2012 Balkanai.1 dalis.Serbija ir Bulgarija

Maždaug nuo Naujųjų metų sutikimo mano galvoje pradėjo kirbėti mintis aplankyti Balkanų regiono šalis. Vidinis balsas kuždėjo, kad derėtų pamatyti kažką nepatirto, ne tokio sterilaus kaip pvz. Šveicarija ar Austrija. Ir taip po truputį, ilgais žiemos vakarais, dėliojosi būsimos kelionės pamatai. Aišku, skaudančia širdimi, teko išmesti 4 vasaras paeiliui lankytą ir labiausiai ne man vienam patikusią šalį – Šveicariją. Kaip visada, mums kelionėje visiškai nesinorėjo miestų, o knietėjo užgriebti pajūrį ir svarbiausia – kalnus. Po pasitarimų su atlasu ir kelionės kompanjonais – pajūriai gavosi netgi 2: Egėjo Graikijoje ir Adrijos Juodkalnijoje. O mūsų lankytais kalnais šiemet tapo Bulgarijoje esantys Rodopai (jei dar tiksliau, tai smulkesnė jų dalis – Rilos kalnai). Taigi, maršrutas gavosi toks: Palanga – Lublin – Zakopane – Zvolen – Budapešto aplinkelis – Belgrado aplinkelis – Niš – Sofijos aplinkelis – Borovets – Salonikų aplinkelis – Kalamitsi – Bitola – Ohrid – Elbasan – Durres – Budva – Dubrovnik – Ražanac – Zagrebo aplinkelis – Budapeštas – Liptovsky Mikulaš – Poprad – Varšuva – Palanga. Bendras kilometražas 6200km.
Nakvynių iš anksto niekada neužsakinėjame, taip darėme ir šįkart. Visada be didelių problemų iki 22h stogą virš galvos turėjome. Naktimis nemėgstu važinėti, tai to ir nereikėjo daryti. Padarėme tik vieną didelę klaidą – be reikalo visą kelionę prasivežiojome nereikalingą mantą ir svorį – palapines, kilimėlius, pompas, miegmaišius.Taip jų nė vieno karto ir neteko panaudoti. Užtat per šituos daiktus buvome priversti riboti lauktuvių ir visokių vynų, šnapsų, aliejų ir kitokio gėrio kiekį… Niekas nesitikėjome, kad nakvynės viešbučiuose ar apartamentuose kainuos tiek, kad ranka nedrebės mokant už jas. Grįžęs paskaičiavau nakvynės vidurkį vienam asmeniui (kai kur su sočiais pusryčiais ir kambarių vėsinimo sistema) – 13 Eur. Palyginimui – Italijos, Prancūzijos ar Šveicarijos kempinguose gyvendami palapinėje mokėdavome po 14 – 16 Eur. Kitą kartą, vykdamas į Balkanų regioną, palapinės tikrai neimsiu.
Startas. Liepos 14 rytas, 7h. Kelią per Liubliną parinkau specialiai todėl, kad dar nei karto nevažiuota rytine Lenkija. Be to, žinojau apie remontus kelyje tarp Varšuvos ir Katovicų. Išvada – kelias, kaip dauguma jų Lenkijoje, niekuo neypatingas, gal tik kiek mažiau apkrautas. Kai kas iš ekipažo nebuvo matęs Zakopanės, tai ir pasukome link jos. Nakvojome kažkur šalia kelio netoli Rabka Zdroj miesto. Kaina juokinga – žmogui 8 Eur. Nors kambariai remontą senokai matę, bet argi mums – „palapinukams“ tai svarbu.
Kita dieną ryte prasukome pro Zakopanę, kuri savo vaizdingomis apylinkėmis ir kalnietiška architektūra kai kuriems bendrakeleiviams, nemačiusiems šios Lenkijos dalies, sukėlė lengvą šoką. Toliau tranzitinis kelias ramiai driekėsi per ne kartą lankytas Slovakiją, Vengriją. Jose kaip ir viskas aišku 🙂
Pulsas kiek dažniau pradėjo plakti artėjant prie Serbijos sienos – senokai bebuvome kirtę sieną su visokiais pasieniečiais, muitininkais, pasų kontrolėmis… Galvojome, kiek laiko tokie dalykai trunka ir t.t. Buvau skaitęs, kad Balkanuose kai kuriose pasienio kontrolės punktuose yra atskiros sekcijos ES piliečiams. Neužilgo ir išvydome užrašą “ EU CITIZENS“. Poste užtrukome kokias 15 minučių, nes prieš mus buvo dar 2 ar 3 automobiliai. Žodžiu, judėjimas vyko greitai: pasiėmė ir nuskenavo pasus, pažiūrėjo į keleivių veidus ir – jei nesi prisidirbęs, važiuok kur nori. Na, pasienio zonoje dėmesį patraukė gana nemaža dalis tamsesnio gymio piliečių, apsikarsčiusių vaikais ir visokiais ryšuliais, rakandais. Serbijoje autostrados mokamos už nuvažiuotą atstumą, gana nebrangios – už atkarpą iki Nišo sumokėjome 12 Eur. Mokėti galima grynais eurais, pasienyje nebūtina keistis vietinių pinigų. Važiuojant per šalį į akis krinta dideli dirbamos žemės laukai. Matosi, kad nemažai gyventojų dirba žemės ūkyje. Antras dalykas, ypač badęs akis – netvarka. Pvz. vienoje autostrados pusėje prekybcentris kaip mūsų Akropolis, o kitoje pusėje vos už kokio 100 metrų veikiantis sąvartynas su visais savo kvapais, vėjo nešiojamomis šiukšlėmis ir kitais sąvartynų atributais. Pakelėse, važiuojant pro miestus, daug šiukšlių, ypač nustebino netvarka prie sostinės Belgrado – nesuprasi, ar pradėtos ir nebaigtos statybos, ar statybinių atliekų aikštės, ar savavališkos žvyro kasyklos… Nakvoti teko Nišo mieste, kurio dydis maždaug kaip Klaipėda. Kai įvažiavome į jį ieškoti nakvynės, buvo smarkokas vėjas, kuris visas lengvesnes šiukšles skraidino oru. Tai buvo vaizdelis, tikrai neprimenantis šveicariškųjų:) Medžiai, apklijuoti visokiais plakatais, ranka keverzotais skelbimais, besiplaikstantys ore popiergaliai, maišeliai, prietemoje važiuojamąja dalimi dviračiais be atšvaitų važiuojantys žmonės, sankryžoje stabtelėjus prie raudono šviesoforo išsyk prišokantys stiklų valyti čigoniokai… Beje, su tuo langų valymu kitose Balkanų šalyse nebuvo tokių bėdų kaip čia. Serbijoje pripuola valyti visur: mieste – sankryžose, užmiestyje – prie kelio remonto ruožą reguliuojančio šviesoforų, degalinėse ar poilsio aikštelėse – prie tualetų. Stiklų valytojų amžius nuo kokių 5 iki 35 metų. Ir paprasto pasakymo, kad nenori jų paslaugų, neužtenka. Reikia kokią minutę aiškinti, rodyti ženklais, pačiam jungti valytuvus ir purkšti skystį ant stiklo – tik tada nenoriai atstoja. O vieną kartą, trūkus kantrybei teko piktai lietuviškai-rusiškai surikti : „Ar eisit na…?“ Tąkart valytojai iškart atšoko:) Taigi, Niše jau buvo tamsu, kai po langų valytojų ir šiukšlių atakos, radom visiškai padorų, naujai įrengtą mini viešbutuką su šviesaus veido serbu šeimininku. Kaina 12,50 Euro 1 asmeniui (kaip ir autostradoje priėmė eurus grynais). Aš asmeniškai jau galvojau, kad teks miegoti – snūstelėti mašinoje, nes pasivažinėjimas po Nišą ir keleto Hostelių vaizdai daug vilčių neteikė:) Pasirodo – klydau.
Kitą rytą valandėlei buvome išlindę pasižvalgyti po miestą. Į akis krito tai, kad pas juos daugelyje vietų nėra šaligatvių. Paprasčiausiai yra tokie pažvyruoti takai, kuriais vaikščioja pėstieji. Norėdamas apeiti šalikelėje pastatytą mašiną, turi išeiti į gatvę, nes ji užstoja visą tariamo žvyrinio šaligatvio plotą. Netvarka ir šiukšlės jau nebebadė akių – adaptavomės prie vietinio gyvenimo ypatumų, pradėjome į tai žvelgti ramiai, ko gero, kaip ir patys serbai. Po truputį pradėjome perprasti balkaniškąjį gyvenimo ritmą, būdą. Matosi, kad šių žmonių pasaulyje visai kitokios vertybės, paprastesnis nei vakariečių požiūris i daugelį dalykų.

Po truputį, važiuodami neaukštais Rytų Serbijos kalnais, judėjome link Bulgarijos. Beje, mūsų dėmesį atkreipė privatūs serbų namai pakelėse. Dauguma jų 3 aukštų, pastatyti iš raudonų blokelių. Bet įrengtas ir gyvenamas tik pirmas aukštas, kituose dviejuose žiojėja langų ir durų skylės. Kaip pamatėme vėliau, tokių namų esama praktiškai visose Balkanų šalyse, gal tik išskyrus Graikiją. Vėliau vietiniai žmonės Bulgarijoje mums paaiškino, kad toks žmonių mentalitetas – iš paskutiniųjų susilipdo tokį nemažą namą, bet pilnai įsirengti pinigų nebelieka. Tai taip ir stovi tie viršutiniai aukštai tušti, kol kada nors ateityje atsiras pinigų arba užaugę vaikai norės gyventi kartu su tėvais ir patys irengs viršų.
Bulgarijos pasienyje vėl greitai patikrino pasus, liepė nusipirkti vinjetę (5 Eur), nors autostradomis nežadėjome važiuoti. Ten, pasirodo reikia mokėti važiuojant bet kokiais keliais. Pinigus priėmė grynus eurus. Neužilgo privažiavome Sofijos priemiesčius. Turėjome progos pažiūrėti kaip šalia magistralinio kelio, o ne kokiam užkampyje kaip Kirtimai, puikiai įsikūrę gyvena romai. Kaip tilto atramos jiems atstoja kilimų plovyklą ir džiovyklą viename. Kaip tvarkingai jie kaupia ir rūšiuoja šiukšles. Pamatytas vaizdas ilgam nutildė ekipažo klegėtojus…

Po valandžiukės pasiekėme kalnų slidinėjimo kurortą Borovets. Kadangi vasara – ten ne sezono metas, tai maloniai nudžiugino viešbučio kaina. Su gausiais švediško stalo – bulgariškų patiekalų pusryčiais, baseinu, pirčių kompleksu 2 žmonėms kainavo 110 litų už parą. Jei kam reikės, tai tokios sąlygos yra dideliame „Hotel Rila“ viešbutyje. Vasarą ten vietos į valias.

Borovets yra žiemos kurortas auščiausio Balkanų pusiasalyje esančio kalno Musala papėdėje (2925m), įrengta neblogų slidinėjimo trasų, o vasarą ten galima pavaikščioti keliais maršrutais arba ekstremaliai nusileidinėti nuo viršaus kalnų dviračiais. Pačiam miestelyje pastovių gyventojų nėra, dauguma gyvena už 10km esančiame Samokove ir čia kiekvieną dieną atvažiuoja dirbti aptarnavimo sferoje.

Įsikūrus viešbutyje ir nusileidus žemyn mus greitai užverbavo pirmasis mūsų draugas, kokių 50-60 metų pliktelėjęs bulgaras Svetislavas, intensyviai kvietęs apsilankyti jo restoranėlyje. Pamatęs, kad kažkiek abejojame eiti pas jį ar kitur, žaibiškai pasiūlė prie pietų stalo po taurelę rakijos „for free“. Matėsi, kad žmogus dirba ne pirmą dieną, moka pašnekėti, pritraukti klientų, tai ir atsisėdome pas jį. Kaip paaiškėjo jau bevalgant – pasirinkimas buvo geras. Prašėme nacionalinių bulgariškų patiekalų, tai tik pavadinimų nepamenu, bet atrodė jie labai estetiškai ir buvo labai skanu.

Pasivaišinę nuėjome pašniukštinėti kada pradeda veikti keltuvai, kokiomis trąsomis rytoj norėsime eiti į kalnus. Prie keltuvų stoties mūsų laukė staigmena – pasirodė, kad mums reikalingas keltuvas 2 dienas neveiks. Kadangi ne visi iš mūsų turėjo fizinių – žmogiškų galimybių kilti į Musalą ir dar nusileisti savom kojomis, tai minutėlę buvome atsidūrę aklavietėje. Joje buvome tol, kolei prie mūsų nepriėjo antrasis draugas bulgaras Vacikas (kaip vėliau išsiaiškinome – slidžių, snieglenčių instruktorius, kalnų žygių vedlys). Išklausęs mūsų bėdas, pasiūlė lengvesnį ir vaizdingesnį maršrutą su kalnų vedlio paslaugomis ir nuvežimu į vietą (apie 40km) – 7 Rilos ežerų slėnyje. Anot jo, „tam očen prikolno“. Paklausus apie kainą, šelmiškai sakydavo, kad susitarsime, jei ateisime ryt ryte 🙂
Taigi, ryte nupėdinome iki Vaciko darbo vietos.

Ten jis pristatė mums savo žmoną Dafiją, kurios didžiausia gyvenimo aistra irgi buvo kalnai ir viskas, kas su jais susiję. Ji mus ir lydėjo į 7 ežerų slėnį. Apart to, kad tai iš tiesų labai vaizdingas kalnų maršrutas, jis dar garsėja savo ypatinga energija, jo apylinkėse įsikūrusios sektos, garbinančios orą, saulę, vandenį. Ten piligrimai susirenka medituoti ir pasikrauti kosminės energijos. Kažkur tuose kalnuose gyveno ir garsioji aiškiaregė Vanga.

Atradimas buvo tai, kad ne tik Bulgarijoje, bet ir daugumoje Balkanų šalių, daugiau ar mažiau galima susikalbėti rusiškai. Todėl labai smagiai praleidome su savo kalnų palydove visą dieną – sužinojome iš jos viską, ką norėjome ne tik apie kalnus, bet aplamai apie Bulgariją ir jos žmones, jų lūkesčius ir nuotaikas, politiką, emigraciją, sportą, kultūrą, čigonus ir t.t..Baigiantis dienai ne tik vyrai, bet ir moterys liko sužavėti Dafijos pasakojimų, švelnaus balso tembro, dieviškos ramybės, ko pasekoje ją natūraliai pakrikštijome mūsų kalnų fėja:) Netgi išsiskirti buvo sunkoka. Kitą rytą, prieš paliekant Borovetsą, užsukome pas savo kalnų draugus, išsikeitėme „Žalių devynerių“ butelaitį į Vaciko namų gamybos vynuogių rakijos ir vyno butelaičius, nusifotografavome ir atsisveikinome su draugiška šeimynėle ir jų gražuoliais augintiniais haskiais (taip pat šeima).

Jiems patiko mūsų keliavimo būdas, mums patiko jų meilė kalnams. Jie netgi išreiškė atsargų norą kada nors, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, prisijungti su savo mašina ir pakeliauti kartu su mumis. Aišku, tam norui neprieštaravome. Štai ką reiškia rusų kalba, bendra socialistinė santvarka, panašus mentalitetas…Bulgarai, kaip žmonės, paliko tikrai labai šiltą įspūdį.
Paliekant Bulgariją dar užsukome į tarp kalnų įsispraudusį Rilos vienuolyną, kuris įtrauktas į pasaulio UNESCO paveldo objektų sarašą.

Apžiūrėjome gražius dryžuotus pastatus, senovines freskas, stebėjome mums kiek neįprastas krikštynų apeigas, sutikome lietuvių porą – beje vieninteliai lietuviai per visą kelionę ir – patraukėme link Graikijos…