Ukraina: Krymas

Pajudėjom iš Vilniaus sekmadienį rugpjūčio 10 dieną(atrodo) apie 15:30 ne pirmos jaunystės, bet itin talpiu VW Sharan automobiliu. Prisidėjom daiktų jau atrodo visiem įmanomiems gyvenimo atvejams, o bagažinės vis vien tik pusę teužpildėm. Be visų tų daiktų (kurių nemažos dalies net ir nepanaudojom) paėmėm ir savo 2 bei 4 metų dukras. Kelionė naktiniais Lenkijos keliais iki Chelm-Kovel pasienio punkto praėjo sklandžiai. Dar Lenkijoj, degalinėj užkalbintas vienas ukrainietis patarė važiuoti keliu MO7 tiesiai į Kijevą. Kelias ruošiantis Euro2012 buvo gerokai paremontuotas . Mergos kaip ir planavom užsnūdo ir pramiegojo mašinoj visą naktį. Pasienyje atsiradom apie vidurnaktį. Man pirmas kartas, tad atrodė, jog iki rytojaus vakaro nepajudėsime toliau. Nuėjau į priekį, paklausiau pareigūno ar kartais su mažais vaikais negalima be eilės. Sakė pirmenybė tik vaikams iki 1 m. Bet viskas ne taip baisu buvo kaip atrodė. Sieną kirtome per 2 valandas be jokių nesklandumų. Tiesa Ukrainos pareigūnams netiko automobilio įgaliojimas, buvo nepatvirtintas notaro, o tik įmonės anspaudu u ir direktoriaus parašu. Atskaitė man tipišką rusišką pamokslą apie tai kokį svarbų darbą jie čia dirba ir ką aš sau galvoju, aš apsimečiau kvaileliu, pažiopsojau išpūstom akim ir praleido. Atgal grįžtant tas nepatvirtintas įgaliojimas neužkliuvo. Tad dar iki 5:40 važiuoju dideliu greičiu tuščiu ir tikrai geru M07 kol pajuntu, kad jau miegu. (gal ir mažai tame smegenų naudojau). Sustojom kažkokioj pakelės aikštelėj ir bandėm pamiegoti. Kur tau, 7 val. jaunimas jau triukšmauja. Vienu žodžiu rytas itin sunkus, įkalu energetinio gėrimo, kiek pasivaikštau ir vėl prie darbo. Tolėliau maždaug nuo SARNY kelias kiek prastesnis, vietomis neblogai pakrato, bet važiuoti galima gan greitai.

Stabtelėjom sankryžoj atsikvėpti ties Korosten ir netikėtai pastrigom ilgėliau. Užvedu variklį, spaudžiu sankabą, jungiu pirmą bėgį, bandau važiuoti o sankabos pedalas taip ir lieka nuspaustas. Žinoma mašina nė iš vietos. Eina na..tokia pradžia, o dar ir galvą skauda po tokio sėkmingo miego. Kas yra nuostabiausia, tai kad automobiliui buvo atliktas nemažas remontas kelios dienos prieš kelionę, tame tarpe sumontuotas naujas sankabos diskas ir visos kitos susijusios detalės. Kaip ir mažiausiai tikėčiaus tokio gedimo. Kas belieka? Pasisekė, kad netoliese kaip tik stacionarus policijos postas (tarybinė atgyvena stambesnių kelių sankryžose dažnai pasitaikanti). Nukulniavau nutaisęs liūdną miną, per daug stengtis nereikėjo, buvo tikrai liūdna. Stotyje du pareigūnai, vienas pasimuistė, patrūkčiojo pečiais ir nusiplovė, kitas kiek draugiškesnis. Savaitgalis, vilkiko išsikviesti nepavyko, policininkas paskambino keliems draugeliams ir rado, kas galėtu pagelbėt. Pažadėjo po pusvalandžio atvažiuoti ir vietoj sutaisyti. Praėjo valanda. Atvažiavo du ukrainiečiai, vienas visas tepaluotas meistriukas ir jo draugelis, visas skustas, lakuotais batais, pasportavęs toks. Prisipažinsiu, pasidarė man neramu, nejauku kažkaip, galvojau ar tik nenurengs čia manęs nuogai ir nepaleis pėsčiom į Lietuvą grįžti. Bet viskas normaliai, skustasis nekalbus, pikta veido išraiška, bet buvo geranoriškas. O gedimas paprastas. Keisdami sankabą KEMI meistriukai neužsuko kažkokio varžtelio, to pasėkoje tepalas iš sankabos cilindro išvarvėjo. Tepalo pripildė, varžtelį užsuko, viskas ok. Būčiau žinojęs, pats nesunkiai susitvarkyčiau. Kainavo man tas reikalas apie 60 litų ir dar policininkui už pagalbą 20. Ne taip jau ir blogai.
Toliau lėkėm iki pat Kijevo. Iš tikro reikėjo nusukti kur link Fastiv ir trumpint kelią į Odesos greitkelį M05, bet kažkaip pražiopsojom patogų nusukimą ir patekome į Kijevo prieigas. Sekmadienis, o ten baisus kamštis, gal valandą grūdomės iki M05, pakeliui užkandom Macdonalde. Ne kokia pirmoji pažintis su ukrainietiška virtuve, bet man po visų vargų buvo jau tas pats. Baisiai karšta, apie 35 laipsniai visą dieną. Kagi, toliau M05 lėkėme iki Umanės. Nors skaitosi autostrada, bet kelias vietomis šiaip sau. Milicininkų beveik nematyti, tačiau kas keliasdešimt kilometrų stacionarūs policijos postai. Viename nuskausmino. Tikriausiai pareigūnas iš dalies buvo teisus, bet pripaišė man žymiai didesnį greitį nei buvo. Kadangi baudų mokėjimo sistema sudėtinga , pareigūnas be skrupulų pasikvietė nuošaliau ir pasakė, duok puse oficialios baudos ir važiuok. Buvau pasidomėjęs, kokios oficialios baudos, bet pareigūnas rėžė gerokai didesnį skaičių, atseit nuo rugpjūčio 1-os padidėjo. Buvau prisiskaitęs visokių patarimų kaip derėtis, kaip aiškint savo teises, bet derybos nepavyko ir teko susimokėt 130 litų, kad jį kur….Už Umanės pasukome link Pervomaisk‘o P06 keliu. Buvo apie 18 valanda, vis dar karšta, bet jau aksominio vakaro pradžia. Maždaug nuo čia ir prasidėjo Ukraina kokią aš ją įsivaizdavau, visur saulėgrąžų laukai, matosi itin dideli toliai. Nors reljefas gan kalvotas, bet tos kalvos didžiulės, labai plokščios, ilgos įkalnės, ilgos nuokalnės, tikrai nuostabu važiuoti čia vakare. Prasidėjo prekyba pakelėse, pagrinde arbūzai visokie kolkas. Nakvojom Pervomaiske, jau prie miesto pabaigos, važiuojant į Krymą. 60 litų kambarys mediniame namuke su 2 didelėm lovom, dušas. Kelionė vyksta beveik pagal grafiką, net ir turint omenyje, kad važiuojant su tokiais vaikais atsiranda daug papildomų sustojimų, visokių reikalų, užkandimų ir t.t… Man labai sunku su tuo susitaikyti, noris lėkti lėkti kuo greičiau ir mėgautis poilsiu jau vietoje. Tenka kartas nuo karto su Jurga pasipykti dėl požiūrių skirtumo. Rezultatas kaip vienam vairuotojui tikrai neblogas. Apie 1400 km per maždaug 28 valandas nuo išėjimo iš namų. Viena problema trukdanti užmigti, užsimerkiu o man akyse tik vairavimas, negaliu atsijungti. Teko eiti į bariuką išgerti raminamųjų . Ukrainietiškas pilstomas alus patiko.

Vėl vaikai neleidžia normaliai pamiegoti. Toliau judėjimas kelių P06 link Krymo kiek sunkesnis, kelias siauras, daug sunkaus transporto, daug gyvenviečių. Bet vidutinis greitis 70km/h, tai manau neblogai.
Vėl daugybė sustojimų, visokie reikalai su vaikais, karšta baisingai. Prasidėjo pakelėse įvairiausių vaisių prekyba. Sužavėjo persikai, vynuogės pirktos iš pakelės bobučių. Prieš Chersoną prasidėjo didžiuliai pakelės turgūs. Apsirūpinom viskuo: paprikos, arbūzai, baisūs kiekiai vynuogių ir persikų, nektarinų, pomidorai, svogūnai. Čia tikrai viskas kartais net dvigubai pigiau nei Kryme. Įsivaizduokite – kilogramas paprikų ar baklažanų – 60 centų. Ar gali nepirkti? Kryme pirmiausiai nusprendėme aplankyti Arabatska Kosa prie Azovo jūros, tad teko gerokai pasikratyti prastais keliais maždaug nuo Armiansk‘o. Arabatska Kosa pažymėtas miestelis Soljanė. Iš miestelio nelabai kas belikę, bet ten yra kažkokia ale tai buvusi sporto bazė, dabar perdaryta į poilsiavietę tiesiai ant Azovo jūros kranto. Tyli rami vieta. Paskutinius keliasdešimt kilometrų nusukame nuo asfaltuoto kelio, pavažinėjome žvyrkeliais, o paskutiniai keli kilometrai tikra tarka, baisu kad nesubyrėtų mašina. Atvykome jau sutemus. Poilsiavietė labai paprastutė. Daug mažų medinių namukų, ne visi naudojami, namuke šaldytuvas, kelios spyruoklinės lovos, spintelė. Galima ir televizorių turėti, bet atsisakėme. Bendras, neblogas dušas, švarūs tualetai, o svarbiausiai, sėdint namuko terasoje girdisi Azovo jūros ošimas. Namukas 60 litų parai, galima atskirai pirkti pietus, vakarienę. Ten būdamas kartais pasijusdavau kaip kokioj mokyklinukų stovykloje. Veikti čia absoliučiai nėra ką, tiktai tinginiavimas prie jūros. Atėjus pietų metui visus namukus apeina bobutė, pakviečia visus pietauti į valgyklą, maistas superinis, naminis. Ideali vieta norintiems ramybės ir pasaulio krašto pojūčio. Aišku gal neverta vien dėl jos belstis 2000kilometrų, būtų kur arčiau tikrai važiuočiau dar ir dar. Žmonių nedaug. Paplūdimys begalinis, vanduo kaip arbata, gal net kiek per šiltas, neatgaivina beveik.

Kadangi atvažiavome jau sutemus, o vaikai sėkmingai sumigo, nuėjome iškart prie jūros. Mėnulio nebuvo, vos kelios žvaigždės. Besimaudydami patyrėm labai įdomų reiškinį. Dėl didelės fosforo koncentracijos Azovo jūros vanduo švyti tamsoje, jei tik jį sujudini. Tarkim apsipili save vandeniu ir matai kaip mažučiai žalsvi taškeliai nurieda oda. Arba tiesiog pateliuškuoji ranka po vandeniu ir visiškoj tamsoj (o naktis tokia ir buvo) matai kaip vanduo aplink ranką švyti kurį laiką. Tas pats ir Juodojoje jūroje, tik ten žymiai silpniau. Sekančią dieną praleidome prie vandens, ant smėlio. Tiksliau ne smėlis ten, o vien trintos kriauklės. Maudėmės, valgėm arbūzus ir šiaip kepinomės. Vaikai mielai maudėsi, vanduo šiltas šiltas. Paslankiojom su vaikais apie poilsiavietę, viskas taip išdžiuvę, matosi Krymo kalnai. Nors viskas čia ir atrodo kaip pasaulio kraštas, tačiau šiukšlių visur kalnai, kaip ir beje visame Kryme. Tik apie pačią poilsiavietę kiek aprankiota. Ukrainiečiai čia mėgsta atvažiuoti stovyklauti. Pasistato palapines ir gyvena sau pora savaičių. Visas savo šiukšles žinoma palieka. Arabatska Kosa tokia kaip ir kuršių nerija, ~150km smėlio juosta skirianti Azovo jūrą nuo tokių kaip ir marių. Žemėlapis rodė, kad visai netoli ji labai siaura, galima matyti abu krantus vienu metu. Vakarop pabandėm ten nuvažiuoti. Ilgai važiavome, bet galų gale man pagailo automobilio. Sustojom pasivaikščiot, o kai grįžom paaiškėjo kad ne vietoj sustojom. Pataikiau ant kažkokio minkšto grunto, mašinos priekiniai ratai susmego, išvažiuoti be šansų. Po truputi vakarėjo, iki namukų maždaug 8 kilometrai. Kadangi čia plokščia vieta, toli matosi. Pamačiau už kokio kilometro įsikūrusius stovyklautojus, nubridau per aukštas žoles ir sudžiūvusius krūmus pagalbos. Pataikiau ant dviejų ukrainiečių šeimynų iš Karpatų, jie rusiškai nešneka, moka, bet nešneka. Ištraukti mane atsisakė, nes jų mašina yra kaip ir palapinės dalis, tačiau pasisiūlė padėti. Paėmėm visokių kastuvų, lentgalių ir nuėjo prie mano mašinos. Apie pusantros valandos kasėm, lentas kišom po ratais ir ko tik nedarėm kol pavyko išvažiuoti. Kadangi mašinoj turėjom visko net per daug, vaikai tuo tarpu sėdėjo šalimais susisukę į miegmaišius. Nors diena karšta buvo, bet vakaras pasitaikė vėjuotas ir vėsokas. Į namukus vėl atvažiavom gerokai sutemus.

Ketinome čia pabūti dar dieną ar pusantros, bet naktį Medai labai smarkiai pakilo temperatūra. Tiesa sakant jau išvažiuojant iš namų Meda gėrė vaistus, bet matomai nuo didelio karščio kelionės metu vaistai tapo nebeveiksmingi. Tad teko keisti planus ir rytojaus dieną važiuoti į civilizuotas vietas. Tik nuvažiavus kelis pirmuosius metrus pagalvojau, kad su mašina vėl kažkas negerai, bet pamaniau gal tik vaidenasi. Pasikratėm tuo žvyrkeliu apie kilometrą nuo poilsiavietės ir mašina sustojo, nė iš vietos. Man pykčio, po to nevilties priepuolis. 4 dienos 3 incidentai su mašina…. Lyg ką nors labai suprasčiau atidariau variklio dangtį, pažiūrėjau. Toks vaizdas kad nepaduodamas kuras. Įtariu kuro pompa parėjo. Kas belieka, pėdinu atgal į namukus ieškoti kas patemptų apie 20km iki Feodosijos miesto. Kas temptų neradau, bet keliems vyram viskas buvo aišku. Atvažiavom iki mašinos. Sako kuro filtras užsikimšo. Išėmėm kuro filtrą, sujungėm šlangas tiesiai be filtro. Lyg ir kuriasi. Pagalbininkai jau besėdą važiuoti atgal, aš pabandžiau važiuoti. Kurtis tai kuriasi, laisva eiga sukasi, bet paspaudus gazą variklis kosteli ir užgesta. Gerai, kad nespėjo meistreliai išvažiuoti. Atradom, kad kažkoks laidas nuo variklio atsijungęs (nežinau kaip vadinasi). Arba atsikratė tame žvyrkelyje, arba benuimant kuro filtrą patys nuėmėm, o gal ir tas, ir anas. Prijungėm, viskas ok. Tačiau vis vien reikia naujo kuro filtro. Gavau rekomendacijų dėl serviso Feodosijoje. Servise reikiamo filtro aišku nėra, išvažiavo ieškoti. Pakol ieškojo sukirtome dar vieną dynia, kurios skonį ligi šiol dar sapnuoju. Nesu nieko panašaus ragavęs pas mus. Filtro labai ilgai ieško, tad dar išsiaiškinome kur yra vaikų ligoninė. Filtro tai ir nerado. Sako reikėjo su žiguliu atvažiuot, jokių problemų neturėčiau. Išties kas trečia mašina čia žigulys. Sutarėm, kad filtrą jie turės už poros dienų, reikės atvažiuoti ir įstatys. Ilga darbo diena tesiasi. Suradome vaikų ligoninę, o joje specialus kabinetas užsieniečiams aptarnauti, tiesa mokamas, atrodo 50 litų.galima ir išrašą kelionės draudimo kompensacija išsirašyti. Išrašė vaistų ir viskas.

Planavome ir buvome pasiruošę kelias dienas apsistoti kokiam kempinge, grynai ekonominiais sumetimais. Tačiau teko atsisakyti šio plano dėl Medos sveikatos. Buvom nusižiūrėję miestelį Kurortnoe šalia Feodosijos kaipo mažesnį ir tikėjomės , kad ten bus mažiau žmonių. Kurgi ne, vistik sezono Įkarštis, visur pilna žmonių. Prasidėjo nakvynės ieškojimas Kurortnoje. Kainos siaubingos visur. Su viena moteriške sutarėm, bet kol ji ieškojo šeimininko pabėgom, nes nusprendėm, kad kambarys per mažas. Su kita moteriške sutarėm. Mašina atvažiavome į kiemą už 5 minučių, o ta jau matom kitus žmones vedasi. Pareiškė, kad mes nesakėm jog esam su vaikais dėl to mūsų jau nebepriims (nors aiškiai matė ,kad mes su vaikais, kai tarėmės) o priims du pensininkus, kurie bus tylesni. Šiaip visi iš karto klausia ar su mažais vaikais esi, ir tai tiesa sakant trūkumas, neva tai vaikai triukšmaus, trukdys šeimininkams ar kaimynams ir t.t… Gerokai teko pavargti ir vis vien apsigyvenom visiškoj skylėj už baisius pinigus. Už 120 litų gavome kambarį be langų, senom išklypusiom lovom, pusiau veikiančią elektrinę viryklę ir nevisada veikiantį dušą. Tačiau tik 5 minutės link jūros (nors man dzin šitas pliusas)Bet visur panašios kainos. Kainos kaip EU, o sąlygos ir servisas kaip CCCP. Taigi dar kokią valandą trunka pakol patamsiais sunešu daiktus iš mašinos, sumigdom vaikus. Suvalgau nuostabiosios dynios likučius, nors kas šiandien buvo malonu, teikė džiaugsmo. Sunki ir ilga darbo diena baigėsi.
Pažintis su Juodosios jūros pakrante, bent jau mane, nuteikia nekaip. Nespėjau atsigauti po vakar dienos, o čia kažkoks košmaras. Greičiausiai aš ir pats kaltas, matau tik neigiamus aspektus, o gal per daug tikiuosi. Bet nieko negaliu su savim padaryti, nervas ima nors tu ką, įsisuku neigiamų emocijų rate. Kelionė ne itin sėkminga, kol susitvarkom su vaikais kasdien ir kita buitis per daug laiko sugaištam, jaučiuos smarkiai apgautas dėl nakvynės, o dar ir papuolėm į kažkokią Palangą. Pačiame miestelyje paplūdimiai nuo pat ryto apsėsti, nėra kur prisiglausti. Šiaip ne taip radom vietelę. Vanduo superinis, šiltas. Net nesitiki, kad esant tokiai gausybei poilsiautojų jis toks skaidrus, atrodo švariai. Tiesa po vienos vėjuotos nakties bangos sunešė vietomis nedideles šiukšlių krūveles, bet toks jau tas slavų supratimas. Moteriškė vos ne ant krūvos atsisėdus sau OTDYCHAET, sėmkas gliaudo ir kas jai tos šiukšlės. Manyčiau perpildytų paplūdimių paslaptis tame, kad jie tiesiog labai mažučiai, siauri. Kaip teko matyti, tai ir kitose vietose tas pats. Pavakare prasiėjom pakrante link neurbanizuoto paplūdimio. Paėjus palei jūrą vakarų kryptimi yra toks Lysnaja Buchata (ar kažkaip panašiai) paplūdimys, žmonės ten palapinėse poilsiauja lyg ir visokie hipiuojantys, nudistai ir t.t.. ten be to renkasi. Keliukas palei pat jūrą eina, patiko, gal kokia valandą kelio į vieną pusę. Kitą dieną palikęs žmoną ir vaikus išvažiavau atgal į Feodosiją paimti ir sumontuoti naujojo kuro filtro automobiliui. Viską sėkmingai sutvarkiau. Pakeliui stabtelėjau vynuogyne, šviežių vynuogių atsargas papildžiau. Įspūdingas skonis vėlgi. Šalia Kurortnoe miestelio yra bene vienintelė aktyvi pramoga tai Kara-Dag nacionalinis parkas ir nedidelis delfinariumas jame. Delfinų ir jūros liūtų pasirodymas tikrai labai patiko, ypač vaikams. Vakare aš į „kuprinę“ įsimečiau vyresnę dukrą Adelę ir prisijungiau prie gido vedamos ekskursijos po parką. Tai poros valandų trukmės pasivaikščiojimas po Jūros periodo laikais čia buvusio ugnikalnio kraterį, kurio dalis nugarmėjusi į Juodąją jūra. Gidas labai įdomiai papasakojo apie tą vietą, apie istoriją šiek tiek. Tik labai jau susireikšminęs jis buvo. Prieš pradedant žygiuoti netiesiogiai atskaitė paskaitą man (su vaiku ant nugaros) ir keliem vyresniems žmonėms, kad kalnų žygis tai rimtas dalykas, nekiekvienam pagal jėgas, reikia būt tinkamai pasiruošusiems, atsiliekančių nelauks ir t.t…. Nesvarbu, kad kitoje grupėje už mūsų maršrutą sėkmingai praėjo ir dešimtmečiai vaikai. Daugiau aktyvių veiklų Kurortnoje neradome, kitą dieną aplankėme Sudak ir Novyj Sviet. Apėjom nac. parko trasą. Negaliu pasakyti, kad kažkuo mane sužavėtų šios vietos. Visur tas pats, begalės žmonių, visi pakampiai prišiukšlinti. Kalnai parke aišku gražūs. Tad viso Kurortnoje praleidom 4 dienas.

Toliau keliavom link Jaltos. Kelias iki Aluštos šiaip sau. Ištisai serpentinai, siauras. Visą laiką neramu dėl mašinos kažkaip, lyg ir vaidenasi, kad netraukia, vis kankina paranoja ar tik kokia sankaba nesvyla ir t.t.. . Nuo Aluštos kelias superinis, trijų-keturių juostų lygus asfaltas, įkalnės nestačios, duobių nėra. Neveltui juo troleibusai jau važinėja. Pakeliui nusukom nuo kelio į DžiurDžiur kroklį pažiūrėti. Dar vienas pavyzdys kaip vietiniai iš „Š“ spaudžia vašką ir bando uždirbti. Aišku viskas suprantama, kažkaip gyventi reikia. Tik įvažiavus į miestelį mašiną stabdo neaiškus dėdė, pradžioj pagalvojau, kad pareigūnas. Siūlo džipu nuvažiuoti prie krioklio. Išties paprasta mašina iki krioklio nedavažiuosi, kelias tragiškas. Bet džipas pasirodo kiek brangokas. Mašiną pastačiau kur niekas nereketavo susimokėti, vaikus susimetėm ant nugarų. Nors ir teko smarkiai paprakaituoti pakol pasiekėm tuos krioklius, tačiau turint omenyje, kad ne visi vaikus ant kupros į kalną tįsiais, tai ta džipų kaina yra žiauriai didelė. Su savo nešuliais pasiekėm tą krioklį per maždaug 40 minučių. Jei ne karštis, tai visa nieko mankštelė būtų. O ten iš esmės nėra ką žiūrėti. Na tikrai aš nusivyliau tuo ką pamačiau. Gal pavasarį kai daugiau vandens tai įspūdis ir kitoks būtų. Na tiek tos, pasportavom. Privažiavus Aluštą užklupo smarki liūtis, net eismas sustojęs buvo kurį laiką. Planavom apsistoti miestelyje Simeizprie Alupkos. Atsidūrėm ten vėl gerokai pavakare. Vėl teko man bent porą valandų palakstyti po miestelį ieškant nakvynės. Pasiūlymų iš ties gausu, bet kainos vėl siaubingos. Galų gale gavom didelį kambarį tokį senos statybos, aukštom lubom name. Balkonas su kolonomis, jame įrengta dušo kabina, kriauklė ir pastatyta taip pat pusiau veikianti elektrinė viryklė. Gyventi galima. Kelis vakarus mane terorizavo kaimynė iš apačios, nes mūsų dušas užtvindė apatinį aukštą. Kaip sakant pats ir santechniką susitvarkyt atvažiavęs turi. Simejiz visai gražus miestelis. Vietomis matosi prie pastatų statyta, prijungta, pristatyta papildomų pataplų, kambariukų, virtuvėlių ir t.t.. Kartais praėjimai primena Maroko miestelių labirintus. Viskas tam, kad būtų kur priimti poilsiautojus. Yra parkelis. Netgi vakarietiškas stebuklas – savitarnos parduotuvė yra. Deja, su paplūdimiu situacija dar prastesnė. Čia jis dar mažesnis. Dažniausiai gaudavome vietelę, visai prie pat vandens. Pasitiesi rankšluostuką, atsisėdi, už nugaros kiti žmonės, o kojas jau vanduo skalauja. Jei didesnė banga pasitaiko tai sėdi šlapias visas. Na gal ne taip ir blogai. Juk šilta. Yra ten ir tokių gudruolių. Nežinau kada, gal anksti ryte, jie ateina, pasikloja kokį rankšluostį. Kaip sakant užsiima vietą. Vieną dieną pusdienį prasėdėjom prie jūros taip įmerkę kojas, o už mūsų buvusio rankšluosčio savininkas taip ir nepasirodė.

Simeiz prabuvom atrodo penkias dienas, tuo pavažinėjom aplinkui. Simeis yra Ai-Petri kalno šešėlyje, paskyrėm kalnui vieną dieną. Užvažiavom labai stačiu serpentinu, man vėl vaidenasi kad sankaba dega ir panašios negandos. Bet viskas ok. Pats kalnas apsėstas žmonių, tik išlipus iš mašinos apspito visokių siūlytojų, kas papietauti kviečia, kas ekskursijas su arkliais siūlo. Vaikus susimetėm į nešynes ir į patį kalną užlipome be jokių arklių, vedlių. Visos kelionės po Krymą metu nemačiau nė vieno žmogaus su nešyne vaikams. Susilaukėm nemažai dėmesio iš kitų turistų dėl tų nešinių, vienas net prašė leisti nufotografuoti, tik autografo atsisakė kažkodėl. Kalnas kaip kalnas, tiksliau gal tik puse kalno reiktų sakyti. Jūroj pusės vaizdas į jūrą nuo 1,2km aukščio skardžio, žemyno pusėje tiesiog ne itin aukšų kalvų kalvelių kraštovaizdis. Skaniai pavalgėme viename iš restoranų prie keltuvo, tradicinis totoriškas maistas, labai skanios visos sriubos. Pilna visokių suvenyrų, bet nieko ypatingo neradome. Daugiausiai visokie kailiniai gaminiai, daug kičo visokio. Labiausiai apsipirkome totoriškų saldumynų paragavimui. Ne stebuklas ten ant to kalno bet nebloga alternatyva veiklos paįvairinimui. Kitą dieną išsiruošėm į Bakhchysaray ir Chufut-Kale. Nutariau pasivažinėti kiek smulkesniais keliais ir atsidūrėme prie Mangup-Kale. Irgi urvų miestas, tik mažesnis ir ne taip apgultas turistų. Iškarto gavom pasiūlymą iki olų nuvažiuoti džipu, bet kaina vėl pasirodė didoka, atsisakėme. Neįkyrus siūlytojas buvo. Vėl susikrovėm vaikus į nešynes ir išėjom kelio į miestą ieškoti. Gryždami atgal pamatėme, kad kelio pradžia pažymėta ant elektros stulpo, bet buvo vėlu jau. Praėjome tą ženklą ir nublūdyjom kažkokiu pramintu keliuku, atrodė rimtas. Keliukas vis menkėjo, menkėjo, pasidarė statu lipti. Atrodo lipam lipam, jau neužilgo turėtumėm pasiekti plokštikalnio viršų. Keliukas prapuolė, bet negi atgal eisi kai finišas jau čia pat. Galiausiai teko vos keturiom lipti. Jūrga vėl pasiruošė mane į gabalus sudraskyti iš pykčio. Aš nepasiduodu. Kažkiek palypėjau visom keturiom ir jau norėjau pripažint pralaimėjęs, bet išgirdau žmonių balsus, reiškias liko keletas metrų. Užnešiaui Adelę į viršų, palikau po krūmų pasėdėti , palaukti. Nusileidau pas Jurga paiemiau ir užnešiau Medą. O tikrasis keliukas pasirodo buvo visai šalia, gal už kokio šimto metrų. Iš uolų miesto ne kažinkas belikę, tačiau labai gražios panoramos į visas puses atsiveria nuo plokštikalnio. Sakyčiau yra keturi Krymo kalnų veidai. Vienas veidas rytinėj dalyje, neaukšti, išdžiuvę, rudo atspalvio, kaip kokioj savanoj kalnai. Antras tai Vakariniai Krymo kalnai, gal tiksliau pakrantės skardžiai, daug atvrių uolų, visur žaluma. Trečias, Mangup-kale ir visur aplink Bakchysaray peizaže daug plokštikalnių ar keistų kaip perlūžusių kalnų, vienas kraštas tai skardis, kitas kraštais tai daugiau ar mažiau nuožulnus lygus šlaitas. Vienam tokių į įsikūręs mūsų aplankytas uolų miestas. Palandžiojom po urvus, karštis lenkia prie žemės. Nusileidimas nors ir takeliu ir tik dviem kojom, bet taipogi nelengavas pasitaikė. Nusileidę praleidom gal dvi valandas restorane, išragavom beveik visus siūlomus kuldūnus, avienos šaškyką ir tt… Nelabai liko laiko ką nors daugiau aplankyti, dar nusprendėm nuvažiuoti pažiūrėti Chano rūmų. Rūmų kieme mažas parkelis, nesužavėjo, tad ekskursijos po vidų neėmėm. Suvalgėm dar vieną eilnį arbūzą, apsipirkom kažkokio pakelės užkampio parduotuvėj už žemiškas kainas ir viskas šiai dienai.

Paskutinė ekskursija – Sevastopolio panorama. Daug nėra ką rašyti, bet muziejukas tikrai vertas aplankymo. Labai išsami ir įdomi ekskursija, na ir žinoma pati panorama daro įspūdį. Dar paslankiojom po uostą, ir kadangi karšis vėl nepakeliamas, visur masė žmonių ir visokių siūlytojų, ilgėliau Sevastopolyje neužsibuvome. Paskutinę dieną praleidome prie jūros. Pabandėm pavažiuoti į kokį dar smulkesnį miestelį šalimais. Ir šį kartą sprendimas pasiteisino, radome pusėtinai apylaisvį pliažą, tiksliau priėjimą prie jūros. Pasikepinom, odą nusvilom, nieko ypatingo nenuveikėm.

Kelionę namo pradėjom apie 6 ryto, prie Chersono vėl apsipirkom visokių vaisių, daržovių. Kažkurioj vietoj vėl teko pabendrauti su pareigūnais. Aplenkiau sunkvežimį neleistinoj vietoj. Pareigūnas sustabdė mane bei aplenktą sunkvežimį. Pirmiau priėjo prie sunkvežimio vairuotojo, paskui prie manęs, pasakė, kad sunkvežimio vairuotojas paliudys kad aš tikrai jį lenkiau. Man beliko tik pripažinti pažeidimą. Policininko mašinoj bandžiau kažką mygti, atsiprašinėti, bet kadangi pareigūnas net pasirūpino akivaizdžiais įrodymais, teko susimokėti. Pareigūnas tikrai apdairiau elgėsi nei ankstesnysis, nebuvo jokių tiesioginių reikalavimų, turėjau pats pasiūlyti. Pasiūliau 100 grivinų, jis pirštais parodė, kad nori dviejų šimtų. Ką padarysi. Pavyko pavažiuoti iki Umanės per pirmą dieną. Jau visai sutemus radome neblogą vietą apsistoti nakvynei prie šiaurinio nusukimo nuo M5 kelio. Toks nemažas restoranas bei medinių namukų kompleksas už 280 grivinų. Vėliau nusukome nuo M5 už Umanės link Žytomir. Vietomis tikrai pasigailėjau tokio sprendimo. Peizažai nuostabūs, aplink vėl saulėgrąžų laukai, bet kelias vietomis tragiškas. Maža to dar ir Adelė sublogavo, nuolatinis kratymas jai taip pat nepadeda. Žhytomyre kažkaip sunkiai sekėsi susigaudyti, nevisur buvo normalios nuorodos į Lucką. Iki Rivne kelias buvo superninis. Keli šimtai kilometrų tikros autostrados. Prie Lenkijos sienos ties Chelm-Kovel punktu atsidūrėm apie 8 val vakare. Lauke apie 32 laipsniai. Sieną kirtome sklandžiai taipogi per porą valandų, nieko ypatingai netikrino, bagažinę atidariau, vieną arbūzą pakilnojo ir viskas. Nusprendžiau vėl per Lenkiją pravažiuoti naktį. Maždaug apie 4 val stabtelėjau pakelėje, snūstelėjau gal valandą. Lietuvoj atsidūrėm apie 7 ryto. Tėvynė pasitiko rūku ir vos 11 laipsnių šilumos. Nemažas kontrastas lyginant su vakariniais 32 laipsniais.
Kaip jau turbūt teko susidaryti įspudį, ši kelionė didesnio pėdsako mano širdyje nepaliko. Vistik yra keletas įsimintinų epizodų ar vietų, kuriuos mielai pakartočiau, tarkim Azovo jūros pakrantė. Bet vien dėl jos taip toli belstis gal ir neverta. Kaikurių vaisių skonis dar ir dabar liko kaip šviesus atsiminimas. Kalnai gražūs, maistas skanus šiltas skaidrus vanduo, geras oras, na ir labiausiai turbūt patiko pats keliavimo procesas nei rezultatas. Galbūt neatsisakyčiau apvažiuoti Krymą dviračiu kaip sakant „laukiniu būdu“. O kas nepatiko… Ai kam čia prisiminti tuos neigiamus dalykus….. Vistik pati kelionė įvyko ir tuo džiaugiuosi.

Liudas Dabkevičius