Rojaus kampelis Islandijoje – Hornstrandir

Hornstrandir – tai ta vieta, iš kurios išvykus iškart norėjosi sugrįžti. Gamta laukinė ir žmogaus nenuniokota: poliarinės lapės, milijardai paukščių, žuvų upėse ir karts nuo karto iš Grenlandijos užklystančios poliarinės meškos. Čia būdamas jautiesi šiek tiek laukinis ir visiškai atitrūkęs nuo Pasaulio problemų. Nuolatos gyventi nenorėčiau, bet savaitės žygis po šias vietas buvo nuostabus. Patyriau daug naujų išgyvenimų, kuriuos prisiminsiu visą gyvenimą.

Daugiau įdomių straipsnių apie Islandiją rasite čia: www.islandija.info

KELIONĖS DIENORAŠTIS

Diena prieš kelionę į Hornstrandir

Pradedu nuo daiktų, kurių reikėjo šiai kelionei. Mano kuprinė, miegmaišis ir palapinė nėra geriausios kokybės ir šiek tiek abejoju dėl jų patvarumo. Naujiems daiktams pirkti neturėjau pinigų, todėl naudosiu šiuos. Batai iš dėvėtų rūbų parduotuvės, prieš porą mėnesių pirkau už 70 litų, bet man jie labai patogūs ir lengvi.

Turiu termo rūbus, seną detalų vietovės žemėlapį, peilį, vaistų paketėlį, degtukų, žiebtuvėlį, puodą maistui virti ir daug maisto (ryžiai, dešra, greitai paruošiami makaronai, tunas) bei saldumynų. Visi sakė pasiimti turistinį dujų balionėlį maistui gaminti, bet ne – aš ant laužo viską noriu gamint!

Kiek girdėjau, labai svarbus daiktas yra kompasas, nes užėjus rūkui matomumas labai blogas ir susiorientuoti beveik neįmanoma. Rytoj prieš išplaukiant į Hornstrandir užeisiu į parduotuvę ir nusipirksiu.

Pirma diena

Ryte nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau kompasą. Dar pasiėmiau daug šokolado ir tualetinio popieriaus (palaikyti kūno švarą ir laužui įkurti). Susidėjau naujus pirkinius į maišelį, nes kuprinė jau buvo pilna, ir patraukiau į nedidelį uostą, iš kurio mažas keltas mane nugabeno į Hornstrandir.

Oras nebuvo labai vasariškas, o bangos didelės, tad kelionės metu smagiai pasikratėm. Vaizdai labai gražūs iš vandenyno į uolomis ir paplūdimiais nusėtas pakrantes. Priplaukėm Hornvik įlanką, viskas atrodė kaip sapne, negalėjau tuo patikėti.

Iš esamo kelto reikėjo perlipti į guminę motorinę valtį, kuri nuplukdė mus į krantą. Buvau toks laimingas, kuo greičiau šokau lauk iš valties ir nėriau į laukinę gamtą, norėjau naujų patyrimų ir išgyvenimų. Buvau toks greitas, kad net pamiršau visus naujus pirkinius maišelyje – jie liko laive. Kai susiprotėjau, laivas jau tolo nuo kranto, buvo per vėlu. Na ką padarysi, kaip nors išgyvensiu! Ypač nusiminiau kai sužinojau, kad Hornstrandir’e yra draudžiama kurti laužus, reikia naudoti dujų balionėlius, kurių aš neturiu.

Nieko nebepadarysi, patraukiau link žymiausio vietovės kalno – Hornbjarg. Buvo nerealu, kirtau plačią upę, kurios vanduo ledinis, kopiau labai stačiais skardžių takeliais. Vaizdas nuo viršaus į paplūdimį nuostabus, tačiau Hornbjarg uola nepakartojama. Taip keistai ir neįprastai pasvirusi, kad norisi kuo greičiau į ją įkopti. Taip ir padariau, priėjau prie krašto, pažvelgiau žemyn, o ten milijonai paukščių. Visi klega, šaukia, rėkia – lyg paukščių beprotnamis. Tas garsas šiek tiek net bauginantis, tačiau toks naujas, neįprastas ir nepatirtas. Padarė įspūdį!

Man besimėgaujant gražiu oru ir dar gražesniais vaizdais, netikėtai iš niekur atsirado rūkas. Užėjo toks rūkas, kad nieko negali matyti, kas dedasi už 5 metrų. Nusprendžiau apsisukti ir grįžt iš kur atėjęs, nes taip labai lengva pasiklysti, o aš net kompaso neturiu.

Planas buvo puikus, tačiau po keliolikos minučių patekau į dar tirštesnį rūką. Takelis vedė žemyn, reiktų leistis, bet neįmanoma įžiūrėt kur. Gal tai visai ne takelis, o gal jis veda į prarają. Matosi tik takelio keli metrai ir rūko balta praraja žemyn. Ir patikėkit, kai rūkas užeina, su juo ateina labai stiprus vėjas ir šaltis. Supratau, kad mano rūbai nėra tinkami tokiai kelionei. Man pasisekė, rūkas greitai dingo ir keliavau toliau. Šiandien nuėjau apie 20 kilometrų.

Antra diena

Žinau, kad negerai elgiausi, bet labai norėjosi šilto maisto, todėl užsikūriau nedidelį laužą. Nors ten, kur nakvojau, žmonių tikrai nebuvo, reikėjo šiek tiek laužą slėpti. Baudos už šį nusižengimą gana didelės. Čia neauga medžiai, malkų įmanoma rasti tik pakrantėse, kur vandenynas palieka tai, kas jam nereikalinga. Šį kartą tai buvo reikalinga man!

Toliau viskas klostėsi labai vargiai. Ėjau stačiomis uolomis ir kalnų šlaitais, kur takelio žvyras biro žemyn, labai nesinorėjo paslysti. Visa tai labai vargina. Kartais žolynų takelis išsišakoja į du ar daugiau takų ir po to vėl susijungia. Kartais vienas iš takelių baigiasi už keliasdešimties metrų, nes tai visai ne takelis, o poliarinių lapių takai iki urvo ar panašiai. Aš vienu iš jų ėjau ir priėjau lapių urvus, kur aplink pilna negyvų apdraskytų žuvėdrų. Toks fainas jausmas apėmė, kad pradėjau klaidžioti ir viską apžiūrinėti, tiesiog “pamečiau galvą”. Labai norėjau nufotografuoti mažus lapiukus.

Kai jau norėjau traukti toliau, neberadau takelio, kuriuo turėjau eiti. Pasiklydau! Klaidžiojau apie valandą nežinia kur, pradėjo lyti, užėjo rūkas, pamečiau vandeniui skirtą buteliuką. Labai susinervinau ir tai man tikrai nepadėjo. Einu į vieną pusę, prieinu skardį. Ką daryt? Einu į kitą pusę!

Lyg ir matau takelį apačioje, leidžiuosi nuo kalno. Šlaitas nuklotas sniegu (liepos vidury), kurį privalėjau kirsti. Pasirodo, leistis sniegu žemyn pakankamai sudėtinga su sunkia kuprine, neturint specialių batų ir dar susinervinus. Paslydau, pradėjau čiuožti žemyn. Nučiuožus kokius 5 metrus šiai ne taip sustojau. Užpakalinėje kelnių kišenėje turėjau savo žemėlapį, kuris buvo šlapias ir apiplyšęs. Norėjosi rėkti iš pykčio, bet tvardžiausi. Šiaip ne taip radau takelį, bet dabar reikėjo planuot kiekvieną sustojimą, kad atsigerti vandens, nes buteliuko vandeniui nebeturėjau.

Po kurio laiko rūkas dingo, lietus nurimo, o aš galutinai nusiraminau. Ėjau. Jau buvau nuėjęs apie 25 km, bet nusprendžiau eiti dar apie 10 km. iki, mano manymu, geresnės vietos stovyklavietei. Pradėjau eiti ir supratau, kad padariau klaidą pasirinkęs šį maršrutą. Ėjau palei ežerą, į kurį suteka labai daug mažų kalnų upeliukų. Takas buvo pelkėtas su ilgom žolėm, bet vanduo siekė kojų kelius. Nusimoviau batus, nes nenorėjau jų šlapinti ir mėginau eiti basomis. Po ilgomis žolėmis, vandenyje pasitaikydavo aštrių akmenukų. Pradėjo pjaustyt pėdas, vanduo šaltas. Vėl apsimoviau batus, tegu šlampa. Ėjau gal 4 valandas tuo pelkėtu taku, bet tikslą pasiekiau. Labai graži vieta, tačiau jau neužteko jėgų ja pasigrožėt. Pasistačiau palapinę ir nuėjau miegot.

Trečia diena

Šiandien ilgai miegojau, po to leidau sau atsipūsti, pasimėgauti gamta, nes oras buvo pasakiškai geras. Vaikštinėjau paplūdimiu ir mėgavausi vienatve. Susikūriau laužą, pasigaminau šilto maisto ir tiesiog tingėjau. Vakare kirtau labai gilią upę (vanduo iki juosmens) ir keliavau link sekančio sustojimo. Maždaug už 10 kilometrų suradau puikią vietelę prie ežero ir įkūriau stovyklavietę. Pasistačiau suoliuką, didelę laužavietę, palapinę. Malkų buvo labai daug, todėl kūrenau laužą visą naktį.

Ketvirta diena

Blogai miegojau, buvo šalta. Mano miegmaišis nėra tinkamas tokiomis klimato sąlygomis. Atsikėliau blogos nuotaikos, oras buvo rūškanas ir apniukęs, nesinorėjo niekur eiti, norėjosi vėl patingėti. Vėl tinginiavau, vaikštinėjau aplink ežerą, kūrenau laužą ir daug mąsčiau apie gyvenimą.

Šiandien čia patyriau labai keistų emocijų ir jausmų. Kartais kūną užlieja toks puikus jausmas, pasidaro taip linksma, kad norisi juoktis. Aplink nuostabi gamta, aš keliauju. Atrodo nebegali būti geriau. Praeina kiek laiko, o mano emocijos jau visai kitos. Kartais pasidaro taip liūdna, kad net verkt norisi. Sėdžiu sau vienas kaip pirštas, nieko čia nesutiksi, su niekuo nepasikalbėsi. Manau, kad pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia žodis vienatvė.

Penkta diena

Keista naktis. Kai esi vienas ir išsekęs, gamta išdarinėja siaubingus dalykus su žmogaus protu. Vakar vėlai vakare atsigulu į palapinę. Žinau, kad nieko aplink 10 km. spinduliu tikrai nėra. Bandau miegoti, bet staiga išgirstu žingsnius, šnarą akmenys. Kas gali keliaut tokiu vėlyvu metu? Staigiai atsikeliu, išlendu iš palapinės – nieko nėra. Atsigulu vėl, nusiraminu.

Po keliolikos minučių, girdžiu kažkas prausiasi upėj, pliuškenasi. Pasiimu peilį, ginsiu savo gyvybę. Vėl lendu iš palapinės – nieko nėra, tik paukščiai maudosi upėje. O žingsniai buvo visai ne žingsniai, supratau tai vėliau. Nuo vėjo plazdėjo mano palapinės medžiaga, bet garsas labai panašus į žingsnius. O gal aš save taip tik raminu? Gal ten tikrai buvo kažkieno žingsniai?

Na nesvarbu. Atsikėliau, papusryčiavau ir iškeliavau. Oras gražus, giedras dangus, o nuotaika kuo puikiausia! Aplankiau apleistą JAV karinę bazę, kuri pastatyta 1953 metais ir buvo naudojama iki 1961 metų. Statiniai seni, bet vaizdą susidariau. Tai strategiškai puiki vieta, puikus matomumas į visas puses. Pasinaudojau tuo ir valandėlę grožėjausi tais vaizdais. Ar tai dėl vaizdų, ar tai dėl plieskiančios saulės, mano nuotaika gerėjo su kiekviena minute.

Priėjau auksinį paplūdimį, kur norėjau įsikurt stovyklavietę. Gal pusvalandį ieškojau, kur čia gražesnė vieta palapinei statyti. Radau, o tada pagalvojau, o kur artimiausias vanduo? Turėjau daug laiko, niekur neskubėjau, todėl pradėjau ieškot vandens. Po valandos supratau, kad jo čia nėra.

Nusprendžiau susirasti kitą vietą nakvynei. Reikėjo apeiti vieną kalną. Kalno papėdėje daug mažų ir didelių akmenų, kuriuos skalauja vandenyno bangos. Kažkas mane gąsdino, jog šis takas pats pavojingiausias visam Hornstrandir’e, nes akmenys vis dar krenta nuo kalno.

Šią atkarpą stengiausi pereiti labai greitai, beveik bėgau, bet vis tiek užtrukau ilgiau nei pusvalandį. Kai jau maniau, kad viską praėjau, buvau nustebintas – reikėjo leistis kokius tris, keturis metrus nuo akmenų šlaito ir lipti į vandenį. Kaip čia aprašyti. Na būna tokios vietos, kur bangos išmuša uolose daubas. Reikėjo leistis į ją, bangos taškosi, visur šlapia, slidu. Buvo sunku! Bet koks nerealus jausmas apėmė kai tai įveikiau. Gerai, kad buvo gražus oras ir bangos nebuvo didelės, kitaip būčiau neperėjęs šios vietos. O ką daryti tada, eiti atgal?

Šešta diena

Naktį praleidau netoli buvusios Adalvik gyvenvietės, kurioje dar 1920 metais gyveno daugiau nei šimtas žmonių. Dabar čia stovi tik keli vasarnamiai, o vietinių nebėra.

Šiandien aplankiau buvusią Didžiosios Britanijos kariuomenės stovyklą, kuri buvo naudojama II Pasaulinio Karo metu. Dabar ten likę tik griuvėsiai ir keli surūdiję pabūklai. Jau pavargau tai rašyt, bet vaizdai buvo nuostabūs. Žodžiu, lepinausi, o vakare išplaukiau iš Hornstrandir. Nereali vieta! Pažadu sau vėl čia sugrįžti!

Kai kam gali pasirodyti, kad tokios kelionės nėra patrauklios, jos varginančios ir pavojingos. Taip, jos pavojingos ir varginančios fiziškai, tačiau emociniai potyriai atperka viską. Vidus tarsi išsivalo ir atsinaujina.