Gabonas – Afrikos ir Pasaulio vidury

Gabonas ištrins visus stereotipus susiformavusius keliaujant po Centrinės Afrikos šalis. Daug saugesnė ir įdomesnė, nors tiek pat chaotiška ir sunkiai įveikiama kaip kaimyninės Kongo ir Kamerūno valstybės. Vos daugiau nei 1 milijoną gyventojų turinčioje šalyje kartais teks pabūti vienam, gūdžių džiunglių labirinte su uodų, musių, vabalų pulkais, pigmėjų gentimis tropikų miškuose išvagotų plačių drumzlinų upių ar nesibaigiančių paplūdimių balto smėlio klampynėse. Tropinių džiunglių šalyje pro neįžengiamus raizgynus kelią tiesiasi ypatingieji džiunglių drambliai, kažkur glūdumoje girdisi gorilų baubesys, į dangų tiesiasi neregėto dydžio medžiai, šalikelėse parduodamas ne tik palmių vynas, bet ir antilopės, beždžionės ir skruzdėdos, toli horizonte mirga naftos telkinių ugnelės ir žvejų laivai, į krantus naktimis ropoja milžiniški vėžliai. Žmonės čia, nepatyrę didelių karinių ir gamtos sukrėtimų gyvena taikiai ir kiekvieną atvykėlį pasitinka tiktai su šypsena. Ir nėtikėkite, kad Gabonas yra košmariškai brangi šalis. Tai mitas, kuris pranyks atvykus į Gaboną.

Kertant Kamerūno – Gabono pasienį mus pasitiko nuobodžiaujantys pasieniečiai su medžiokliniais šautuvais per petį. Gabono pasieniuose, nei įvažiuojant nei išvažiuojant keliautojų dokumentai nėra tikrinami – tai daroma paskutiniame didesniame mieste. Apleista futbolo aikštė vėl atgijo, susirinko būrys smalsių vietinių, bei į kiekvieną krebždelėjimą į tankią džiunglių raizgalynę šaudančių pasieniečių. Kodėl jie šaudo tiesiog į džiungles, mes negalėjome suprasti. –„Čiop, čiop“ – gestą , kuris reiškia valgymą parodė vos pilvą panešantis pasienietis ir toliau vaikėsi kažkur medyje įstrigusi paukščio. Tik vėliau, iš arčiau suipažinus su Gabonu, supratau, kad laukinių gyvūnų gaudymas ir šaudymas gaboniečiams, kaip lietuviams krepšinis…

Vos pažvelgus į pasienio postą buvo galima įsitikinti jog Gabonas civilizuota šalis. Per upę nutiestas modernus tiltas, kuriuo per parą pravažiuoja vos keli sunkvežimiai (keista, nes tai yra pagrindinis Kamerūno ir Gabono pasienio postas), kelias be duobių, išasfaltuotas ir kelio ženklais bei rodyklėmis sužymėtas. Visą naktį ūbavo beždžionės ir plasnojo paukščiai, o po kelių mėnesių praleistų lovose ar ant grindinių afrikiečių namuose mano nuolatine miegamąja vieta tapo palapinė su dažnai į ją užklystančiais uodais – žudikais.

Tuščias, lyg gyvatė vingiuojantis džiunglių labirintais lyg tuneliais puikiai sutvarkytas kelias nuo pasienio su Kamerūnu iki sostinės Librevilio atrodo būtų skirtas tik mums jei ne vienas paskui kitą pravažiuojantys miškovežiai. Kelias vingiuojantis aukštai į kalnus atrodo būtų užspaustas džiunglių, kurios užtveria jį susipynusiomis lianomis, slepia saulę.

Antrąją kelionės dieną Gabone su nekantrumu laukėmė akimirkos kada pasieksime pusiaują ir galėsime vienu metu pastovėti skirtinguose pasaulio pusrutuliuose. Mūsų GPS imtuvai rodo vien tik „nulius“ o prieš akis išdygęs kelio ženklas „Vous franchissez l‘equateur“ – nurodė tikslią pasaulio vidurio vietą. Geras, ypatingas jausmas stovėti viena koja šiaurės, kita koja pietų pusrutulyje…Ypatingas žemės vietas mėgsta ir plačiapėdžiai džiunglių drambliai. Jų pėdsakus pastebėjome už kelių metrų nuo pusiaujo. Vėliau pusiaujo liniją kirtome dar du kartus, kadangi sostinė Librevilis išsidėstęs šalies šiaurės vakaruose ir norint jį pasiekti ir vėliau grįžti pusiaują tenka kirsti net 3 kartus!

Nors Gabono miestai spindi ir stebina aukšta civilizacija, kaimeliai tebegyvena toli nuo dabarties užsilikusiuose amžiuose. Policininkai čia miega ar geria alų ir nepatenkinti atsliūkina atkelti šlagbaumo, vietiniai žmonės flegmatiški ir abejingi, gyvena nykiose trobelėse šalia kelio ir didžiulėse plastmasinėse statinėse pardavinėja palmių vyną ir ypatingai egzotiškus ir kraupius eksponatus, ką tik sugautus iš laukų ir džiunglių. Deja, bet laukinių gyvūnų žudymas yra vienintelis proteino gavimas Gabono džiunglių gyventojams. Prie dažno šalikelės namo pastatyta po improvizuotą prekystalį su ilgu kuoleliu ant kurio svyruoja ką tik nudobta beždžionė (vaizdas ne iš maloniausių, ypač jei ji būna iškepta ). Be beždžionų galima pamatyti ant kuolų pamautų ir prekybai paruoštų skruzdėdų, vėžlių, antilopių ir krokodilų.

Nakvynių vietas susirandame atokiau nuo gyvenviečių (didžiausias žvėris Afrikoje gali būti žmogus). Tačiau ir čia mus randa vietiniai (keista, ypač taip retai apgyvendintoje šalyje). Nedrąsiai apstoja aplink laužą ir valandų valandas žiopso, negalėdami atsistebėti kažkur iš mašinos sklindančio trankaus muzikos ritmo, “keistais“ daiktais kaip prožektorius ar palapinė…

Pabėgus toliau nuo civilizacijos gilyn į džiungles galima rasti ramesnių stovyklavimo vietų, su gausybe iškirstų stulbinančio diametro (iki 2 metrų) medžių, rytais puolančių musių „piklo“, moskitų ir įvairiausių kitų vabalų (nekalbant jau apie karštį ir drėgmę).

Librevilis (Angolos vizos ypatumai)

Gabono sostinė Librevilis (prancūziškai reikštų nepriklausomą miestą), kaip ir pats Gabonas keliavusiems po Centrinės Afrikos džiungles sukels kultūrinį šoką. Plačios, tvarkingos gatvės kunkuliuojančios gyvybe su žuvų restoranais ir alaus barais (kiekvienas Gabone turi pakankamai pinigų alui), prekybos centrai su oro kondicionieriais (be jų nebūtų įmanoma), bankai priimantys tarptautinių bankų korteles, blizgantys stikliniai dangoraižiai su išsipusčiusiais verslininkais apsimetančiais labai užsiėmusiais, švarus uostas, naftos tanklaiviai. Tačiau Afriką galima rasti ir čia, tereikia nuklysti giliau į sostinės periferiją. Policininkai irgi stebi budriomis akimis ir gaudo kiekvieną be dokumentų vaikšiojantį (Afrikoje, ypač Centrinėje be paso ar jo kopijos eiti į miestą vienam nepatartina), vietiniai dykaduoniai slampinėja aplink barus ir prašinėja „nors gurkšnio alaus“, tačiau taksistas nustebina pavėžėdamas ir mokesčio atsisakydamas…

Visų mūsų bene vienintelis tikslas Librevilyje – apsilankyti ne kokios reputacijos Angolos ambasadoje. Sudarėme stiprią grupę, pasirengėme karingai ir važiavome Angolos vizos laimėti. Tačiau visi bemaž žinojome, jog vizos Librevilyje negausime. Kažkodėl Angola neišduoda vizų niekur šiauriau Angolos (kodėl taip yra supratau tik vėliau). Apsistojome „Katalikiškoje misijoje“ (Centrinėje Afrikoje kemperiai ir ratuoti keliautojai mėgsta apsistoti religinėse parapijose, kur saugu, draugiška aplinka ir itin mažos nakvynės kainos). Tačiau Gabono klimatas, ypač Librevilyje ypatingai nedraugiškas. Karštis ir drėgmė nepakeliami, prakaitas bėga sėdint vienoje vietoje, net pavėsyje, dušas traukia kas valandą, smegenys, atrodo tuoj taps vatinėmis, o ant kūno ims augti grybai…

Nors Librevilis džiugina vėl grįžusiais pirmojo pasaulio patogumais, sistema išlieka afrikietiška. Įsitikinau, kad vaikščioti be asmens dokumentų, ypač vienam – bloga idėja. Vietiniai policininkai, kareiviai ar kiti uniformuoti „pareigūnai“ to ir telaukia, kad užsimiršęs ar ambasadose pasus palikęs užsienietis neturės su savimi asmens dokumento ir turės pretekstą kabinėtis ir lupikauti pinigų. Mokėti kyšių tokiems nepatartina (dažnas pasiūlys „išspręsti problemą“ vietoje už nedideli užmokestį (mano atveju buvo 10 Lt) arba važiuoti į policijos komisariatą (ir mokėti 100 Lt). Svarbiausia tokių nebijoti, nes baimė yra jų ginklas. Geriausia visur su savimi turėti asmens dokumento kopiją ir nevaikščioti vienam. Nuvežtas į policijos nuovadą po kelių akimirkų buvau paleistas, pasipelnyti norėję policininkai liko nieko nepešę.

Angolos viza. Tai skaudžiausia tema bet kuriam keliautojui, pasiryžusiam įveikti Afriką iš šiaurės regiono iki pat Pietų Afrikos Respublikos keliaujant palei Atlanto pakrantę. Paskutinius kelis mėnesius absoliučiai niekas iš vakariečių negavo Angolos vizų iš Librevilio. Visi būdavo siunčiami į Kongo uostamiestį Pointe – Noirre, kur laukdavo ta pati istorija.

Kadangi mūsų atvykimas prie ambasados vartų sutapo su vienos iš darbuotojų atvykimų, mums pavyko pralysti pro vartus (tai ne visiems pasiseka, nes vartų sargas vizų interesantams jų neatidarinėja išvis). Patekę į ambasados teritoriją visą laiką buvome išprašinėjami atgal, esą šioje ambasadoje vizų lipdukai yra pasibaigę ir jos neišduodamos! Netikėtai pradėjęs pliaupti lietus tapo mūsų pretekstu, kad negalime palikti pastogės… Po keleto valandų mūsų pasai jau buvo sudėti į krūvelę ant ambasados priimamojo stalo. Gerą pusdienį su konsultantu prasiginčijus prancūziškai (nei vienas iš mūsų šešių dorai nemokėjo prancūziškai) mums buvo pasiūlyta ateiti rytoj (antradienį) ir ne šešiems, bet vienam. Jau anksčiau žinojome, kad antradieniais ir ketvirtadieniais ambasada nedirba, o išėję dabar atgal įeiti nebegalėsime. Taip mes palikome Librevilį, negavę Angolos vizos su maža viltimi patraukėme link Kongo pasienio retai tyrinėjamais keliais, per džiungles ir paplūdimius, tikėdamiesi gauti vizą Angolos konsulate Pointe – Noirre mieste.

Pakeliui iš Librevilio į Kongą visi be išimties užsuka į unikalų miestą Lambarene, išsidėsčiusį Ogooue upės saloje. Lambarene miestas garsus Alberto Šveicerio ligonine, kurios kvartalai dabar užima galbūt trečdalį Lambarene. Albertas Šveiceris – prancūzų – vokiečių daktaras, teologas, filosofas ir muzikantas 1913 metais atvyko į Lambarene ir pastatė čia vieną pirmųjų ligoninių Centrinėje Afrikoje. Visą savo gyvenimą A.Šveiceris pašventė tarnauti žmonijai nugyvendamas ilgą amžių Lambarene, šalia plačios Ogooue upės su riaumojančiais begemotais ir ilgasnapiais pelikanais. Šiandien A.Šveicerio ligoninės teritorija paversta į muziejų – gydyklą, kur galima aplankyti jo kambarius, tų laikų primityvius medicinos įrankius ir kitus egzotiškus eksponatus.

Kaip mes Gabone kelius tiesėm

Prisijungus prie ekspedicijos visureigiais keitėsi ir mano planai, bei didėjo galimybės. Retas kuris autostopininkas patenka į atokiausias Gabono vietas, beveik neprivažiuojamus egzotiškus paplūdimius, mažus, ramius, civilizacijos nepaliestus kaimelius, pelkynus ir garuojančias lyg nuo karščio ir drėgmės prakaituojančias džiungles. Išsukame iš pagrindinio kelio vedančio į Kongą. Ir nors nuo N‘dende miestelio iki Kongo pasienio lieka mažiau nei 50 kilometrų, mes pasukame į vakarus, link Atlanto pakrantės. Tikslas – atrasti ir į keliautojų su visureigiais žemėlapius įrašyti naują maršrutą iš Gabono į Kongą bei stebėti naktinį vėžlių perėjimą smėlėtose Atlanto pakrantėse. Čia, keliaudami per „Laukinio žmogaus“ teritoriją pasijutome tikrais tarzanais, tikrais atradėjais. Kelionėje link Atlanto pakrantės iš šalies glūdumos priminė nesibaigiančią epopėją per vis tolstančius ir tolstančius laukų horizontus, sparčiai kylančius kalnų viražus su vienišais nameliais (kur mažamečiai vaikai prekiavo palmių vynu ir bananų kekėmis), su pasimaudymais žydruose ežerėliuose (pagaliau kūno temperatūra grįžo į normalią būseną !), su šiltu alumi pakelės užeigose ir besišypsančiais afrikiečiais. Pietvakarių Gabonas – mažai išvystytas. Susisiekimą riboja prasti keliai (jų turbūt ir keliais negaliam vadinti), tiltų trūkumas. Pirmoji kliūtis – lynu tempiamas tiltas norint patekti į Gambą, kur galima akis į akį susitikti su laukinėmis gorilomis.Tiltas išties egzotiškas. Šalia kinai bandė statyti didžiulį betoninį tiltą, tačiau afrikietiškas nusispjovimas ir atmestinumas susilaukė kol tiltas nepastatytas pradės griūti. Tada vietiniai nusprendė jį vėl nugriauti, nes tik jį nugriovus galima statyti iš naujo…tai įmanoma turbūt tik Afrikoje…

O kol nėra tilto, automobiliai keliami plūduriančiuoju keltu, kuris varomas žmogaus jėga traukiant lyną iš vieno galo į kitą maždaug 50 metrų per gilią upę. Vien užvaryti automobilį ant tokio kelto – veiksmas keliantis plaukus piestu. Perkėlę visureigius į kitą pusę sekantį rytą nepasiekę Gambos turėjome grįžti ir pasinaudoti tuo pačiu keltu. Kelias link gorilų užsibaigė pradėjus klimpti bekraščių laukų pelkynuose.

Mayumba – Gabono „kurortas“, balto smėlio paplūdimių miestas į kurį patekti vėlgi reikia kelto pagalbos. Sukrypęs, vos pūškuojantis keltas vienu metu perkelia po 3 automobilius. Už perkėlimą keltininkai prašo ne pinigų, bet degalų. Tai keista, ypač žinant jog Gabonas yra viena iš pirmaujančių valstybių Afrikoje pagal naftos išgavimą. Tačiau Mayumba tikras užkampis ir tiek degalai, tiek alus (jis ežero pakrantėje kainuoja 5 Lt), sunkiai gabenami per džiungles ir kalnus ir dėl to tampa deficitu.

Mayumboje yra gamtosaugos centras, 2006 metais įsteigęs Mayumbos nacionalinį parką. Centre reikia gauti leidimą įvažiuoti į nacionalinį parką ir leidimas dalyvauti naktiniame vežlių stebėjime.
Besiruošdami šturmuoti paskutinius Gabono laukinius kampelius kelias dienas praleidome Mayumboje. Miestelis įdomus savaime, su mikroskopiniais pomidorais turguje, dulkėse skendinčiais, mauritaniečių valdomais prekybos centrais, alaus barais, uodų gaujomis ir plačiais paplūdimiais, su puriu smėliu, krantą daužančiomis bangomis, stebinančiais garsais krūmuose ir pasiklydusių ožkų kaimenėmis.

Mayumbos nacionalinio parko darbuotojai suteikė mums galimybę pamatyti naktinį vėžlių perėjimą. Visą dieną yrėmės džiunglių pelkėmis, vėliau sausomis pievomis, senu ir nykti baigiančiu akmenimis grįstu keliu, kažkada pastatytu vergų, bei paplūdimiu, kas dėl druskingo smėlio automobiliui yra ypatingai kenksminga.
Atvykę į naktinę stovyklą, kur nacionalinio parko darbuotojai laukia vidurnakčio ir eina skaičiuoti ir tyrinėti vėžlių, negalėjome atsidžiaugti vaizdais kuriuos matėme aplinkui: smėlėti statūs skardžiai, įspūdingas, horizontą priglaudęs vandenynas, žiburiuojančios naftos platformos, primenančios plūduriuojančias Kalėdines eglutes. Vieni bėgo su meškerėmis gaudyti „auksinių žuvelių“, kiti išnyko Atlanto bangų mūšoje.

Vidurnaktį mus iš palapinių prikėlė mūsų gidai, laikas keliauti palei pakrantę stebėti vėžlių, naktimis išlendančių iš vandenyno palikti kranto smėlyje daugybę kiaušinių – būsimų vėžliukų. Po penkių kilometrų pasivaikšiojimo naftos fakelų nušviestu krantu mes jau rodėme vėžliukams kelią į jų naujus namus – stebuklingajį vandens pasaulį. Vėžliai iššliuožia į krantą padėti kiaušinius tik naktimis nes dienos šviesoje juos sugaudo plėšrūs paukščiai. Greit suradome ir motinėlę – didžiulę vėžlienę galiūnę, dedančią į smėlio duobę kiaušinius ir čia pat juos galingais sparnų mostais smėlyje slepiančius. Vėžlių tyrinėtojai ją išmatavo, o mes tiesiog žavėjomes unikalia proga pamatyti tokį nuostabų gyvūną tokiomis stebuklingomis aplinkybėmis…

Kitas rytas buvo paskutinis Gabone, iki sekančios valstybės – Kongo, vos 10 kilometrų per tirštas džiungles. Mano Kongo vizos galiojimo laikas pasibaigė netgi neįvažiavus į šalį, kadangi kelionė per Gaboną užsitęsė. Nors mano bendrakeleiviai į tai žiūrėjo su didele abejone, vis tik neturėdamas kitos išeities skutimosi peiliuku nutryniau skaičius 01 ir pakeičiau juos į 07…

Tą rytą turbūt net nenumanėme, kad važiuodami ištisą dieną įveiksime vos 10 kilometrų, tik iki Kongo pasienio. Daugybę kartų mus stabdė neaiškaus gylio pelkės (norint tokias saugiai pervažiuoti pradžioje reikėdavo jas patiems perbristi), vėliau smingantis smėlis, duobės, kelią užtvėrę skersai jį nukritę medžiai. Laimei, tam pasiruošta, turėjome kastuvus, pjūklus, afrikietiškus peilius – mačetes. Stoti tekdavo kas 50 – 100 metrų ir galynėtis su nauja kliūtimi, grioviais ar medžių krūva, o sugrįžus į automobilio saloną laukdavo mažosios plėšrūnės – musės cė cė, kurios mėgsta įsitaisyti automobilio salone ir laukti aukų ten. Musės cė cė primena paprastas muses, tik dvigubai didesnės. Skausmas jaučiamas tik musei atkibus nuo odos, todėl apsiginti labai sunku, be to, jos gyvybingos lyg hidra, pritrėškus rankšluosčiu jos nėtikėtai vėl pakyla ir puola į naują ataką. Sunkiausia kliūtis – gilūs grioviai, per kuriuos reikia statyti tiltus. Kelios valandos darbo ir griozdiškas ir lūžinėjantis tiltas buvo paruoštas trijų visureigių išbandymui. Per dieną sukorėme tik 10 kilometrų, tačiau pastatėme daug tiltų, išvalėme kelią nuo medžių ir akmenų, kaip vakare juokavome – „šitas kelias pastatytas Europos Sąjungos lėšomis“. Pagaliau po nelengvo karo su pamirštu keliu išlindome į tikra atgaiva tapusią plačią gruntinę „autostradą“, kuri buvo nutiesta specialiai čia pravažiuojantiems miškovežiams. Sutikti miškininkai stebėjosi ir klausinėjo apie kelio atkarpą, kuria mes pravažiavome, nes patys jie tuo keliu nėra važiavę…