Seišeliai – truputis egzotikos už patrauklią kainą

Kadangi šių metų pradžioje pavyko gan nebrangiai nukeliauti į Maldyvus, pagalvojome, ar tai atsitiktinumas, ar galima nuolat keliauti po tokias egzotines šalis pakankamai nebrangiai. Todėl šių metų lapkričio mėnesį padarėme eksperimentą Nr.2, tik šiemet keliavome jau keturiese t.y. visa šeima – 2 suaugę ir 2 vaikai paaugliai. Kelionės tikslas – Seišeliai.
Pirmas žingsnis – susirasti skrydžių laikus ir kuo pigesnius bilietus. Tam į pagalba mums ateina internetiniai puslapiai www.ryanair.com ir www.skyscanner.net. Optimalus (pigiausias) maršrutas Vilnius-Roma-Adis Abeba-Mahe ir atgal. Nuo lapkričio 8 iki 24 dienos. Bandome suderinti laikus tarp skrydžių. Į priekį laikai susidėlioja puikiai, atgal tenka praleisti dvi nakvynes Romoje, bet tai, mano manymu, yra privalumas, o ne trūkumas, nes turime galimybę vienos kelionės metu pamatyti dvi vertas dėmesio šalis. Bilietas žmogui su visais mokesčiais ir skrydžiais pirmyn ir atgal gaunasi 2400 lt.
Antras žingsnis – nakvynių paieška. Tradiciškai puslapiai www.booking.com, www.holidaylettings.co.uk ir www.tripadvisor.com . Dar užmetam akį į www.airbnb.com . Mūsų pasirinkimas „Fran‘s holiday cottage“ (www.fransholidaycottage.com). Puikus 5 miegamųjų vietų namukas ant kalvos su vaizdeliu į Indijos vandenyną. 2 miegamieji su kondicionieriais, svetainė, virtuvė, atskira vonia. Kaina 12 nakvynių 900 eurų arba 3100 lt (žmogui para keliaujant keturiese gaunasi 65 lt).
Trečias žingsnis – draudimai. Šeimai jis kainuoja 230 litų visai kelionei. Vizų nereikia, skiepų nereikia (tačiau skiepų pasą rekomenduojama pasiimti, nes oro uoste gali paprašyti parodyti).
Bazinis kelionės paketas paruoštas.
Kelionė prasideda Vilniaus oro uoste. Po 3 valandų nusileidžiame Romos Ciampino oro uoste. Kadangi kitas mūsų lėktuvas išskrenda po 9 valandų ir iš Fiumicino oro uosto, laiką išnaudojame pasivaikščiojimui po Romos centrą. Iš Ciampino oro uosto autobusu (Terravision) už 4 eurus žmogui nusigauname į Termini traukinių stotį, kur daiktų saugojimo vietoje paliekame visą savo mantą (5 valandom tai kaštuoja 15 eurų) ir keliaujame į Romos centrą. Nuo Termini stoties labai patogu pasiekti lankytinas Romos vietas, be to turime galimybę apžiūrėti pasirinktą viešbutuką, kuriame apsistosime grįžę iš Seišelių. Viešbutukas kontrolę praeina, atšaukti užsakymo per www.booking.com nereikia. Vakare Termini stotyje sėdame į autobusą, vežantį į Fiumicino tarptautinį oro uostą (6 eurai žmogui)ir jį pasiekiame po valandos. Įspėjame visus keliaujančius Romoje su „Terravision“ autobusu į Ciampino ar Fiumicino oro uostus: jei įsigijote bilietus, tai dar nereiškia, kad jau turite vietą autobuse. Prieš išvažiuojant autobusui, kasose dar reikia gauti taip vadinamą „boarding pass“, be jo į autobusą neįleidžia, nes bilietuose nėra parašytas išvykimo laikas. Patys matėme, kaip kontrolierius neįleido žmonių į autobusą , nors jie turėjo bilietus. Nesuprantu aš tokios dvigubos sistemos.
Kitas persėdimo punktas – Adis Abeba. Kadangi skrendame naktį, tai bandome pasnausti (kiek įmanoma). Skraidina Etiopijos avialinijos. Lygis aukštas: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Nusileidę Adis-Abeboje, turime laukti 4 valandas kito skrydžio, jau į galutinį tašką. Kadangi skrydis iš to paties terminalo, jokiu vizų nereikia. Oro uostas paprastas ir nejaukus: prirūkyta, prišiukšlinta, tualetai primena tarybinius laikus, terminaluose chaosas, žodžiu jaučiasi tikra Afrika. Skrydis vėluoja, oro uosto darbuotojai visus žmones iš numatytų skrydžio vartų išvaro į kitus, visi lekiame. Gerai, kad spėjame susigaudyti; lėktuvas skrenda pustuštis (apie 20 žmonių). Tas pats nutiko ir grįžtant, tik tada jau lakstė 200 žmonių, nes lėktuvas buvo pilnas. Žodžiu, kaip supratome, čia ne atsitiktinumas, o kasdienybė. Dar viena keistenybė šiame oro uoste: gavęs bilietą, prie įlaipinimo vartų turi pažymėti jį spalvotu rutuliuku, kuris rodo įlaipinimo eiliškumą , kas pirmas sės į lėktuvą. Bet ta sistema visiškai neveikia, niekas nežiūri kelintas tu esi ,visi lipa per galvas, bijo nespėti. Todėl jau lipant į lėktuvą būtinai paklauskite, ar tikrai jis skrenda ten, kur jums reikia.
Na žodžiu, sėdame į savo reisą ir po 3 valandų skrydžio leidžiamės Mahės salos sostinėje Viktorijoje. Mus pasitinka 31 laipsnio karštis ir drėgmė. Oro uostas turbūt mažesnis už Palangos, paprastutis ( praktiškai visas lauke), jokių eilių, didelių srautų nėra (vėliau išsiaiškinome, jog Seišeliai riboja turistų skaičių, apie 100 tūkst. per metus), todėl labai ramiai ir lengvai praeiname pasų kontrolę. Prie išėjimo jau laukia mūsų apartamentų šeimininkė Sabrina. Buvome su ja susitarę, jog mus pasiims iš oro uosto, kol gerai nepažįstame salos. Paslauga kainuoja 15 eurų. Jei kas nori keliauti su taksi, tai kaina nuo oro uosto apie 30-35 eurus. Jei tiksliai žinote, kaip nusigauti iki savo apartamentų, galite važiuoti ir autobusu. Autobuso bilietas 5 rupijos , nesvarbu, kokioje stotelėje išlipsi. Važiavimo grafiko nieks nežino, todėl pirmom dienom gal ir sudėtinga susigaudyti, tačiau vėliau , susipažinus su sala, tai pats pigiausias būdas keliauti. Susikrauname daiktus į mašiną ir lekiame į mūsų laikinus naujus namus. Kadangi kelionė trunka 20 minučių, dairomės pro mašinos langus. Pirmasis įspūdis neblogas: žaluma, mėlynas vanduo, kalnai, namukai… žodžiu, egzotika.

Pats kelias labai vingiuotas ir visą laiką eina palei vandenyną, todėl vaizdai tikrai gražūs. Eismas priešingos pusės nei mums įprasta, angliškas variantas.
Atkeliaujame į savo naujus namus. Mus pasitinka visa Sabrinos šeima: vyras Jose ir trys vaikai. Aprodo apartamentus. Jaukus namukas privačioje valdoje, šalia šeimininkų namo, su dviem lauko terasom ir giedančiais paukščiais. Namukas labai tvarkingas, servisas aukščiausios klasės: patalynė, rankšluosčiai keičiami ir drabužiai skalbiami kasdien. Be to, visa tai jau įskaičiuota į nuomos kainą. Viduje kaitros nejusti dėl esančių kondicionierių ir ventiliatorių. Virtuvėje stovi elektrinė viryklė, duonos skrudintuvas, mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, vaflinė, yra lygintuvas. Svetainėje televizorius, muzikinis centras. Rozetės tinkamos visokiems kištukams: ir europiniams, ir amerikiniams. Pasirūpinta viskuo: ant valgomojo stalo pastatytas didžiausias krepšys su vaisiais ir daržovėmis (pomidorai, agurkai, paprikos, kopūstai, bananai, papajos, salotos…), šaldytuvas pilnas gėrimų (alaus, vyno, sulčių, limonadų, geriamo vandens, pieno) ir džemų. Pirmom adaptacijos dienom esame aprūpinti viskuo. Sabrinos vyras Jose yra stambus salos ūkininkas (ferma vadinasi JO-JO), todėl vaisių ir daržovių nepritrūkstame visu atostogų metu ir visa tai už dyką…net nepatogu, siūlome susimokėti, bet šeimininkas atsisako.

Išsiaiškiname, jog Jose tėvai kilę iš Šveicarijos, tačiau jis pats Europoje niekada nėra buvęs. Saloje ūkininkauja ir jo broliai, ir seserys – giminės biznis. Savo vaisius ir daržoves jie tiekia avialinijų bendrovėms, viešbučiams ir kruiziniams laivams. Sabrinos verslas yra „Fran‘s holiday cottage“ apartamentų nuoma. Šioje srityje ji sukasi tik pirmus metus, todėl dėl poilsiautojų labai stengiasi. Kalba jie anglų ir prancūzų kalbomis, bei savo vietine kreolų kalba. Vietinė kalba kaip oficiali įteisinta tik 1981 metais ir skiriasi nuo kreolų kalbos, naudojamos Karibų salose.
Pati šalis nedidelė – 80 tūkstančių gyventojų. Nepriklausomybę nuo Anglijos atgavo 1976 metais, bet nė karto nedalyvavo jokiame kare, todėl , kaip pasakojo Jose, paskutiniu metu labai daug arabų šalių gyventojų perka žemės sklypus ir statosi čia namus, norėdami turėti vietą, kur galėtų ramiai gyventi, jei arabų pasaulyje išplistų neramumai. Nuo arabų neatsilieka ir rusai, todėl žemė ir nekilnojamas turtas smarkiai brangsta. Mūsų pasirinkta sala Mahe yra didžiausia šalies sala su sostine Viktorija. Pačioje Viktorijoje gyvena apie 10 tūkstančių gyventojų, su priemiesčiais – 24 tūkstančiai. Salos dydis 30km išilgai ir 8 km skersai. Patiems vietiniams sudarytos puikios sąlygos nedirbti, o jie dirbti ir nenori . Juodus darbus dirba žmonės iš Bangladešo ar Filipinų. Vietiniai užsiima žūkle ir turizmu, bet , kaip supratome , daugelis iš viso nenori dirbti. Didelė problema yra alkoholis ir narkotikai. Santvarka beveik socialistinė: užkrauti mokesčiais tuos, kurie uždirba , ir šelpti tuos, kurie nedirba. Su 80 tūkstančių gyventojų tai neblogai pavyksta, nes , kai pamatėme, kokius socialinius būstus valstybė stato „negalintiems“ įsigyti, tai panorome ir mes ten apsigyventi. Trijų kambarių naujas būstas socialiai remtiniems kainuoja apie 0,5mln rupijų arba 120 tūkstančių litų, išsimokėtinai per 25 metus, t.y. 400 lt į mėnesį. Tik gaila, kad turistams už tokią kainą neparduoda .
Pirmas dvi dienas skiriame adaptacijai ir susipažinimui su vietove. Paplūdimys yra pakalnėje už kelio. Pirmas vaizdas nesužavėjo: paplūdimys paprastas, ne toks, kaip atvirukuose, bet maudytis galima. Mėtosi šiukšlės ir stiklai. Atgal reikia “pumpinti“ į kalniuką, grįžtam visi šlapi nuo prakaito.

Šalia namų yra kelios parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti būtiniausių maisto produktų, kainos kaip Lietuvoje, tik alus brangus (0,28ltr vietinio alaus buteliukas apie 5,5 lt).Žodžiu , kainos nesikandžioja. Šalia dar aptinkame nedidelę kepyklėlę, kur kepa nuostabius tortus, pyragus, pyragėlius, visada viskas šviežia, pasirinkimas didelis. Vėliau, kai išsinuomojom mašiną ,visada išvažiuodami keliauti apie salą, prisipirkdavome visokių bandelių. Vakare einame pasižiūrėti veiksmo gatvėje, nes judesys saloje prasideda maždaug nuo 17 val. -ir vietiniams dieną karšta. Vaikštinėdami krantine randame kioskelį ant ratų, panašų į mūsų kebabines. Maistas: vištienos karis, žuvies karis, skrudinta vištiena, ryžiai, makaronai. Porcijos kaina 40-50 rupijų (10-12 litų), sėdi sau lauke, žiūri į vandenyną…kaifas. Nudžiungame, kad badu nemirsim. Mokėti galima ir rupijomis, ir eurais visur, todėl nebūtina keisti daug pinigų. Galima oro uoste išsikeisti 500 rupijų, pirmomis dienomis pilnai užteks. Parduotuvėse euro ir rupijos santykis 1:16, bankuose 1:16,5.Mes , kad būtų lengviau ir greičiau, skaičiuojame santykiu 1litas – 4 rupijos (realiai jis 1:4,5).
Sabrina pataria, kur rasti gražių paplūdimių ir kitų lankytinų vietų. Gauname žemėlapį, pasižymim vietas, kurias reikia aplankyti. Sutariame , jog nuo pirmadienio nuomosimės mašiną automatine pavarų dėže (kalnai ir kitos pusės eismas). Kaina 36 eurai parai, pradžiai pasiimam 5 dienom, vėliau prasitęsiam dar 3. Sekmadienis. Salą apžiūrėti pradedame nuo garsiausio Mahės paplūdimio „Beau Vallon“. Jį pasiekti planuojame autobusu, o ( kokia sėkmė) Sabrinos vyras pasisiūlo iki jo mus pavėžėti . Pakeliui Jose trumpai papasakoja apie savo šalį ir salą, mes išsiklausinėjam, kur ir už kiek būtų galima aplankyti kitas salas ir Mahės įdomiausias vietas, ką galima pamatyti sostinėje Viktorijoje. Nuveža jis mus dar į „Edeno salą“. Tai dirbtinė sala su moderniais apartamentais, jachtų prieplaukom ir prekybos centrais.

Pravažiuojam pro Viktorijos centrą, autobusų stotį, kurios mums prireiks grįžtant atgal ir kalnų serpantinais nulekiam į Beau Vallon. Po pirmos pažinties su mūsų vietiniu paplūdimiu, šis– na pagaliau tai, ko ir tikėjomės: žalsvai žydras vandenynas, baltas smėlis ir nuostabūs vaizdai.

Jose mus perspėja, jog valgyti restoranuose prie paplūdimio yra brangu, tačiau šiandien yra sekmadienis, o kiekvieną sekmadienį paplūdimyje vyksta taip vadinami „barbekiu vakarai“. Nuo 12 valandos iki pat išnaktų vietiniai verslininkai ir šiaip veiklūs gyventojai, kas su mikroautobusiukais, kas su vėžimėliais renkasi Beau Vallon paplūdimyje ir kepa šonkauliukus ,žuvį, vištieną, dešreles, mėsainius… Prie mėsiškų patiekalų siūlo makaronus, baltus ar geltonus ryžius, salotas, vaisius ir kitokio gėrio. Čia pat galima nusipirkti natūralių mango, papajų, apelsinų, ananasų sulčių bei blynelių su įvairiais įdarais. Kainos už porciją 10-15 litų. Taip praleidžiam visą dieną – vandens procedūros ir maisto testavimas. Pavakariu pradeda rinktis jaunimas su motociklais, lengvosiomis mašinomis, autobusiukais. Būtinas atributas kiekvienoje iš šių transporto priemonių – garso aparatūra. Visoje gatvėje iš pradarytų mašinų bagažinių (praktiškai visa ji užpildyta garso aparatūra) sklinda muzikos garsai.
Mums labai patiko šis paplūdimys, nes visa pakrantė apaugusi pasvirusiais medžiais , po kuriais galima pasislėpti nuo saulės kaitros, nes būti saulėje dienos metu vengia net vietiniai gyventojai. Praleidę nuostabią dieną šiame pakrantės ruože, pajudame atgalios namolio…šį kartą autobusu. Ateiname iki autobusų stotelės, kol kas esame vieni, jokio grafiko nėra, kada atvažiuos autobusas – nežinia. Telieka laukti. Po kokių 15-20 minučių mes jau ne vieni, pradeda rinktis žmonės, vadinasi autobusas jau greit. Dar po 10-15 minučių pasirodo ir jis – Nr.22. Sulipame, susimokame po 5 rupijas (apie 1,1 lt) ir pajudame link Viktorijos stoties. Kaip minėjau anksčiau, praktiškai visi salos autobusai važiuoja į Viktorijos stotį, o iš ten jau kitu autobusu gali pasiekti reikiamą salos vietą. Vietinių vairuotojų padedami išsiaiškiname , kad pasiekti Pointe Au Sel, mums reikia važiuoti 5 arba 5A maršrutu. Pavakare parsibeldžiame į savo apartamentus, temti pradeda apie 18.30.
Pirmadienis. Jau turime mašiną, Hyundai I20 automatą (kaip minėjau, 36 eurai para). Pasiruošiame kelionei aplink salą, prisiperkame bandelių mūsų kepyklėlėje (kainos nuo 1,5 iki 3,5 lt už vienetą) ir į kelią. Eismas priešingos pusės, kaip Anglijoje. Pirmos valandos įtemptos, nes gan keistoka vairuoti kita puse, o ir kelias labai vingiuotas ir siauras. Kai prasilenki su autobusu, net širdis sustoja, vėliau pripranti. Autobusai laksto kaip pasiutę. Bet vaizdai pro mašinos langus atperka viską.

Pirmas sustojimas – „Police bay“ – turistų gide ir žemėlapyje pažymėtas kaip pavojingas maudytis paplūdimys: aukštos bangos, besidaužančios į uolas ir povandeninės srovės. Vieta labai graži, žmonių praktiškai nėra, aišku, saulė kepina visu intensyvumu, todėl slepiamės po palmėmis. Nerizikuojame ir nusprendžiame nesimaudyti. Nusimušame nuo kokso palmės kokosą, jį išgeriame ir judame toliau.

Kitas sustojimas – „Anse Intendance“ – nuostabus paplūdimys su gražiu smėlio ruožu, aukštomis bangomis ir nuosekliai gilėjančiu vandenynu. Šis paplūdimys mums patiko labiausiai, nes gali pašokinėti per bangas, pamatyti jūrinį vėžlį ir palydėti saulę. Čia stovi prabangus „Banyan Tree“ viešbutis, kur para kainuoja nuo 1000 iki 4000 dolerių. Namukai su baseinais išsimėtę po visą kalvą, įsivaizduoju, jog vaizdai iš šių namelių įspūdingi. Visi paplūdimiai yra vieši, nesvarbu , ar čia stovi prabangus „Kempinski“ ar „Four seasons“ viešbutis, į paplūdimį gali patekti kiekvienas norintis.

„Anse Soleil“ –jaukus, nedidelis paplūdimys prie „Four seasons“ viešbučio. Na bet keliukas iki paplūdimio tai joooo….dvi mašinos neprasilenkia, statumas toks, jog atrodo tuoj veidu asfaltą pradėsi arti.

Toliau važiuojant keliu gražūs vaizdai ir paplūdimiai mus lydi nuolat. Šiandieną mūsų galutinis tikslas „Port Launay Marine National Park“ – tai šiauriausias mums rekomenduotas paplūdimys: mažas, jaukus, su pasvirusiais į vandenyną medžiais. Už jo tęsiasi keliukas į šiaurę, bet toliau važiuoti neverta, nes už kokių 500 metrų jis baigiasi, nors čia galite pasidaryti gražių nuotraukų. Popietę praleidžiame šiame nuostabiame gamtos kampelyje. Čia labai smagu stebėti moksleivių fizinio lavinimo pamokas. Jų metu vaikai mokėsi plaukti ir ,kaip supratome, laikė plaukimo normatyvus, kaip mes mokyklose laikydavome bėgimo, šuolio į tolį ir kitus.

Atgal grįžtame pačiu gražiausiu Seišeliuose keliuku – Chemin Foret Noire. Jis vingiuoja skersai visą salą ir pakyla iki aukščiausio taško Seišeliuose „Morne Seychhellois“ , 905 m. Pusę kelio kylame į kalną, pusę-leidžiamės nuo jo. Važinėdami sala įvertinkite, kad dėl kalnų kelių kuro sąnaudos išauga, nors greitis nėra labai didelis. Pirmą dieną mes to neįvertinome ir vos neprisižaidėme… gerai, gerai, aš vos neprisižaidžiau. Kolonėlių ten ne per daugiausia. Benzino kaina apie 4,75 lt už litrą.
Grįždami dar užsukame į rekomenduotą piceriją Viktorijoje „Pirates arms“. Pica apie 30 lt, nieko ypatingo ir pakankamai brangu ( jau žinant kainas saloje). Pravažiuojame labai gražias vietines kapinaites, kurios vakare užrakintos.
Važiuojant keliu matome žvejus, pardavinėjančius žuvį. Sustojame iš smalsumo paklausti kainų : už žuvį, panašią į tuną (vėliau išsiaiškiname, jog tai Bonita) prašo 75 rupijų (apie 17 litų už 5 kg žuvį). Panašaus svorio tunas kainuoja apie 200 rupijų (40-50 litų), 2-2,5 kg raudonasis snaperis kainuoja apie 150 rupijų (30-35 lt). Važiuodami į šią salą svajojome, jog ko jau ko, bet tuno prisivalgysime tiek, kad negalėsime į jį žiūrėti , nes Seišeliuose yra smarkiai išvystyta šių žuvų pramonė. Bet kaip bebūtų keista, vietiniai jos nevertina. Jie labiau mėgsta taip vadinamą baltą mėsą (papūgžuves, raudonuosius snaperius), bet ne raudoną (tunus, barakudas). Žodžiu, žuvį galima valgyti kasdien , nenuskriaudžiant savęs finansiškai.

Namuose mūsų laukia Jose su iškeptu raudonuoju snaperiu (red snaper), viso suvalgyti nesugebame, nes labai jau didelis, todėl pasiliekame rytui sumuštinukams. Nešvarūs rūbai, kurie buvo palikti skalbinių krepšyje, išskalbti ir padžiauti…trūksta žodžių, servisas – 10 balų.

Antradienis. Šį kartą sukame aplink salą kita puse, nuo Viktorijos per Anse Etoile link Beau Vallon. Atrandame „Anse Nord D‘est“ paplūdimį. Prie jo reikia pėsčiomis nusileisti nuo kalniuko, jis uždaras, jaukus. Aukštos bangos, vietomis akmenuota, todėl gali būti pavojinga. Praleidžiame čia antrą dienos pusę.

Vakare Jose atneša mums spalvotas 7 papūgžuves, net gaila valgyti.

Ketvirtadienį antrą kartą pravažiuojame gražiuoju Chemin Foret Noire keliu, ieškodami Sans Souci pėsčiųjų tako, šiaip ne taip randame.

Kalbant apie informacinius ženklus turistams šioje saloje, tai norėtume papriekaištauti, nes nėra jokių nuorodų į lankytinus objektus, dažnai tenka patiems, vadovaujantis žemėlapiu ir nuojauta, ieškoti įdomių objektų. Pėsčiųjų takas tęsiasi apie 800 metrų. Iki galo nenueiname, nes darosi sudėtinga kopti į pačią viršūnę be minimalios alpinistinės įrangos . Pasitenkiname 699 metrų aukščiu, nes ir taip jau esame visi šlapi – karštis ir drėgmė daro savo. Nuo šios apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus salos vaizdas.

Debesys braukia per kalnų viršūnes, matome namukus, įsispraudusius į kalnus ir, kas kiečiausia, daugiaaukštį namą ant pačios kalno viršūnės (skrisdami atgal lėktuvu, matėme šį namą sulig lėktuvo sparnu).

Net neįsivaizduoju , kaip su mašina iki jo nusigauti, apie kopimą pėsčiomis ir visos dienos saulės terapiją jau net nekalbu. Padarome fotkių, truputį pailsime ir leidžiamės nuo kalno atgal. Jau grįždami namo, netoli pėsčiųjų tako, randame nedidelę parduotuvėlę, kurioje prekiauja rankų darbo muilais, aliejais ir visokiais kremais. Priperkame lauktuvių.
Likusias atostogų dienas praleidžiame lankydami jau žinomas salos vietas, randame kažką naujo, patikriname kažką seno. Pavyzdžiui, prie Beau Vallon paplūdimio yra krepšinio aikštelė , kurioje renkasi krepšinio mėgėjai, net išsiaiškinome, jog šalyje vyksta krepšinio čempionatas, kuriame varžosi 8 krepšinio komandos. Viktorijoje aplankome garsųjį turgų, tačiau mums jis didelio įspūdžio nepadaro.

Lietuvoje turgūs netgi įdomesni bei su didesne prekių pasiūla. Miesto centro parduotuvėse dažniausiai prekiauja kinai (visur jie suspėja), netoli randame ir greito maisto užeigėlę panašią į hesburgerius ir mcdonaldus, tik čia maistas vietinis ir skanus. Važinėdami po salą, pakelėse matome vietinius prekeivius vaisiais, daržovėmis bei žuvimi. Prie mūsų miestelio aplankome taip vadinamą „Craft village“ ir plantatoriaus namą. Mūsų Rumšiškių variantas su rankdarbiais, tik kokius 100 kartų mažesnis.

Atostogos greitai bėga ir jau laikas ruoštis kelionei į namus.
Smagios ir naktys šiuose apartamentuose. Keletą naktų praleidome su nuostabiu šunų choru. Įsivaizduokite, namas stovi ant kalvos, beveik pačiame viršuje ir kiekvienas namas turi po vieną ar kelis šunis. Ateina naktis ir prasideda…pirma nuo apačios pradeda kaukti vienas šuo ir juo seka visi aukščiau esantys, galų gale staugia visi šunys. Tobulas garso takelis.
Paskutinį vakarą esame pakviesti į svečius pas Sabrinos ir Jose šeimą vakarienės. Truputį nepatogu, nesinori eiti tuščiomis rankomis, bet neturime kitos išeities, todėl pasiimam latviškų sausainių pakiuką (neskiria jie mūsų šalių ir iš viso nežino, kur Lietuva yra), ir taip prasisukam. Vakaras su Sabrinos šeima nuostabus. Kiek mums leidžia anglų kalbos žinios, šnekamės apie gyvenimus Lietuvoje ir Seišeliuose, apie salos istoriją ir jos žmones, apie verslo ypatumus, skanaujam gausiai paruošto įvairaus maisto (kaip sakė Jose, Seišeliuose visi mėgsta daug ir skaniai pavalgyti).
Kadangi skrydis mums rytoj po pietų, Jose pasiūlo ryte mums aprodyti salą. Be abejo sutinkame. Jose parodo savo daržovių ūkį, papasakoja jo istoriją, praveža siaurais salos keliukais, pasakodamas apie salos gyvenimą ir jos žmones. Nuvažiuojame pas Jose brolį, kuris neseniai nusipirko žemės ir ruošia plėsti savo daržovių ūkį. Taip praleidžiame dar vieną paskutinį nuostabų pusdienį šioje saloje. Grįžę pilnai atsiskaitome su Sabrina už apartamentų nuomą. Sabrina mus pasisiūlo pavėžėti iki oro uosto, pinigų neima. Tikrai, tokių svetingų žmonių dar reikia paieškoti. Jei keliausite į šią salą, tikrai rekomenduojame apsistoti pas Sabriną „Fran‘s holiday cottage“. Paliekame atsiliepimą svečių knygoje (vėliau ir TripAdvisor):
Choosing Fran’s Holiday Cottage was the best decision we could’ve ever made. Sabrina and her family took care of us since the very first moment of our vacation: picked us up at the airport, showed the local places, helped to rent a car and advised to visit some beautiful beaches and other famous objects.
Sabrina’s husband Jose gave us delicious vegetables from his farm and fresh fish from the local fisherman. He even barbecued the fish for us one night. Also we enjoyed the dinner at their house and the tour around the island very much. All their family members are very warm, communicative and helpful.
The cottage is very clean (it’s cleaned and the towels are changed every day, except Sundays), modern and cozy. There is lots of gadgetry in the kitchen: microwave, tea-kettle, a pan for sandwiches (don‘t really know how it‘s called in English) and more. All the rooms are renovated, have air conditioning system. In living room you can use musical center and cable TV. You are even able to use Wi-Fi. The shower has hot water. Besides, when we came the first day the fridge was full of drinks and food for breakfast: marmalade, butter, peanut butter, juice, coca-cola and so on.
The location of the cottage is pretty awesome, because there’s a bakery (that has various delicious cakes and biscuits) not far from it and a supermarket called “Kumar Kumar”. Also it takes only 15-20 min. by car to reach the airport and Victoria.
We can’t even list all the brilliant things and people that we’ve found here. Just want to thank to Sabrina and her family for a wonderful stay at their guest house, warm greeting and communication. We had a perfect holiday!
Oro uoste su ašaromis akyse atsisveikiname su Sabrina – tokios nuostabios buvo atostogos. Būtinai sugrįšime atgal ir būtinai pas Sabrinos ir Jose šeimą.
Dabar skaičiukai (kiek kainavo kelionė 4 žmonėms):
1. Skrydžiai – 9000 lt.
2. Apartamentų nuoma – 900 eurų (3100 lt).
3. Mašinos nuoma 8 dienom – 288 eurai (990 lt).
4. Kuras – 100 eurų (345 lt).
5. Maistas,lauktuvės,barbekiu vakarai ir kitos išlaidos – apie 500 eurų (1725 lt).
Žmogui 3800lt. Na kaip už dvi savaites (12 nakvynių ir 2 paros kelionėse) manau, kad rezultatas neblogas.
Gerų visiems kelioni ų! Giedrius su šeima.