Ši kelionė vyko spalio 6-20d. Kuomet Lietuvoje prasideda lietūs ir vėjai, nusprendėme paieškoti šiltų vietų vasarai pratęsti. Buvo pasirinkta Sicilija. Bilietai užsakyti prieš 3 mėn, stengiantis išvengti ilgo laukimo tarpiniuose oro uostuose, tuo labiau nakvynių. Taigi, šeštadienio popietę, mudu su žmona, pakilome iš Vilniausi į Bergamą, kur kelias valandas pasimėgavę šiluma ir alpių priekalnių vaizdais, vakarop vėl pakilome, šį kartą iki Trapani. Nusileidome apie 20 val, tačiau jau buvo visiškai sutemę. Autobusu privažiavome iki jūrų uosto, kuris yra visai šalia centro ir senamiesčio. Per www.airbnb.com svetainę buvome užsisakę butą čia. Po neilgo klaidžiojimo senamiesčio gatvelėmis ir susiskambinimo su šeimininke, įsikūrėme. Paprastas vieno kambario butas su virtuvėle, tačiau be langų- užtat pačioje senamiesčio širdy. O miestas judesyje, nors jau apie 22val., gatvės pilnos žmonių ir ne tik jaunimo, bet ir pagyvenusių ir dar tėvelių su vaikais ir vėžimėliais. Vos galima prasilenkti gatvėje, panašu į Kaziuko mugę Vilniuje. Galbūt buvo kokia šventė, ar tik paprastas šeštadienio vakaras- taip ir nesupratome. Suradę jaukią kavinukę senamiesčio aikštėje -atšventėme pirmąjį vakarą Sicilijoje su vietiniu vynu. Malonu sėdėti lauke kai šilta ir stebėti seniai užmirštą reginį, kuomet daugiau žmonių nei kavinės staliukų kavinėje, o žmonės laukia eilėje kol atsilaisvins koks stalelis. Kai kurie nesulaukia ir pasiėmę gėrimų prie baro sėdasi ant šalia esančios bažnyčios laiptų – čia atsiranda baro „filialas“. Pavakaroję grižtame namo apie 1 val. nakties, tačiau žmonių gatvėse nemažėja- mėgaujasi gi žmonės savaitgaliu.
Rytas išaušta saulėtas ir šiltas. Reikia surasti parduotuvę ir nusipirkti ko nors pusryčiams bei vakarienei, nes kol turime virtuvę, reikia pasinaudoti jos privalumais. Kur eiti nelabai žinome, TIC dar nedirba, o ir šiaip ramu visame mieste- sekmadienis. Einame pagal nuojautą, ji mus ir išveda link pakrantės (nenuostabu, nes bent jau Trapanio senamiestis išsidėstęs pusiasalyje) Surandame tikrą turgų, tiksliau žuvies paviljoną, kur žvejai prekiauja ką tik sugauta šviežia žuvimi. Ne visai, ko ieškome, benjau panašiau. Pažioplinėjame tiek į žuvis, tiek į pardavėjus, netoliese surandame ir vaisių pardavėjus, ir nedideles krautuvėles su duona, jogurtais ir kitokiais maistais. Tačiau mums įprastų supermarketų nėra, galbūt todėl, kad čia senamiestis. Perkame ne tik pusryčiams ,bet ir vakarienei. Grįžtame ir pusryčiaudami aptariame šios dienos planą. Šiandien reikėtų aplanyti Erice miestelį ir pagal galimybes patikrinti jūros vandenį. Vėl praeidami pro TIC, tikimės gauti naudingos info ar žemėlapių, tačiau durys vėl uždarytos- sekmadienis vienok. Buvau skaitęs, kad nuo autobusų stoties į Erice važiuoja autobusas, tad leidžiamės jo ieškoti. Gana lengvai jį randame ,tačiau koks tas autobusas ir kur tiksliai jis sustoja – neaišku. Stoties pastate randame kažką panašaus į informaciją- čia diedukas maloniai paaiškina, kad šiandien sekmadienis ir autobusai į Erice nevažiuoja, jei nori gali keliauti 4km iki funikulieriaus pėsčiomis arba vykti su taksi, o už 20 Eur jis ir pats gali nuvežti (ką ir padaro, uždaręs savo „kioskelį“ ir įsisodinęs į savo auto porą turistų). Kažkaip nei eiti, nei mokėti tiek pinigų nesinorėjo, tad nusprendėme ilsėtis pasyviai: traukti į pliažą ir nusimaudyti Viduržiemio jūroje. Trapanio pliažai visai šalia senamiesčio- galima sakyti, kad už sienos. Vienas nelabai patiko, nes priversta akmenų, gal buvo koks molas formuojamas ar pan. Paėjus toliau radome normalesnį, tuščią pliažą, kur deginosi tik keturi vokiečių turistai ir nemažai kirų . Pakrantė nelabai maloni, visa pilna sudžiūvusių jūros žolių: eini kaip per gerą šieno storį. Gulėti nelabai malonu, nors ir minkšta. Užtat jūros vanduo pasaka: šiltas, švarus, smaragdinis.
Smagiai pabuvome. Grižtant namo vakarienės, pagrindinėje gatvėje dėmesį patraukė besiburiuojantys žmonės. Pasirodo vyksta kažkokia šventinė religinė procesija: nešamos šventujų statulos, šalia šventiškai apsirengę, galbūt žymūs miestiečiai, nemažas orkestras grodamas eina iš paskos. Statulas apsupę ir nė per žingsnį nesitraukdami oriai žygiuoja kariškiai. Paėjusi gatve, procesija sustoja prie bažnyčios, kunigėlis pasako prakalbą, visi pasimeldžia, orkestras sugroja ir visi pajuda toliau, prie kitos bažnyčios. Žodžiu, iškilmingas renginys, svarbiausia ne turistams, o saviems miestiečiams.
Nebeėjome mes toliau, bet po vakarienės, išlindus vėl į miestą, išgirdome netoliese orkestro garsus. Pagal garsą suradome vėl tuos pačius procesijos dalyvius aikštėje -jau prie kitos bažnyčios. Keisčiausia buvo tai, kad orkestras grojo labai smagias melodijas ir su ta pačia smagia nuotaika statulos buvo įneštos į koplyčią, uždarytos į vidų žmonių daugiau nebeįleido. Šventė baigėsi, žmonės išsiskirstė, o kartu ir mes.
Šį rytą turėjome pasiimti auto. Be ypatingų nesklandumų gavome Lancia Ypsillon mažylį ir pradėjome kelionę aplink salą. Pirmas sustojimas Segesta. Įspūdingo dydžio ir proporcijų senovės graikų šventykla,kuri niekada nebuvo užbaigta, taigi nebuvo ir sugriauta. Netoli jos yra ir antikinis teatras, tačiau mūsų dar laukė nemažas kelias iki nakvynės vietos, tad jo ir nebeaplankėme. Staptelėjome netoliese esančiame miestelyje Calatafimi nusipirkti užkasti ir leidomės toliau .Kiek labiau nerimavau kaip reikės pravažiuoti Palermo. Labai nemėgstu lįsti su mašina į didmiesčius, tačiau TomTomas pravedė pakraščiu taip, kad į kamščius nepatekome ir su ypatingai baisiu vairavimu nesusidūrėme. Dar po valandėlės pasiekėme Cefalu. Žavingas, senas miestelis, prigludęs prie uolos, su senamiesčiu bei nuostabia normanų katedra. Parkuojamės pajūryje ir lekiame maudytis- čia jau Tirėnų jūra. Pliažas taipogi šalia miesto- čia jau ir smėliukas, yra ir dušai nusiprausti. Smagu maudytis jūroje,kur bangos skalauja miesto namų sienas.
Po maudynių patraukėme apžiūrėti miestelio. Siauros gatvikės, gana aukšti namai, daugelio langai uždengti plačiomis užuolaidomis.Tradicinė pagrindinė aikštė priešais bažnyčią su lauko kavinėmis, ledų kioskeliais. Katedros vidus nepalyginamai gražesnis už išorę. Mozaikos, medinės lubos, dvelkia didybe kartu ir paprastumu.
Vakarėja: reikia keliauti, mūsų nakvynė už 20 km kalnų miestelyje Castelbuono. Jį pasiekiame jau sutemus- šiek tiek užtrunkame ieškodami viešbučio, bet viskas baigiasi sėkmingai-jis puikus: kambarys dar puikesnis -net burbulinė vonia yra. Po taurės vyno nuovargiui nuplauti, traukiame pasižvalgyti ir susiorientuoti miestelyje. Einame pagrindine gatve: vėl kelios bažnyčios, neveikiantis fontanas su statulomis, gatvė vis į kyla į viršų. Pagaliau išeiname į gatvę,vedančią į pilį. Viskas gražiai ir jaukiai apšviesta, oras šiltas, malonus. Prisėdame lauko kavinėje su vaizdu į pilį, užsisakome po pirmą Sicilijoje picą su vietiniu vynu. Picos ištiesų skanios, ypač su džiovintais pomidorais, vynas irgi neblogas. Po vakarienės dar praėjome pro nakties apšviestą pilį ir nusileidę kitu keliu atsidūrėme tiesiai priešais savo viešbutį-centriau gyventi dar neteko.
Ryte vėl nudžiugino saulėtas oras. Vaizdelis iš viešbučio balkono irgi nuostabus: esame kalnų apsuptyje.
Rytas prasideda pusryčiais. Prieš kelionę daugelyje atsiliepimų teko skaityti, kad pusryčiams paprastai būna tik bandelė su džemu ir kava- mums turbūt visur sekėsi, pusryčius gaudavome gerus, be karšų patiekalų, tačiau rinktis iš ko turėdavome nors ir ne visur tikro itališko capucino būdavo. Taigi, po pusryčių keliaujame apžiūrėti miestelį dienos šviesoje. Jau pažįstamu keliu traukiame į kalną pro pilį, užsukame į bažnytėlę. Kas labiausiai žavi, kad ko gero šioje bažnyčioje niekas nebuvo keista nuo jos pastatymo laikų. Žymiosios katedros dažnai būna dabinamos, puoselėjamos, visaip puošiamos, o tokiuose miestukose ko gero išlikę daugiau autentikos. Taip ir čia- manau, kad galima matyti tiksliai tai, ką ir matė žmonės įžengę į šią bažnytėlę prieš daugelį šimtmečių.
Traukiame toliau: išeiname iš senamiesčio, bet jaučiasi, kad miestukas ir dabar gyvas, gyvena savo gyvenimą. Žmonių gatvėse daug, visi kažkur eina, dirba mažos specializuotos parduotuvėlės: duonos, mėsos, sūrių. Pro atidarytas duris matosi, kad tai siuvykla- siuvėjas palinkęs kažką siuva. Kirpykloje diedukas kirpėjas skuta barzdą kitam diedukui. Prie gydytojo durų keletas moteriškių su vaikais( matyt, laukia priėmimo) . Aikštėje, prie lauko kavinių staliukų susėdę būriai diedukų: bendrauja tarpusavyje, skaito laikraščius. Moteriškės balkonuose džiausto skalbinius : gatvelės pakvimpa Lenor‘u. Miestelis gyvena kasdieninį gyvenimą.
Mes išgeriame priešpietinę kavą ir lekiame vėl prie jūros. Turim tikslą užkopti į Cefalu uolą (La Roca vadinasi) ir apžiūrėti miestelį iš viršaus. Parkuojamės vėl pajūryje, gan greitai kertame senamiestį ir surandame laiptukus, vedančius link pilies (Castelo). Laiptukai gan greitai baigiasi: prasideda paprastas miško takas. Saulutė neblogai šildo, tad retkarčiais tenka ieškoti pavėsio atokvėpiui. Palengva užkopiame, pačios pilies likę tik griuvėsiai, bet vaizdas pasakiškas.
Nusifotografuojame, pailsime, paužkandžiaujame ir leidžiamės truputį žemiau, kitu kalno šlaitu. Iš čia jau atsiveria visa Cefalu panorama: centre katedra, aplinkui čerpinių stogų namai.
Gaila, kad užslinko debesys, tad spalvos jau netokios, bet užtat nekaršta. Šiek tiek pasigrožėję panorama, leidžiamės žemyn. Nuplauname prakaitą šiltoje jūroje, pasigardžiuojame ledais, dar spėjame pasigrožėti saulėlydžiu ir grižtame į Castelbuono. Sugrižtame jau su tamsa-tai gal būtų vienas iš keliavimo rudenį trūkumų: diena jau trumpėja- apie 18 val. jau tamsu.
Sakančią dieną laukė apie 200km iki kitos nakvynės vietos. Važiavome per Madone kalnus, veliau senu Palermas-Mesina S120 keliu, kuris taipogi veda gana kalnuotomis vietovėmis. Aplankėme Sperlingos pilį ir urvus, išgremštus uolose. Į bokštą veda statūs vėjo ir amžių nugludinti laiptai, gerai, kad įrengtos virvės pasilaikymui, be jų sunkiai užliptum.
Kartu su bilietais gauni lapą su atspausdintu aprašymu anglų kalba apie vietovės istoriją. Šiaip šalia nėra net miesto, tik dviejų gatvių kaimelis.
Toliau ,bevažiuojant link Nicosia, visiškai netikėtai iš už posūkio stabdo karabinieriai. Greičio tikrai neviršijau: kalnų serpantinais nepalakstysi. Puikia anglų kalba paprašo vairuotojo pažymėjimo, nusineša į savo automobilį: girdžiu kaip per raciją kažkam sako mano pavardę, tikrina, neužilgo grąžina jį ir palinki gerų atostogų Sicilijoje. Nicosia jau didesnis miestas -tai regiono didžiausias miestas. Čia jaučiamas didesnis transportos judėjimas ir žmonių daugiau. Ant kalno matosi pilis. Bandome surasti kelią iki jos, tačiau pasiklystame tarp gatvelių, nuorodos irgi dingsta, atsiduriame centrinėj aikštėje ir nusprendžiame ramiai išgerti kavos.
Vėliau dar užsukame į Troiną, vieną iš aukščiausiai įsikūrusių miestelių. Vengdami važiuoti aukštyn iki centro, paliekame mašiną miesto pakrašty ir kopiame iki centrinės aikštės. Vėliau vėl neberandame tos vietos ir gerą kvartalą apvaikštome jos beieškodami. Miestelis kaip išmiręs: niekas nedirba, žmonių vienas kitas ir tai tik centrinėje aikštėje, gatvelės visiškai tuščios- siesta. Čia siesta dalykas rimtas, jos metu ištikrųjų gyvenimas apmiršta. Teko būti ir Ispanijoje, ir Portugalijoje kur jausdavosi siestos, tačiau Sicilijoje siestos metas pasijaučia aiškiai. Dar vienas stabtelėjimas Castiglione de Sicilija – juk vinguriavimas per kalnus visą dieną visdėlto išvargina.
Panašu, kad ir čia siesta dar nesibaigus- randame tik vieną dirbantį barą, kur kavą gurkšnoja keli tokie kaip mes, turistai, bei šiaip keistuoliai. Atsigaivinę, dar po keliolikos kilometrų išlendame jau prie Jonijos jūros, kažkur netoli Taorminos. Iki tikslo lieka apie 30 km. Ir čia padarau klaidą, atsisakydamas TomTomo pasiūlymo važiuoti mokamu keliu. Nemokamas kelias veda pajūriu, bet per ištisinius pajūrio miestelius, gatvelės siauros, kraštinė eilė visa užstatyta mašinomis, tad prasilenkiama vos nesudaužiant viens kito veidrodėlių. O dar koks šviesoforas įvairovės dėlei, ar traktoriukas priekyje atsiranda: žodžiu važiuoji trečia pavara geriausiu atveju. Nuvargino tie likusieji km kaip reikiant. Visgi, viskas, kas sunku kada nors baigiasi ir mes pasiekėme Itala. Mažutis kaimelis kalnuose už 3 km nuo jūros kranto. Parkuojames didelėje aikštelėje šalia kvepiančio medumi krūmo pačiam centre. Viešbutyje mus priima labai maloniai, nes šeiminiko žmona lietuvaitė, tad virš viešbučio kabo ir lietuviška trispalvė šalia itališkos trispalvės.
Šeimyninis viešbutis Le Giare (http://www.legiare.org) įsikūręs sename name, visur restauruoti, vos ne antikvariniai baldai, tad jaučiasi kažkokia sena namo aura. Kambarys erdvus, su balkonu ir vaizdu į miestelį. Viešbutis kartu ir restoranas, tad keliaujame nuovargį nuplauti vynu ir tikromis itališkomis picomis. Kaip ir visur, restoranas dirba tik nuo 20 val., tad tenka šiek tiek palaukti, bet vakarienė viską atperka. Prieš miegą dar pasivaikštome naktinio kaimelio gatvelėmis. Vietiniai vaikai aikštėje prieš bažnyčią spardo kamuolį, kitoje gatvelėje vietiniai, išsinešę kelis stalus kažką švenčia (ar tiesiog vakaroja) lauke. Kad ir koks mažas kaimelis, bet matosi, kad gyvenimas vyksta.
Kita diena skirta Taorminai-nebedarėme klaidos,tad šį kartą jau lėkėme mokamu greitkeliu- kone pirmą kartą spaudžiu Ypsilon iki dugno: kaip vienam litrui traukia neblogai, pakalnėn įsibėgėja iki 130km/h , na, į kalną jau nelabai noriai lipa. Privažiuojame Taorminą, parkuojamės prieš miestą esančioje daugiaaukštėje mokamoje aikštelėje. Iš jos nemokamas autobusas nuveža iki centro, o čia jau pasijaučia masinis turizmas: turistų tiesiog minios, panašu, kad jie iš kruizinių laivų išleisti, o gal tai ir autobusinės grupės. Kažkaip nuo to jau atpratome. Miestelis žavus, tačiau jis ir yra pritaikytas masiniam turizmui: prabangios parduotuvės, galerijos, daug keramikos parduotuvėlių.
Apėję ratą pagal srautą, bandome išsimušti į nuošalesnes gatveles, kur mažiau žmonių- galų gale prisėdame kavos ir suplanuoti likusios dienos. Nusprendžiame aplankyti antikinį graikų teatrą. Tai vienas nuostabiausių teatrų,esantis nepaprasto grožio vietoje: sėdint jame matai ir teatro kolonas, ir jūrą, ir Etnos kalną, (tiesa, pasislėpusį debesyse). Į kitą pusę vaizdai irgi neprastesni: matosi pakrantė su besileidžiančiais į jūrą kalnais, žemyninė Italija kitoje jūros pusėje.
Pakankamai pasigrožėję, nemokamas busu grįžtame iki parkingo, sumokame apie 7Eur už 4 val. Dar nutariame užsukti į Savoca kaimelį , kuriame buvo filmuojamos kelios „Krikštatėvio“ dalys. Reikės dabar dar kartą peržiūrėti jas. Į miestelį tenka pasiraityti serpantinais, nes jis įsikūręs aukščiau kalnuose. Čia jau kitokia atmosfera: ramu, nėra turistų minių. Labai jauki aikštė, apsupta didžiulių medžių pavėsio, šalia baras su suvenyrais „Krikštatėvio“ tema. Kaimelis gan jaukus: kelios bažnytėlės, aplinkui vaizdai į kalnus, pro kurių tarpus matosi jūra. Ramiai pasivaikščioję prisėdame didžiųjų medžių pavėsyje kavos ir ledų- gera mėgautis ramybe po Taorminos šurmulio.
Begrižtant dar spėjame nusimaudyti, besigrožint vakarėjančiu žemyninės Italijos krantu. Grįžus vėl vakarieniaujame viešbučio restorane- šį kartą gardžiuojamės Pesce spada (kardžuvės kepsniukai) ir makaronais( nebepamenu su kuo). Vėlgi viskas labai skanu. Pilnais pilvais dar apsukame ratą po vakarinę Italą ir -miegot.
Ši diena buvo skirta Etnai. Rytas saulėtas, po pusryčių lekiame greitkeliu link Catania, vėliau išsukame iš jo ir bandome priartėti prie Etnos iš šiaurinės pusės. Kalnas jau kuris laikas matosi, tik jo viršus debesyse, tad viso jo aukščio taip ir nematome. Kryptis į Piano Provenzana- čia turėtų būti slidinėjimo bazės. Pradedame kilti į kalną, bet įlendame į mišką, tad nieko nesimato. Tiesa, miškas gražus. Atrodo, kad serpantinais kylame į kalną, tačiau nei Etnos nei kitų kalnų nesimato: tik medžiai aplink. Pagaliau privažiavome slidinėjimo bazę ,kuri turėtų būti pagal TomToma: randame tik kelis namus . Pavažiuojame ta pačia kryptimi dar šiek tiek pirmyn- pagaliau miškas baigiasi, pasirodo Etna- aplinkui juoduoja lavos laukai. Matosi, kad kelias visai neseniai išasfaltuotas. Privažiuojame dideles ,naujai įrengtas parkavimo aikšteles, čia yra keltuvas slidininkams, infocentras:kažkas jau panašiau. Toliau kelio nėra. Infocentre išsiaiškiname, kad iki viršūnės aukščiau kelia tik su džipais už 55 Eur /žmogui. Vaikinukas, dirbantis infocentre dar pažymi žemėlapyje kur galima pasivaikščioti aplinkui ir ką galima pamatyti. Matosi, kaip keletas grupių eina su vadovais per takus, lavos laukus. Einame ir mes iš paskos, tuo pačiu susiorentuodami žemėlapyje, kur esame. Vaikštome po 2003 m. išsiveržimo lavos laukus, kuomet lava sunaikino čia buvusią slidinėjimo bazę- jausmas savotiškas, vaikštant po juodos kaip anglis ir lengvos kaip kempinė lavos upes ir laukus. Saulutė šviečia, tačiau vėjas šaltokas- visgi esame beveik 2km. aukštyje.
Nusprendėm iki viršūnės nesikelti, vėliau paaiškėjo, kad sprendimas buvo teisingas. Pagal patarimus važiuojame iki kitos, dar senesnės lavos išsiveržimo vietos. Čia lava jau kitokia: smulkesnė, sudulinta laiko, lietaus ir vėjo, vietomis jau bando žolytė želti. O Etnos viršūnėje pradeda kauptis debesys- mums bevaikštant jie kaupiasi vis tirštesni ir juodesni -pasidaro aišku, kad lietaus neišvengsime.
Grįžus iki auto, apsiniaukia jau rimtai ir pradeda “lietuviškai” lyti. Panašu, kad pasivaikščiojimai baigti. Per smarkų lietų vykstame link Zafferana Etnea, bandydami aplenkti debesis ir išgerti kavos. Lietus įsismarkauja nejuokais, supykusi Etna pradeda trankytis žaibais ir griaustiniais. Vienu metu dėl lietaus net tenka stoti, nes valytuvai nespėja valyti. Kadangi vietovė kalvota, tai nuo aukštesnių vietų bėgant lietui, gatvės patampa smarkiais upeliais. Visgi kiek apstojus lietui pasiekiame Zafferana Etnea,mums visdėlto pavyksta aplenkti debesis: čia jau nebelyja. Miestelis įsikūręs tarp kalvų,tačiau jis tuščias- gal dėl prastoko oro, o gal labiau dėl siestos.Gaila, kad apniukęs oras neleidžia pasigrožėti jo apylinkės panoramomis. Centrinėje aikštėje visgi randame dirbančią kavinę, tad atsigaiviname ledais ir espreso. Lekiame iki Sirakuzų, kur rezervuotas B&B. Bevažiuojant protarpiais dar gauname lietaus, gerai, kad atvykus lietus visgi baigiasi. Savo B&B randame gana lengvai: labai malonus šeiminikas pataria kur nemokamai priparkuoti mašiną, duoda miesto žemėlapį, sužymi pagrindines lankytinas vietas. Sirakuzų senamiestis įsikūręs saloje, mes gyvename visiškai šalia salos. Siauromis senamiesčio gatvelėmis išlendame prie katedros (Duomo) aikštės. Gražiai vakarėja: įsijungia apšvietimo žibintai.
Prisėdame pailsėti: pajaučiame kad laipiojimas Etnos šlaitais pradeda atsiliepti : „baterijos“ baigia išsikrauti, tad Sirakuzų apžiūrą tenka atidėti rytdienai.
Rytdiena išaušta apniukusi. Panašu, kad lietaus vėl neišvengsime. Dar vakar viešbutėlio administratorius rekomendavo aplankyti šeštadieninį turgų. Taigi, iškart po pusryčių ir lekiame į šį kvartalą. Dar nepriėję turgaus, sutinkame žmonių su pirkiniais- reiškia einame teisinga linkme. Turgus pribloškia savo nuotaika: taip ir įsivaizduodavau pietų kraštų turgų. Išilgai gatvės pastatyti prekystaliai, vaisiai, daržovės, įvairūs sūriai, šviežia žuvis, ivairios jūros gėrybės ir svarbiausia, visuose kampuose šūkaujantys pardavėjai, kviečiantys ir giriantys savo prekes. Perkantiems žuvį ji čia pat išdarinėjama ir sukapojama gabaliukais, kitoje vietoje gali paragauti sūrių , alyvuogių, duonos. Aplinkui vyksta bendravimas, derybos, šurmulys. Ragaujame nuostabaus skonio riccota, alyvuogių, kai ko ir įsigyjame.
Deja, lietus vis stiprėja, tad tenka iš juodukų,kurie stovik aplinkui visą turgų ,įsigyti ir skėtį-tegul tai bus kaip suvenyras. Dėl lietaus , skaudama širdimi nusprendžiame kitam kartui palikti archeologinio parko su graikų teatru aplankymą. Paliekame Sirakuzus ir važiuojame piečiau, bandydami pabėgti nuo lietaus debesų. Ir tikrai, pavažiavus iki Noto apie 30km. vėl šviečia saulė. Paliekame mašiną miesto pakraštyje didelėje nemokamoje aikštelėje ir bandom pėsčiomis eiti iki centro. Turbūt pasukome ne ta kryptimi, tad centro gana ilgai neradome. Miestelio gatvės tiesios ir kertasi statmenai, tad jos sudalijamos į tiesius taisyklingo stačiakampio formos kvartalus. Virš stogų pamatome iškilusį bažnyčios bokštą, tad pasukame link jo. Po ilgokai trukusio klaidžiojimo pagaliau išlendame į pagrindinę Vittorio Emanuelio gatvę. Išilgai jos pasirodo geltonai spindinčios bažnyčios, rūmai, aikštes įrėminančios žalių medžių alėjos. Miestas visiškai atstytas po 1693 m. drebėjimo vienodu baroko stiliumi. Ištikrųjų ,visur jaučiasi vienodas architektūrinis stilius.
Pasigrožėję miestu, vėl pasiilgstame gamtos, jūros, tuo labiau,kad oras dar giedras, nusprendžiame nudumti iki pačio pietrytinio Sicilijos iškyšulio Portopalo di Capo Passero. Deja, nepavyksta taip greitai palikti Noto kaip norėtusi. Beklaidžiojant atsipalaidavus,vėl neberandame parkingo, kuriame palikom savo Lancia. Kryptis tai aiški, bet miestelis pasirodo ne toks jau ir mažas. Sukorėme ko gero kokius papildomus 3 km , kol suradome ją. Labiausiai gaila laiko. Visgi vykstame link jūros. Čia jau daugiau vyrauja lygumos, neaukštos kalvos, pakelėse matosi daug šiltnamiu, suartų laukų, vynuogynų. Deja, dangus vėl apsitraukė švininiais debesimis, nors nelyja ir šilta. Miestelis Portopalo nepalieko visiškai jokio įspūdžio: nei pakrantė, nei pliažas, gal todėl, kad apniukę. Tolumoje matosi sala su vieniša pilimi. Ant kranto stūkso neišvaizdūs namai, vasarnamiai. Kiek toliau už miestelio surandame erdvų, tuščią pliažą: čia ir išsimaudome.
Debesys vis tirštėja ir tamsėja – atrodo,kad audros neišvengsime. Ir tikrai,vos spėjus nusimaudyti ir įsėsti į mašiną taip prapliumpa, kad negalime net pavažiuoti. Teko palaukti gerą pusvalandį, kol apstojo lyti, tačiau visdar belyjant, atvykome iki nakvynės agritourismo (kaimo turizmo) sodyboje. Sodyba- tai nameliai tarp alyvmedžių soduose :matosi ir baseinas, bet per tokį smarkų lietų nesinori nieko apžiūrinėti, beto, ir temti pradeda. Savarankiška vakarienė ir butelis vyno,nusipirktas iš šeimininko padeda nejausti lietaus už lango. Pasirodo, rudenį lyja ne tik Lietuvoje.
Ryte vėl saulėta: džiugiai geriame kavą ir dairomės po sodybą- čia ištiesų labai jauku ir žalia. Aplinku alyvmedžiai, mandarinmedžiai ir dar visokie kitokie nematyti medžiai.
Norėtusi dar čia ramiai pabūti,bet reikia traukti toliau. O toliau labai žavinga ir nedidukė Modika, įsikūrusi abiejuose tarpeklio šlaituose ir kylanti šiais šlaitais į viršų. Kažkodėl tai ji mums patiko vos tik įvažiavus, tad neskubėdami pasigrožime siauromis jos gatvelėmis, užtikdami įspūdingas bažnyčias, įdomius balkonus.
Pagaliau kavinėje randame tikrus cannoli su rikotos sūriu.
Beje, Modica žymi ir savo šokoladu, kurį gamina pagal ypatingus actekų receptus-nusiperkam ir jo. Saulėtas oras vėl kviečia prie jūros- taigi,nutariame patikrinti pajūrio miestelį Donaluccata. Ramus, apsnūdęs, bet tuo pačiu ir mielas kurortinis miestukas su erdviais, smėlėtais pliažais, sekliu krantu. Saulėta, šilta, bet vėjuota. Pliažas didelis, beveik tuščias, gal keturi vieniši žmogeliai mėgaujasi saule. Mėgaujamės saule ir jūra, kiek vėliau kava ir ledais.
Prisimėgavę judame toliau Viduržemio pakrante ir sustojame dar nusimaudyti prie Falconara pilies. Pilis paversta prabangiu viešbučiu, na o mus labiau domina pliažas. Gražios uolos šalia kranto ir banguota jūra-čia jau prisišokinėjome per bangas iki soties.
Vėliau patraukėme nakvynės link. Nakvojome prie Agrigento, BB nuosavų namų rajone. Nors ir matėsi jūra, iki jos dar reikėjo paeiti, norint surasti kokią dirbančią maitinimo įstaigą. Gana nelengvai ją suradome, kadangi sezonas jau baigėsi, o čia ir rajonas ne turistinis. Teko tenkintis kompleksinėmis vakarienėmis, (ko gero prasčiausios vakarienės šioje kelionėje),nes bet geriau nieko nebuvo- tiesa, nebeturėjome jėgų bei noro ieškoti.
Kitą dieną galima pavadinti lenktynėmis su lietumi. Deja, pralaimėjome,mat iš ryto lyg ir atrodė, kad diena bus nebloga. Pasigrožėjome Agrigento antikinėmis šventyklomis.
Kad jų nelankysime buvau nusprendęs iš anksto, o ir iš toliau jos visai neblogai matosi. Pagrindinis dienos (ko gero ir visos kelionės tikslas) buvo Scala dei Turchi (Turkų uolos). Tai balto akmens nugludintos uolos, išsidėstę jūros pakrantėje, netoli Agrigento. Saulėtą dieną vaizdas turėtų būti fantastiškas: spindintis uolų baltumas žydroje dangaus mėlynėje, šalia- smaragdinė Viduržiemio jūros žydrynė. Deje, dangaus mėlynę pakeitė pilkuma, tad ir kitos spalvos nesuspindo Bet vistėlto vieta, ko gero viena iš labiausiai įsimintinų per visą kelionę. Gali vaikščioti ir laipioti šiomis uolomis kaip laiptais: vaizdai aplinkui fantastiški, galima įsivaizduoti kaip būna nuostabu saulei šviečiant.
Galų gale pradeda lyti rimtai: mes bandome bėgti ir ieškoti saulės. Nuvažiavus apie 30km atrodė, kad jau pavyko aplenkti lietų. Vietovėje Eraclea Minoa jau rodos, baigia išsigiedryti. Su viltim, kad tuoj oras pagerės, užsukame aplankyti archeologinio parko. Parkas visiškai prastas, tik vaizdai aplinkui įspūdingi. Nuo aukšto kranto matosi baltos pakrantės uolos, ryškiai žalia pušyno juosta ir bekraštė trispalvė jūros mėlynė.
Kiek pasivaikščioję leidžiamės žemyn ieškodami pliažo ir vėl tikėdamiesi nusimaudyti. Deja, debesys irgi nesnaudžia, ir tik spėjus prisiparkuoti mus vėl pasitinka lietus. Dar pasivaikštome pajūriu lietuje: čia ant pat kranto auga pušys, tiesa, kiek kitokios nei Tėvynėje, žalios jos tik iš viršaus, žiūrint nuo žemės, jos atrodo pajuodę, nudžiuvę. Pajūryje dirba lauko kavinė, taigi atsisėdame dengtoje terasoje ir bandome praskaidrinti lietingą nuotaiką paelja su kuskusu bei balto vyno taure. Patiekalas gurmaninis, žmonai labai patinka, o manęs visokie jūros gyviai su kruopomis nelabai sužavi. Traukiame toliau link Marsalos, gerokai paklaidžiojame , kol surandame nakvynės motelį. Dar bandome eiti į pliažą, bet užsiplepame su maloniu motelio šeimininku, kuris geranoriškai atspausdina Wizzair‘o check‘in bilietus. Sutemsta, tad vietoje pliažo einame iki Marsalos centro,-reikia juk užsipirkti vietinio desertinio Marsalos vyno. Gaila, kad esame su mašina, tad nėra kaip sudalyvauti degustacijoje, tenka pirkti nedegustavus. Pasivaikštom po naktinį apšviestą Marsalos senamiestį. Gan jaukus, kaip ir visi Sicilijos miestelių senamiesčiai: centrinė aikštė, bažnyčios, miesto vartai. Dar išgeriame vakarinio espresso ir varom miegoti.
Šiandien jau reikia priduoti mūsų auto,todėl keliamės ankstokai, bet vėlgi, užsiplepame pusryčiaudami su maloniu šeimininku- tad tenka skubėti. Pakelėje dar užsipilame kuro ir atsisveikiname Trapanio oro uoste su mūsų automobiliuku: neblogas buvo, tarnavo mums be jokių kaprizų. Toliau jau žinomu keliu privažiuojame iki jūrų uosto ir keliamės greitaeigiu keltu jau į kitą salą- Favignaną. Čia mes būsime dvi naktis, tad planuojame pasyviai ilsėtis. Deja, pasyvaus poilsio buvo nedaug. Sala nedidelė, todėl patogiausia po ją judėti dviračiais. Taigi- nuomojamės dviratukus iškart dviem dienom. Apsistojame labai simpatiškame kotedže su virtuvėle, terasa su vaizdu į kalną ant kurio stūgso pilis.Šis kotedžas yra šiek tiek už miesto- užtat čia ramu ir žalia.
Motelio savininkas labai detaliai salos žemėlapyje nurodė visus kelius, barus, pliažus, kur geriau maudytis pučiant tam tikros krypties vėjui, kad nebūtų medūzų, žolių ir pan. Taigi, miname pajūriu nuo vieno pliažo iki kito. Iš viso žemėlapyje pliažų sužymėta gal 14. Visi skirtingi- vieni smėlėti, kiti smulkaus žvyro,dar kituose turi leistis gana stačiai nuo uolų, kad galėtum įbristi į vandenį. Beje, pakrantė taip pat nevienoda, visur vis kitokios uolos. Žmonių nedaug , beveik visi važinėjasi su dviračiais ar motoroleriais.
Prisimaudę ir pasigrožėję pakrantėmis, sukame savo dviračius namo, nes vakarėja, o sutemus nėra jokio noro likti kažkur salos viduryje. Miestelyje nusiperkame picas išsinešimui- vakarieniaujame savo terasoje, klausydamiesi driežų krebždėjimų , cikadų svirpimo tuo pačiu gėrimės mėnulio nušviesta pilimi ant kalno-o desertui dar turime ir Marsalos vyno. Ryte smagu buvo numinti iki miestelio nusipirkti šviežių kruasanų prie kavos. Visą dieną vėl skyrėme neskubiai kitos salos pusės pakrančių apžvalgai su pasimaudymais ir pasideginimais, kavos bei ledų pertraukėlėmis. Vakare dar aplankome rekomenduotą restoraną : ragaujame vėlgi rekomenduotus patiekalus su šviežiais tunais,nes prie šių salų nuo seno juos tradiciškai medžioja. Čia buvo skaniausia vakarienė visos mūsų kelionės metu. Vakarą užbaigiame savo terasoje vėlgi su Marsalos vyno likučiais.
Kitą rytą, saulei tekant ,traukiame į uostą, reikia persikelti į Trapanį. Paskutinį kartą pasigrožime kylančios saulės nušviestais salos vaizdais: po žvejybos žuvį pardavinėjančiais vietiniais žvejais ir aplinkui besisukiojančiais katinais.
Trapanyje sėdame į autobusą ir jau už 2 val. išlipame Palermo stotyje. Susiradome visiškai šalia esantį savo BB, kuris yra sename daugiaaukštyje, viršutiniame aukšte. Vėlgi mums pasiseka su šeiminiku,kuris leidžia netgi pasirinkti vieną iš dviejų kambarių ir praveda mums išsamų instruktažą ką pamatyti, kaip nuvykti, kur pavalgyti. Tad likusią dienos dalį paskiriame pasivaikščiojimui po miestą. Iškart pasijautė, kad tai didmiestis, Sicilijos sostinė: čia daugiau emigrantų: vos pasukus nuo centrinių gatvių tampa žymiai niūriau ir tamsiau, o sutemus, tampa ir visiškai nejauku. Sunku kažką išskirti ir aprašyti iš šio pasivaikščiojimo- tai ko gero tradicinės turistinės Palermo įžymybės: fontanas Pretorijos aikštėje, įspūdinga sankryža V.Emanuelle gatvėje, kur visi keturi namų kampai išpuošti statulomis bei fontanais, Massimo teatras, o ir šiaip visokie jaukūs skverai ir aikštės.
Išsiskirtinėmis bent jau man pasirodė nematytos formos bažnyčios su rausvais rytietiškų formų kupolais.
Kita diena buvo skirta išvykai į Monrealę, aplankyti žymiąją Katedrą. Pastatyta 1182 m. ir nuo to laiko nei griauta, nei perstatyta, tik rekonstruota berods XIX a.Iš išorės tai nėra labai įspūdingas statinys, nebent išsiskiria užpakalinė jos dalis, išmarginta arabiškais raštais, bet viduje man ištiesų užėmė kvapą. Visa erdvė išpuošta nuostabiomis, paauksuotomis mozaikomis, vaizduojančiomis biblines scenas. Centre- įspūdingo dydžio laiminačiojo Kristaus atvaizdas. Ir tai ne fragmentai, o ištisinė visuma, visiškai išbaigta ir… žadą atimanti. Man tai yra neįmanoma misija žodžiais ar nuotraukomis perteikti tą įspūdį ir grožį.
Deja, grožėjimąsi nutraukė pats įprasčiausias Sicilijai reiškinys – siesta. Staiga užgeso visos šviesos ir visi lankytojai buvo paprašyti išeiti. Dar pavaikščiojome aplink katedrą, pasigrožėjome slėnyje esančio Palermo panorama ir grįžome į miestą. Aplankėme Normanų rūmus. Verta, kadangi čia yra dar vienas, sakyčiau, stebuklas – Palatino koplyčia. Panašaus stiliaus, panašaus laikotarpio kaip ir Monrealės katedroje, tačiau atrodo ir jau neseniai matyti panašūs vaizdai, bet vistiek įėjęs lieki išsižiojęs. Šįkartą jau niekas nebevarė lauk, tik retkarčiais, prižiūrintys koplyčią asmenys sušnypšdavo, kai lankytojai per daug įsitriukšmaudavo-mat čia yra tikra veikianti bažnyčia ir privalu laikytis tylos.
Į bilieto kainą dar įėjo ir ekskursija po Normanų rūmus, kur dabar dar dirba Sicilijos parlamentas. Kadangi tai veikiančios valdžios patalpos, tai ekskursija vyko tik su gidu ir italų kalba. Nelabai patiko, matyt dar vis pernelyg stipriai veikė koplyčios įspūdis. Išėję, netoliese dar apžiūrėjome Palermo katedrą. Šįkartą išorė pasirodė įspūdingesnė nei vidus:čia niekas neužsifiksavo.
Tai ir buvo paskutinė kelionės diena. Vakare tą faktą paminėjome netyčia atradę vietinių gyventojų gausiai apsėstą kavinukę su limoncelo ir Nero d‘avola vynu. Čia dar turėjom malonų nuotykį: užsisakę gėrimų lauke, dar norėjome užsisakyti kokio nors užkandžio: barmenas ir sako; eik ir pasiimk… Kavinės viduje stovi stalas, apkrautas picų gabalais, kažkokiais mažais sumuštiniais, užtepėlėmis, salotomis, makaronų dubuo- imk ir kraukis, kiek nori. Pasirodo jei užsisakai gėrimų už tam tikrą sumą – šie užkandžiai nemokami. Matyt todėl čia ir buvo tiek daug žmonių. Tiesa- po antro stiklo vyno, buvo belikę tik makaronai.
Anksti ryte pakilome iš Palermo-praleidę kelias valandas Bergame, vakare jau leidomės Vilniuje. Kelionė baigėsi.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas