Indonezija: Keliaujant po centrinį Balį.

Pirmą rytą pabudusi Lietuvoje, lėtai pramerkdama akis bei klausydama į palangę barbenančio lietaus galvojau, kad pabudau iš labai ilgo ir gražaus sapno… Labai nenoriai įsileidau į save mintį, kad ta saulė ir šiluma, lydėjusi mane 70 dienų, liko kažkur toli toli Pietryčių Azijoje. Šaltis, pilkuma, niūruma… Žinojau, kad taip bus, ne pirmą kartą gi grįžtu po šiltos vasaros į šlapią lietuvišką rudenį. Nepaisant to, namie vis tiek būna gerai. Na ir kas, kad po nosim jau kabo snarglys, skauda gerklę, o spintoje ieškau ne spalvotų šortukų, o vilnonių kojinių ( žinau, kad kažkur turi būti)… Namai yra namai. Grįžusi kelias dienas net neatsiverčiau kelioninio kompiuterio. Matyt, bandžiau readaptuotis ir aklimatizuotis prie aplinkos neerzindama savęs šiltais prisiminimais 🙂 Šiandien, po grįžimo paėjus savaitei, jaučiuosi nusiteikusi bent akimirkai mintimis sugrįžti į Balį, o kad jau pati grįžtu, tai ir Jus kviečiu kartu 😉

Vykdami į Balį tikrai turėtumėte žinoti, kad ši sala – vienintelė sala musulmoniškoje Indonezijoje, kurioje vyraujanti religija – hinduizmas. Tai yra sala, kurioje priskaičiuojama apie 10 000 šventyklų hindu dievams, nors kai kur teigiame , kad jų yra dar daugiau. Pačios mažiausios šventyklėlės randamos kiekvienuose namuose, tačiau ir didesnių netrūksta bet kuriame miestelyje. Visgi Balyje yra kelios šventyklos, turinčias išskirtinę reikšmę vietinių žmonių gyvenime. Bakstelėjusios į savo turimą primityvų salos žemėlapį vieną iš jų aplankėme.

Eilinį gražų ir saulėtą rytą po skanių pusryčių sušokusios ant nuomotų motorolerių iš Ubud patraukėmė šiaurės kryptimi. Tądien važiuoti sekėsi jau geriau. Jei pirmą dieną Morgane ( šauni amerikietė mergina, kurį laiką gyvenusi ir keliavusi kartu su manimi bei mano geriausia drauge Raimonda) buvo šioks toks stabdis, antrą dieną jau važiavome drąsiau, greičiau, o ir orientuotis sekėsi lengviau ( gal tik kartą pasiklydome, bet ir tada, staiga pasibaigus asfaltuotam keliui, iš kažkur išdygęs vaikinas nukreipė mus teisinga kryptimi). Kelias vingiavo pro kaimus, kuriuose vaikai mojavo, stovėdami šalikelėje, pro ryžių laukus, kuriose žemė buvo dirbama buivolų pagalba, pro miestus, kuriuose zujo prekybininkai, pro šventyklas, kuriose stojo maldininkų pilni autobusai. Ryte išvažiavusios apie pietus jau traukėme pinigines prie Tirta Empul įėjimo ir matavomės sarong’us, kad neatrodytume nepadoriai šventoje vietoje ( taip taip, atidengti keliai – nepadoru). Tirta Empul – viena svarbiausių baliečiams šventyklų, pastatyta X amžiuje, garsi savo natūraliomis ir šventomis versmėmis. Susirinkę maldininkai jose iš pradžių aukoja dievams gėlių krepšelius ( kai kurie dar įdeda ryžių saujelę, susuktą į banano lapą, sausainių, pinigų, šiaip ko nors), meldžiasi, o vėliau prausiasi prie kiekvienos iš dvylikos tekančio vandens srovių. Nusiprausus semia vandenį ir nešasi namo. Beje, apeigoje dalyvaujančiųjų amžius – nuo kūdikystės iki visiškos senatvės. Paprastai nesijaučiu jaukiai stebėdama besimeldžiančius žmones, tačiau tąkart buvo smagu matyti tiek daug besišypsančių ir ramybe dvelkiančių žmonių vienoje vietoje 😉

Išeinant iš šventyklos pačios to nenorėdamos patekome į turgų. Bet argi reikėtų stebėtis tuo, kad turistas, norintis išeiti iš lankomo objekto, prieš tai yra nukreipiamas atkaklių prekeivių apsuptin?… Tik ne Pietryčių Azijoje. Skaros, rūbai, sunvenyrai, rankinės, pigus kičas ir gražūs dirbiniai,… Vskas “very cheap only for you my friend“. Atsilaikiau visai neblogai, gal tik porą magnetukų draugams nupirkau.

Šiaip ne taip ištrūkusios iš įkyrių prekeivių gniaužtų išvažiavome ieškoti kitos šventyklos. Neprivažiavome. Pakeliui užstrigome restorane pietaudamos… Ups… Bet nepasakyčiau, jog dėl to labai gailėjomės. Per daug gardūs pietūs buvo su nepaprastai maloniu aptarnavimu terasoje, iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į visus tris Balio salos ugnikalnius ( du iš jų yra vis dar aktyvūs) ir tarp jų esantį kraterio ežerą. Ugnikalnis, kurio nuotrauką matote apačioje, paskutinį kartą lava spjaudėsi prieš 50 metų. Hm, šmėstelėjo mintis, jog nesinorėtų to šou pamatyti gyvai.

Nepastebėjome, kaip greitai prabėgo diena. Pietryčiuose temsta labai anksti, o priešaky buvo poros valandų kelias, todėl nelaukdamos vėlaus vakaro pajudėjome atgal į Ubud. Važiuojant vingiuotais, siaurais keliukais, palmėms metant ilgus šešėlius, nuo ryžių terasų kylant lengvam rūkui ir aplinkui svirpiant cikadoms, dar ir dar kartą galvojau, kaip man patinka Balis. Tuo magišku metu, kuomet sulėtėja salos ritmas, vidų užpildo visiška ramybė.

Gražiai praleidusios dieną dar galvojome, kaip čia gražiai praleidus vakarą. Dilemą savaime išsprendė apsireiškęs Raimondos šeštasis jausmas, pakuždėjęs puikią vietą, kur reikia stabtelti pakeliui. Nežinau, kada ji spėjo sužiūrėti reklamas, bet sustojome ten, kur ir norėjome sustoti – kavos plantacijoje. Nulipus nuo motorolerių mus tuoj pasitiko vaikinas, pakvietęs užeiti pro vartelius. Prieš tai įsitikinusios, kad tai nieko nekainuoja, leidomės į ekskursiją po sodą su pasakojimas apie kavos auginimo ir gaminimo procesus. Buvo nepaprastai įdomu apžiūrėti kavamedžius, pamatyti, kaip pupelės skrudinamos prieš patekdamos į malimo malūnėlius, vėliau buvo skanu padegustuoti skirtingų kavų ir jų gaminamų arbatų. Tądien mes buvome paskutinės lankytojos, tad visi darbuotojai labai mielai atsakinėjo į visus užduodamus klausimus ir patys apie mus daug klausinėjo. Po jaukiai praleistos valandos prisiminusios visus mažiausius, tačiau dar laisvus kuprinių kampučius, prisipirkome kavų, prieskonių, arbatų… Turbūt taip jie ir dirba: priima kiekvieną kaip laukiamiausią svečią, pavaišina viskuo, kuo turi, priverčia pasijusti geriau nei gerai, o tada klientas net nelabai gilinasi, kad jų parduodama produkcija turbūt brangesnė nei parduotuvėje… Mes nesigilinome. Mes džiaugėmės puikiai praleistu laiku, nes tie žmonės kažkokiu būdu sugebėjo labai gera energija pakrauti. Nusifotografavusios, atsisveikinusios, atsimojavusios su visais darbuotojais, užsimetusios šypsenas iki ausų, tada jau tikrai važiavome į Ubud. Gera diena buvo. Tikrai gera.

Saulę akimis palydėjus už kalnų, grįžus ir pavakarieniavus beliko laukti sekančios dienos. Ryte turėjome jau atsisveikinti su Morgane, pačios su Raima dienos plano sukūrusios nebuvome, tačiau užmigau žinodama, kad ir ateinanti diena žada nepaprastus įspūdžius. Čia gi Balis. Čia negali būti kitaip… 😉

Į šiltus prisiminimus sugrįžusi-

Vaida 😉

Kelionės pradžią, tęsinį ir nuotraukos galite rasti asmeniniame blog’e http://gyvenugerai.wordpress.com.