Čekijos grožis+Vokietijos pramogos+ Lenkijos druska ir liūdesys=žygis automobiliu

Čekijos grožis + Vokietijos pramogos + Lenkijos druska ir liūdesys = žygis automobiliu
Pavadinimo autorius – sūnus; jis ir dainelę sukūrė prieš išvažiuojant:
Mes iškeliaujam į didelį žygį
Per Lenkiją, Čekiją ir Vokietiją.
Ten tėtė vairuoja, mama šturmanuoja,
O aš poilsiauju, tralia lia lia lia lia bum.

Rugpjūčio 12 diena, penktadienis.
5.30 val. pajudame iš namų! Būkit palankūs mums, visi keliautojų dievai! Tėtė, iš to begalinio noro važiuoti, piktas kaip žvėris ir nervingas…, juokauju, aišku, bet, ko gero, jis truputėlį jaudinasi. Juk susiruošėme, kaip sakoma, „ant durniaus“. Savaitė prieš kelionę pakeitę maršrutą kardinaliai (mėnesį laiko planuota Šiaurės Lenkija-Vokietija-Danija, per vieną vakarą pavirto Pietų Lenkija-Čekija-Vokietija), diena prieš išvažiavimą apvertę jį aukštyn kojom, žinome tik vietas, kurias būtinai norime pamatyti. O visa kita – visiška nežinia, be jokio plano ar organizavimo. Ir man kirba širdis, labiausiai neramina nakvynės – kur ir kaip nakvosime. Bet ir beprotiškai „veža“ būtent ta nežinia.
Nelabai ką apie šią pirmą kelionės dieną yra ką pasakoti – tiesiog važiavimas per Lenkiją. Apie šios kaimyninės šalies kelius jau tiek ir tiek visur rašyta ir viskas žinoma, bet vis tiek – na, jau iš tikrųjų…. Labai mėgstu važiuoti, bet kad nepradėtum eiti iš proto, reikia jau laaaabai laaabai mėgti važiuoti…. Iki pietų dar važiavosi visai pusėtinai, nors kodėl tiek daug tų miesteliūkščių ant trasos, šviesoforų ir traktorių, įsitaisiusių ir lėtai sau pukšinčių kelio viduriu? Po pietų, matyt, pasibaigus darbo dienai, į gatves pasipylė galybė automobilių ir kamščiai pasidarė nerealūs. Dvi valandas praradome, besimaldami per pačius didmiesčių Lodzės ir Vroclavo centrus, besiginčydami su savo šturmane, bendrakeleive ir labai svarbia kelionės dalyve Garmyte… Iš tikro tai navigatorius, nežinia kodėl mūsų pakrikštytas moterišku vardu. Kadangi jis skolintas (ačiū, Mariau), o mes neišnagrinėjome jo iki siūlelio, todėl ir malėmės per miestus, kai kiti protingi žmonės tuo tarpu juos apvažiuoja. O Garmytės savininkas Marius, keliaudamas po Kanadą ir norėdamas pamatyti daugiau miestelių, buvo įsakęs jai vengti greitkelių. Taip ir liko šis apribojimas, ir tik prapylus visą Lenkiją ir praradus daug gražaus laiko, mes pagaliau susiprotėjam peržiūrėti nustatymus.
Vis tiktai Lenkijos neįveikėme. Iki Čekijos sienos dar apie valanda kelio, bet jau tamsu, 21.30val., ir nuovargis – ne paskutinėje vietoje, mašinoje praleista apie penkiolika valandų – nusipelnėme poilsio. Išsukome iš kelio į kažkokį miestelį paieškoti nakvynės vietos. Vienas viešbutis mums pasirodė per brangus, o antrame už 140 zlotų gavome kambarį su pusryčiais. Čia truputį pasitaisė nuomonė apie lenkus – labai malonūs prisiminimai apie šį viešbutuką ir jo darbuotojus.
Kadangi persisukame laikrodžius viena valanda atgal, pasidžiaugiam, kad valandą gavome dovanų. Tokiu laiku gyvename visos kelionės metu.
Pirmos dienos reziumė. Tai nepasisekė mums su kaimyne; bjauri šalis, kartais primenanti bomžyną, tos baisios reklamos visur, kas milimetras, chamiški vairuotojai, tragiški, amžinai remontuojami keliai.
Pamoka: prieš išvykstant, navigatorių būtina išnagrinėti ir nusistatyti pagal savo norus.

Rugpjūčio 13 diena, šeštadienis.
Išsimiegoję, skaniai ir sočiai papusryčiavę 8.30 val. iškeliaujame toliau. Po pusantros valandos kertame Čekijos sieną. Štai ir pirmasis kelionės tikslas: Čekijos akmenų miestas Adršpachas. Gamtos rezervatas, viena unikaliausių Čekijos vietovių. Turizmo pradžia Adršpache laikomi 1700 metai. Smiltainio uolos, veikiamos vandens, vėjo ir šalčio pavirto į įdomias, milžiniškas, iki 100 metrų aukščio akmenines figūras. Visas turistinis maršrutas siekia 3,5 km. Mes apėjome 1,5 km aplink buvusį smėlio karjerą, virtusį ežeru, kurio vanduo, nuo dugne esančių vario rūdų, smaragdinis. Labai lijo, todėl malonumas nelabai didelis vaikščioti. Ežerą galima apiplaukti ir laivu, bet vėl gi dėl lietaus neplaukė laiveliai.
Mes aplankėme Adršpachskyje skaly, prieš jas dar yra nuoroda į Teplickyje skaly. Apie pastarąsias nieko iš anksto nežinojome, kaip paaiškino parkingo darbuotojas, šios uolos – romantiškosios, o Adršpacho – rūsčiosios. Turint laiko, tikrai verta aplankyti jas abi. Gamtos grožis, uolos, vanduo – niekada negali pabosti, niekada negali atsižiūrėti.
Toliau traukiame į Liberecą. Šiaip joks miestas, išskyrus Karlovy Varus, mūsų kelionės maršrute nebuvo numatytas, mes važiavome pasigrožėti Čekijos gamtos stebuklais. Aš abejinga miestams, o kartais jie mane net slegia, erzina, vargina. Juo labiau, visi miestai Europoje panašūs, visi įsikūrę abipus upių. Su retomis išimtimis, manęs nedomina tai, ką sukūrė žmogus: pastatai, muziejai, ar juo labiau – bažnyčios. Liberecas buvo pakeliui ir ten mes vykome pramogauti – pasimaudyti vandens pramogų parke. Kol suradome Babilono pramogų centrą, išklausinėjome gal penkių čekų, apsukome nežinia kiek ratų mieste, kol galų gale jau norėjome nusispjauti ir važiuot toliau, bet prie prekybos centro paklausėme vienos vokiečių šeimos ir jie gražiausiai, aiškiausiai nurodė kelią.
Kadangi buvo šeštadienis, tai žmonių baseinuose buvo tiršta, ir vandens parkai mums jau jokie stebuklai. Bet buvo smagu, atradome tokių paprastų, bet žiauriai fainų atrakcijų, kurių dar nebuvome patyrę jokiame akvaparke.
Prisimaudę, atsigaivinę nusistatome sekantį kelionės tikslą – Hrensko miestelis, Šiaurės Bohemija, Čekijos Šveicarija. Bet tai bus rytoj, šiandien dar reikia susirasti, kur miegosime. Prie Hrensko suradome kempingą, visai atsitiktinai, pasiimame namuką už 400 Kč – 60 Lt. Verdame sriubytę savo primusiuku, geriam čekišką alų ir džiaugiamės – viskuo.
Antros dienos reziumė. Labai graži šalis. Labai gaila, kad lijo Adršpache, nepraėjome visos turistinės trasos, ten dar buvo galima pamatyti Didįjį ir Mažąjį krioklius, tarpeklį, yra dvi apžvalgos aikštelės. Bet ir tai ką pamatėme, nepamirštama.
Pamoka. Jei jau važiuojame su navigatoriumi, reikia išnaudoti jo galimybes ir prieš išvykstant, atlikti namų darbus, t.y. internete susirasti tikslius lankytinų objektų, tokių kaip, pvz. Babilono pramogų centras, adresus.

Rugpjūčio 14 diena, sekmadienis.
Gal bus graži diena? Labai reikėtų, nes šiandien – didysis žygis link Pravčicka brana. Iš Hrensko automobilių stovėjimo aikštelės iki turistinės trasos pradžios dar 1,5 km pėsčiomis aukštyn asfaltuotu keliu. Nuo maršruto pradžios iki smiltainio uolos – dar 2 km mišku, visą laiką kylant aukštyn. Kopti nėra sunku, reljefas lengvas ir specialios avalynės nereikia. Aplinkui, iš visų pusių kur tik bepažvelgsi – apsamanoję milžinai „puntukai“. Tikrai, didžiuliai akmens luitai, tik dar kartą patvirtinantys gamtos didybę ir žmogaus menkumą.
Pagaliau pamatau Pravčicka brana – didžiausią natūralų akmens tiltą Europoje. Jis laikomas
gražiausiu gamtos reiškiniu Čekijoje, Čekijos Šveicarijos nacionalinio parko simboliu. Užima kvapą vaizdas, o ir matmenys įspūdingi: minimalus storis 3 m, angos aukštis 16 m, plotis 7-8 m. Šie akmens vartai stūkso nuo neatmenamų laikų. 1881 m. šalia smiltainio uolos-tilto kunigaikštis Edmund Clara-Aldringen pastatė pilį, pavadintą Falcon lizdu. Pilis buvo pastatyta per vienerius metus, dirbo meistrai iš Italijos. Šiandien pirmame pilies aukšte yra nacionalinio parko muziejus.
Po pasaulį pasklidus žiniai apie pasakiško grožio gamtos reiškinį, čia lankėsi daugybė garsių žmonių, įkvėpimo sėmėsi Hansas Kristianas Andersenas.
Sėdime po tiltu, geriam alų, sūnelis valgo ledus, diena nuostabi, saulėta, šilta – ir grožimės grožimės…. Iš čia veda takeliai dar į tris apžvalgos aikšteles. Atsiveria tokie kanjonai, kokių niekada nemačiau! Sunku patikėti, kad esame Čekijoje, o ne kur nors Graikijoje… Galėtum čia būti visą dieną, bet mūsų laukia kelias.
Suvaikščiojus septynis kilometrus, praleidus kalnuose didesnę pusę dienos, visai gera sėsti mašinon. Nuo Pravčicka brana, truputį nusileidus žemyn, veda dar viena turistinė trasa link Kamenickos upės. Jos ilgis net 12 km, jei būtume ėję, visiškai iškristume iš savo maršruto ir grafiko.
Skubame link Teplice miesto. Miestas garsus savo terminių vandenų baseinais, savo „laznėmis“, t.y. pirtimis, kurių mes ir norėjome. Ir vėl pasikartojo Libereco scenarijus, užsimušdami ir mašina, ir pėsčiomis ieškojome tų „laznių“; vieną pagaliau suradome (pasirodo, visą laiką ratais vaikščioję aplink ją), bet ji jau nebedirbo, gal, kad sekmadienis, vakarop. Tai vėl nuvažiavome į vandens parką, nediduką, bet visai tuščią, buvome keli žmonės ir puuuikiaiii bei pigiai pasimaudėme! Po karštos dienos to labai reikėjo – sumerkt į vandenį kojas, dilgsinčias nuo ilgo vaikščiojimo ir laipiojimo po kalnus. O Teplice miesto centras visai gražus.
Iš Teplice sukame link Karlovy Varų, mėgindami pakeliui rasti kempingą. Paieškos nesėkmingos, temsta, labai niaukiasi, artėja audra ir naktis. Išsukome iš kelio, pamatę kempingo nuorodą ir staiga prapliumpa dangus, žaibuoja, valytuvai nespėja valyti, o pakilus įkalnėn, keliukas atrodo taip, lyg vestų į niekur. Mūsų navigatorius Garmytė klykte klykia mums, radus vietą apsisukti. Sunkiai, bet įvykdome jos reikalavimus, jokio kempingo ten nėra, tik viešbutis, kuris užgieda už naktį 2100 Kč. Atsiprašome, mes ne turtuoliai, ir nepaisydami audros, grįžtame į trasą. Sūnus iš baimės tirta mašinoje, labai bijo žaibų, girdžiu, kaip jis patyliukais šaukiasi savo namučių, o man sugelia širdį, kam išsivežėm vaiką į tokią kelionę.
Bet kelionių dievai mums palankūs ir visai truputį pavažiavę, ant trasos pamatome Formulės viešbutuką visiems pravažiuojantiems ir už 800 Kč – 120 Lt., apsinakvojame. Vėl visi trys esame labai laimingi!
Trečios dienos reziumė. Nuostabi diena! Pravčicka brana ir Moravijos karstas, kuriame dar būsime – mano du pagrindiniai šios kelionės tikslai; vyrų, įtariu – Legolendas, jie gi abu vaikai. Bandau prisiminti, ar esu mačiusi gražesnį gamtos kampelį – Santorino sala? Bet joje labiau žavi tie nerealūs žaisliniai nameliukai, aplipę kraterio šonus. Teidės nacionalinis parkas Tenerifėje? Kaip ir Santorine, ten pasidarbuota ugnikalnių. Ai, Austrijos Alpės! Pagaliau prisiminiau, kaip galėjau pamiršti, taip, ten dieviškas grožis! Nerealiai graži Kroatija. Tačiau nepaprastai gražu buvo čia, tokioje artimoje Čekijoje, kur ir didelių kalnų nėra, didžiausias Sudetų aukštis 1602 m.
Pamoka. O su kempingais tai Čekijoje, pasirodo, cherovata. Ir visa likusi kelionė patvirtins šią išvadą. Žemėlapis nusėtas palapinių simboliukais, bet ant trasos praktiškai nėra jokių nuorodų. Pirmą kempingą radome visai atsitiktinai, apie jį nebuvo jokių ženklų. Ten, kur sekėme ženklais, neradome kempingų. Jei ant pagrindinio kelio ir yra „palapinė“, tai pasukus tuo keliuku, sekančioje sankryžoje jau nebeaišku, į kairę ar į dešinę sukti, ir kiek kilometrų reikia važiuoti. Kadangi mes važiavome ne tik pagrindiniais keliais, bet, ko gero, didesnę šalies dalį pravažiavome miškais, kalnais, tokiais vingiuotais raitytais šunkeliais, kur sunkiai prasilenkia mašina ir dviratis (ačiū Garmytei), tai galiu visai atsakingai teigti, kad nuorodų nėra ant jokių kelių. Gal vėl gi reikia turėti tikslius adresus, bet rimtai abejoju, ar ten nusikapsčius, tuos kempingus rastum.

Rugpjūčio 15 diena, pirmadienis.
Išvažiavome iš viešbučio 8.30 val., kiek pavažiavę ir radę vietelę, stojome gamintis pusryčius. Ach, kokia skani buvo tėtės kepta kiaušinienė, skanesnės nesu valgiusi. Net sūnus, kuris šiaip nevalgo kepto kiaušinio, kirto, net ausys linko. Vos spėjome pavalgyti ir susikrauti daiktus, pradėjo lynoti, apsiriaugė visas dangus. Į Karlovy Varus atvažiavus, jau pylė kaip iš kibiro.
Karlovy Varai – didžiausias ir garsiausias Čekijos mineralinių vandenų kurortas. Pasak legendos, Karolis IV medžiojo, kai vienas iš jo skalikų įkrito į karštąsias versmes ir taip buvo atrastas šis miestas. Šlovė apie gerąsias mineralinių vandenų savybes pradėjo sklisti nuo XVI a. Čia lankėsi Šopenas, Bethovenas, Getė buvo atvykęs net 13 kartų. Iš viso mieste yra 12 mineralinių šaltinių, įkurtų penkiose kolonadose. Pats garsiausias ir karščiausias iš jų – 72 laipsnių. Mes ragavome patį šalčiausią – 30 laipsnių garsiojoje Mlynska kolonadoje. Labai rusiškas miestas, savo grandioziniais pastatais, dvasia. Ne paslaptis, kad čia ilsisi rusų oligarchai, susipirkę nekilnojamo turto, tradicijos siekia dar carinės Rusijos laikus. Kai sutiktos moters, pasiteiravome, gal ji kartais kalba rusiškai (norėjome greičiau surasti kolonadą, nesinorėjo klaidžioti per lietų), ji išdidžiai, net su tam tikra nuostaba, kaip galime tuo abejoti, atsakė: „Be abejo“ („естественно“). Rusų nacionalizmas yra be ribų, man, pavyzdžiui, visai ne „естественно“, kad Čekijoje rusai jaučiasi kaip savo namuose.
Lietus sumaišė planus pasimaudyti atvirame terminiame baseine. „Becherovkos“ muziejus buvo uždarytas. Karlovy Varai garsūs dar ir savo žolelių likeriu Becherovka, taip pavadintu receptą sugalvojusio ir kurorte dirbusio daktaro garbei. Gražią dieną būtų smagu čia pabūti, pasivaikščioti, pakilti į Dianos kalvą apžvelgt apylinkes, tačiau per lietų nesinorėjo valkiotis.
Mes buvome planavę po Karlovy Varų, važiuojant link Vokietijos, užsukti dar į du kurortus: Marianske Lazne ir Františkovy Lazne. Bet lietingas oras pakoregavo planus ir pakeitė kursą link Pilzeno. Pilzene mus dominantis objektas buvo Dinozaurų parkas. Šiaip dinozaurų parką buvome numatę apžiūrėti Ostrave, jau išvažiuojant iš Čekijos, Lenkijos pasienyje. Bet kadangi šiandien atsirado laisvas pusdienis, ir iš kelio praktiškai neiškrypstame, todėl, prašydami dangaus liautis pylus, patraukėme Pilzeno link. Paskui paaiškėjo, kad gerai padarėme, nes prie Ostravo mes atsidūrėme jau visai vakare ir tų padarėlių būtume nepamatę. Gal ir neypatingai didelis būtų nuostolis, bet vis tiek sūnui tai buvo atrakcija, pas mus tokių parkų nėra. Be to Ostrave yra vien tik Dino parkas, o Pilzene jis – didelio zoologijos sodo dalis. Tiesa, bilietai, be abejo, truputį brangesni, bet daug įdomiau.
Važiuodami spėliojom, ar dirbs ten kas nors per lietų, o kad mes būsime vieninteliai durneliai, sumanę pašlapti, net neabejojome. Nemažai mūsų nuostabai, zoosodas ne tik dirbo, bet ir tokių kaip mes buvo labai nemažai. Pilzeno zoologijos sodas, įkurtas prieš 85 metus, papuola į geriausių Europos zoosodų dvidešimtuką. Jo teritorija užima 21 ha plotą, milžiniška, per dieną vargiai apeinama, labai žalia ir sutvarkyta, susidaro įspūdis, kad gyvūnai laisvi ir nevaržomi. Yra didelis amfiteatras, kuriame dresuotų paukščių, gal sakalų, pasirodymai vyksta tikrai, kam dar jis skirtas, neišsiaiškinome. Ilgokai spoksojome į ant takelio šokinėjančius lemūrus. Liūdna prisiminti mūsų Kauno zoologijos sode ant betono mažame plotelyje besikankinančius žvėris. O dar baisesnis reginys Klaipėdos zoosode.
Dinozaurų parke visi tie seniai išnykę gyviai natūralaus dydžio, daug informacijos apie juos, kai kurie judina galvas, uodegas, iš garsiakalbių sklinda jų riaumojimas – visai smagu. Pažiūrėjome 3D filmuką, o kai išėjome iš parko ir lietus liovėsi.

Laikinai, vienai parai atsisveikiname su Čekija ir sukame Vokietijos link, 17.30 val. pervažiuojame sieną. Apie 19.30 val. už Niurnbergo radome Uwe Horsmann kempingą Pappenhelm. Kempingo šeimininką, niūrų, nesišypsantį vokietį maloniu tikrai nepavadinsi, bet koks mums skirtumas. Garbė ir šlovė vokiečių tvarkai ir pedantiškumui, rodyklės į kempingą buvo prie kiekvieno keliuko, o už 18 Eur mes gauname vietą palapinei prie nedidelio krioklio, puikų servisą, švarutėlius dušus su skalbimo mašina. Pirmą kartą pagaliau statome palapinę. Valio, o tai jau buvome pradėję nervintis, kad be reikalo ją vežiojamės. Kol pasistatėme palapinę, jau visai sutemo, kažką karšto gamintis tingėjosi, todėl pasiruošėme vakarienę iš to, ką turėjome, užsidegėme palapinės prieangyje žibintą ir vakarojome. Ach, kaip patiko mano berniukui šis mūsų pasisėdėjimas! Paskui jis kas vakarą vis norėjo TAIP pasisėdėti. Nuėjome miegoti sau pasižadėję rytoj anksčiau atsikelti. Juk laukia išsvajotas Legolendas, o iki jo dar pora valandų kelio.
Ketvirtos dienos reziumė. Šlapia diena, ypatingai stiprių įspūdžių nepatirta, bet ši diena tokia ir buvo numatyta. O Pilzeno zoologijos sodas su savo dinozaurais tikrai nepasimirš. Nerealūs, nuostabūs Vokietijos keliai, kaip stiklas, ne važiavom, o skridom, tik mus vis lenkė dar greičiau skrendantys, puikus ženklinimas, o tiek furų per visą savo gyvenimą nesu mačiusi.
O kempinge, žiūrėdama į vokiečių, olandų pensininkus, apsistojusius ten su naujutėliais, pagal paskutinį technikos žodį įrengtais kemperiais, atsivežusius dviračius ir vežimėlius šuniukams vežioti, – aš taip jiems pavydėjau.

Rugpjūčio 16 diena, antradienis.
Anksčiau, aišku, mes neatsikėlėme, kol pavalgėm, susikrovėme daiktus buvo jau 9.35 val. Giunzburge (tarp Miuncheno ir Štutgarto), Legolende buvome 11 val. Jau iš tolo, važiuojant į stovėjimo aikštelę, pamatėme minias žmonių prie kasų. Prie kasų prastovėjome valandą laiko, ir prie kiekvieno populiaresnio, įdomesnio atrakciono reikėjo stovėti panašiai – apie valandą. Žmonių, turbūt, milijonas buvo. Ir mes taikėme specialiai atvažiuoti darbo dieną. Kažin, kas čia darosi savaitgaliais?
Šiaip pagalvojus, kažin ar protinga valandą laiko stovėti eilėje, kad patirtum minutės trukmės malonumą ar adrenalino pliūpsnį? Bet visi stovi, ir visi laimingi! Vaikai, suaugusieji, seneliai…. Štai tuo ir žavi tokie parkai – juose amžina šventė, grožis, pasaka, vaikystė…. Nuostabi šio parko idėja, aštuonios parko šalys (Piratų, Nuotykių, Iliuzijų ir kt.), vien Minilandą, kuriame iš 20 mln. lego kaladėlių sudėti, tiksliai atkurti miestai, stadionai, – gali pusdienį apžiūrinėti. Kiekviena detalė parke apgalvota iki smulkmenų, įrengtos kabinos-džiovyklos, kad žmonės galėtų išsidžiovinti drabužius po vandens mūšių. Šiaip taip, pačius įdomiausius atrakcionus mes bėgte apibėgome, bet per mažai laiko, nepasisotinome dar tuo parku, jokiu būdu negalime atsipūsti ir pasakyti: „Na, mums jo jau gana“, reikia dar dienos, dar labai yra ką ten veikti ir žiūrėti. Nespėjome apžiūrėti žaislų muziejaus, kuriame, girdėjau, yra net antikos lėlių kolekcija, nepakilome apžvalgos ratu.
Tik atėję, atsistojome į pačią pirmą artimiausią eilę net gerai nežinodami, prie ko stovime, dar žemėlapio nebuvome spėję išnagrinėti. O pataikėme į vieną iš Legolendo ekstremaliausių atrakcionų – techno mašinėlių trasą. Kai pamačiau iš arti, kur aš čia būsiu, supratau, kad man bus šakės. Aš nesveikai bijau aukščio, ir tos aukštai iškeltos, pasiutusiu greičiu lekiančios, vos ne ore kabančios mašinytės kelia šitokį siaubą! Bet buvau įkalbėta ir mano vyrai patyrė ypatingą džiaugsmą nuo mano riksmo. Sūnelis paskui dar savaitę vis prisimindavo: „Bet, mama, kaip tu rėkei!“. Man dabar tokia gėda, kai prisimenu, bet tikrai, kaip aš rėkiau, iš visų plaučių, prieš kiekvieną posūkį. Manau, kad tokia buvau aš vienintelė, bet kai rėkiau, man buvo ne taip baisu.
Išėjau balta, pasižiūrėjom momentines nuotraukas – jooo, aš galėčiau vaidinti pabaisą iš siaubo filmo be jokio grimo, sūnus sukandęs dantis, mūsų tėtis irgi nevisai jau atsipalaidavęs… Vyrukai nuėjo stoti sekančion eilėn, o aš, pamačiusi, kad eilė vėl vos ne valandai, kategoriškai atsisakiau eiti, manydama, kad ten vėl kas nors baisaus. O jie pasižiūrėjo fainą 4D multiką ir mano vaikis vėl turėjo progą šaipytis: „Mama, nežinojau, kad tu bijai multikų“. Bet kas keisčiausia, tos klaikios mašinytės kažkur nuginė mano baimę ir į sekantį ekstremalų pasiklykavimą jau labai norėjau pati, ir Džiunglių ralis, t. y. leidimasis valtimi vos ne žemyn galva man labiausiai patiko, mielai pakartočiau.
Legolende praleidome visą dieną ir nepastebėjome, kaip ji pralėkė. Išėjome po 19 val., šiaip parkas dirba iki 20 val., bet 19 val. jau baigia darbą atrakcionai. Puolėme ieškoti pirmos pasitaikiusios maitinimo įstaigos, pasitaikė Macdonaldas ir tiesiog surijome tuos jų sumuštinius, žvėriškai išalkę buvome. Kol pavalgėme, beveik sutemo. Neplanavome miegoti Vokietijoje, nebent kempinge, jei rastume. Bet kempingų daugiau pakeliui nepasitaikė, viename motelyje pasiteiravome kainų, mums trims nakvynė kainuotų 85 eurus. Vokiečių masteliais matuojant tai tikrai nebrangu, mes pavertėme kainą į litus ir nutarėme tiek nemokėti, bandysime pasiekti Čekiją.
Išprotėjęs navigatorius, ieškodamas trumpiausių kelių, mus vėl išvedė į kažkokius antraeilius kelius per miškus. Tamsu, niūru, jokių miestukų pakeliui, pravažiuojanti viena kita mašina ir benzino rodyklė visai arti nulio. Tikėjomės įvažiuoti į Čekiją ir ten užsipilti, truputį pigiau, bet skrydžiai autobanais greitai surijo vos ne pusę bako. Kokia laimė, sūnus nulūžo nuo įspūdžių gausybės, o tai būtų trizenęs, kad neturime kur miegoti, kad baisu, tamsu. Mes prikūrėme daugybę visokių juokingų situacijų, ką darysime, kai baigsis benzas, kol pagaliau, beveik vidurnaktį, pamatėme degalinę. Džiaugsmas tetruko akimirką, mat degalinė nedirba naktimis. Tikrai neviliojo perspektyva naktį sustoti kažkur vidury miškų, todėl prie degalinės pasistatėme mašiną, išsitraukėme miegmaišius, atsilenkėme sėdynes, išgėrėme skardinę alaus ir sumigome.
Penktos dienos reziumė. Absoliučiai visa diena – vien pramogos ir nuotykiai! Kas begali būti geriau. Ir oras buvo puikus. Legolendas daugiau skirtas vaikams ir tokiems/tokioms kaip aš, jame tik keli aršesni atrakcionai, bet jame viešpatauja grožis ir šventė, o tam niekas negali likti abejingas. O tėvelis lai ir toliau svaigsta Heidės parku – smagu, kai yra apie ką svajoti… Nuvažiuosim kada nors ir tenai, pažiūrėsim, koks jis drąsuolis….
Ir dar viena nakvynė – kitokia, ne tokia kaip prieš tai buvusios. Argi ne nuotykis?! Pajuokavome, kad dar nemiegojome tik kukurūzuose….
A, nuo Legolendo jau pradėjome kelionę namų link, iki šiol dar visą laiką tolome nuo namų, dabar sulig kiekvienu kilometru jau artėjame.
Pamoka. Į tokius parkus atvažiuoti būtina bent pusvalandis prieš atidarymą. Idealiausia važiuoti ne mokinių atostogų metu. Labai patartina bilietus nusipirkti internetu, tada ir susitaupo keli eurai, nes bilietai pigesni, ir nereikia stovėti kilometrinėse eilėse. Aš buvau apie tai pagalvojus, bet kai važiavome be jokių planų ir datų, tai nežinojom, kada tiksliai būsime tenai. Galima išsipirkti ekspres-pasus, tada į visus atrakcionus turi teisę eiti be eilės, tada gerai, per dieną gali viską spėti apeiti ir apžiūrėti. Įdomu, kiek jie kainuoja, nepasiteiravome.
Būtina prisikrauti maisto visai dienai. Ten ant kiekvieno kampo – restoranėlis, bet tikrai brangu, šešis eurus kainuoja paprasčiausia bulka su dešrele. Suprantama, kad brangu mums, bet net ir turtingi vokiečiai bei kitų tautų atstovai į parką ateina su didžiulėmis kuprinėmis, kiti net pilnus prikrautus vežimėlius ant ratukų atsiveža, sėdi ant pievelių, užkandžiauja. Mes turėjome sausų pakramtukų, atsigerti, bet visai dienai neužteko.

Rugpjūčio 17 diena, trečiadienis.
Prabudome apie pusę septynių ryte, mes su sūnum visai gerai išsimiegojom, vyras nelabai tilpo susirangyti po vairu, bet ir jis pamiegojo. Ir sūnus nei labai nustebo, nei nusigando, kad mašinoje pramiegojo visą naktį. Degalinė jau dirbo, užpylėme degalų ir į kelią. Šiandien mums turi būti poilsio diena, reikia tik pasiekti Moravijos karstą ir šalia apsinakvoti. Vienintelis apžiūrimas objektas pakeliui – Hlubokos pilis.
Taip keista važiuoti per kelias valstybes, kai sienų praktiškai nebeliko ir nesupranti, kada iš vienos šalies įvažiuoji į kitą. Juokaujam tarpusavyje, kad reikia išlipti ir klausti praeivių: „Ei, kas jūs tokie, kokia čia šalis?“.
Apie 12 val. parkuojamės Hlubokos miestelyje, einame į pilį. Hlubokos pilis – gotikinė XIII a. UNESCO saugoma, viena gražiausių pilių Bohemijos regione ir visoje Čekijoje, viena turtingiausių ir labiausiai lankomų pilių. Iš viso Čekijoje pilių yra virš dviejų tūkstančių. Pilis pastatyta apie 1250 metus, dar vadinama čekiškuoju Vindzoru, nes XIX a. tuometinis savininkas grafas Švarcenbergas ją rekonstravo ir pavertė Anglijos karališkosios pilies kopija, pilies teritoriją puošia angliško stiliaus parkas. Tai retas pavyzdys – anglų architektūra Čekijoje. Romantiška balto mūro pilis kadaise priklausė seniausiai Čekijos valdovų Pršemislų dinastijai. Pilyje 140 kambarių, 11 bokštų, pagrindinis iš jų – 60 m aukščio. Po pilies parką galima vaikščioti nemokamai, norint apžiūrėti pilies interjerą reikia pirkti bilietus.
Pasivaikščioję po pilies teritoriją, miestelį, pajudėjome ieškoti ežerų – norim išsimaudyti, diena karšta. Aplink miestelį vien ežerai, bet neprivažiuojami, neprieinami, krantai apaugę, jokios maudymosi vietos. Vėl pasisukioję ratais, patraukėme link Moravijos, tikėdamiesi ežerus rasti pakeliui.
Stebuklas, pamatėme kempingo nuorodą ir ja pasekę radome net gi patį kempingą, veikiantį, bet mums nepatiko. Tik nameliai, dydžio kaip kilnojamieji tualetai, teritorija mažytė, žmonių iš viso nėra – ką ten veikti pusę dienos?
Judame tolyn, vis dairydamiesi kempingų arba ežeriukų, jau atvažiavome beveik iki pat Blansko miestuko, toliau mums nėra kur važiuoti, rytoj iš Blansko einame į urvus. Pro medžius šalia kelio sublizga vanduo, matome besimaudančius žmones, pagaliau – maudysimės. Statome mašiną, prieiname arčiau ir perskaitome tokį širdį džiuginantį užrašą – Autocamp! Čia Stanislav Prikryl kempingas (Habruvka 126, Krtiny), didelė tvarkinga teritorija, šalia didžiulio baseino, ir jis visas mums už 250 Kč – 38 Lt.! Be mūsų, stovi tik viena palapinė, dviem mašinom atvažiavę čekai. Aišku, kas dar čia gali būti, tik tie, kas jį žino, arba kas suranda atsitiktinai, kaip mes.
Pasistatom palapinę, maudomės, gaminam vakarienę, kalbamės, – KAIFUOJAM!
Šeštos dienos reziumė. Puiki poilsio diena, atlyginta už varganai praleistą praeitą naktį, man – pati geriausia nakvynė iš visų.

Rugpjūčio 18 diena, ketvirtadienis.
Šiandien nereikia anksti keltis, skubintis, nes esame prie pat tikslo, iki Macochos – 12 km. O į Punkvos urvus turime eiti 15.20 val. Tai vienintelė vieta visos kelionės metu, kai mes tiksliai žinome ne tik dieną, kada apžiūrinėsime urvą ir bedugnę, bet ir valandą. Pora dienų prieš išvažiuojant, internetiniame Moravijos karsto puslapyje perskaičiau, kad norint čia patekti, reikėtų iš anksto, bent prieš dvi savaites rezervuotis bilietus. Nelabai tuo patikėjau, tai jau, galvoju, kaip čia gali vietų nebūti, bet dėl visa ko pabandžiau užsirezervuoti 14-ai arba 15-ai dienoms (nes mes galvojome nuo čia pradėti savo žygį). Ir man atsakė, kad nėra vietų! Susinervinau, o kadangi sunku patekti, tai dar labiau užsinorėjau ten papulti. Tada paprašiau rezervacijos bet kuriai dienai mūsų kelionės laikotarpiu. Ir taip gavome šį vienintelį laiką – rugpjūčio 18 d. 15.20 val., būti reikia bent jau prieš keturiasdešimt minučių iki ekskursijos pradžios, kitaip rezervacija bus panaikinta Tada ir apvertėme savo kelionę aukštyn kojom ir žygį pradėjome nuo kito Čekijos krašto, Moraviją pasilikdami pabaigai.
Išsimiegam, sūnus su tėveliu maudosi, man per šaltas vanduo, kad lįsčiau į baseiną, valgom, susikraunam daiktus ir išriedame žiūrėti urvų.
Moravijos karstas – unikali, pasaulinės reikšmės archeologinė ir geologinė vietovė, susiformavusi prieš milijonus metų, požeminių urvų ir karstinių įdubų karalystė. Šiame rajone yra apie 1100 urvų, lankymui 1956 metais atidaryti tik keturi iš jų. Punkvos urvas atidarytas visus metus, kiti – nuo vasario iki rugpjūčio mėnesio. Punkvos urvas – viena iš ilgiausių (35 km) ir sudėtingiausių urvų sistemų, taip pat – ir viena iš gražiausių bei labiausiai lankomų. Urvus suformavo požeminiai Punkvos upės vandenys. Kiti lankomi urvai – Balcarka, Katerinska ir Sloupsko-Šošuvske.
Turistinis maršrutas su vietiniu gidu Punkvos urvu susideda iš dviejų dalių, kurias sujungia Macochos bedugnė. Pirmoji dalis – „sausoji“, pėsčiomis, jos ilgis 810 metrų, atrasta 1909-1914 metais profesoriaus Karlo Absolono. Antroji dalis – valtimis požemine Punkvos upe, ilgis 440 metrų, atrasta to paties profesoriaus ir jo bendradarbių 1920-1933 metais. Plaukiant požeminiais vandenimis virš galvos stūkso uolos, kurių storis daugiau kaip 140 metrų. Macochos bedugnė susiformavo, kai sugriuvo požeminių urvų lubos, tarpeklio gylis 138 metrai. Ties bedugne prasideda požeminė Punkvos upė. Pirmasis nusileidimas į bedugnę užfiksuotas 1723 metais, jos pavadinimas kilęs iš senos legendos apie piktą pamotę (мачеха-масоха), kuri norėjo savo posūnį nustumti tarpeklin.
Požeminės upės gylis nuo 1 iki 40 metrų, vandens temperatūra 4-10 laipsnių, oro temperatūra visus metus urvuose 8-12 laipsnių, todėl ten leidžiantis reikia turėti šiltesnių rūbų. Mes buvome pasiėmę gana lengvas striukes, tai vietomis kalenom dantimis.
Atvažiavus į stovėjimo vietą, sargas iš karto perspėjo, kad šiai dienai į Punkvą bilietų nėra, na, kad be reikalo nemokėtume už parkavimą. O mes išdidūs – mes užsirezervavę bilietus. Nuo turistų informacijos centro, kur ir pasiėmėme bilietus, iki maršruto pradžios dar 2 km pėsčiomis mišku, visą laiką leidžiantis žemyn. Tuos du kilometrus gali praeiti visi, bilietų dar nereikia, bet be miško ir didelių uolų dar nieko labai įspūdingo ir nepamatai.
Iš apžvalgos aikštelės nuo 90 m aukščio pasižiūrime į Macochos bedugnę – nieko nematyti, aklina tamsa. Žvelgdami iš viršaus dar nežinojome, kad mes joje būsime, ir žiūrėsime į tą patį tiltelį jau iš apačios viršun. Tiksliai 15.20 val. ateina gidė ir pradedame leistis po žeme. Tiesa, norint fotografuoti ar filmuoti, reikia dar papildomai susimokėti, neprisimenu kiek, kažkur apie 10 Lt., tada gauni tokį lipduką, prisiklijuoji jį kur prie striukės ir gali pleškinti. Mums jau buvo likę labai nedaug kronų, todėl su dideliu apgailestavimu nutarėme nefotografuoti, viską krautis atmintin. Tačiau aš suįžūlėjau, pradžioje atsargiai, paskui visai atvirai fotografavome viską iš eilės ir niekas mums nieko nesakė. Tamsu tenai, kas sužiūrės tuos lipdukus. Gal ir negražu taip elgtis, bet gi aš lietuvė, ir dar priedo suvalkietė…
Mūsų grupė buvo paskutinė, kai išplaukėme į dienos šviesą žmonių jau buvo nedaug. Nelabai viliojo kopimas atgal į viršų 2 kilometrus. Yra keltuvas, kuris kelia viršun, bet jis mokamas, vienam žmogui, atrodo, 60 Kč, visiems trims pasikelti mums jau neužtektų kronų, todėl patraukėme į kalną pėstute. Į viršų kopėm mes praktiškai vieni. Bet visai neskausmingai ir greitai užlipom, daug nekalbėdami, tarsi nenorėdami išbaidyti patirto įspūdžio.
Parkinge jau irgi tebuvo kelios mašinos, truputį užvalgėme ir viskas – sudie, Čekija, nustatome navigatorių Lenkijos pasieniui. Pravažiavę sieną, jau sutemus, apsistojame viešbutyje nakvynei už 150 zlotų, brangiausias, bet ko gero, pats prasčiausias viešbutis.
Septintos dienos reziumė. Nepaprastai stiprus įspūdis, taip gražu tuose urvuose, nepamirštamas plaukimas požemine Punkva siaurais urvo tarpekliais, tarpais reikia stipriai pasilenkti, kad galvos nenuneštų, tamsus, juodas upės vanduo, nerealiai gražūs stalaktitai ir stalagmitai, tokia sodri, ryški žaluma Macochos bedugnėje – nuostabu! Įvairaus dydžio ir ilgio galerijos, salės, pačių keisčiausių, gražiausių formų stalaktitai ir stalagmitai turi savo pavadinimus: „Angelas“, „Turkų kapinės“ – kalno šlaitas, nusėtas mažais stalagmitais. Kai susijungia stalaktitas su stalagmitu, susiformavęs stulpas vadinamas stalagnatu – tipiškas pavyzdys „Adata“. Mes neplanavome lankyti kitų trijų urvų, bet gal reikėjo mažiau kuistis ryte ir dar nors vieną apžiūrėti. Katerinskos urve, kiek skaičiau, labai įdomių formų stalaktitai.
Pasigyrimas. Kokia gi aš šaunuolė, kad rezervavausi vietas, ir kokie mes šaunuoliai, kad savo maršrutą pritaikėme prie Punkvos!

Rugpjūčio 19 diena, penktadienis.
Šiai dienai priplanuota daug visko, kažin, kaip pavyks įgyvendinti. Pirmas sustojimas – Osvencimas, buvusi nacių koncentracijos stovykla Aušvicas. Į pačiame Osvencime esantį memorialinį muziejų Aušvicas I, iki 15 val. įėjimas tik su gidu, ir bilietai pakankamai nepigūs, vienam žmogui 25 zlotai, ekskursijos vyksta nustatytomis valandomis, mums dar tektų apie pusvalandį laukti. Kadangi skaičiau internete atsiliepimus, jog daug didesnį įspūdį palieka Aušvicas II, esantis Birkenau, už 4 km nuo Osvencimo, todėl mes ten ir išvažiavome. Tiesa, prie Aušvico I nemažai parkavimo vietų, į kurias mojuodami rankomis vilioja paaugliai, kainos aikštelėse taip pat skiriasi. Mums pasisekė, kad pataikėme į tą, kur valanda kainuoja 3 zlotus, nes greitai išvažiavome. Šalia aikštelėje reikia mokėti 8 zlotus, bet už visą stovėjimo laiką.
Didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykla, įkurta 1940 metais lenkų politkaliniams, 1942 metais tapo naikinimo ir kančių vieta visos Europos žydams. Per 1940-1945 metus naciai čia nužudė apie 1,5 mln. žmonių, pagrinde žydų, bet taip pat ir lenkų, rusų, čigonų. Didžioji dalis žmonių buvo nunuodyta dujų kamerose, kiti mirė nuo badavimo, priverstinų darbų, medicininių „eksperimentų“.
Birkenau lankymas visiškai nemokamas, net stovėjimo aikštelė nemokama. Liūdna, niūri vieta, didžiulė teritorija, daug išlikusių barakų, dar daugiau – vien tik barakų kaminų, geležinkelio bėgiai ir vagonas, kuriuo atveždavo nelaiminguosius, stendai su informacija ir nuotraukomis iš SS archyvų. Aušvice I buvo kalinami daugiausia lenkai ir tarybiniai karo belaisviai, o Aušvicas II (Birkenau) ir buvo vadinama naikinimo stovykla, čia buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai. Bandžiau įsivaizduoti, nors tai neįmanoma, ką turėjo jausti tie žmonės, kokia beprotiška neviltis, bejėgiškumas ir siaubas… Ilgiau pavaikščiojus, pradėjo slėgti ir ta vieta, ir viskas, ką matėme aplinkui, norisi ją palikti. Ir čia krenta į akis nacistų pedantiškumas, barakai išrikiuoti griežta tvarka, lygiom eilėm. Kažin, ar vokiečiai čia atvažiuoja, ir kaip jaučiasi jie? Jau išeidami, prasilenkėme su žydų turistų grupe, juodai apsirengę, su gėlėmis, gidas nešasi magnetofoną, iš kurio sklinda kažkokia liūdna giesmė, – šiurpas nukrėtė, kažkodėl atsisukę ilgai žiūrėjome į juos….
Monovice buvo trečioji komplekso stovykla Aušvicas III, bet tai buvo Vokietijos gamyklos darbo stovykla.

Paliekame šią šiurpią vietą ir vykstame į Veličkas. Seniai norėjau pamatyti tas garsiąsias druskų kasyklas. Ekskursijos vyksta taip pat tik su gidu, sakyčiau, bilietai nepigūs. Mes pasirinkome lenkų gidą ir taip vienam žmogui sutaupėme 14 zlotų, nes kitomis kalbomis ekskursija kainuoja 63 zlotus vienam, keista, lyg nemačiau, kad būtų rusų kalba. Taip pat yra papildomas mokestis už fotografavimą, šį kartą nusipirkome lipduką.
Veličkos – jau 700 metų veikianti druskų kasykla, viena seniausių druskų kasyklų Europoje, UNESCO saugomas kultūros paveldo objektas, bendras labirintų ir koridorių ilgis 300 km, jie pasiekia 327 m gylį. Akmens druska Veličkose susiformavo prieš 15 mln. metų. Veličkose ji buvo atrasta valdant kunigaikščiui Boleslovui ir jo žmonai Kingai. Kunigaikštienė Kinga vadinama druskos kasėjų globėja, legenda apie Kingos žiedą, kurio dėka ir buvo atrasta Veličkose druska, iliustruojama druskos skulptūromis. Ir druska nėra tik balta, kaip esame įpratę, ji įvairiaspalvė, žalia, rausva, rusva. Druska savo laiku prilygo aukso kainai, ir Krokuva buvo pastatyta iš turtų, gautų prekiaujant druska. Įdomu ir tai, kad net iki 2002 metų kasyklose dirbo arkliai, sukdami mechanizmus, kurie transportavo druską. Ir tik visai neseniai šis darbas buvo automatizuotas.
Turistinė druskų kasyklų trasa 2 km ilgio, praeinamos 20 kamerų (arba salių, kambarių), kurios pasakoja apie sunkų kasėjų darbą, mūsų ekskursija truko 3 valandas, palaipsniui nusileidžiant į 135 m gylį. Temperatūra kasyklose visą laiką pastovi – 14 laipsnių. Rekomenduojama šilčiau apsirengti, tačiau mums visai nebuvo šalta, vaikštant sušyli. Kasyklos šachtose nėra daugelio alergenų ir mikroorganizmų, kurie įsikūrę žemės paviršiuje, todėl kasykla tuo pačiu metu tarnauja ir kaip sanatorija.
Ekskursija prasideda, mediniais sraigtiniais laiptais leidžiantis gilyn į šachtą. Vis sukiesi ir sukiesi į vieną pusę, kol visai susisuka galva, gerai, kad tie laiptai nėra siauri. Tik žemyn geriau nežiūrėti, nes atrodo, kad leidiesi į bedugnę, laiptų pabaigos nesimato. O tų laiptukų yra 612 ir nusileidžiame į 64 m gylį. Pirmoji kamera pavadinta Mikalojaus Koperniko vardu ir 500-ųjų lenkų astronomo gimimo metinių garbei jam sukurta skulptūra – iš druskos. Čia viskas iš druskos: sienos, lubos, skulptūros, kabantis sietynas, kai kur ir grindys. Puolame laižyti sienas, norėdami tikrai tuo įsitikinti. Stulbina ir tai, kad dauguma skulptūrų yra padarytos ne profesionalių menininkų, o pačių čia dirbusių druskos kasėjų.
Priklausomai nuo sąlygų, druskos įgauna skirtingą formą ir atspalvius, formuojasi stalaktitai ir stalagmitai. Įspūdingai atrodo ant lubų prisiklijavę „kalafiorai“, – gidė taip ir pavadino į šią daržovę panašius druskų kristalus. Yra salė, pilna nykštukų skulptūrėlių, kurie „saugo“ druskos brangenybes ir padeda kasėjams.
Leidžiantis giliau, prieš akis atsiveria pats gražiausias šių kasyklų kūrinys – palaimintosios Kingos koplyčia. Pirmasis žvilgsnis į koplyčią iš viršaus, apžvelgiam visą panoramą. Nerealu! Koplyčią apšviečia iš druskos kristalų padaryti šviestuvai, skulptūros, grindys, bareljefai – vientisas druskos gabalas. Pati naujausia skulptūra – popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Koplyčia yra veikianti, joje vyksta klasikinės muzikos koncertai, tuokiasi jaunavedžiai.
Vis leidžiamės gilyn, prieiname sūrų dirbtinį ežerą, kurio gylis siekia iki 9 metrų, druskos koncentracija apie 320 g kiekvienam litrui vandens. Apie šį ežerą pasakojama legenda, kad prietaringi šachtininkai, norėdami sužinoti, ar ištikimos jų žmonos, mesdavo jas į ežerą. Jei išplaukdavo – ištikima, o jei ne – taip tai nedorėlei ir reikia. Dar vienas ežeras yra 110 m. gylyje Veimaro kameroje, taip pavadintoje Getės garbei. Tam, kad dar labiau sustiprinti įspūdį, pasitelkta apšvietimas, muzika. Kai visiškoje tamsoje prieini prie ežero, iš lėto viena po kitos įsižiebia lempelės, apšviečiančios aukštyn kylančius laiptus, ežero vandenyje atsispindi kameros lubos, tyliai tyliai suskamba Šopenas…. Nenusakoma, nuostabu!
Pilsudskio kamera jau XIX a. tapo turizmo objektu. Tuneliu, jungiančiu 2 kameras, buvo galima plaukti plaustu, o turistai tuo metu klausydavosi šachtininkų orkestro ir gėrėdavosi fejerverkais.
Vienoje iš kamerų 1941 metais hitlerininkai norėjo atidaryti lėktuvo dalių surinkimo cechą. Požeminiame fabrike dirbo lenkų žydai, ant sienos galima pamatyti išbraižytą žydišką žvaigždę.
Pasiekiame žemiausią turistinio maršruto tašką – 135 metrai. Čia įrengta kamera turistams uždaryta. Joje organizuojami koncertai ir iškilmingi priėmimai, čia lankėsi ir JAV Prezidentas Džordžas Bušas.
Ekskursijos pabaigoje – daug suvenyrų kioskų, galima eiti aplankyti įrengtą muziejų. Ir belieka liftu pakilti į viršų. Kadangi laukia labai daug žmonių, grupelę, tarp jų ir mus, nuveda prie tarnybinio darbininkų lifto. Liftas dviaukštis, vienu metu kyla dvi viena po kita esančios kabinos, ankštas, sukišti aštuoni žmonės, pusiau atviras, braškantis, bet kylantis gana greitai, pro skylėtas sienelių sienas traukia skersvėjis… ir šis pasikėlimas – tai tarsi įdėtas paskutinis dėlionės kubelis, tobulas, išbaigtas paveikslas.
Iš Veličkų išvažiuojame apie 17 val. ir jau suprantame, kad tikrai neįgyvendinamas mūsų planas pasiekti namus, niekur nestojant nakvynei. Navigatorius suskaičiavo, kad į Vilnių turėtume atkakti apie 4 val. ryto. Bet tai tik naivi optimistės Garmytės prognozė, ji gi nežino nuostabiųjų Lenkijos kelių. Todėl prieš Varšuvą, jau sutemus, susirandame viešbutį Fox kažkokiame Wolborze ir už 140 zlotų gauname tiesiog karališką trivietį kambarį – taip skoningai, turtingai įrengtą, dekoruotą natūraliu medžiu, su natūralaus medžio baldais, didelį, erdvų. Irgi smagus akcentas kelionės pabaigai – prašmatni paskutinė nakvynė, ir dar rytoj gausime pusryčius.
Aštuntos dienos reziumė. Įdomi, turininga diena. Įspūdžių daug ir jie labai prieštaringi. Maloniai nustebino Veličkos. Viską įsivaizdavau daug paprasčiau, galvojau, nusileisime laiptais žemyn į tą garsiąją Kingos koplyčią (jos nuotraukos visur iliustruoja kasyklą), ir viskas. O iš tikrųjų – labai įdomu. Net sūnui, kaip nekeista, po Legolendo antroje vietoje pagal įspūdingumą – Veličkos.
Na, o liūdniausia, kad jau viskas, aplankyta paskutinė maršruto stotelė ir prieš akis – nyki kelionė į namus per Lenkiją, be sustojimų.

Rugpjūčio 20 diena, šeštadienis.
Labai ir nėra ką daug pasakoti – tiesiog važiavome, važiavome, važiavome, keikdami kelius, Lenkiją, Garmytę, kuri išprotėjo galutinai ir nuvedė mus tiesiai per Varšuvą, per patį centrą. Taip ir nesupratome, kodėl perkaito navigatoriaus smegenys, gal kad liepėme jai vengti mokamų kelių? Bet ne gi nėra kitų apvažiavimų, išskyrus mokamus kelius, na kam gi grūstis per patį centrą? Aš net pradėjau gailėti tų vargšų lenkų, kaip čia jie gyvena toje savo šalyje. Jeigu šeštadieniais taip juodai užkištos gatvės, po pusę valandos reikia stovėti prie šviesoforų, tai kas čia darosi darbo dienomis?
Mes irgi geri, atsipūtėm, pasitikėjom prietranka Garmyte, sukom ten, kur norėjo ji – va ir pamatėme Varšuvą. Nieko baisaus, vis tiek jau niekur neskubam… Į priekį važiuojant aš su ja ginčijausi, rinkausi kelius pagal žemėlapį. Iš esmės navigatorius – nuostabus dalykas, reikės paprašyti Kalėdų senelio dovanų, be jo būtų daug sunkiau, priklaidžioję būtume – mažai nepasirodytų. Ypač jis naudingas, ne – tiesiog būtinas, važiuojant per didelius miestus. Bet ir žemėlapį turėti reikia. Na, ir linksma būdavo, kai mes važiuodavome nauja autostrada, o Garmytė rodydavo, jog mes miname per laukus, be jokio kelio ir vis šaukdavo: „Perskaičiuojama“.
Važiavome, dažnai stoviniuodami, būtent per šią dieną gimė tokie perliukai, kaip karvių melžimo aparatai „ohoho“ ir „ajajai“ (čia sūnus blykstelėjo enciklopedinėmis žiniomis), arba dainelė „Prisiusiosiu prikakosiu aš į kelnytes, kol pravažiuos visos fūrytės“, arba karvės paverstos gandrais ir atvirkščiai. Ir pirmą kartą sukome kompaktus, šiaip visos kelionės metu visai nepasigedome ir nereikėjo jokios muzikos. Žodžiu, linksminom save kaip tik mokėjom, skaičiavome pakeleivingas klientų laukiančias „gražuoles“ – bet kiek jų daug, mano protui tai niekaip nesuvokiama.
Netoli Lietuvos sienos pradėjo pliaupti lietus ir nesiliovė iki pat namų. Namuose buvome apie 21.30 val., negaliu patikėti, kad jau grįžome, visiškai, nė truputėlio nenoriu namo, nieko aš čia nepasigedau, koks siaubas yra – sugrįžti…..

Kelionės apibendrinimas.
Aš taip seniai svajojau keliauti savo mašina, kur nors toliau. Iki šiol prisimenu, kaip mes su tėvais, tik nusipirkę Žiguliuką, išvažiavome į Krymą. Ir važiavome viename Žiguliuky mes trise ir dėdės šeima, irgi trys. Sunku patikėti, ar ne, šešiese viename mašiniuky. Kai atvažiavome į Vilnių pasiimti dėdės šeimą, kaimynai sulipo ant langų, norėdami į tuos bepročius pasižiūrėti. Mes su pusbroliu tada buvome perėję į šeštą klasę, man atrodo. Bet tą kelionę aš iki šiol ne tik prisimenu, aš ją užuodžiu, prisimenu net ir savo rūbelius, kuriais buvau apsirengusi, prisimenu uodų sukapotą veidą Sevašo ežero pelkėse, ištižusius iš namų atsivežtus lašinius, abrikosais apibirusią mašiną. Tokie stiprūs buvo tie įspūdžiai, vaiko atmintin įsirėžę ir išlikę iki šiol, kaip kažkas ypatingo, nuostabaus.
Todėl taip labai to troškau – keliauti su savo šeima taip, kaip keliavau būdamas vaikas. Būtent keliauti, turistauti, nes suskraidymas į Turkiją ar kitur, – tai ne keliavimas, o tiesiog vykimas ilsėtis. Labai daug esu pravažiavusi autobusais. Iš esmės, man patinka ir, ko gero, gali daugiausia pamatyti ir sužinoti, nes vyksti atidirbtais maršrutais, gidai pateikia galybę skaičių ir kitų duomenų, viskas tau sukramtyta, nakvynės užsakytos, vos ne už rankos esi vedžiojamas. Bet tai yra beprotiškas nuovargis, nes amžinai skubama tarsi gaisran, važiuojama tik su kelių minučių retais sustojimais tualetams, atvažiuoji į viešbutį jau po vidurnakčio ir vėl 6 val. ryte esi prikeliamas. Po tokių autobusinių kelionių grįžti, tarsi per mėsmalę permaltas. Dar viena labai man nepatinkanti tokių kelionių pusė ta, kad esi priklausomas nuo visų kitų, turi eiti ten, kur visi ir būti tiek, kiek numatyta, nors gal tu visai ten nenori. Ir didelė loterija, kokia susirinks grupė. Jei šauni, būna smagu. Didžia dauguma pagrinde taip ir būna, autobusais niurzgos nelabai važiuoja. Bet su siaubu vis prisimenu savo pačią pirmąją kelionę į Paryžių prieš kokius penkiolika metų– tai buvo tikra kančia būtent dėl važiavusių tame autobuse. Gal todėl man ir Paryžius nelabai patiko.
Kai keliaujame patys – esame nuo nieko nepriklausomi, einame, kur norime, būname ten, kiek norime. Prie nieko nereikia derintis, taikytis, ir pasikliauti galime tik patys savimi ir savo keturiais ratais. Ir tas jausmas – beprotiškas, kutenantis, jaudinantis, – kad nėra nei namų, nei darbų, nei reikalų, nėra nieko realaus, nieko savo, tu esi ištirpęs laike, erdvėje, ir yra tik kelias! Ir kai sėdi ryte į mašiną, pasikloji ant kelių žemėlapį, nusistatai navigatorių ir pajudi vėl kažkur pirmyn – ach, vargšai, kurie to nepatyrė….
Į Čekiją mes jau buvome susiruošę prieš tris metus, ir visas lankytinas vietas žemėlapyje apsibraukę. Tada neišvažiavome, bet vis tiek – pavyko įgyvendinti savo norą dabar, ir dar Legolendą aplankėme.

Pravažiavome beveik 4500 kilometrų, aplankėme viską, ką norėjome aplankyti, išleidome keturis tūkstančius litų. Prieš kelionę labai baiminausi, kad kaip nors sutilptume į penkis tūkstančius, vien 2,5 tūkst. litų planavome benzinui. O benzinui išleidome tik 1,5 tūkst.litų, mūsų 2,2 l automatas subariukas vidutiniškai valgė tik 7 litrus. Ačiū jam, stipri, galinga, patogi mašina, nė karto nepavedė, neužsiožiavo. Benzinas visose trijose šalyse brangesnis nei Lietuvoje, nors nelabai stipriai, Lenkijoje, paieškojus, praktiškai galima užsipilti lietuviškomis kainomis, benzinas skirtingose degalinėse svyruoja nuo 5,09 iki 5,25 zloto (apie 4,58-4,73 Lt.). Labai pabrangęs benzinas Čekijoje, ir pabrango jis neseniai, kainos svyruoja nuo 33 iki 36 Kč (4,95-5,40 Lt.), Vokietijoje kainuoja virš 5 litų. Kai mes lyginame plikus skaičius, versdami kainas į litus, be abejo, atrodo brangiau nei pas mus, bet jei palygintume pragyvenimo lygį ir degalų kainas, pavyzdžiui, Vokietijoje, tai gal geriau ir nelyginti.
Bilietai į visus lankytus objektus mums kainavo virš 900 litų, nakvynės – 670 Lt., visa kita pravalgėme.

Ratu apsukome visą Čekiją, nepamatyta liko tik centrinė jos dalis su Praha ir aukščiausia Krkonošės kalnų viršukalne Sniežka. Aš Prahoje esu buvusi du kartus, o mano vyrams gal ir reiktų parodyti šį miestą, Praha labai graži. Kitą kartą, keliaujant, pavyzdžiui, į Prancūzijos Normandiją ir Bretanę (turiu tokią svajonę), dienai reiktų sustoti Čekijos sostinėje.

Keista, kad Čekijoje, visose turistų gausiai lankomose vietose, pagrindinė informacija, užrašai, rodyklės – tik čekų kalba. Ekskursijos Punkvos urvuose metu gidė kalbėjo tik čekiškai, visai nesivargindama pasidomėti, ar turistai ką nors supranta. Mes dar šį tą susigraibėme, yra panašumų su rusų, lenkų kalbomis, tačiau kartu su mumis ėjusi grupelė japonų turbūt daug suprato… Ai, tiesa, lankstinuką gavome rusų kalba.
Ko gi jie taip nesirūpina populiarinti, skleisti žinias apie savo tokį gražų kraštą?
Būtina turėti grynų pinigų, korteles priima ne visur, keista, kad kai kuriose net labai jau turistinėse vietose jų nepriima. Mes kažkaip gerai išsisukome su pinigais, kiek buvome išsikeitę, tiek viskam ir užteko, zlotus sunaudojome praktiškai visus, čekiškų kronų parsivežėme atgal 40 – už 6 Lt. Tik už maistą stambiuose prekybos centruose visada mokėjome kortele, be jokių problemų. Maistas Čekijoje tikrai pigesnis negu pas mus, aš nekalbu apie kavines, bet prekybos centruose kraudavomės vežimėlius net neskaičiuodami. Ragavome jų tradicinius knedlikus, na, neskanu, tikrai, košė kažkokia burnoje besivelianti, o guliašai skanūs. Lenkijos kavinėse kainos kaip ir Lietuvos kavinėse, bet porcijos net nelyginamai didesnės.
Lenkijoje nėra jokio vargo su nakvyne. Jei trijų asmenų šeima sau gali leisti už nakvynę mokėti iki 140 zlotų – viešbučiai ant pagrindinių kelių įsikūrę vos ne kas puskilometris.

Kelių mokesčiai:
Čekijoje degalinėje perkame lipduką, minimalus laikotarpis – dešimt dienų, kainuoja 250 Kč – 37 Lt.; Čekijoje mokamos tik autostrados, ir jei jų vengti, galima už kelius nemokėti.
Nuostabūs Vokietijos keliai nemokami.
Lenkijoje mokamos autostrados, prie Krokuvos sumokėjome 24 zlotus, važiuodami Katovicų-Krokuvos autostrada.

Bilietų kainos į mokamus objektus:
Čekijoje Adršpachas – suaug. 60, vaik. 30 Kč; + 70 Kč parkingas; iš viso 220 Kč arba apie 33 Lt.
Pravčicka brana – suaug.75, vaik. 25 Kč, parkingas nemokamas; iš viso 175 Kč arba apie 27 Lt.
Babilono vandens parkas Liberece iš viso 430 Kč visiems už 1,5 val. – 65 Lt.
Hluboko pilis – parkingas 50 Kč – 7,50 Lt.
Zoosodas + Dino parkas Pilzene – suaug. 190, vaik.130 Kč, + 50 Kč parkingas = 560 Kč – 84 Lt.
Vandens parkas Teplice – visiems 1 val. 210 Kč – 32 Lt.
Macocha ir Punkva Moravijos karste – suaug. 170, vaik. 80 Kč + 50 Kč parkingas = 470 Kč – 70 Lt.

Lenkijoje Parkingas Osvencime prie Aušvico – 1 val. – 3 zlt.
Veličkų druskų kasykla – suaug. 49, vaik. 35 zlt. + parkingas už 3 val. 9 zlt.; = 152 zlotai – 131 Lt.

Vokietijoje Legolendas – suaug. 37, vaik. 33 Eur, + 5 Eur parkingas = 112 Eur – 388 Lt.

Tai lyg ir viskas? Atrodo, viskas, iki kito karto, tikiuosi ir laukiu….

2011 metai