Juodkalnija: Balkanų ekspresas I – Kotoro meditacijos, paklaidžiojimai ir „rozinkos”

Planuotai, neplanuotai šiais metais mane kelionių vėjai nupūtė link Serbijos ir Juodkalnijos. O kadangi kelionė buvo visai neplanuota, jokios išankstinės informacijos nesiieškojau – tiesiog susipakavau daiktus ir į kelionę. Tik šį kartą kitaip. O kodėl? Todėl, kad pirmą kartą su manimi keliavo mano pirmasis kelionių dienoraštis, kuriame ir nusėdo visi dienos įspūdžiai ir įvykiai, kurie šiaip išblėstų ar pasimirštu su laiku.
Tad į kelionę, ten kur nuneš Balkanų ekspreso dienoraštis.

25.07.2012

Po užsisedėjimo vienoje vietoje, šiandien pagaliau įkalbėjau savo antrąją pusę leistis link Kotoro, kur vardan atrakcijos ir tingumo nusprendėme važiuot autobusu. O čia jau patirtis verta atskiro pasakojimo, o dar geriau filmo. Tai vienas iš tų „must see and try“ jei jau atsidūrėte Kotoro įlankoje. Pirmiausia todėl, kad pats įlanka vedantis keliukas pagal mūsų europietišką (o gal lietuvišką) supratimą dėl savo siaurumo ir vingiuotumo turėtų būti vienpusio eismo, o jei jau dvipusio – tai autobusui čia tikrai ne vieta. Jau vien šio manau pakanka, kad tokia kelionė tikrai žada aštrių įspūdžių, na o dėl antros priežasties – jau bus tolimesnis pasakojimas apie kelionę iš Kotoro atgal.

Tad kaip tarėm, taip ir padarėm – apsirengėm ir išsiruošėm. Turiu atkreipti dėmėsį, kad čia autobuso stotelių nėra – tiesiog stovi kelio pakrašty, pamatai autobusą, pakeli ranką ir autobusas sustoja. Tad kiek laukiančiųjų pakėlėje, tiek ir stotelių. Nu aišku, kad ta pati situacija kartojasi ir su išlipimu („man prašom prie to kreivo medžio“). Kitas malonus niuansas – dėl tokių sustojimų, nėra iš aiškaus tvarkaraščio, aišku tik, kad autobusas vyksta kartą per valandą. Mums pasisekė, mat vos išėjus iš kempingo pasirodė autobusas į kurį ir įsėdom. Va čia jau ir išsiaiškinom, kada ir kaip tie autobusai važinėja. Kaina pernelyg irgi nesikandžioja – vienas euriukas, kaip už tokią atrakciją visai ir negaila, plius nereikia sukti galvos dėl parkingo bei nervintis dėl tų sudėtingų prasilenkimų kelyje.

Iš senobinio aparato gauname bilietukus, atsisėdame ir skriejame vingiuotu keleliu Kotoro link, pakeliui vis stabtelėdami tai susirinkti „balsuojančių“, tai bandydami prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančiais automobiliais.

Pro langus išsižioję grožimės atsiveriančiais pakrantės vaizdais: ta mėlynai žalia jūra, kalnais, akmeniniais nameliukais, pro kūrių slenkstį nužengi tiesiai į gatvę, bažnytėlėmis. Bemaž ramų važiavimą paįvairina tik „milimetrovkės“ su priešpriešais atlekiančiais automobiliais ir kemperiais, kol galiausiai šį smulkų ekstremą vainikuoja prasilenkimas su kitu autobusu. Kelionė tikrai neprailgsta ir mes jau pasiekiame galinę stotelę – Kotorą bei jo senamiestį.

Išlipus iš autobuso net nežinai, kas daro didesnį įspūdį – pilna automobilių gatvė, žmonių spūstis, vakarinei prekybai besiruošiantis suvenyrų bei maisto turgelis ar didžiulė visą senamiestį juosianti siena. Nei viana iš anksčiau minėtų. Labiausiai patraukia akį kalnai bei ant artimiausio kalno beveik vertikalios sienos stūksantys tvirtovės griuvėsiai.
Kadangi atvykome vakarėjant, o pats Kotoras faktiškai iš visų pusių apsuptas kalnų, temsta čia greitai ir jau dabar, šioje gelsvai rausvoje šviesoje, tvirtovės liekanos vos įžiūrimos. Traukiuosi fotoaparatą ir bandau šiuos vaizdus įamžinti kol dar visai nesutemo.

Kadangi išlekėme net nepietavę ir kirmėliokas jau gerai kankina skrandžius, traukiame medžiotis maisto. Deja, bet laimė nusisuka, ir šalimais jokio rimtesnio maisto be virtų kukurūzų burbuolių, ledų ir vaisių nerandame. Tad traukiame toliau kol senojo miesto pakraštyje aptinkame kioskiuką su vietiniais mėsainiais – pljeskavica. Pasirenkame įdarus, čiumpame vandens troškuliui numalšinti ir ginkluoti vakariene tupiam ant artimiausio laisvo suoliuko. Čia iš karto prisistatė nedidelė draugija, kuri vėliau virto visa „šaika“ žvirblelių su kuria noriai pasidalinome savo atsargomis, o šie savo ruožtu atsidėkodami noriai mums papozavo.

Numarinus kirminą, galime traukti ir toliau. Prieš akis išdygsta miesto vartai, kažkur dešinėje matau bareljefą su grifonu, kurio taip ir nenufotografavau (bent jau tą dieną, tad papildau vėliau daryta nuotrauka).

Pro atsiveriančią arką žengiame vidun ir atsiduriame, gal kiek ir moderzinuotoje, tačiau dar nepraradusioje savo viduramžiškos dvąsios aplinkoje. Kiek moderzinuotoje, nes prieš akis atsiveria pagrindinė, nors ir pakankamai nedidelė miesto aikštė, kurioje po moderniais, bet neįkyriais tentais slepiasi pilnos atsipūsti prisėdusių lankytojų kavinės.

Bet ir vėl mane labiausiai patraukia ne tai, o senove dvelkiantys akmeniniai pastatai tik su šiam miestui bei regionui būdinga architektūra, itin siauros gatvelės, kurios tarsi voratinklis apraizgė visą senamiestį, sukurdamos labirintą, kurio kelius ko gero žino tik vietiniai ir kuriame taip lengvai galėtum paklysti. Ir mes džiugiai pasineriame į šią įspūdžių jūrą bei nešami jos tekmės klaidžiojame Kotoro labirintais, gerėdamiesi atsiveriančiais mažais stebuklais.

Turiu prisipažinti, kad prieš leisdamasi į šią kelionę, atsisakiau bet kokio išankstinio planavimo ir informacijos ieškojimo, tad apie atsiveriančias Kotoro įžymybes nežinau nieko. Bet gal taip ir geriau, nes taip esu atviresnė įspūdžiams, o informacijos spragas norėdama galėsiu užpildyti ir gryžusi.

Kelias mus nejučia atveda prie dviejų nedidelių stačiatikių cerkvių. Į vieną jų (didesniąja) užsukame ilgesniam laikui. Prieš akis gražus centrinis altorius su šventųjų ikonomis, šonuose Sv. Nikola – keliautojų globėjas bei Kristus, centre – atskira Dievo motinos ikona. Dešinėje pusėje plevena žvakelės, jos kaip įprasta pravoslavams išdėstytos dviem lygiais: aukštesnis yra skirtas gyviesiems, o žemesniame – dega žvakelės už jau išėjusius. Uždegame ir mes savąsias vaškinukes bei trumpai pamedituojame atiduodami pagarbą Sv Nikolai (mūsų šeimos globėjui) ir neskubėdami savo keliu traukiame toliau, trumpam vis sustodami įamžinti atsiveriančius vaizdus bei gerėdamiesi miesto dvasia.

Po neilgų klaidžiojimų bei dalelės dvejonių, atsiduriame ties kelio, vedančio link tvirtovės pradžia. Čia ir sustojame vis neapsispręsdami dėl kopimo. Nors atsipūtusios moterėlės prie įėjimo vis dar pardavinėja bilietus (3 Euriukaii), kažkaip prisibijome būti užklupti tamsos pačioje viršūnėje. Po neilgų patikinimų, kad vartai lieka atviri visą parą, pagaliau ryžtamės avantiųrai ir nelygiu bei akmenuotu keliuku žengiame pirmuosius žingsnius tvirtovės link.

Kaip netrukus paaiškėjo, abejonių būta ne be reikalo ir šis kopimas iš tiesų ne iš lengvųjų. Dienos metu, kepinant pietietiškai saulutei, niekam nerekomenduočiau (vėliau, kai apie šį kopimą užsiminėme sesers vyrui Milanui, šis net nuoširdžiai persižegnojo). Kopimas sunkus, ilgas ir sekinantis. O kad nebūtų per mažai – dar ir pavojingas, apie ką įspėja iškaba prie įėjimo. Keliukas nelygus, kupinas įvairaus dydžio akmenų bei stačių pusiau išsiklaipiusių laiptų, kuriuos nuo prarajos skiria tik akmeninė ir vietomis visai išvirtusi siena. Žodžiu vaizdelis neįkvepiantis, juo labiau, kad bent jau aš nesu apsiginklavusi reikiama avalyne bei apranga. O ir vandens atsargų faktiškai nėra. Bet ką padarysi, apsišarvoję kantrybe, pūkšėdami bei stenėdami zigzagais kylame tikslo link.

Pasiekus mažiau nei pusiaukėlę kopiančiųjų laukia nedidelė cerkvė bei apžvalgos aikštelė. Dauguma šioje vietoje ir sustoja, mat mintis užkariauti viršūnę bei pamatyti didinguosius griuvėsius, apleidžia dar prieš pasiekiant šią vietą. Tas pats nutiko ir man, tad užsibrėžto tikslo link, ginkluotas mano senuoju Canonu, patraukia mano ištikimasis burzgeklis. Tuo tarpu aš vos gaudydama kvapą bei bandydama susirankioti dvasios likučius, lieku apžvalgos aikštelėje bei gėriuosi atsiveriančia vakarėjančio miesto bei įlankos panorama.
Atsiveriantys vaizdai tikrai verti šio varginančio kopimo – prieš akis kalnų apsupta įlanka su uoste plūduriuojančiais laiveliais bei senamiesčio stogeliai, po kuriais slepiasi painių gatvelių voratinklis. Tad net nesuabejoju – kopti tikrai buvo verta, tik jei sumąstysiu tai padaryti dar kartą, reiks apsirūpinti geresne avalyne.
Sedėdama čia atsiduodu tylai bei mėgaujuosi šios vietos dvasia vis bandydama įsivaizduoti, kiek pastangų pareikalavo šio gynybinio komplekso bei miesto statybos. Mintys nejučia nuneša į praeitį ir prieš akis iškyla šį miestą puolantys priešai, klaidžiojantys siauromis miesto gatvėmis, kol galiausiai pasiekia į tvirtovę vedantį kelią, kur kiekvieną kelio atkarpą atkakliai gina neprieteliaus link leidžiantys strėles kariai. Būdama čia beveik regiu ir didingus uosto link traukiančius pirklių laivus bei juos taikiu metu pasitikti skubančius miestelėnus.
Žmonių čia nedaug, tad galiu netrukdoma mėgautis ramybe bei atsiduoti šios vietos dvasiai. Palengva atslenka sutemos ir žemai užsižiebia pirmieji miesto žiburiai.

Po daugiau nei pusvalandžio, visiškai nusikamavęs, tačiau ginkluotas nuotraukomis, grįžta mano brangusis. Trumpai atsikvepia ir mes jau skęstančiais sutemose laiptais leidžiamės senamiesčio link. Geros 15 minučių ir mes vėl žengiame, tik šį kartą jau naktinio, Kotoro gatvėmis.

Išvarginti kopimo šiuo metu abu svajojame tik apie galimybę ištiesti kojas bei atsigaivinti aleliu, tad nenuostabu, kad be ypatingo susitarimo kojelės pačios nuneša link anksčiau matytų lauo kavinukių pagrindinėje aikštėje. Užsisakome bene brangiausio, tačiau gerai išgirto Nikšičko Gold (0,33 l – 2.30 EUR), ištiesiame kojas ir mėgaujamės aplinka. Alus tikrai geras ir vertas grieko, tačiau širdį vis vien sopa, kai žinome, kad parduotuvėje už tą pačią sumą galime pasiimti ne vieną ir ne dvi bonkeles. Bet ką padarysi – už prabangų pasisedėjimą irgi reikia mokėti. 🙂 Nors teisybės dėlei turiu paminėti, kad buvo ir mažiau besikandžiojančių kainų – pilstomas Nikšičko 0,5 l už 2 EUR – tad gyventi galima.

Maktelėję alaus pamažu traukiame link autobuso, pakeliui pasiieškodami alaus vakarui. Didelė dalis taip ir liko neapžiūrėta, tad aš pati sau pasižadu iki atostogų pabaigos šią spragą užpildyti.

Po nedidelės alaus medžioklės jau anksčiau minėtame turgelyje prie miesto centro, apsiginkluojame partija Nikšičko, traukiame prie autobusų stotelės.

Balkan ekpress- arba kas ten dainuoja.
Prieš gerus metus, internetinio piratavimo bei visagalių subtitrų dėka, teko išvysti kultinį Jugoslavijos filmą „Ko to tamo peva“ (Kas ten dainuoja?). Legendinė komedija apie kelionę autobusu II-ojo pasaulinio karo išvakarėse. Kažkuom ir mūsų atgalinė kelionė priminė šį filmą, trūko tik porelės čigonų su armonika. Smagi kelionė verta trumpo filmo, kurio veikėjai keleiviai ir vairuotojas. Ech… gaila tik, kad atvykėliui nemokančiam kalbos, ši gyvenimiška komedija labai lengvai gali virsti siaubo filmu. Pabandysiu paaiškinti, ką turėjau minty ar omeny (nors taip ir neaišku, kas tas omuo 🙂 ).

Jau rašiau anksčiau, kad kelias čia itin siauras, be jokių kelkraščių ar vietos pėstiesiems, tad aišku, kad vietomis prasilenkimai kartais būna itin ekstremalūs. Kelionės metu teko stebėti, kaip autobusas važiavo mažiau nei 10 cm nuo kelio krašto, už kurio tik vanduo ir jokio apsauginio bortelio. Tad galiu drąsiai teigti, kad silpnesnių nervų keliautojams derėtų prieš tai maktelėti kokio valerijono ar šiaip vietinės naminės nervų nuraminimui.

Kas link komedijos – jau visai atskira istorija. Linksmų plaučių vairuotojas, pastovi keliautojų „bajeristų“ ekipa – tikra geros kelionės garantija.

Pagrindiniai istorijos veikėjai: pusamžis, žilstelėjęs vairuotojas, putlutė ne pirmos jaunystės moteriškaitė Cėca (vienos žinomos serbų turbofolko atlikėjos bendravardė) ir dar viena tokios pačios jaunystės moterėlė, kurią vairuotojas pakrikštyjo „Pepe Ilgakojine“.
Istorijos pradžia: vairuotojas sulaukia skambučio ir laukia vėluojančių keleivių (tarp jų Cėca).
Pėpė Ilgakojinė (mosuodama vėduokle): Jėtus, kokia puiki klimatizacija šiame autobuse, taip atgaivina… Ko gero Kinijoj gaminta? (Visi dūsta)
Vairuotojas: Aiškus reikalas. Koks autobusas, tokia ir klimatizacija. Aišku, jums pageidaujant galiu ir papildomai papūsti ar stipresnio vėjelio pasiūsti (t.y. pirstelėti).
Keleiviai lūžta, o tuo tarpu vairuotojas grąsinamai pasimuisto. Po gerų penkių minučių šaudymosi frazėmis ta pačia tema, autobusą pasiekia vėluojantieji tarp jų ir dar viena vėduokle ginkluota Cėca. Visi skubiai susimoka, susėda ir autobusas pajuda toliau.
Vairuotojas: Ei, Cėca kyba bilietus visus pardavei, kad taip vėluoji? (aliuzija į anksčiau minėtą atlikėją, kurios koncertas netrukus turi įvykti būtent Kotore). Gal uždarbiu pasidalinsi?
Cėca: Kokio b…. (cenzūruoti nesistengiu)? Girdėjau, kad ir pačiam ne striuka, palikimą gavai. Negi jau prapylei?
Vairuotojas nutyli, keleiviai žvengia į kumštukus, o Cėca išdidžiai veduojasi savo vėduokle.
Vairuotojas: Cėca, o kada gi tu man pagaliau nupirkti tokią vėduoklę?
Moteriškė nesutrinka: Nu, su vėduokle tai prastai, o ši jau baigia subyrėt. Matai skyles? Beje, o kam tau ta vėduoklė, kai tokias letenas turi, kad su jomis ne prasčiau nei su vėduokle pasivėdinsi.
Autobusas krizena. Tuo tarpu priartėja kelio susiaurėjimas ir mes turime aplenkti priešpriešais atriedantį autobusą… Vaizdelis ne silpniems nervams – mat autobusas vaziuoja pačiu kelio kraštu, žvilgtelėjusi tiesą sakant kelio net nematau, matau tik vandenį. Iš galo pasigirsta šauksmas:
– Vairuotojau, gal galima atsargiau arba išvis išleisti? Ten kažkam jau bloga, tuoj vakarienę išvers.
Vairuotojas: Kam bloga? Kur bloga? Aš jums…. vidury nevemiam. Norintys vemti kraustosi į autobuso galą! Vietos vemiantiems – gale. 🙂
Autobusas vėl leipsta juokais ir įveikę kliūtį smagiai riedame toliau. Stojame prie kiekvieno kampo ar palmės, tai paimti, tai išleisti keleivių, kelionę ir toliau paįvairindami juokais. Gaila tik, kad visų vykusių dialogų neprisiminsi, ypač kai kelnės beveik pilnos iš to juoko.
Bet kuriuo atveju, pasivažinėjau tikru Balkanų ekspresu ir galiu pasakyt, kad tai viena geriausių ir smagiausių patirčių mano gyvenime.

Živeli! Ir iki kito Balkanų ekspreso pasakojimo

P.S. Norintiems ir ieskantiems papildomos informacijos apie Kotorą:

http://en.wikipedia.org/wiki/Kotor
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kotoras
http://www.opstinakotor.com/
http://whc.unesco.org/pg.cfm?cid=31&id_site=125