų respublika Omišas su nuostabiame kanjone stūksančiu Mirabelos bokštu; priekyje važiavęs didžiulis, rąstus vežęs, sunkvežimis pameta ratą, vos nesusiduria du automobiliai, ratas rieda į bedugnę, o iš sunkvežimio išlipęs kroatas vairuotojas be jokio nervo juokiasi; kalnuotoje šalyje tokie lygūs kaip stiklas mokami keliai; asfaltuoti net keliukai vedantys į kalnų viršūnes; tuneliai.
Savo Makarsko miestelį pasiekėme jau vakare, temstant. Makarsko Rivjera – N-U-O-S-T-A-B-I! Kelias vingiuoja serpantinais ir staiga pajuntu kaip užgniaužia gerklę ir ašaros kažkur už pirmų durelių. Kas tai – palaima, kad visa tai matai? Šv. Petro sala, kurioje įsikūręs miestelio centras iš aukštai atrodo tarsi žuvies uodega.
Šitokia graži šalis su savo tūkstančiu su trupučiu salų ir salelių, didžioji dalis iš kurių negyvenamos. Tai vėliau akys jau po truputį apsipranta, jau nebe taip stulbsta.
Kalnai, visą laiką čia pat, aplinkui, įsibridę į žydrą skaidrią jūrą. Statūs, pliki, kur ne kur apaugę retais krūmokšniais. Auga čia ir ąžuolai, bet tai daugiau krūmai, o ne medžiai, bet gilės dydžio kaip nedidelė bulvė. Geri, neatšiaurūs kalnai.

Geri, mieli, svetingi žmonės, savo namų duris rakinantys tik turistinio sezono metu. Daug ir sunkiai dirbantys, bet mokantys džiaugtis gyvenimu. Tvarkingutėliai daržai kalnuose ir moterų rankomis iš akmenų sulipdytos tvorelės, tarsi girliandos, saugančios augaliukus nuo kepinančios saulės. Kalnuose gyvenanti senukų šeima, kuriems per abu 150 metų, auginanti 25 kiaules, vynuoges, alyvmedžius, daranti vyną ir rakiją. Mūsų šeimininkai kroatai – mieli, besišypsantys seneliukai, Zagrebačkos gatvėje pasistatę „kuklų“ dviejų aukštų namelį marmuriniais laiptais.
Ir žodžiai „ne“, „negalima“ Kroatijoje būtent tai ir reiškia. Pas mus nesvarbu, kad pasakoma „ne“, vis tiek paskui ieškomi ir randami visokie priėjimo ir apėjimo keliai ir būdai. Ten taip nėra.

Kiek buvau svečiose šalyse, taip ir jaučiausi – kaip svetur. Čia aš nuo pirmo vakaro pasijutau namie. Gal kad gyvenome ne viešbutyje, o namuose. Gal dėl ypatingos, šiltos, jaukios aplinkos, labai mielų žmonių. Pravažiuojantis pro šalį mūsų restorano šeimininkas, signalizuojantis ir mojuojantis mums ranka. Keista, kad tarp daugybės savo aptarnaujamųjų jis iš viso sugebėjo mus įsidėmėti. Moteriškė, iš kurios pirkome rakiją (tai absoliučiai legalus verslas, juo verčiasi visi gyventojai, prekiauja savo namuose, bet patys negeriantys) pavaišino, pridėjo į krepšį slyvų, dar kažko labai kieto ir nesukramtomo, vieną butelį padovanojo.
Visiškai saugu gatvėse bet kuriuo paros metu. Vaikščiojom dviese su sūnumi sutemus, menkai apšviestomis gatvelėmis be jokio nerimo ar baimės. Vilniuje taip niekada nevaikščiočiau.
Neatskiriama miestelio kolorito dalis – cikados. Kai ką labai erzino tas jų nesibaigiantis čirpimas. Man ir cikados, ir pinijų kvapas, nepaprastai gražus saulėlydis, laivus lydinčios žuvėdros, spalvą keičiantys kalnai, naktinis maudymasis (dienos metu nelabai buvo laiko, o ir išbūti pliaže daugiau kaip 2 valandas neįmanoma, saulė labai karšta), naktį mirksinčios švieselės jūroje stūksančiose salose – visa tai ir yra Kroatija.
O kokie čia gražūs vaikinai! Neveltui senuose filmuose apie indėnus pagrindinį indėną visada vaidindavo jugoslavas Goiko Mitičius. Čia kas antras – indėnas. Mūsų laivo, kuriuo plaukėme į salas kapitonai – tikri jūrų vilkai, kaip iš filmų.
Kroatų folkloras – sako, tokio neturi nė viena Europos šalis. Kiekvienas miestas miestelis turi savo tautinius drabužius, muzikoje sumišę italų, čigonų muzikos motyvai.

Žiemos Kroatijoje šiltos, minusinės temperatūros nebūna, nors kalnuose žiemos būna pakankamai gilios ir šaltos. Derlinga kroatiška žemė duoda du derlius per metus. Auga granatai, persikai, alyvmedžiai, vynuogės, figos, citrinos. O Adrijos jūros vandens temperatūra žiemą – 12-14° C. Adrijos vanduo nepaprastai švarus (man jis nepasirodė labai šiltas) ir sūrus – virš 20 proc. sudaro druska, todėl norint nuskęsti reikėtų labai pasistengti. Tiesiog plūduriuoji ir retsykiais pamakaluoji rankom kojom. Žiemos rudens sezonais pučia labai stiprūs vėjai. Užgriūna šalį nuo kalnų, todėl visos pušys palinkę į jūros pusę. Labai dažni gaisrai, dideli, sunkiai užgesinami.
Keista, bet pats tikrasis turistinis sezonas čia yra palyginti trumpas: tik liepos – rugpjūčio mėnesiai, nors turistai pradeda važiuoti nuo gegužės.

Maistas Kroatijoje man šiaip sau. Mes valgome daug įvairiau ir skaniau, tik gal nesveikiau. Neatsidžiaugiau, kad paskutinėmis dienomis išsipirkau maitinimą, nes parduotuvėse nemačiau ką pirkti tokiam greitam pasigaminimui. Jokių salotų, kulinarijos gaminių, pusfabrikačių. Ir kas baisiausia – jokių saldumynų. Vienintelis saldumynas – ledai. Juos parduoda kas du žingsniai ir labai jau jie skanūs. Ledų su sūnumi metams atsivalgėme.
Vienintelės salotos, kuriomis visą laiką maitino – kopūstai su pomidoru, neskanu. Mėsa ir žuvis būtų skanu ir daug, bet sausa. Žuvis, tiesa, visada tik šviežia. Apie sriubas nieko negaliu pasakyti, nes aš jų nevalgau. Sakė, skanios, bet atrodė nelabai apetitiškai. Kava – tik pavadinimas.
Yra delikatesinių dalykų: nepaprastai plonai pjaustomas vytintas kumpis, ožkų sūriai, jūros gėrybės. Tačiau tai labai brangu ir vis tiek kažkodėl neviliojo paragauti. O jūros gėrybių niekada nevalgau.
Kainos? Galvojau – bus brangiau. Labai brangios cigaretės, dešros, šviežia žuvis, sūriai. Bet ledai, pavyzdžiui, brangiajame Dubrovnike kainavo 3,50 Lt., o Makarske tik 2 Lt. Kavos puodelis 3-4 Lt., alaus bokalas bare – 6 Lt., jogurtai kaip pas mus, gal keliasdešimčia centų brangiau. Vaisių kainos irgi kaip pas mus, bet man atrodė brangu, nes aš tikėjausi daug ir pigių vaisių. Pardavinėjama pagrinde iš Italijos atvežti vaisiai ir daržovės, ant akmens ir uolos nelabai daug jų priauginsi. Todėl ir nepigūs, bet kokie skanūs. Apskritai, maisto kainas galima prilyginti kainoms Palangoje sezono metu.

Mes gyvenome Makarsko miestelio pakraštyje, pakankamai toli nuo centro. Tai jau masinio poilsio vieta, daug kempingų. Kas užkniso – gatvės. Vargšai gyventojai neturi šaligatvių. Miestelis ir taip kalnų prispaustas prie jūros. Važiuojama dalimi vos prasilenkia dvi mašinos ir tarp jų dar laviruoja pėstieji. Ir pėsčių ir važiuotų – labai labai daug. Mašinos privažiuoja beveik prie pat paplūdimio, pėsčiųjų zonos beveik nėra, nes ten, kur ji pažymėta, iš visų pusių zuja motoroleriai. O pereiti pagrindinę gatvę, kur nėra nei perėjos, nei šviesoforo – tai jau ištisas menas. Jei kur ir yra siauručiai šaligatviai, jie visi užstatyti automobiliais.

Atskira tema – karas. Daugybės namų sienos dar iki šiol suvarpytos kulkų, neužglaistytos. Palikti tušti namai, sugriauti namai. Pradžioje serbai bandė sunaikinti ir palaužti kroatų dvasią. Jie naikino maldos namus, kultūros paminklus. Yra tarptautinis susitarimas pagal kurį net karo metu UNESCO saugomi objektai yra neliečiami. Tačiau serbai nepaisė šio susitarimo ir unikalusis Dubrovnikas buvo apšaudomas serbų artilerijos, apgriautas.
Mes žiūrėjome garsios kroatų roko grupės THOMPSON koncerto vaizdo įrašą. Daugiatūkstantiniame stadione muzikantai į aikštę pirmiausia įneša šachmatinę Kroatijos vėliavą, vokalistas klaupiasi ir bučiuoja vėliavos kraštelį. Ir dainuoja apie tai, kaip jiems buvo sunku 1991-1995 metais ir kaip gera gyventi dabar. Ir kad kroatas turi tik dvi meiles: Kroatiją ir šeimą. Net nesuprantant kalbos, lengva suprasti, kiek patriotizmo, skausmo ir pasididžiavimo šiose dainose. Su pagarba, susižavėjimu ir kažkokiu pavydu klausausi dainų.

Plitvicos nacionalinis parkas – UNESCO saugomas absoliučiai natūralus gamtos kūrinys. Be galo gražu, kriokliai, smaragdinio žydrumo ežeriukai, o žuvys! Žvejai mėgėjai ir profesionalai čia turėtų vykti su valerijono buteliukais kišenėje. Ištisos žuvų kolonijos plaukioja prie pat kranto tik ir laukdamos, kol joms įmesi bulkos gabalą. Galima kepure jų prisisemti. Šiame parke yra ir vandens lelijų bei laukinių orchidėjų draustiniai, bet jie prieinami tik gamtininkams. O orchidėjų ten yra virš 40 rūšių.
Į Plitvicą reikia važiuoti ne turistinio sezono metu. Kad galėtum pasėdėti prie kiekvieno kriokliuko, grožėtis, gėrėtis, alsuoti šituo gamtos stebuklu. O šiuo metu – beprotiška masė žmonių. Paskui jau nebespėji net pasižvalgyti, nes visą laiką reikia eiti ir nestabdyti judėjimo, tuo pačiu saugantis nenusiversti į ežeriuką ar dar blogiau – nenuslysti nuo skardžio. Net nufotografuoti to, kas labai gražu, nebespėji. O traukinuką šturmavome taip, kaip kažkada Vilniuje šturmuodavome trolikus ir autobusus.
Kroatijoje yra dar 2 analogiški nacionaliniai parkai, bet pagal mane – visa Kroatija yra ištisas nuostabus nacionalinis parkas. Kaip pasakė vienas mūsiškis: „Negali taip būti, kur pažvelgsi, visur gražu“.

BIOKOVO KALNAI Dinarų kalnų grandinėje. Į juos Olga visiems įsakė ruoštis priverstine tvarka. Išvažiavome 15.30; sakė, grįšim apie 23 val. Aš dar pagalvojau, ką gi mes ten tiek laiko veiksime. Dabar šiurpstu pagalvojus, jog galėjau sugalvoti ten nevykti. Važiavome keturiais mikriukais. Keliukas – ojojoj! Šalia manęs sėdinti latvė Viktorija (viena šeima iš Rygos kartu važiavo) visą laiką be perstojo žegnojosi.
Pirmas sustojimas – kvapą gniaužia, koks grožis, žemai žemai apačioje mūsų miestelis. Truputis rakijos, vyno ir važiuojame toliau. Keliukas siaurėja, ratai rieda pačiu prarajos kraštu. Brr, neparodau, kad bijau, bet jausmas šiaip sau.
Antras sustojimas – šv.Jure viršukalnės (antros pagal dydį Biokovo kalnuose, aukštis 1764 m) šturmas. Vėliau, plaukiant į salas, pasižiūrėjau į tą viršūnę ir negalėjau patikėti, kad ten buvau. Aišku, mes nekopėme tų visų 1764 metrų, didžiąją dalį kelio užvežė. Praklausiau, kiek ten tų metrų mums teko įveikti, bet mažai tikrai nepasirodė.
Pradėjus lipti, neatrodė labai baisu ir labai aukšta. Užropojus iki vidurio, jau labai norėjau, kad būčiau čia nelipus. Bet nebuvo kelio atgal ir vėl keturiom į viršų. Bijojau net pasižiūrėti, kaip ten priekyje vyras su sūneliu. Paskui vyras sakė, kad iš įtampos rankos virpėjo, taip jis bijojo dėl sūnaus, kad paslys, kad nesulaikys jis jo. O jis užkopė sau net neuždusęs ir vis vyrą ragino greičiau lipti.
Ropojau galvodama ir koks velnias mane čia nešė ir dar už savo pačios pinigus. Bet kai užlipau! Apima šitoks neapsakomas laimės, pasididžiavimo savimi jausmas ir dar milijonas visokių kitokių jausmų. Ir tikrai pasaulis, atrodo, guli tau po kojomis! Ir visus aplinkui matai tokius laimingus!
Mus aišku, apmovė. Autobusiukai puikiausiai apvažiavo kitu keliu ir mūsų viršukalnėje jau laukė. Gerai, kad apmovė ir privertė keberiotis viršun patiems. Vėl truputis vyno, rakijos, didžiulė pintinė slyvų. Visos moterys ir merginos akimirksniu įsimyli mūsų kalnų vadovą Ozreną. Profesionalus karininkas, praėjęs visą karą, demobilizuotas, penki metai dirba su lietuvių grupėmis. Laisvai kalba angliškai ir… lietuviškai. Taip, tikrai. „Mergužėlės, bernužėliai, o dabar padainuosim vieną kroatišką dainą“, – ir užtraukia „Augo kieme klevelis“. Beveik be akcento kalba lietuviškomis patarlėmis, laiku ir vietoj jas pritaiko, moka tokias lietuviškas dainas, kurių ir aš nelabai žinau. Jis ne tik moka daugybę dainų, jis jas improvizuoja. Stebuklas. Kai sužinojom, kad jam tik 48 metai (atrodo žymiai vyresnis, karas ir karštas klimatas be laiko susendino šį gražų žmogų), visos įsimylim Ozreną dar labiau. Taip ir lakstėm jam iš paskos, tuntais aplipę.
Vėl sėdame į autobusiukus ir važiuojame toliau. Trečias sustojimas. Vėl lipti į kitą viršukalnę? Palaukit, kiek gi galima? Dabar kopiame palydėti saulės. Šį kartą kelias tolesnis, bet lengvesnis. Tik pačiame viršuje vėl statu. Truputį neramu, nes jau aišku, kad šį kartą ir nulipti teks patiems, ir nulipti teks tamsoje. Kalnuose temsta akimirksniu. Kaip gaila, nepasisekė, nematėme saulėlydžio. Buvo labai debesuota, rūkas užklojęs visą horizontą ir saulė nusileido nepalydėta. Darosi vėsoka. Vynas, rakija, dainos. Gera, gera, gera. Skubame žemyn. Su palengvėjimu matau, kad abu mano vyrai sunkiausią kelio atkarpą jau įveikė.
Nusileidus – barbekiu, ant grotelių kepta mėsa, dabar jau laisvai liejasi vynas ir rakija. Susėdame ant akmenų ir dainuojame, dainuojame, dainuojame. Niekas nenori judėti link namų, atrodo, sėdėtum čia per amžius. Paskui nesusitarę, spontaniškai bučiuojame mūsų Olgą, dėkodami už suteiktą šansą pabūti laimingais. Leidžiamės žemyn į Makarską, klausomės visu garsu leidžiamų nuostabių Severinos (Eurovizijos atstovės) dainų, jau visiškai nebebaisu, ir visi vypso laimingi, karts nuo karto vis ištardami: „bet kaip gera“. Manau, nereikia sakyti, kad aš vėl ašarojau. Tokio jausmo nesu patyrusi oi, jau kaip seniai. Kaip džiaugiuosi, kad neišvažiavome į Kroatiją savo mašina (pradžioje ruošėmės taip keliauti), o išvažiavome autobusu. Aišku, būtų lengviau, greičiau ir patogiau. Bet nebūčiau pajutus ir šimtosios dalies to, ką pajutau ir patyriau dabar.
Į KROATIJĄ VERTĖJO VAŽIUOTI VIEN DĖL BIOKOVO KALNŲ!

Ir kas gi čia tokio atsitiko, pasakytų racionalus pragmatiškas lietuvis. Keturiom kaip kvailiai ropojo į kalnus ir paskui dainavo. Kokia laimė, kad mūsų grupėje nebuvo tokio lietuvio. Kaip nebuvo ir niurzgiančių, viskuo nepatenkintų ar vadovaujančių. Buvo, tiesa, vienas labai nesimpatiškas, visus ignoruojantis drimba, bet ir jį visi ignoravo. O be to, jis niekur nevažiavo, tai niekam ir netrukdė. Visi kiti labai mieli žmonės, buvo ryškių, įdomių asmenybių. Su anūku važiavo močiutė – medicinos profesorė iš Kauno. Tai ne močiutė, tai buvo tikras generolas. (Po kelionės atsitiktinai pamačiau ją per TV. Tuomet ir sužinojau, kad ji jau kelintą kadenciją yra Seimo narė; o kai dviese su sūnumi autobusu keliavome į Austriją, ją vėl susitikome Lenkijoje – su anūku grįžo iš Šveicarijos. Pažinome vieni kitus ir apsidžiaugėme;). Buvo kvatoklė Daiva; buvo trys šaunios draugės, metų metais keliaujančios kartu; labai miela šeima iš Vilniaus (su jais mes labiausiai bendravom). Bet apie vieną keliautoją būtinai noriu papasakoti.
Ponia Banga iš Vilniaus – labai pasiturinti septyniasdešimties (!) metų močiutė, visur kartu su savim vežiojanti septyniolikmetę anūkę. Septyniasdešimtmetė močiutė, filologė, vaikščiojanti enciklopedija, bebaigianti apkeliauti visą pasaulį. Balandžio mėnesį skrenda į Čilę ir Peru ir jai lieka nematyta tik Australija, PAR ir Kenija. Ji ne šiaip nukeliauja į šalį ir užsideda paukščiuką. Ji ją apkeliauja visą visais įmanomais maršrutais. Net po Lenkiją ji keliavo keturiais maršrutais. Per metus ji keliauja 4-5 kartus. Jos pajamos leistų jai skraidyti lėktuvais ir gyventi prabangiausiuose viešbučiuose. Į tolimas šalis ji, aišku, skraido. O į artimesnes važinėja autobusais ir tolerantiškesnio, šviesesnio, supratingesnio žmogaus dar nesu sutikusi. Su ja galima kalbėtis visomis temomis, mačiusi visus, dėmesio vertus, spektaklius, kino filmus, koncertus, su anūke jos – pačios geriausios draugės. Mes kartais prie vieno stalo valgydavome, jai patiko mano šeima ir aš dėlto jaučiausi labai pamaloninta.
Ir dar ne viskas. Ponios Bangos nesveika širdis ir stuburas. Ir tam, kad galėtų keliauti, ji lanko baseiną. Iš prigimties būdama tingi, nemėgstanti jokio sporto, ji priverčia save sportuoti, nes jei negalėtų keliauti, gyvenimas jai netektų prasmės. Žemai lenkiuosi prieš tokius žmones.

Visą vieną dieną praleidome Hvar ir Brač salose. Plaukėme laivu, skambant kroatiškai muzikai, mums laive kepė žuvį (paskui buvo labai smagu žuvėdroms mėtyti kaulus), vaišino spurgomis, kava, vynu, rakija. Matėme delfinus!
O salos! Hvar – didžiausia sala, įtraukta į gražiausių pasaulio salų dešimtuką. Jos kontūrai primena jūroje išsitiesusį didžiulį krokodilą. Salos yra ne kas kita, kaip kalnų viršūnės, todėl jose nėra geriamo vandens, jį atveža tanklaiviais. Ir tam tikromis valandomis (salų gyventojai jas puikiai žino) jie neturi iš vis jokio vandens. Čia auginamos lavandų, rozmarinų citrinmedžių plantacijos. Salų sostinės su savo tarsi žaisliniais nameliukais, gatvytėmis, prieplaukomis – NENUPASAKOJAMA! Vėl labai norėjosi verkti – tiesiog sėdėti, žiūrėti ir verkti….

Važiuojant į Dubrovniką, kertame Bosnijos-Hercogovinos sieną – į Kroatijos teritoriją įsiterpęs šios šalies liežuvis. Dubrovnikas, buvęs fortas-tvirtovė, mus pasitiko 36° C karščiu, o užlipus ant 2 km ilgio ir 3-6 metrų pločio tvirtovės sienų jaučiausi kaip keptuvėje. Gražiausias ir brangiausias VII a. Kroatijos miestas. Įspūdinga! B. Šo apie Dubrovniką rašė: „Kas ieško rojaus žemėje, turėtų apsilankyti Dubrovnike“.

Trogiras – graikų įkurtas miestas. B.Šo šį miestą pavadino miniatiūrine Venecija ir tikrai nelabai apsiriko. Tai miestas-muziejus po UNESCO globa. Šv. Lauryno katedros portalas – meistro Rodovano dalmatiškosios akmens architektūros pavyzdys; aštuoniabriaunė sakykla; šv. Ursinijaus koplyčia – 36 metus kurtas XV a. renesanso šedevras. Mieste yra iki šiol veikiantis moterų vienuolynas, kuriame saugomas graikų dievo Koiros – laimingo momento dievo – bareljefas. Šį lekiantį jaunuolį reikia spėti laiku pastverti už plaukų, nes kitaip jo nesugausi. Tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų yra duotas šansas, reikia tik spėti jį sugauti.
Splitas – didžiausias Dalmatijos miestas ir uostas. Gražiausias ir lankomiausias objektas mieste – IV amžiaus Diokletiano rūmai. Diokletianas buvo iš šių vietų kilęs pirmasis ir vienintelis iš savo tarnybos atsistatydinęs Romos imperatorius. Po atsistatydinimo grįžo gyventi į savo rūmus Splite. Buvę rūmų koridoriai – dabar yra miesto gatvės; net ir matant, sunku tuo patikėti. Jau tais laikais imperatorius turėjo šildomas grindis!
Šibenikas – seniausias Adrijos pakrantės miestas. 1991 m. čia vyko ypač žiaurūs ir aršūs mūšiai. Kaip TSRS laikais visa teritorija buvo rusinama ir į respublikas buvo keliami gyventi rusai, taip Jugoslavijoje Josifas Broz Tito serbino kroatų istorines žemes ir būtent čia, Serbska Krajina rajonuose, gyveno dauguma serbų, buvo mišrios šeimos. Todėl karo metu Šibenike namas ėjo prieš namą, šeima prieš šeimą. Serbams miesto užimti nepavyko, bet jie sunaikino aplinkinius miestelius, išskerdė nespėjusius pasitraukti gyventojus.
Gražiausia Šibenike – XV a. šv.Jokūbo katedra, statyta 105 metus iš akmens luitų, be jokios rišančiosios medžiagos.
Zadare pliaupė lietus net ne lietus, tikra liūtis ir labai atvėso. Todėl nemačiau unikalaus dalyko –jūros vargonų. Juos projektavo ir kūrė trijų sričių specialistai: hidraulikas, architektas ir du muzikantai. Jūros ošimas, vėjas kuria stebuklingą muziką.

Didžiulį įspūdį palieka Kroatijos miestai. Man jie labai itališki: siaurutėlės gatvelės, bedžiūstantys skalbiniai, balti akmeniniai tarsi vienas prie kito priklijuoti nameliukai aklinai uždarytomis langinėmis, kad nė vienas saulės spindulys neprasiskverbtų vidun, vandens kanalai, prabangios jachtos ir seni sukiužę kateriukai. Tačiau miestas lieka miestu. Juo labiau, miestuose žavi tik senamiesčiai, o gyvenamieji, pramoniniai, administraciniai rajonai visur nykūs ir beveidžiai. Bažnyčios didesnės ar mažesnės, paminklai, aikštės, rūmai – jau kažkur matyta. Nė su niekuo nesupainiosi Dubrovniko ar Trogiro ir vis tiek: įspūdingiausia Kroatijoje – jos gamta.

Pavydžiu savo vyrui jo čia praleistų naktų (mes su sūnumi eidavome miegelio), raftingo Cetinos upe. Jis vidurnaktį maudydavosi jūroje, buvo naktiniame folkloro muzikos koncerte. Po to, kai jis vienintelis iš visos grupės kalnuose visaip – morališkai, juokais, anekdotais palaikė ir vedė į antrąją viršukalnę mūsų močiutę Bangą, visos moterys man kalbėjo, kokį puikų, jautrų vyrą aš turiu. O iš tikrųjų, buvau jau ir primiršusi, koks jis gražus, geras žmogus!
Mano sūnus buvo jauniausias turistas. Mažasis mano berniukas visą nelengvą kelionę atlaikė kaip tikras vyras. Anksčiausiai kėlėsi, be mažiausio kaprizo vaikščiojo su visais karščio išdegintomis gatvėmis, lipo į kalnus.
Štai ir viskas. Rytoj – namo. Kodėl namo, aš dar nenoriu, aš dar neatsibuvau, neatsidžiaugiau, aš nevažiuosiu. Juokingiausia, kad abu su vyru nesitarę mintyse pagalvojome tą patį: „Grįžtam į Vilnių, viską parduodam ir atvažiuojame čia gyventi“. Prisiminiau, kaip pernai buvau Turkijoje. Ar buvau, ar būčiau nebuvus – visiškai tas pats. Šaltas, bedvasis nors ir prabangus viešbutis-monstras, įkalinęs mus dykvietėje; svetima, taip ir nė per plauką nepažinta šalis. Bet jei būčiau nebuvus Kroatijoje – būčiau kažko tikrai netekus.
Chvala, Kroatija, chvala ir dovidženije. Kažin, ar dar kada nors čia sugrįšiu, o taip norėčiau. Bet tiek dar yra pasaulyje nematytų kraštų, kur noriu pabuvoti. Ir taip gyvenimo neužteks. (O iš mūsų grupės nemažai kas čia važiavo antrą, trečią kartą). Prisiminimai apie nuostabią šalį ir jos žmones šildys dar ilgai.
Chvala Tau, Olga, už Kroatiją. Matėme Kroatiją Tavo akimis ir jei ne Tu, kažin ar mes šią šalį būtume taip pamatę, pažinę ir pamilę.
Toks ilgas kelias namo. Jei būtų nemiela grupė, kelionė būtų nepakeliama. Dabar buvo smagu kartu. Choru sprendėm kryžiažodžius, žiūrėjom filmus.
Nematėm sostinės Zagrebo, nes įstrigom grįžtančių vietinių ir nevietinių poilsiautojų kamštyje. Sezono pabaiga. Per 2 valandas ir 20 minučių mūsų autobusas įveikė lygiai… 10 kilometrų! Priežastis buvo kelio susiaurėjimas ir dvi juostos rikiavosi į vieną. Įspūdingai atrodė tamsoje išsidriekusi automobilių eilė – tarsi ugninė gyvatė rangėsi prieš mus ir už mūsų. Antras kamštis dėl tos pačios priežasties atėmė valandą laiko ir prie Zagrebo atsiradome apie 23 val. Jei būtume ėję apžiūrėti miestą (tik ką ten žiūrėti tamsoje), į savo viešbutį būtume atvažiavę ne anksčiau 2 val. nakties. Visi draugiškai pasirašėme (tokia tvarka), kad atsisakom ekskursijos. Štai ir priežastis sugrįžti į Kroatiją.
Panašiai buvo ir su Krokuva. Prie Vavelio buvome 22 valandą, visi valandėlę pratrepsėjo karališkuoju traktu, nedaug ką tematydami. Aš likau autobuse su miegančiu sūnumi.
Lietuvos siena. Vos ne visą kelią iki Vilniaus vis sukom ir dainavom išmoktą kroatišką dainą: “Šumi šumi javore neka grane govore…” Nuovargis sumišęs su liūdesiu… Pavydas Olgai, kad po dviejų dienų ji vėl grįžta atgal, namo, kaip ji sako. Atsisveikinimas… Taksistas visą kelią kažką pasakoja apie ar tai laimėtą, ar tai pralaimėtą krepšinį… Taip viskas tolima ir svetima čia…

K E L I O N Ė B U V O P U I K I