Vieną dieną, nei planavus, nei svajojus apie Italiją, užtikau ir nusipirkau bilietus į Milaną (Bergamą), už 486 lt. penkiems asmenims pirmyn atgal. Tiesa, pirkdama bilietus, eilinį kartą paskutiniuose pirkimo etapuose, kai suma parašyta ne eurais, pamiršau nuimti varnelę su tekstu, kad nesutinku su jų valiutos konvertavimo sąlygomis. Tai bilietai gaunasi po 100 lt. Kaina vistiek žavi.
Užsisakom nakvynę I Mughetti. Labiai bendraujanti šeimininkė. Iškart apsidžiaugė, kad turi mažam vaikučiui lovytę, kad bus welcome pusryčiai, tvirtino, kad pas ją laaabai gera kaina, bet simboliškai 10 eurų nuleido. Ir šiaip, tikra italė, rašė kaip atvykti, įspėjo, kad pasiimti vaikučiui užklotuką, nes naktys šaltos, kad apgailestauja, kad negali mūsų pasiimti iš oro uosto, nes jos mašina veža tik 5 žmones su vairuotoju ir t.t. Žodžiu papirko mus bendravimas.
Nors jei būtų galima pakartoti, tai nakvynę rinkčiausi Aukštutiniame mieste, bet tada nusprendėm taip…
Paskutinėmis dienomis užsisakom penkiavietę mašiną iš http://www.economycarrentals.com už 244 lt. 3 parom su vaikiška kėdute (sunkiai radau padorią kėdutės kainą, nes nemažai nuomos firmų, kuriose vaikiška kėdutė gaunasi brangesnė už pačią mašiną).
Liko tik įsiregistruoti skrydžiui. Atsispausdinu įlaipinimo lapus, ir… pamatau klaidą…!! Sūnaus pavardėj, paskutinė raidė C vietoj S…! Aaaaaa, ką daryyyyt??? Lendu į internetą pasiskaityt. Randu info, kad galima padaryti iki 3 klaidų varde ir pavardėj, bet ne pradžioj. Rasta informacija nėra kokiam oficialiam tinklapy, o forumuose. Kitą dieną skambinu į ryanair’o aptarnavimą. Mergina pasako, kad reikėjo kreiptis ankščiau, iki užsiregistravimo ir būtų be problemų pakeitę, dabar, prieš skrydį, reikia nueiti į jų ofisą ir pataisys pavardę atgaliniam skrydžiui, o į priekį skrisim taip. Bet, nuvažiuojam į oro uostą diena ankščiau, nueinam pas mergaites, jos atšaukia sūnaus registraciją ir pataiso pavardę. Tada liepia tik sūnų užregistruoti dar kartelį ir vargai baigti.
Na ir toji laukta diena atėjo. Skrydis vakare, įlaipinimas prasideda tik 20 valandą. Atvažiuojam ankščiau, nes prie bagažo turim užregistruoti vežimą, nes paliksim prie trapo, tai jei kokie nesklandumai, kad galėtume įrodyti, kad jis mūsų. Ir 22.10 mes jau Bergamo Orio Al Serio oro uoste. Iki Bergamo – 6, iki Milano -55 kilometrai.
Parašom sms, kad nusileidom. Guliana informuoja, kad paskubėtume, nes už 18 min. autobusas. Išlipam, prie trapo mūsų vežimo nėra. Sako, nuvežė su bagažu. Nu, chebra, varom varom!!! Mums dar reikia ATM bilietėlių 3 vnt. -po 5 eurus/24 val. ir 1 vnt – po 7 eurus/72 val., nes vyras važiuos nuomotos mašinos pasiimti. Vaikams, iki 1 metro ūgio bilietėlio nereikia.
Susisukam greitai, nes stotelėj dar laukiam autobuso ir stebim važančių į Milaną vairuotojų kvietimus. Atvažiuoja ir mūsiškis. Guliana sakė, kad ji mūsų lauks 4 stotelėj, prie banko. Ok. Važiuojam, sustoja ketvirtoj stotelėj, išlipam – stotis. Ne, mums nereikia, nes turim lipti už stoties, prie centrinio banko. Atgal į autobusą. Išlipam sekančioj. Bankas yra, Gulianos nėra. Hm…. penkta stotelė. Einam klaust vairuotojo. Nžn ar jis mus suprato, bet parodo, kad mums čia ir reikia, ir mūsų gatvė, va, ana ten, skersai reikia eiti… Rašom Gulianai, ta atrašo, kad laukia mūsų 4 stotelėj (ir dar autobusas iki jos neatvažiavo). Ima nervas, nes nesuprantu kodėl tos stotelės negali turėti pavadinimų!!! Tada Guliana liepia laukti ten, ji pas mus ateis. Laukiam. Ateina smulkutė moterytė, stilingai apsirengusi. Pasisveikinam ir kalbėdami nueinam link ten, kur vairuotojas ir rodė. Ji mums pasakoja apie mašinų statymo sistemą, kad negali parkuotis kur nori, turi turėti leidimą, kitu atveju gręsia bauda. Parodo, kuriose gatvelėse mes galėsim palikti mašiną nemokamai. Tada dar parekomenduoja kur pavalgyti, ir duos nuolaidų korteles.
Ateinam iki apartamentų. Butas erdvus, gražus, kažkaip labiau patiko nei nuotraukose. O labiausiai sužavėjo balkono durys su užtvarėle ir langinėm, atsidarančios tiesiai į šurmuliuojančią gatvę. Kaip itališka!!!
Guliana surašinėja mūsų vardus pavardes, asmens kodus, kur gimę ir t.t., nes jai ryt jau reikia pristatyti kažkokiai institucijai. Viską bute aprodo, pasakoja ką pamatyti, kur prekybos centrai, klausinėja kokie mūsų planai ir t.t. Tik mūsų elementai jau sėda… Išeidama pasako, kad rašytume, jei kas neaišku, ar šiaip, reikia pagalbos, mes jai padovanojam lietuviškų saldainių ir trauktinių rinkinuką. Einam įsikurti ir miegoti.
Bergamo
Diena paskirta Bergamo miestui. Apie jį nerašysiu, nes nerealus mini Bergamo vadovas parašytas Aušros, tik pasakysiu tiek, kad miestas padalintas į dvi dalis: žemutinį ir aukštutinį. Kai kurie išskiria dar trečią dalį – San Vigilio kalvą.
Vaikštinėjam po aukštutinį miestą be konkrečių tikslų. Užeinam į Šventos Mergelės Marijos baziliką.
Colleoni koplyčia
Katedros durų nepastumiam, gal užrakintos, tai ir nesiveržiam.
Norim užkilti su dukra į varpinės bokštą, bet nuo lapkričio 1 d. įleidžia tik ne mažesnes nei 5 asmenų grupes ir iš anksto susitarus. Na dėl susitarimo, gal ir nebėda, bet 5 asmenų nesurenkam.
Susidomim saulės laikrodžiu, bet kadangi saulės nėra, tai nelabai perprantam jį.
Prasieinam pro parduotuvėles
Einam link Saint Vigilio funikulieriaus. Jis nuo spalio 29 d. neveikia. Ką daryyt??? Noriu ant kalvos! Netrukus prie funikulieriaus ateina tokie patys kaip mes, tik italai. Greit jie išsiaiškina, o mes paskui juos į 21 autobusiuką. Jis mus užveža ant kalno.
Prieiname pilį
O kokie vaizdai nuo jos!!!
Pasivaikštom, palandžiojam ir žingsniuojam atgal
Sustojam vienoj užkandinėj užkrimsti
Pasistiprinus atsiranda noras ir dvasiniam penui. Tiksliau mus sustabdo vyriškis, paklausia ar mes ne prancūzai, ir pasiūlo užeiti į Archeologijos muziejų. Nėra jis ten kažkoks įspūdingas ar pritrenkiantis, bet pažiūrėt yra ką. Ypač su vaikais. Priekyje mamutų iškamšos, toliau paukščių, žinduolių. Randam mikroskopus su įvairiais paruoštais preparatais. Bet tie greit pabosta, nes kol kiekvienas nusistatom ryškumą, kiti jau kulniuoja tolyn. Susidomim žemėlapiais su vietomis, kuriose rasti žmonių protėvių kaulai. Oho, kiek ten jų rasta. Taip pat yra žemelapiai, kur nurodyti pirmieji žmonių piešiniai ant uolų. Net man gimsta idėja iki jų palėkti, pasižiūrėti gyvai. Gausi mineralų ekspozicija ir pusbrangių akmenų…Muziejus nemokamas!
Kojytės jau pačios traukia namo. Sėdam į autobusą ir pirmyn.
Grįžus aš dar spirgu grįžti į aukštutinį miestą sutemus, noro niekas nerodo, tad lieka žemutinis.
Como ežeras
Kitą rytą išgirstam, kad visai šalia yra bažnyčia, nes aštuntą pradeda skambinti varpai. Paskui pusę devynių. Devinta skambina ne tik šalia esanti, bet ir kita bažnyčia. O aš net nepastebėjau, kad jų čia tiek daug! Vyras išvažiuoja pasiimti automobilį iš nuomos punkto, o mes irgi keliamės pusryčiauti ir dėtis daiktų, nes Como ežeras laukia…
Vyras ilgai užtrunka, nes nuomos ofisas vienoje vietoje, mašinos kitoje. Pamiršta mums įdėti kėdutę, nepastebi nuskelto žibinto ir t.t. Bet visumoj gaunam gan erdvią mašinytę Seat Altea XL.
Pirmu taikymu važiuojam į Lecco.
Jis pasitinka mus saulėtas, nors nuo drėgmės padūmavęs
Laaabai žavus miestelis. Įsivaizduoju kas čia darosi sezono metu, o dabar tokia ramuma.
Užsukam pavalgyti. Dukra pastebi, kad prie gretimo staliuko sėdintis vyriškis žiūri į mūsų mažąją ir šypsosi. Vyresniąjai jis pasirodo keistas, o aš jai bandau paaiškinti, kad italai tiesiog labia myli mažus vaikus.
Užsisakom picas. Vieną valgėm toookio įdomaus derinio – su bulvėmis ir dešra. Dieviško skonio.
Ir važiuojam į Belagio superiniu keliuku.
Belagio miestelį žvalūs pasiekiam tik mudu su MB, todėl sekanti rimta stotelė, kurioje išlipsime ir ilgai pasivaikščiosime – Menaggio.
O čia pakeliui iki jo
Menaggio
Kaip vaikai sako: Dievo šviesa 😀
Sutemsta ir sukamės link namų. Pastovim kamščiuose. Įspūdingai atrodo Como mieste esantis keltuvas, šviečiantis iš toli. Gal kitą kartą aplankysim jį…
Gardos ežeras ir Verona
Vėl nauja diena. Žadintuvo nereikia, nes varpai atlieka jo darbą. Taigi, devintą mes pasirengę vykti.
Bet eidami link mašinos pamatom Kalėdinę mugę!
Labai skanūs mėsos gaminiai pas juos. Į vietinę kumpių parduotuvėlę traukdavom vos ne kiekvieną dieną. Tai ir mugėj apsiperkam.
Nusipirkam kažkokią šakelę, ir nesuprantam ką daryti. Paskui išsiaiškinam, kad tai saldymedis. Bet ką su juo daryt, nežinom 😀
Grįždami prie mašinos, pastebėjom mums, darboholikams, nuostabą keliančią lentelę
Važiuojam autostrada ir Gardos ežerą, Sirmione pasiekiam gan greitai. Miestelis ramus, išpuoselėtas, rojus žemėje
Vieno laivo kapitonas vyrui pasiūlo paplukdyti laivu aplink salą, ir jam ta idėja patinka. Ropščiamės visi į laivą. Kapitonas pasakoja apie matomus vaizdus, apie tai, kad ankščiau iš Gardos ežero buvo galima nuplaukti iki Venecijos, rodo netoliese auginamus vynuogynus, salą, kuri priklauso milijonieriui…
Pasakoją apie pilį, kurioje jau buvo įrengta SPA prieš 2000 metų
Sustojam prie karštų srovių, trykštančių ežero dugne. Milžiniška sukūrinė vonia.
Vienintelė pilis, turinti uostą
Dar mūsų kapitono paklausinėjam, kada čia geriausias laikas atvažiuoti, tai jis pataria gegužę-birželį arba rugsėjį-spalį. Nors sakė, kad pernai gruodį buvo +25C. O vandens ir dabar +20. Sūnus beveik pasiruošęs maudytis, nes pas mus jūroj liepa tokia temperatūra. Vyras išverčia kapitonui, tas apšalęs, kad prie tokio “šalčio” iš vis galima lipti į vandenį. Dar pasiteirauja iš kokios mes šalies, nes galvojo, kad iš Čekijos. Palinkim vieni kitiems sėkmės ir atsisveikinam.
Einam į Sirmionės semaniestį
Lapkričio grožiai
Prisėdam paplūdimy, ir čia atbėga mažosios žavios reketininkės
Kapitonas iš laivo rodė namą, kuriame gyveno Patricija Kalas. Radom jį
Reiktų prisėst pavalgyt, bet vaikai išsidera ledų. Jų ir prisiperkam, nors nekepina karštis. Bet valgom juos kur tik randam. Ir traukiam link mašinos
Pabuvojom tik vienam Gardos miestelyje, o juk Garda – didžiausias Italijos ežeras!!!
Važiuojam link Veronos. Pakeliui matom vandens parkų iškabas. Jei laiko ir noro yra, tai galima gan smagiai pralesiti dieną ten.
Pasiekiam Veroną. Žinau, kad jos senamiestyje eismas uždarytas, ir mašinos gali važiuoti tik su leidimais. Todėl baisiausiai nervinuosi, kad netyčia neįvažiuot, kai MB atsipalaidavęs tvirtina, kad pamatysim gi ženklus ir apsisukti galėsim bet kur. Pasistatom mašiną, o man neramu, ar ten ne tokia pati leidimų sistema, kaip prie mūsų Bergame apartamentų. Vyras nueina į parduotuvėlę pasitikslinti, ar galima statyti mašiną, pardavėjas patikslina, kad galima. Be to, tas keistuolis pardavėjas siūlo į senamiestį eiti pro šalia jo parduotuvės esantį skersgatvį, kai matau, kad senamiestis priekyje….
Žmonių centrinėse gatvėse daug. Gal dėl to, kad šeštadienis, gal dėl to, kad daugelyje drabužių parduotuvių išpardavimai, bet net sekmadienį Venecijoj nebuvo nei trečdalio tos masės žmonių, kuri buvo čia…
Prie Giuljetos balkono vos prasibrovėm
Ir štai Arena di Verona amfiteatras, trečias pagal dydį, ir 50 metų vyresnis už Romos. Superinė akustika, ir vyksta renginiai.
Skaičiau internete, kad Veronas koliziejus buvo apstatytas namais, kol vienas turtingas archeologas nupirko juos visus ir nugriovė.
Na ir bandom grįžti prie mašinos…. Galiausiai niekaip nesusigaudom žemėlapy, nes kažkas nesusieina…. Einam pagal nuojautą ir išlendam iš to skersgatvio, kur pardavėjas patarė mums sukti..
Laiko, tokiam mieste kaip Verona, mums pasirodė per maža, bet tik tiek jo teturėjom. Tiesiog čia Dantė parašė „Dieviškąją komediją”, čia bažnyčia pradėjo pardavinėti atleidimą už nuodėmes, čia praeinant mačiau lentelę, kad tai namas, kuriame gyveno Garibaldis, jau nekalbant apie Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą”, ir tai tik maža dalis viso to, apie ką mokėmės, skaitėm, girdėjom, tik nežinojom, ar nesusimąstėm kad tai ‘vyko” būtent Veronoj 🙂
Sutemus labai greit atšąla. Taigi, sukam link namų. Bet dar bevažiuojant, prisiminiau, kad nepamatėm įžymiojo Veronos Akmeninių sienų tilto („Stone Wall Bridge”) (pastatė romėnai vos įkūrus miestą, per II pasaulinį karą buvo sugriautas, bet gabalai ištraukti iš upės ir vėl atstatytas). Ir man apgailestaujant dėl to kaip tik pravažiuojam pro vieną senovinį tiltą. Tuomet tikėjausi, kad tai ir buvo TAS tiltas, bet dabar paieškojus supratau, kad važiavom pro Scaligero tiltą.
Dar užsukam į Auchan’ą, kalėdinės prekės išsatytos ant praėjimų, žmonių masė. Žodžiu, prisiperkam visiems lauktuvių, kad būtų ramu. Parpūtę namo einam vakarieniauti į vieną kavinę, kurią rekomendavo Guliana.
Ėmėm skirtingus patiekalus, tai visiems buvo tokia alia molėkulinė virtuvė, išskyrus mano salotas. Suvargau kol suvalgiau. Kavinukė pinut pilnutėlė. Žmonės susodinti vieni šalia kitų ir dar eilė laukia
Grįždami namo nenusižengiam savo tradicijai ir užsakam ledų. Vis kiti skoniai. Turininga diena baigėsi. Bet vis dėl to idealu būtų, jei būtume galėję skirti vienam miestui bent vieną dieną.
Venecija
Vėl skambina varpai, bet dabar jau mieli ausiai. Prisijaukinom.
Dėl šios dienos planų kilo nemažai ginčų.
Dar namuose planuodama, klausiau, ar važiuojam į Veneciją, ar renkamės Milaną, ar Iseo ežerą su grybukų uolomis ir su prie esančiais priešistoriais piešiniais olose ar prie Maggiore ežero, kuriame nuostabaus grožio sala – Isola Bella. Jei būtume nusipirkę bilietus į Leonardo Da Vinči “Paskutinę vakarienę”, būtume tikrai vykę į Milaną, bet bilietai buvo tik pirmą dieną po skrydžio, 9 ryto, tai ir nesiryžom lankyti. Na, nusprendžiam, kad tai nuspręsim vietoje, bet tikrai nevažiuosim Į Veneciją. Kada nors į ją nuvyksim gal su mašina, kad ilgiau pabūt, nes norisi ir į kapines šalia Venecijos nuplaukt, ir į Burano salą būtinai užsukti…. Taip buvo prieš kelionę. Aš net jokio gido apie Veneciją nepasiėmiau. O dabar, visa mano chėbrytė pareiškia, kad nori į Veneciją. Trept!
Ne, nu nesąmonė visiška, tai būčiau kitaip nakvynes susidėliojus, būtų logiška tris naktis nakvoti Bergame, o dvi – kur nors prie Veronos. Bet ką aš čia prieš vėją papūsiu. Važiuojam ir viskas.
Bergame šviečiančią saulutę po 200 km pakeitė lietus. Tiesa, mūsų GPS pasenęs žemėlapis mus šiek tiek paklaidino, tai susipažinom su pramoniniu Mastre rajonu, net su šalikelėje stovinčiomis pusplikėmis merginomis
Bet ir tokia Venecija pasirodė nuostabi
Rialto tiltas ir Didysis kanalas
San Marco aikštė
Ir čia mes išsitraukiam sausainius….
Visos nuotraukos su veideliais, bet vaikams tai toooks prisiminimas!!!
Balandžiai didžiausiu būriu atlekia pasivaišinti. Ir dar prie jų prisijungia didžiulis kiras, iš taip arti atrodantis gan grėsmingai.
Palesinę paukštukus einam pasivaikščioti. Tik niekas su manim niekur neina: nei į bokštą lipa, nei į baziliką. Pasiteisinimas: na mes juk čia sugrįšim, tada ir aplankysim…
Pakylos neseniai buvusiam potvyniui
Grįžtam į savo laikinus namučius tik tryse, nes vyras su vyresnėle išvažiavo priduoti mašinos. Tiesa, ją turėtume atiduoti kitos dienos rytą, bet kadangi jau niekur nebevažiuosime, tai geriau reikalus sutvarkyt kuo anksčiau.
Praėinam pro vieną piceriją, kurią rekomendavo Guliana – pilnut pilnutėle, ir dar yra laukiančių…
Grįžę namo prie durų randam vazonėlį su rašteliu nuo Giulianos, klausė, kada jai ryt ateiti…. Pavakarienaujam, o ką dabar? Vėl pasivaikščioti į miestą. Dar nutipenam į mugę, bet ji jau nedirba…
Skrydis namo
Šiandien išskrendam namo, ir jau nėra to atostogų jausmo.
Po pusryčių aš dar noriu išlėkt pasivaikščioti, o vaikai tingi. Tai išsprendžiam tą problemą paprastai, kas lieka – tvarko kambarius, o kas išeina, tas išeina…
Pasimėgaujam paskutiniais vaizdais ir vos grįžus sulaukiam ir Gulianos.
Papasakojam, kur buvom. Ji nustemba, kad “net” iki Venecijos nuvažiavom… Hm, taigi tik 200 km…. Atsisveikinam ir traukiam link oro uosto.
Grįžus namo pasitinka pilkas, dar be kalėdinių papuošimų, miestas ir 3 laipsnių šiluma…
Štai ir viskas. Kelionė baigėsi.
Italiją prarijau vienu kąsniu, ir jaučiuosi dar alkanesnė nei prieš tai… Tai teks grįžti, ir ne vieną kartą, kad pasisotinčiau.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas