Ispanija: Kiekvienoj šaly po nuostabų žmogų

Iš pradžių pasiekėm Paryžių, paskui sugalvojom Amsterdamą, galiausiai neatsispyrėm ir Ispanijai. Gal tiksliau ne Ispanijai, o Katalonijai, nes planuotas bent dviejų savaičių pasitrankymas po Ispaniją apsiribojo trim dienom Barselonoj. Ką gi, kitais metasi planai aiškūs.

Jei po Europą, tai tik autostopu. Tik pinigų stygius atitraukė mane nuo interrailo įsigijimo. Galvojau, kad dar šitais metais patranzuosiu, o kitais bandysiu plieniniais bėgiais pasinaudot, bet po šitokios lietuviško interrailo nesėkmės ir kitais metais planuoju tranzuot.
Kelionės priešistorė.
Taigi savaitė prieš kelionę buvau skautų stovykloj (esu skautas apie dešimt metų jau). Per tą savaitę teko šešias erkes iš savęs traukt, todėl neramumo, kad galių susirgt tom visom erkių perduodamom ligom, buvo pilnos kelnės. Be to, kai grįžau iš stovyklos vakare suvimdė ir „sugrąžinau“ visą sočią vakarienę. Liga – pamaniau aš ir tėvai, ir nukeliavom tirtis. Kadangi pirmąjį kraujo mėginį paima iš karto, o kitą po mėnesio, ir tik tada išaiškėja ar aš sergu, man nieko kito nebeliko daryt kaip tik keliaut. Bet keliavimo išvakarėse pasimatavau temperatūrą, kuri pakilo iki 40 laipsnių, todėl nusprendžiau, kad mano kelionei galas. Kitą rytą kaip niekur nieko 36.6. Nudžiugau ir nusprendžiau palaukt savaitėlę ir įsitikint, kad man viskas gerai. Taip po savaitėlės prasidėjo kelionė.
Rugpjūčio 13 diena.
Kadangi kelionė nusikėlė beveik penkiom dienom, tai teko ir kelionės draugę iš vilnietės Evos pakeist į kaunietę Laurą. Taip kad pirmiausia teko nukakt iš Vilniaus į Kauną, o paskui link sienos.
0830 aš jau ant tranzuotojų kalnelio ties Žemaisiais Paneriais. Stoviu aš ir dar vienas vaikinukas. Kažkaip neprailgo stabdymas ir mes jau abu link Kauno riedam. – Kur traukiat? – Aš į Klaipėdą. – Aš į Ispaniją. Atšaunu gan šaltai, nes kažin kaip labai gerai jaučiausi ir visiškai neturėjau abejonės, kad mums nepavyks jos pasiekt. – Oho – atšauna automobilio savininkė bei jos draugė, kurios pačios link Sarema salų keliauja, tačiau tai pirmoji jų kelionė, kai jos pačios vairuoja, o ne stabdo pakeleivingas mašinas. Smagi pradžia.
Artėjam prie Kauno. Šiek tiek pasivaikštau ir aš jau prie IX forto ir ten laukiu Lauros. Ji dar apsipirkinėja ir pėstute nuo didžiojo prekybos centro atkeliaus link forto. Ką gi, teks luktelt. Tuo tarpu prasideda man alergija nuo pievoje augančių augalų, ryju tabletes, pučiu liūlį ir laisvai minutei esant prigriebiu gitarą pabrazdint. Netrukus jau matau Lauros kontūrus. Toli. Bet artėja. Valio! Dar pakulniuojam ir mes plius minus geroj balsavimo vietoj. Sustoja komfortabili mašina važiuojantis iki Suvalkų, mes iš kart įspėjam, kad tik iki sienos mus pamėtėtų, nes stengsimės viena mašina visą Lenkiją prašaut (nežinau ką, bet kažką cituoju: „Geriau 4h ant LT/PL sienos stovėt, nei 4 dienas Lenkijoj strigt“). Vairuotojas – medžiotojas, lekia ten kažkur į Suvalkų girias medžiot. Šiaip visai linksmas, truputį gyvenimo tiesas dėstantis, kartais minimaliai pošlą žodelį pasakantis. Ak, tie vyrai, kuriems per keturiasdešimt:) Visur lyją. Ir labai stipriai. Šiek tiek mintyse keiksnojamės ir viliamės, kad nustos. Pliurpt, mes jau praėjom sieną, aplinkui lyją, bet suradom super vietą – po stogeliu, visas mašinų srautas pro mus suka, vienoj pusėj lengvosios, kitoj fūros. Ma6inu greitis nedidelis. Prisigaminam įvairiausių užrašų: „Italy, Austria, Deutchland, France“, nes įvairių mašinų lekia pro mus. Stringam ilgam. Manau, kad kokiom keturiom valandom. Bet galiausiai sustoja nuostabiai svetinga pora, kuri gyvena Vokietijoj, Veimare. Nuostabu. Vietos ne per daugiausiai, bet įvairių dėliojimų ir perdėstymų metu surandam labai patogią dviejų kuprinių, gitaros ir dviejų žmonių kombinaciją ant neplačios galinės sėdynės. Mašiną vairuoja vokietis, šalia sėdi latvė, kadangi jie nori susituokti abu keliauja iš Latvijos, nes ten teko dokumentus pasiimti. Kai pasakėm, kur keliaujam, mus visą kelią vadino romantikais. Paskui ir sveikuoliais praminė, nes nei rūkėm abu, nei kavos gėrėm, nei mėsos valgėm. Dar klausė, ar tai nėra mūsų povestuvinė kelionė 🙂 Su jais praleidom beveik parą. Kai pravažinėjom Varšuvą, aš buvau jau lūžęs, tačiau Laura paskui pasakojo, kad Lenkijos sostinės labai klaidžiojom ir mus vežusi pora labai susipyko (gal kartais gerai laiku nulūžti :)). Galiausiai sustojom kažkur keliom valandom numigt. Labai nekaip miegojau, nes ėmė skaudėt galvą, jaučiau, kad kyla temperatūra. Labai išsigandau, kad tai gali būti ligos simptomai (žr. Kelionės priešistorė). Bet kai Laura pasakė, kad jei irgi galvelę maudžia, tai šiek tiek nusiraminau (Jei tau blogai – negerai, bet jei ir kaimynui tas pats – viskas normaliai. Lietuvaičių charakteris). (Rugpjūčio 14 diena). Atsikeliu jau važiuojančiame automobilyje, prieš sieną sumąstom išleist turimų zlotų ir grošų – prisipirkom lenkiškų jogurtų, bandelių ir dar neatsimenu ko. Kirtom Vokietijos sieną. Dar pusiaudienis ir mes jau Veimare. Svetingoji pora pasiūlė mums pavalgyt šilto maisto, nusipraust duše. Galiausiai pasisiūlė nuvežti iki artimiausios degalinės (prieš išlipant Laurai dar į rankas įbruko 7 eurus ir dar Daridos). PA-SA-KA. Degalinėj šiek tiek užsibuvom, tačiau nuotaika buvo nuostabi, tai kvailiojom, valgėm, vis įmantriau su markeriu ant kartono dailindavom „France“ užrašą. Viena mašina sustojo, tačiau vairuotojas pasiūlė nuvežti mus į Kiolno pusę, kas mums buvo „šiek tiek“ nepakeliui. Po kokių 3h sustojo autobusiukas, kurio vairuotojas tvirtino, jog mus gali nuvežti iki SanTropezo (juk tai Prancūzijos pietūs !!!). Įsėdom išsišiepę į mašiną ir pradėjom kelionę. Viskas būtų nuostabu, jei tik nebūtų pasikeitę vairuotojo planai pakeliui į Miuncheną. Kadangi nesupratom iš pradžių, ką jis norėjo pasakyti (jis kalbėjo tik vokiškai), todėl praleidom progą išlipti strategiškai palankioj degalinėj. Susivokėm, kad negerai važiuojam, tik po kurio laiko, todėl paprašėm, kad išleistų artimiausioje degalinėje, kuri buvo jau pasukus 180 laipsnių nuo mūsų tikslo. Be to, degalinė buvo nedidelė ir gan toli nuo kelio. Dar bandėm tranzuot/įsiprašinėt į mašinas degalinėj, bet veltui. Nusprendėm eit miegot į netoliese buvusį miškelį. (Rugpjūčio 15 diena).Tik ryte supratom, kodėl iš visų pusių sklido garsai, kurie nepadėjo saldžiai išsimiegot: iš vienos pusės buvo greitkelis, iš kitos kitas kelias, kuriuo važiavo sunkvežimiai ir fūros, ir iš dar kitos – traukiniai, kurie atlėkdami skleidė tik lėktuvams būdingą ūžesį.
Apsikuopėm, pavalgėm, apsiprausėm ir susišukavau. Nutarėm per daug neskubėti, tačiau kur čia nuskubėsi betranzuodamas. Iš pradžių klaidžiojom ir tranzavom trupučiuką kvailoj vietoj (panašiai kaip kokiam Savanorių prospekte su užrašu „Kaunas“ stovėtum – tikimybė yra, tačiau menka.) Vėliau susivokėm ir užėmėm palankesnę vietą. Susistabdėm labai garsiai veikiantį automobilį – kai paspausdavo greičio pedalą, tekdavo net ausis užsikimšti, tačiau vairuotojui buvom dėkingi, nes nuvežė iš nepalankios degalinės į žymiai geresnę. Iškart nukeliavom prie išvažiavimo ir susitikom labai įdomią porą. Tokie visi auskaruoti, skiauteriuoti, dreduoti ir atsipūtę. Labai šauni pora – jų kelionės tikslas – Italija, ten jų draugas nuomojasi butą ir jie keliauja pas jį pasisvečiuot ir pasitūsavot. Mes gražiai paprašom, kad leistų stovėti už jų – jie visai nekreipdami dėmesio neprieštarauja. Dar 15 min. ir sustoja labai lemtinga fūra. Įlipam. Jis iškart įspėja, kad vienas iš mūsų gultų ant lovos ir užsidengtų, nes gali stovėt policija, o jo fūra yra tik dvivietė. Laura taip ir padaro. Artėjant prie išsilaipinimo vietos jis pasako, kad jis suka į šoną, ten susikeis fūromis su savo partneriu ir tęs kelionę, tačiau ne į mums palankę pusę. Mes iššokam iš fūros, prieš mus atsiverią nuostabus vaizdas – aukštas kalnas, kurį dengia rūkas. Palydim žvilgsniu mus atvežusią fūrą, pamojuojam. Laura nusprendžia tą kalną nufotografuot. Taip. O kurgi fotoaparatas. Hm.. Ogi fūroj. O aparato dėkle mobilus telefonas, PASAS, pinigai ir kiti dokumentai. Abu toks LABAI nesmagus jauduliukas užvaldo. Bet gan greit nusprendžiam ką daryt ir Jarka bėga link tos pusės, kurion mūsų fūra nuvažiavo. Nubėgu apie kilometriuką (nenoriu hiperbolizuot, todėl rašau mažybinę forma, nes tiksliai nepaskaičiavau). Vilties ir optimizmo mažai. Keikiuosi neišpasakytai ir galvoju, na, labiau keikiuos nei galvoju. Žiūriu kažkoks italas su fūra kažko laukia. Aš pribėgu prie jo, šaukiu, kad pabandytų su racija (na, fūrose būna) susisiektų su kita fūra, kuri ką tik pravažiavo. Jis atšauna, kad neturi racijos ir negali padėt. Stovių aš prie jo ir vėl keikiuos. Už pusės minutės mus pavėžinęs italas ramiausiai privažiuoja prie mano kalbinto fūristo ir sustoja. ORE! Pribėgu prie jo – šaukiu PASSPORT, PASSPORT LOST. Jis pasikuičia ir ramiu veidu atiduoda dėklą. Net pabučiuot jį norėjau iš laimės, bet apsiribojau tik rankos paspaudimu ir patenkintas nukulniavau atgalios pas Laura. Radau ją atsisėdusią ant kuprinių ir šaltu veidu žiūrinčią į tolį. Dar norėjau pajuokaut, kad neradau (na, kas mane pažįsta, tai žino, kad kartais juodas humoras man patinka), tačiau persigalvojau ir parodžiau, kad visas, ką buvom praradę, pas mus sugrįžo. Dar bekulniuodamas maniau, kad pradėsiu moralizuot, bet nujaučiau, kad nieko iš to gero nebus, nes jei aš būčiau Lauros vietoj nenorėčiau, kad man kas nors ką nors aiškintų. Po ketvirčio valandos mes ir vėl buvome morališkai pasiruošę keliaut. Dabar abiejų pasai – mano slaptoje kišenėje, kad jis būtų visada saugus. Iki kitos sutranzuotos mašinos, t.y. fūros, mes spėjam įsigyt geriamo vandens už 2.35 (tiksliai nepamenu, bet kaina panaši) eurus už 0.66L., pasinervuot, kad nieks nestoja, pakliūt po audra, nusiplėšti lietpalčio kapišoną, bėgt į degalinę gert arbatos. Bet pagaliau mes iš pirmo žvilgsnio mielo (pirmas įspūdis gali būti (ir buvo) klaidingas) italo fūroje, kuris mus vežė daugiau nei 800 km. Dar prieš didžiąją kelionę sustojom fūristų degalinėn užsipilt kuro, atsigert kavos ir pavalgyt. Sustojom, aš iššokau pirmas, o Laura milisekundei užtruko. Pagaliau išlipo ir ji. Trupučiuką išsigandus. Tada sako – mane ką tik bandė pabučiuot. Na, aš nelabai kreipdamas dėmesį nusijuokiau ir kartu nukeliavom degalinėn. Vėliau fūristas pasakė, kad jis gali vežti tik po vieną keliautoją ir paprašė vieną iš mūsų persėsti pas kitą, paskui važiuosiantį fūristą, kadangi Laura visai nenorėjo važiuot su šiuo jaunuoliu, nusprendė sėst pas kitą pagyvenusį. Jei ką – susirašysime, susiskambinsime. Patikimumo mažai, bet ką padarysi.
Galiausiai važiavom per nuostabias Alpes ir per jas nusidriekusias nesuprantamai nutiestas autostradas. Retkarčiais fūros prasilenkdavo ir Laura šypsojosi. Aš taip pat ramiai sėdėjau – gaudžiau gražius kadrus fotoaparatu, grožėjausi kalnais, kurie buvo apsidengę rūku ir lietumi. Vėliau fūristas rodė savo šeimos nuotraukas – todėl vis nesupratau, kodėl jis lindo. Paskui parodė savo vaikų nuotraukas mobiliajame telefone. Taip pat jis nuolat kalbėjosi itališkai su kitu fūristu ir raminausi, kad Laurai viskas gerai. Galiausiai sustojome vienoje degalinėje. Su Laura persimetėm pora sakinių kaip sekasi ir tęsėm kelionę. Paskui aš Lauros vežusios fūros nebemačiau gan ilgą laiką, stengiausi neužmigti, tačiau vis tiek šiek tiek užsnūdau. Galiausiai sustojom aikštelėje, kurioje sustojama sugedus automobiliui. Ir štai tada netikėtai atsivėrė fūros durys ir apsiašarojusi Laura teištarė – lipam čia. Aš iššoku, klausinėju, ji tyli, aš nervinuosi. Kyla nuo pačių blogiausių iki ne tokių blogų minčių apie tai, kas galėjo jai atsitikti. Išsiimam bagažą ir sakom, kad liksim čia. Jie sako NO, NO. Galiausiai jie pradeda atsiprašinėti ir sako, kad kelionę galim tęsti vienoje fūroje. Jie nuveš mus iki tos degalinės, iki kurios ir planavo. Laikas prabėgo greitai, išlipom. Abu vaidino paslaugius ir lyg niekur nieko kišo rankas atsisveikinant. Dar davė vaflių ir limonado, kad parodytų savo draugiškumą. Galiausiai abu apsiraminam. Kritiškai mąstant nieko neatsitiko, tačiau kas be ko situacija sumauta (suš*kta). Vidurys nakties..
Tranzavimas baigiasi, reikia eiti miegoti. Šiek tiek jaučiamės nejaukiai, tačiau greit randam labai smagią giraitę poilsiui. (Rugpjūčio 16 diena). Išsiparpiam, susitvarkom. Mes jau Italijoj, netoli Florencija. Tik saulei šviečiant susiprantam, kad ši degalinė nėra labai gera. Dar geras 4 valandas kepam ant saulės visai mums nepalankioje pozicijoje, nes nelabai susigaudėm kur mes čia esam. Labai nusikamuojam ant saulės. Dar nuolat sustoja policija tikrint pasų ir įspėt, kad neitume į autostradą tranzuot. Galiausiai suprantam kad stovim blogoje vietoje ir ją keičiam. Mums reikalingas kelias labai neparankioj vietoj – iš degalinės, kurioje esame, išsukantis kelias nukreiptas į autostradą, o po 500m mums reikalingas kelias išsuka iš autostrados. Prasikamavom visą dieną toje degalinėje ir tik saulei leidžiantis degalinės darbuotojas pagelbėjo mums – pavežė iki kitos degalinės ir nutransportavo mums reikalinga kryptimi. Tai buvo pati nuobodžiausia diena. Bandėm tranzuot naktį, tačiau sustojo tik viena mašina „paprikolint“ – atseit sustojo mums padėti, bet kai nuėjau pasiimti žemėlapio jie nuvažiavo. Bet buvom per daug pavargę, kad juoktumėmės iš tokio subtilaus humoro. Dar kartą sustojo policija ir patikrino pasus. Tada pasakėm sau STOP ir nukeliavom į kažkokias lysves ieškotis sau tinkamos vietelės nusnūsti. Praėjom pro „obelį“, tada Laura užsimanė „obuolio“, pakėlė jį ir supratom, kad tai – persikas. Nusprendėm kitą dieną praeiti pro šį medelį ir pasivaišinti šiek tiek daugiau. Nežinau kodėl bet bent jau man prieš užmiegant galvoje skambėjo saviveiklos ansamblio Frekenbok dainos. Užmigom. (Rugpjūčio 17 diena). Ryte atsikėlėm nuo aplink esančių medžių šakų karpymo bei laužymo garso. Tai buvo sodo-daržo prižiūrėtojas. Galvojom, kad mus piktai varys lauk, bet jis tik nusišypsojo ir paklausė „Ar mes čia miegojom“ – atsakėm „Si“ ir nukiūtinom link „obels“. Degalinėje pavalgėm, pradėjom taip pat kaip ir vakar nesėkmingai tranzuot. Praėjo daug valandų, tačiau galiausiai sustojo vienas iš šviesiausių žmonių, sutiktų per šią kelionę. Jo vardas VALENTINO. Pagyvenęs vyriškis, gan keistas, barbis – devyndarbis, nors taip ir neišsiaiškinom kuo jis konkrečiai verčiasi. Vos įsispraudėm į jo vairuojamą mažą Fiat Uno, kuriame buvo galybė sūrių, dešrų, gėlių ir dar velnias žino ko. Jis gan gerai šnekėjo angliškai ir iškart pasisiūlė mus nuvežti į Genują, tačiau bekalbant papasakojome, kad iš tiesų keliaujam į Barseloną. Jis šiek tiek nutilo, pagalvojo ir atšovė, kad rytoj su draugais jis taip pat keliauja ten. Mes tik suklapsėjom akutėm ir pasiprašėm vykti su juo kartu. Jis sutiko, tačiau prieš tai reikėjo užsukti pas jo sūnų į Toriną, tada apsilankyti jo namuose ir tik ryt pajudėtume į Barseloną. Spėkit, ar mes prieštaravom.
Keliavom greitkeliu, pravažiavom Genują, tada Toriną. Galiausiai net nepastebėjom kaip pradėjom kilti stačiausiais šlaitais į aukščiausias viršūnes, tada leistis nuo jų. Ir taip daug kartų. Galiausiai sustojom labai smagiame Exilles miestelyje, kuriame ir gyveno Valentino. Visur aplinkui – kalnai. Atsikeli ryte, išeini į balkoną ir prieš tave rūke paskendęs kalnas. Įkvepi drėgnai gaivaus kalnų oro ir pasijunti, kad tu kažkur toli nuo namų, kažkokiame Italijos miestelį pas žmogų, kurį susitranzavai – norisi sau įgnybti, kad įsitikintum, kad tai ne sapnas. (Net širdis apsalo tai atsiminus). Neplanuotai pas Valentino užsibuvom nei daug nei mažai – tris dienas. Jis negalėjo mūsų nuvežti į Barseloną neparodęs Exilles kaimelio grožybių – kalnų, gynybinio forto, bažnyčios, galybės įdomių žmonių. Taip pat nusivedė į baseiną. Teko pasivažinėti su bent penkiais skirtingais mažučiais kaip ir kalnų keliukai automobiliukais. Visi jie atrodė kaip modeliukai, bet visi labai smagūs. Negalima pamiršti paminėti kartu praleistų vakarų karaokė bare, kitų barų, kur viename iš jų barmenas įpylė nemokamo alaus svečiams iš Lietuvos. Tiesa, man dar teko šlifuoti visą medinį vienos pagyvenusios italės balkoną, nes Valentino paprašė padėti, o mes po jo nuoširdžių poelgių negalėjom atsisakyti, nors ir LABAI karšta buvo, bet dabar tikrai gerai jaučiuosi, kad neatsisakėm padėti.
Paskutinį vakarą apsilankėm pas Valentino draugus. Mes pas juos vakarieniavom. Ragavom itališkų makaronų „Farfalle“ (it. drugelis) bei įvairiausių rūšių sūrių. Taip pasisotinę nusifotografavome. Valentino ir jo draugai padovanojo mums knygą apie Exilles, ji parašyta itališkai, tačiau tai puiki galimybė tobulėti;). Dar ilgai netilo diskusijos tarp Valentino ir jo draugų. Ir tik visai naktį mes pajudėjome link Barselonos. Kelionė buvo ilga, tačiau buvo smagu judėti į priekį.
(Rugpjūčio 18 diena). Valentino su savo draugu planavo susitikti apie 60 km nuo Barselonos ir į pačią Barseloną neplanavo keliauti, tačiau net nepaprašytas jis nuvežė mus iki pat Barselonos centro – La Ramblos. Nusifotografavome, atsisveikinome. Buvo šiek tiek ir nesmagu atsisveikinti, nors matėsi, kad tiek mes, tiek jis nuo mūsų pavargo. Paprašėme adreso, kad galėtume jam nusiųsti nuotrauką.
Taigi, aš pirmą kartą Barselonoje, pirmą kartą Ispanijoje. Karšta, todėl iškarto apsiavėme basutes. Pasistiprinome ir nusprendėm eiti pasivaikščioti po La Rambla. Paskui užsukome į turgų. Galiausiai atradome interneto kavinę ir parašėme galybė žinučių į CS ir HC, kad labai skubiai reiktų nakvynės Barselonoje. Pasėdėjom šalia La Ramblos galo esančioje aikštėje su fontanu. Maitinomės, fotografavom, ir šiaip tinginiavom. Dar buvo priėjęs dealeris ir pasiūlė hašišo arbe marihuanos. Tačiau mes atsisakėme. Nusipirkome Sangrijos (La Rambioj esančiame supermarkete litro kaina vienas euras. Ir apskritai tiek turguje vaisiai, tiek maistas supermarkete nebuvo brangus) ir nukeliavome į paplūdimį ieškotis nakvynės vietos. Nakvynė Barselonos paplūdimyje TIKRAI BLOGAS sumanymas, nes naktį ten vyksta išgertuvės, mylimasi, daug valkatų ir šiaip tikrai nejauki atmosfera, todėl negalvokit apie ramų poilsį. Labai apsidžiaugėm, kai Jaume iš CS parašė žinutę, kad gali priimti mus nakvoti. Ir net pasisiūlė pats atvažiuoti mūsų pasiimti. JYYYHOOO!
Taip visai netikėtai apsilankėm pas Jaume. Jis įspėjo, kad jo mažame butelyje svečiuojasi keturi vokiečiai, sūnus, jis bei vienas kanadietis.
Jaume išties DRAUGIŠKAS. Tik pasidėjome daiktus ir išgirdome – „Are you tired? Do you want to go to party?“ Atsakymas buvo „No. Yes“. „Take few beers and let‘s go“. Ir fiesta iš tikrųjų buvo nepakartojama. Visas kvartalas šventė. Kiekviena gatvė skirtingai pasipuošus. Kiekvienoje gatvėje karaliauja ar tai jazz kolektyvas, ar tai reggae ansamblis, ar tai rock grupė, ar tai dj keičia plokšteles ir visur žmonių – tiršta. Smagybės tęsiasi. Gan greitai mes apsisukom toj fiestoj, matyt, labai daug noro nebuvo tęst pasilinksminimo iki paryčių. Galiausiai sugrįžom namo. Labai įdomiai atrodė, kai jis vidury nakties nusprendė mums pripūsti čiužinį miegojimui. Teko tai daryti koridoriuje kokią 3 valandą nakties.
(Rugpjūčio 19 diena). Atsikėlėm su visais. Tada Jaume visiems nupasakojo ką reikėtų aplankyti, išdalino žemėlapius ir išlydėjo mus po miestą, sakė, kad pats keliauja darban ir tik vakarop grįš. Taigi buvo suplanuotas ramus pasivaikščiojimas po Barseloną – paplūdimys, Sagrada Familia, Guell parkas ir dar ta pati La Rambla. Nukeliavom iki centro su metro, paskui pasukom link paplūdimio, pakeliui galybes fotografavom – papūgos, prieplaukos laivai ir žuvys, žmonės. Paplūdimio vaizdas dieną kardinaliai skiriasi nei naktį. Žmonių gausybė. Kadangi nėra nudistų paplūdimio, tai merginos nesivaržydamos deginasi nuogos čia pat, nesižvalgyt pripratau tik po kurio laiko:) Galiausiai ir patys nusprendėm vandeny pamirkt. Man teko galimybė padaryti tai pirmam. Vanduo – drungnas, sūrokas, bet bangų stiprumas iškart paguldė mane ant žemės. Labai greitai gilėja ir kadangi nelabai jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, tai ėjau iš vandens lauk. Paskui aš saugojau daiktus, o Laura mėgavosi Viduržiemio jūros vandeniu. Galiausiai apsiprausėm sūrumą ir patraukėm pėsčiomis link Gaudi šedevrų. Manau, kad savo įspūdžių apie Gaudi darbus nevardinsiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad patiko ir manau, kad yra priežasčių vadinti jį neeilinių. Taip pravaikščiojom visą dieną ir sutemus grįžom namo. Begaminant vakarienę Jaume paklausė ar buvom prie dainuojančių fontanų. Nors ir pasakiau, kad mačiau panašius Prahoje, tačiau jis paprašė išjungti viryklę ir nusivežė mus pasižiūrėti. Atvažiavome pačiu laiku. Vandens, muzikos ir spalvų derinys – labai gražus.
Grįžę namo užbaigėm gaminti valgį (mes gaminome makaronus), Jaume savo ruoštu ištraukė įdomios ispaniškos sriubos gaspacho, kurią reikia valgyti šaltą, tiesą, mes ją gėrėm, o ne valgėm:). Taip pat paserviravom sangrijos, kuri buvo tikra atgaiva sielai ir kūnui po tokių dienos pasivaikščiojimų.
Kitą rytą (Rugpjūčio 20 diena) nusprendėm, kad gilyn į Ispanijos pietus lįst nebeturim laiko, nes nespėsim grįžti Lietuvon. Todėl nusprendėm patraukti link namų per kokią nors vieną Europos valstybių sostinę. Apsistojom ties dviejomis – Paryžius, Amsterdamas. Laura norėjo į Paryžių, o aš – į Amsterdamą, bet galiausiai, kai mano pusbrolis, gyvenantis Paryžiuje, neatrašė, kad galėtų suteikti pastogę, be to, ištranzavimas iš Paryžiaus gan keblus, nutarėm traukti link Amsterdamo, nes ten lyg ir turėjom kur apsistoti nakčiai bei ten turėjome pasimatyti su galybe draugų bei draugių iš Lietuvos.
Pakeliui į Amsterdamą patyrėme dar daug nuotykių – aplankėm ir perėjom beveik visą Andorą pėsčiomis (Rugpjūčio 21 diena), pamatėm kaip ties Andoros/Prancūzijos siena ganosi karvės ir kai jos užsimano pasiganyt kitoje kelio pusėje, jos ramiausiai kertą kelią, kuriame vyksta intensyvus eismas, susitranzavom mašiną, kurios vairuotojas prieš mus įsileisdamas paklausė ar neturime peilių, atsakiau, kad turime, bet tik konservų atidarymui, naktį apturėjome visai nejaukų traškesį aplink mus, nes miegojome tankiame miškelyje ir išgirdęs traškėjimą pakėlęs galvą lyg pamačiau, kad kažkas su žiebtuvėliu pasišvietinėjo kelią iki mūsų (baimės akys didelės), bet paskui blaiviai pagalvoję supratom, kad tokį traškesį gali nebent paukštis sukelti, ir nutarėm ramiai miegot (Rugpjūčio 22 diena), ryte strigome pusdieniui prieš Tulūzą esančioje degalinėje, tačiau per kitą pusdienį su porą mašinų pasiekėm Angers miestą, taip pat mums pasiūlė nakčiai apsistoti rūkantis gandžą ir valgantis makdonaldo produkciją šuolių kartimi treneris, kuris vos tik išgirdęs, kad man patinka reggae muzika iš bagažinės ištraukė didelį kompaktų dėklą su vien reggae kompaktais ir leido juos visą kelią. Šiaip labai teigiamas vaikinas. Dar prieš pasiūlydamas nakvot jo namuose jis užsiminė, kad neseniai išsiskyrė su savo mergina. Vos tik atidarę jo buto duris išvydome kaip gyvena tikri viengungiai – kojines, rūbus, maistą buvo galima surasti visur, išskyrus tiems daiktam skirtas įprastas vietas. Užsimaniau į tualetą ir kaip tik šeimininkas buvo išvykęs į makdonaldą pavakarieniaut, tad pačiam teko ieškoti patalpos, kurios man reikėjo. Atidarau vienas duris – vonia, praskleidžiu užuolaidėlę – gandžos krūmas, kitos durys vedė į tualetą. Visas jo butas iškabinėtas Bob Marley and Wailers nuotraukomis, taip pat galybė vaizdų iš Maroko, gausybė kompaktų, žurnalų, knygų reggae tematika. Visą vakarą žiūrėjom įrašytus reggae koncertus. Ką gi išties smagus vakaras ir žmogus. (Rugpjūčio 23 diena) Ryte atsikėlę radom visą stalą nukrautą vegetarišku maistu, nes vakare atsisakėm makdonaldo maisto. Po visų šitų gerybių jis net nemirktelėjęs nuvežė mus į degalinę, kad ramiai tęstume savo kelionę.
Po keliolikos minučių mes jau sėdėjom pas kitaodį fūristą iš Belgijos ir keliavom Olandijos pusėn. Pats vairuotojas pirma kartą paėmė tranzuotojus. Jis pats nesuprato kodėl būtent taip padarė šį kartą, bet blogo nusistatymo prieš tranzuotojus neturėjo. Su juo keliavom labai smagiai – išsiaiškinom, kad jis – architektas, kurį laiką net dirbo pagal specialybę, užsidirbo pinigų, nusipirko fūrą ir dabar dirba fūristu ir tai jam atneša didesnę materialinę gerovę nei architekto darbas. Taip pat jo žmona ir brolis (o gal pusbrolis) dirba fūrų vairuotojais. Pati fūra išties komfortabili ir naujoviška – mp3, DVD grotuvai, televizorius ir gprs navigacijos sistema. Nukeliavom su juo iki paskutinės degalinės prieš Paryžių. Labai gera tranzuotojam vieta. Degalinė – milžiniška, fūrų aikštelė – taip pat ir visi automobiliai išvažiuoja per vieną išvažiavimą, todėl patogu juos tranzuot. Kol Laura apsisuka degalinėj, pro mane pralekia dvi fūros su olandiškais numeriais – Olandija jau taip arti.
Vos atkulniavus iki tranzavimo vietos iškart (Laura net nebuvo spėjus kuprinės nusiimti) sustoja lenkiška fūra. Jis važiuoja link Lille miestelio, gal net toliau link Olandijos. Apsidžiaugiam, tačiau dideli kamščiai Paryžiuje stabdo mūsų keliavimo greitį, kadangi fūristam po kažin kelių valandų reikia sustoti ilsėtis, tai reiškia, kad net galim nepasiekti net Lille miestelio.
Vairuotojas gan draugiškas, pošlas, bet sausainiais pasidalino:) Keliolikai kilometrų likus iki mūsų sustojimo pradėjo lyti, todėl visai nesidžiaugėm. Vos išsiropštę iš fūros nukeliavom prie išvažiavimo. Šaltai drėgnas oras ir švilpiančios pro šalį mašinos visai nepakėlė nuotaikos. Po keliasdešimt minučių nutarėm keliaut pavalgyt į degalinę. Velnias, kainos – kosminės. Na,bent jau tikrai ne lietuvaičių studenčiokų kišenei. Taigi teko pasitenkinti avižiniais dribsniais su pienu, o Laura nutarė sukirsti porą puodelių buljono. Truputį atsigavę nuslinkom iki išvažiavimo, apsirengėm šiltai, užsisegėm atšvaitus ir nutarėm tranzuot visą naktį. Po mažiau nei pusvalandžio sustojo apynaujis automobilis ir nors vairuotojas nevažiavo į Amsterdamą, mus vis tiek iki ten nuvežė, užrašė telefoną ir sakė skambint iškilus bėdai.
Taigi 3-4h nakties, o mes pačiam Amsterdamo centre ir, kol neturim priėjimo prie interneto, tol neturim jokių kontaktu su StanDaMan iš CS. Kadangi norom nenorom snustelėjome mus vežusioje mašinoje nusprendėm pasivaikščioti po Amsterdamą visą naktį. Labai keista buvo matyti ištuštėjusį miestą, kai atsimeni jį gausų įvairiausių kultūrų atstovų, nuolatinį dviračio skambučių skambėjimą ir raginimą trauktis šalin, turistų, balandžių ir dar daug visko. Galiausiai pasiekiame Dam aikšte. Neseniai ten vyko koncertas, nutariam atsisėsti ant čia pat žiūrovams skirtų suolų, išsitraukiu gitarą, pradedu groti ausiai mielą bliuziuką, dar randam Amsterdamo žemėlapį, išgirstam lietuviškos kalbos, tačiau patingim, pasidrovim prieit arčiau ir užkalbint. Paskui mus užkalbina kitaodis ir, kai pasakėm, kad esam iš Lietuvos, jis iškart prisiminė, kad turi ten pažįstamą, kažkodėl nejaukiai pasijutę mes nutraukėm kalbas ir nutarėm eiti užkąsti. Pavalgę dar pasitrynėm po miestą ir patraukėm toliau nuo centro. Pradėjus krapnoti lietui nusprendėm atsisėsti ant laiptų šalia didelių durų. Pats namas buvo restauruojamas ir statybininkų pastatyti metaliniai pastoliai suteikė mums šiokią tokią priedangą nuo lietaus ir vėjo. Vėl išsitraukiau gitarą, pradėjau groti, akys merkėsi, atsisukau į Laurą – miega, aš irgi visai norėčiau, tačiau tokiu atveju mūsų daiktai tampa lengvu grobiu nesąžiningam praeiviui, todėl vis badžiau vyti mieguistumą šalin. Galiausiai užsimaniau į tualetą didelio reikalo. Ir labai stipriai. Aplink lyja. Akys užkliūva už netoli stovinčio biotualeto. Nubėgo, pabandau atidaryt. Užrakinta. Susirandu peilį ir nubėgu pabandyt atrakint. Pavyko. Grįžtu. Lietus pilt nenustoja. Galiausiai dingteli minti, kad galima miegoti biotualete. Kaip esantys tokioj nepavydėtinoje padėtyje biotualetas atrodo kaip penkių žvaigždučių viešbutis. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Stop. Dar reikėjo išmokti nuleist vandenį, nes ten kažkaip labai keistai, visai kitaip nei Lietuvoje eksploatuojamuose biotualetuose, tai reikėjo padaryti. Viskas gerai, pasitiesiam kilimėlį, užsiraišom įėjimą su virvute, jei kas norės brautis, apsiklojam miegmaišiu. Šilta. Gera. Aplinkui beprotiškai lyja.
(Rugpjūčio 24 diena) Labai anksti ryte prabudau kelis kartus, nes į biotualeto stogą kalantis lietus skleidė skardų garsą. Bet dar tingėjom keltis ir stengėmės numigti, tačiau, kai į biotualetą pradėjo belstis žmogus ir energingai atlapoti duris, o galiausiai tepasakęs „Hello“ dingo kaip į vandenį, nusprendėm keliaut. Tiesa, anksti ryte gavau žinutę, kad į Amsterdamą draugų neatkeliaus, nes jie patys nežinodami įsigijo netikrus interrail bilietus ir juos kontrolė sustabdė ties Varšuva. Nuotaika subjuro, nes nebuvo galimybės ramiai po miestą pasivaikščioti, nes stipriai lijo, nei su draugais kažkur pasėdėti negalėjom, nei turėjom nakvynę kitai nakčiai. Galiausiai apsigaubėm lietpalčiais ir nukeliavom iki centrinės stoties ieškot daiktų saugyklos. Pakeliui dar aplankėm interneto kavinę ir ten parašėm galybę laiškų į CS ir HC. Ir tik pasiekus centrinę stotį mums paskambino StanDaMan ir mes susitarėm, kad galėsim pas jį nakčiai apsistoti, tačiau jis vis primindavo, kad atsivežtume gandžos pas jį. Šiek tiek nuotaika normalizavosi, lietus nustojo lyti. Užsukom ir į coffeeshopą pasižvalgyti ir šiaip pasivaikščiojom po apylinkes. Staiga kažkas pokšt į šoną, tik atsisuku – SVEIKAS! O gi ten Gedas. Abu šypsomės, jis kažką nerišliai kalba, jam po poros valandų traukinys į Italiją – nutarė paplūdimyje pagulėt, pailsėt, bet dar susitarėm susitikt Damo aikštėj po valandėlės ir išsiskyrėm. Tiek mes jį ir tematėm, nes taip ir nesusitikom, t.y. jis neatėjo.
Vakarėjant traukėm link StanDaMan buto, kuris buvo šiaurinėj Amsterdamo daly esančiame studentų bendrabutyje. Jis mus įsileido, paprašė gandžos, tada žiūrėjom daug filmų, Stan daug ir nerišliai kalbėjo, dar pavalgėm ir nusprendėm eiti gult. (Rugpjūčio 25 diena) Atsikėlėm, nusiprausėm, paklausėm ar dar naktelę galėsim praleisti pas jį, tačiau jis purtė galvą ir sakė, kad pas jį jau atvažiuoja kiti keliautojai. Ką gi, trauksim namo. Tačiau dar prieš tai „apsishopint“:)
Taip kulniuojant nuo parduotuvės iki parduotuvės pasiekėm tranzavimo vietą. Šiek tiek lukterim ir mes pakeliui į Vokietiją, tačiau jiems reikėjo nusukti nuo mums tinkamo E30 kelio, todėl paprašėm mus išleisti paskutinėj degalinėj prieš jiems nusukant iš kelio. Degalinė tranzavimui ypač naktį netiko, todėl pavalgėm ir susirangėm į miegmaišius. (Rugpjūčio 26 diena). Ryte nutarėm išsimiegot iki valios – skubėt reikėjo, bet negreitai:) Tada pastebėjom netoli mūsų tranzavusią porelė. Netrukus mergina artėjo prie mūsų. Priėjo, „Where are you from?“, „Lithuania“, „Labas“ 🙂
Pradėjom kalbėtis su tautiete – juos pagavo su tais pačiais interail bilietais dar nepajudėjus iš Amsterdamo, todėl keliauja namo. Paprašė markerio, mes pasiūlėm savo užrašus, tačiau pasakėm, kad, kai susitranzuos, paliktų juos, nes jie mums bus reikalingi. Kol susiruošėm keliaut mūsų draugai seniai važiavo su pakeleivingu automobiliu. Mums sekėsi gan prastai, bet sustojo fūra iš Airijos, tik pribėgom ir iškart šiaulietišku akcentu buvo pasiteirauta ar mes iš Lietuvos, tada šokom į fūrą ir patraukėm iki buvusios Olandijos/Vokietijos sienos. Kadangi šiandien sekmadienis, tai fūrom negalima važiuoti per Vokietiją, tačiau apie 22h jos visos pajudės, todėl fūristas nusprendė, kad mums geriau tranzuoti ten. Vajėj. Strigom ten ilgam. Ne kokia vieta tranzavimui, be to, nuolat keitėsi oras – tai lijo, tai saulė švietė, todėl daug laiko atėmė bėgiojimas nuo tranzavimo vietos iki vietos po stogu. Galiausiai nutarėm pailsėt – Laura nekaip jautėsi, todėl iš pradžių atsigulė ant kilimėlio, o tada neatsispyrė ir įsirangyt į miegmaišį. Aš tuo tarpu žongliravau, grojau gitara, valgiau. Šiek tiek tranzavau. Buvo sustojusi mašina, tačiau, kai pamatė, kad mes dviese, kraipė galvą į šonus ir parodė, kad nėra vietos dviem. Galiausiai Laura atsikėlė ir pro mus pravažiavo automobilis, tačiau mes buvom užrašę, kad traukiam link Berlyno, o jis ten nevažiavo, po minutės tas pats automobilis atvažiavo dar kartą – sako, na, negaliu jūsų nepaimt, nes turiu visą tuščią automobilį, o jūs čia vieni tranzuojat.
Įsišnekėjom ir išsiaiškinom, kad abiem pakeliui iki Hanoverio (kartais žmonės nesupranta, kad užrašas iki Berlyno kartu reiškia ir iki Hanoverio – na, ką padarysi). Vairuotojas – draugiškas, kilęs iš PAR, pats keliautojas ir apkeliavęs Italiją bei Graikiją. Su šiuo vairuotoju išvysčiau savo asmeninį ir šios kelionės didžiausią greitį – 220km/h (gal ir nieko įspūdingo, bet man tai buvo įsimintina). Galiausiai įsismarkavo lietus, todėl greiti sumažėjo. Lietus nedžiugino mūsų, bet kol sėdėjom mašinoj – tol jautėmės gerai. Pasiekus arčiausiai Hanoverio esančią degalinę atsisveikinom ir iškart nukeliavau per fūras paklausti ar kas nors galėtų paimti du žmones iki Lietuvos arba Lenkijos. Fūrų buvo, bet nei viena negalėjo vežt dviejų žmonių. Tik begrįžtant pamačiau Laurą mojančią ranka. Pribėgęs pamačiau, kad yra mašina iki Lenkijos, kurioje yra vietos. Abu laužyta slavų kalba paprašėm vairuotojo, kad nuvežtų iki Lenkijos. Nors ir nenorėjo, net iš pradžių mus ignoravo, galiausiai priėmė mus į savo automobilį. Kelionėje neišėjo niekaip bendrauti, nes jis mokėjo tik lenkiškai. Po kelių valandų jau stovėjom už Lenkijos sienos su užrašu LT. Po minutės sustojo fūra ir autobusiukas. Fūra galėjo vežti tik vieną, o autobusiukas abu. Taigi sėdome į autobusiuką ir dardėjome link Lietuvos. Kelionė užtruko iki kitos dienos 18 valandos vakaro su nakvyne ir stojimu pavalgyti. Tik kirtę Lenkijos/Lietuvos sieną nukeliavome prisimint lietuviško alaus skonio. Tai tapo net savotiška tradicija, kuri man visai patinka:)
Pakeliu į tranzavimo vietą susitikom du čekus, jie paklausė ką reikėtų pamatyti Lietuvoje, atsakėm – Vilnių, Trakus, Nidą. Jie dar paminėjo Kryžių kalną. Dar šio bei to paklausė apie tranzavimą, davėme keletą patarimų ir išsiskyrėme. Po poros valandų jau sėdėjome automobilyje į Kauną, ten vėl mus persekiojo interrail šmėkla – tėvai vežėsi sūnų iš Varšuvos, nes jį ten pagavo su tais pačiais padirbtais bilietais.
Kaunas. Lauros kelionė baigėsi, o man dar liko nusigauti iki Vilniaus. Bet tai nutariau atidėti rytdienai. O kolkas mėgavausi karštas dušu. Sotūs pietūs. Minkšta lovą. Išsiparpimas iki vidurdienio. Kelionė traukiniu. Namai.
P.S. Tai buvo pati geriausia kelionė per visą mano trumpą nugyventą gyvenimo tarpsnį.
P.S.S. Ačiū Laurai.