Vokietija: Keletas dienų Europos pramogų parkuose

Šiais metais atostogos atėjo kažkaip labai netikėtai. Nespėjau net planų sukurti, todėl kai vaikas prieš pat jas paklausė, kur atostogausime, burbtelėjau, kad Šventojoje. Ir pati tuo patikėjau. Tik va, Šulija oro pagailėjo… Po beveik savaitės prasitąsymo šen bei ten, surinkau vienos kelionių agentūros telefono numerį, sužinojau, kokios kelionės tikrai įvyks per likusią atostogų dalį, vaikui per dieną padariau pasą, nes senojo galiojimas kaip tik baigėsi, ir – pirmyn į Europą. Jei tuomet būčiau ilgai svarsčiusi ir skaičiavusi, tai turbūt iki šiol laukčiau gero oro. Pasirodo, ne visada tinka taisyklė „dešimt kartų…“.
Paskutinį kartą autobusu keliavau labai seniai – prieš gerus 12 metų. Ir sakydavau, kad daugiau tokiu būdu tikrai nenoriu keliauti. O su vaiku – tuo labiau, nes negalėjau net įsivaizduoti, kaip jis išsėdės tiek laiko. Bet pats labai norėjo, o kai nori – viskas pavyksta. Žodžiu, šią vasarą atsigėriau iš ten, į kur kažkada spjoviau.

Taigi, vieną ankstų rytą startuojam. Tikslas – Vokietijos ir Danijos pramogų parkai. Prieš akis – visa diena Lenkijos keliuose. O jie šį kartą maloniai nustebina. Iki Varšuvos – senu, bet tuščiu keliu, pro Varšuvą – aplinkeliu, už jos – nauja šiuolaikiška magistrale iki pat Slubicos pasienyje su Vokietija. Tiesa, palei magistralę dar nėra pristatytų užkandinių, todėl trumpam nusukam į senąjį kelią pavalgyti.
Pirmoji ir paskutinė (jau grįžtant namo) nakvynė – Slubicoje, įsikūrusioje ant Oderio krantų. Viešbutis „Holidays disco“ įspūdžio nepadaro, bet griūnam į lovą ir iškart užmiegam. Netrukdo net balsai ir knarkimas už sienos. Mačiau iškabą, kad dvivietis kambarys jame kainuoja 120 zl (adresas: Slubice, ul. Wojska Polskiego 77).

Ryte lekiame link Berlyno. Pakeliui sustabdo vokiečių policija autobuso dokumentų patikrinimui ir taip vaikų tarpe bent jau kuriam laikui įveda šiek tiek drausmės. Berlyno žiedą pravažiuojame be „kamščių“ ir neužilgo sėkmingai atsiduriame rytinėje miesto dalyje.
Dar pakeliui gidas išsiaiškina mūsų lūkesčius Berlyne – vaikštom po miestą, prekybos centrus ar didesnę laiko dalį skiriam zoologijos sodui. Nusprendžiame, kad Berlyną apžiūrėsime minimaliai, o visas likęs laikas – sodui. Juk kelionė skirta šeimai – visi važiuoja su vaikais.
Autobusas mus išleidžia prie Neptūno šaltinio.

Čia pat – Raudonoji rotušė ir Marijos bažnyčia. Prie jų – televizijos bokštas, ant kurio pašvietus saulei spinduliai suformuoja kryžių. Kad ir kaip kažkada komunistų valdžia stengėsi jį nušlifuoti, nutrinti, užmaskuoti, bet nepavyko.

Visai netoli ir Aleksandro aikštė. Kiek suprantu, tai gana mėgstama berlyniečių vieta. Prie jos stūkso ir seni pilki sovietino stiliaus, ir šiuolaikiški stikliniai pastatai. Manęs ši aikštė visai nesužavi. Ant žemės mėtosi šiukšlės, o dar kaip tyčia praeiname pro kažkokį prastai kvepiantį aikštės kampą, tai įspūdis pasidaro sodresnis. Aplinkui zuja įvairių spalvų išmaldos prašytojai. Ech, vienas didelis vadas, kažkada žiauriai perpaišęs pasaulio žemėlapį, turbūt seniai dausose ramybės neranda, iš ten matydamas, kokiu katilu virto Vokietija.

Laikrodžiai, mano akimis, visada puošia miestą. Ir kokių tik jų nėra. Berlynas irgi ne išimtis. Pasaulio laikrodis, rodantis įvairių šalių laiką. Ieškant Lietuvos laiko, reikia ieškoti „Wilna“.

Šioje miesto dalyje sėdame į 100-ąjį autobusą ir važiuojame vakarinės miesto dalies link. Negaliu paaiškinti miesto transporto tvarkos ir bilietų kainų, bet žinau, kad su tuo pačiu bilietuku, kainuojančiu 2 eurus, važiavome du kartus tuo pačiu autobusu. Išlipame dar Rytų Berlyne – Unter dem Lindem (po liepomis) alėjoje, kuri šiuo metu remontuojama ir kuri remiasi į Paryžiaus aikštę bei tuo pačiu – į Brandenburgo vartus – Vokietijos padalijimo ir suvienijimo simbolį.

Kažkada dar šlovingais pionieriškais laikais vokiečių kalbos mokytoja ne kartą mums rodė skaidres su Rytų Berlyno vaizdais. Kokie jie buvo gražūs! Tada, žinoma, niekas garsiai nekalbėjo, kad patys berlyniečiai su nostalgija žiūri į už sienos vakarų pusėje blyksinčius žiburius. Ne tik žiūri, bet ir bando bėgti. Manoma, kad per Berlyno sieną į Vakarus pabėgo 5043 asmenys (tarp jų – 547 kariai), sulaikyta – 3221, buvo sužeista – 260, žuvo – 239. Žuvusiems įrengta atminimo vieta.

Neseniai viename laikraštyje skaičiau apie šį protu nesuvokiamą statinį. Vaikas irgi susidomėjo tuo straipsniu ir iš jo išsikirpo sienos schemą. Dabar, būdamas Berlyne, labai apsidžiaugia, kad stovi tokioje žymioje vietoje, o aš iš tos iškarpos imu minėtus skaičius.
Beje, įdomu tai, kad vakarų vokiečiai iš savo pusės galėjo prieiti prie pat sienos. Ir maža to – net piešti ant jos grafičius.

Man įspūdį palieka Reichstagas. Toks dvelkiantis istorija, bet kartu ir šiuolaikiškas. Kažkada daug matęs, ne kartą degęs, ilgą laiką stovėjęs kaip sąžinės priekaištas su ant sienų kulkomis išvarpytais užrašais „liubliu mašu… dašu… stalingrad… leningrad…“, dabar yra renovuotas, o ant stogo įrengtas kupolas, kuris naujųjų technologijų dėka tarnauja ir kaip šviesos, ir kaip šilumos šaltinis. Prie Reichstago būriuojasi minios žmonių. Į jį galima patekti nemokamai, tačiau reikia iš anksto užsiregistruoti. Nuoroda: Registracija į Reichstagą

Čia vėl lipame į 100-ąjį autobusą ir važiuojame iki zoologijos sodo. Tiksliai neprisimenu, kiek stotelių reikia važiuoti – gal kokias 7-8, žodžiu, iki pat maršruto galo. Stotelė taip ir vadinasi – Tiergarten. Prie zoologijos sodo yra autobusų stotis, į kurią atvyksta autobusai iš Lietuvos. Jei kada nors tokiu būdu atvažiuosite į Berlyną, tai išėjus pro išėjimą jums už nugaros liks stotis, dešinėje – jau minėta galutinė autobuso stotelė, kairėje kiek tolėliau matysite kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčią (kuri šiuo metu remontuojama), o prieš akis bus gatvė, kurioje galima ir „apsišopinti“, ir apsigyventi. Rajonėlis, sako, čia ne koks, bet vis tik pakankamai saugus. Tiesa, nukrypimų čia visokių galima surasti…. Tai va, o zoologijos sodas bus jums už nugaros šiek tiek kairiau nei stotis.

Aiškumo labui reikia pasakyti, kad Berlyne yra du zoologijos sodai – Tierpark Rytiniame ir Tiergarten Vakariniame. Mes lankomės Vakarų Berlyno zoosode. Eilė prie bilietų kasų beprotiškai ilga, bet stovėti tikrai verta. Sodo teritorijoje yra akvariumas/terariumas, į kurį bilietus reikia pirkti atskirai. Iš viso bilietai į zoo ir minėtą akvariumą kainuoja 20 eurų suaugusiam ir 10 eurų vaikui.
Iš pat pradžių patraukiame į akvariumą. Jame per tris aukštus išsidėstę žuvys, ropliai, varliagyviai ir pan. Vaizdas nuostabus. Man labiausiai patinka pirmame aukšte. Norėčiau tokių akvariumų savo namuose. Tik su „muiline“ nepavyksta gražiai nufotografuoti.

Na, visi tie šliaužiojantys, smaugiantys, šaltakraujai irgi įdomūs, bet šiek tiek atgrasūs.

Šiame zoologijos sode yra apie 1400 rūšių gyvūnų. Neįtikėtina. Visų neįmanoma nei apžiūrėti, nei aprašyti. Aplankome savo propropropro… Makakos klykia lyg maži vaikai,

gorila sėdi rankas sunėrusi ir susimąsčius, lyg depresijos apimta,

o orangutangai su orangutaniukais pašaukti ateina su mumis pasikalbėti.

Ne visuose zoo galima aptikti dramblių, bet Berlynas jų turi.

O kokie žvilgantys plėšrūnai!

Begemotus, gyvenančius milžiniškame akvariume ir besiturškiančius po kaskadomis, galima stebėti valandų valandas.

Čia gyvena ir pandos, ir raganosiai, ir meškos, ir žirafos, ir daug, daug kas. Labai įdomu žiūrėti, kaip gyvūnai maitinami. Net yra maitinimo laikas surašytas, tad norint pamatyti, galima ateiti tuo metu. Tik silpnesnių nervų lankytojams nevertėtų žiūrėti kaip plėšrūnai šeriami gyvu maistu. Nuoroda: Berlyno zoo

Tuo mūsų diena Berlyne ir baigiasi. Berlynas, be abejo, laisvas, kosmopolitiškas, erdvus miestas, bet kol kas, nors gal ir skubotai, galiu pasakyti, kad „das ist nicht meine Stadt“. Kažko jam trūksta. O gal tiesiog trūko vieno jaukaus vakaro lauko kavinėje su taure vyno…

Vakarop paliekame Berlyną. Prieš akis ilgas vakaras ir ilgas kelias iki Hamburgo. Važiuojame autobanu, tad nieko labai įdomaus pakeliui nepamatome. Į akis krenta daugybė vėjo jėgainių. Sukasi sau ir niekam netrukdo. O pas mus turbūt kažkam jų šešėlis trukdytų…

Hamburgas – tai tik tarpinė stotelė. Jį pamatome tik per autobuso langą. Dvi naktis nakvojame šio miesto priemiestyje Norderstedt (viešbutis „Park-Hotel“, Buckhomer Moor 100, 22846 Norderstedt). Labai norisi išeiti pavaikštinėti, bet abu vakarus grįžtame vėlai ir esame be proto nuvargę, o ir oras nelepina.
Norėčiau čia sugrįžti. Ta vokiška raudona architektūra, uostas, kanalai, bažnyčių stogai – tai, ką reikia pamatyti. Hamburge yra įdomus dalykas – tuneliai po Elbe. Senasis, statytas praėjusio šimtmečio pradžioje, ir naujasis, statytas aštuntajame dešimtmetyje. Pirmojo ilgis yra virš 400 m., o antrojo – daugiau nei trys kilometrai. Pastaruoju tenka važiuoti. Jausmas tai ne koks. Minimaliai apšviestas ir tamsus. O kai žinai, kad esi po upe… Nenorėčiau čia įstrigti kamštyje, nes ko gero ir oro mažoka būtų. Mano protas neišneša, kaip įmanoma tokius dalykus sugalvoti ir įgyvendinti. Na, bet vokiečiai lieka vokiečiais. Kadangi puolu filmuoti, o filme – tik keli žiburiai tamsoje ir autobuso burzgimas, tai nuotrauką pasiskolinu iš Vikipedijos.

Kitos dienos mūsų tikslas – Legolandas Bilunde. Vėl lekiame magistrale ir net nepastebime, kad jau esame Danijoje. Nustebina danų pagarba vėliavai – ji iškelta beveik prie kiekvienų namų. Danai netgi turi tradiciją vėliavą iškelti tada, kai yra nanuose, ir nuleisti, kai išvyksta.

Pakeliui yra tik vienas įdomesnis objektas – beveik 100 km ilgio vienas svarbiausių pasaulyje laivybinis Kylio kanalas, jungiantis Baltijos ir Šiaurės jūras.

Legolande prie bilietų kasų irgi eilės ilgutėlės. Kainos – 279 kronos vaikui ir 299 – suaugusiam.
Legolande taip galva apsisuka nuo to spalvoto žaislinio pasaulio, kad nebežinome, kas įdomu, o kas dar įdomiau. Čia ir iš kaladėlių sudėlioti pastatai,

ir daniškas žemės ūkis su dainuojančiais paršiukais bei karvytėm,

ir technikos stebuklai,

ir šiaip visokios grožybės.

Taip pat – daugybė atrakcionų įvairaus amžiaus vaikams bei suaugusiems ir būriai žmonių prie jų. Vienas iš įdomesnių – kanojos (Legocanoe). Atsisėdame į ją keturiese. Plaukiame upe, aplinkui čiulba lego paukščiai, staugia lego vilkai, šnypščia lego gyvatės. Upė vingiuoja ramiai, vienas kitas pakilimas ir nusileidimas. Staiga pakylame ir – šliūkšt žemyn upe. Aplink tik fontanas (ir adrenalinas) sukyla. Smagu iki negalėjimo. Iš to smagumo net pamirštu nufotografuoti šį atrakcioną, bet nusiperku nuotrauką, kurią padarė mums leidžiantis kanoja. Kaina ne kukli (80 kronų, t. y. 12 eurų), bet man tuo metu jos labai reikia.

Piratų teritorijoje yra smagi pramoga – plauki laivu aplink salą ir šaudai iš vandens šautuvo į krante esančius, o pastarieji šaudo į plaukiančius. Vaikas iš laivo grįžta peršlapęs – kelnes nors gręžk. Susinervinu, aišku, iki negalėjimo. Juk negalėjau pagalvoti, kad dešimties metų vaikui reikia vežtis atsargines kelnes. Dargi oras ne koks – vėjas ir vos +15, tik kartais saulutė išlenda. Pradedu po nosim burbuliuoti, kas čia per pramoga, jei po to reikia šlapiam vaikščioti, bet po truputį apsiraminu, kai vaikas pradeda džiūti. Jau vėliau, kai susirenkame prie autobuso, viena moteris papasakoja, kad prie to atrakciono yra džiovykla. Ne iš karto ji supratusi, kas tai yra, bet po ilgo stebėjimo susigaudė. Čia aš save visai užgraužiu – juk mačiau tą džiovyklą, bet niekaip nesupratau, ką tie žmonės ten veikia – nei maudosi, nei rengiasi. Po kurio laiko paguodžiu save, kad ne aš viena tokia žiopla – tik vos pora žmonių suprato, kas ten yra. Dar nusprendžiu, kad sirgti nenorime, todėl ir nesirgsime. Ir nesusergame.

Labai azartiška atrakcija – lego gaisro gesinimas (Falck Fire Brigade). Eilutė nemaža, bet nenorintys stovėti eilėje, gali nusipirkti ekspres bilietą ir eiti be eilės. Esmė – suskambus gaisro pavojaus signalui, kuo greičiau atsisėsti į gaisrinės mašiną, nuvažiuoti iki gaisro vietos, jį užgesinti ir grįžti atgal. Pirmieji, sako, gauna prizus, bet mes į juos nepretenduojame, todėl nežinau, kokie jie. Šiaip atrakcija ne iš lengvųjų, nes reikia šiek tiek jėgos pumpuoti vandenį ir taikliai nukreipti srovę.

Yra Legolande ir ekstremalesnių atkracijų (Polarland), bet mes nelabai turim ir noro, ir laiko iki ten nueiti. Be to, tai tik „žiedeliai“ palyginus su tuo, kas mūsų laukia kitą dieną.

Tikėjausi, kad parduotuvėje rasime be proto daug „Lego“ konstruktorių. Na, yra, yra jų ten, bet prieš važiuojant neverta sklaidyti naujausios kolekcijos katalogų ir planuoti pirkinius, nes galima ir nusivilti. „Lego“ kainos panašios kaip ir pas mus, bet visa kita – fantastiškai brangu.
Apsilankymo Legolande proga ir mes nusiperkame „Lego“. Susitarime, kad autobuse neišpakuosime. Po to visą kelią girdžiu: „Oi, kaip noooriu „Lego“ dėlioti…“. Dabar tas „Lego“ stovi garbingiausioje vietoje.

Beje, prie pat Legolando yra oro uostas. Mačiau, kad ir Ryanair ten skraido, bet iš Lietuvos, deja, ne.
Nuoroda: Legolandas Bilunde

Kitą dieną mūsų maršrutas krypsta į Heidės parką, esantį Vokietijos mieste Soltau (apie 80 km nuo Hamburgo).
Parkas dirba nuo 10 val., o bilietus pradeda pardavinėti anksčiau. Kaina – 29 eurai vaikui ir 39 – suaugusiam. Nežinau, kuo susijęs Heidės parkas ir Legolandas, bet tą dieną, kai lankomės pastarajame, pirkdami bilietus gauname nemokamą apsilankymą vaikams Heidėje. Valio!
Tai va, dešimtą valandą startuojame. Gidas pasisiūlo norinčius nuvesti prie tų atrakcionų, prie kurių būna ilgiausios eilės. Būrelis žmonių sutinka, kiti išsibarsto kas sau. Mes einame su gidu. O ilgiausia eilė būna prie Colossos – amerikietiškų kalnelių. Jie įtraukti į Gineso rekordų knygą dėl savo statumo – kalnelio nusileidimo laipsnis yra pasviręs 61 laipsnio kampu.

Kadangi dar pakankamai anksti, eilė trumpa (kiti, sako, po valandą stovėjo). O kadangi ji trumpa, tai ir pagalvoti nėra kada. Įsėdu pati ir vaikas kartu su manimi. Tik tada, kai pajudame, suprantu kur patenku… Greitis, aukštis, pakilimai, nusileidimai… Virš galvos – dangus, žemės – nesimato, šonuose – praraja, apsauginių tvorelių – jokių… Rėkiu, žviegiu iš kaifo ir iš baimės. Visa tai trunka vos kelias minutes, bet išlipant kojos virpa. Viskas, kas buvo galvoje – instrukcijos, ataskaitos, slaptažodžiai, kodai – lieka ant amerikietiškų kalnelių.

Na, o jei kam nors koks pin‘as dar liko, tai prašome į Desert Race. Atrakciono esmė – labai didelis greitis pajudant iš vietos.

Kam per mažai adrenalino, galima tęsti toliau – Big Loop (mirties kilpos) arba Limit (nesvarumo būsena).

Na, o „nusibaigimui“ – Krake: žmonės pakeliami į didelį aukštį ir paleidžiami laisvu kritimu stačiai žemyn. Plius dar apšaudomi iš vandens patrankų.

Yra Heidėje ir daugiau ekstrymo, bet pirmam kartui gal užteks?
Ne tokių aštrių pojūčių mėgėjams irgi prigalvota atrakcijų. Pavyzdžiu, Grottenblitz, Indy-Blitz, Kanalfahrt, Märchenfahrt, taip pat – apžvalginiai traukinukai, „kreivi“ veidrodžiai ir kt.

Be piratų čia irgi neapseita (Bucht der Piraten). Piratų arenoje (Piraten-Arena) stebime vaidinimą – mūšio inscenizaciją. Aišku, vokiškai, bet smagiai.

„Šlapių“ atrakcijų taipogi apstu. Tik šį kartą jau žinau, kad prie jų reikia ieškoti ir džiovyklų. Jomis ne kartą pasinaudojame (kaina – 2 eurai už 4 min. / į kabiną telpa visa šeima).
Analogiškas piratų laivas (ToPiLauLa-Schlacht) kaip Legolande Heidėje taip pat yra.

Yra ir į legokanojas panašūs rąstai (Wildwasserbahn). Galbūt todėl, kad jau žinau, kas laukia, man jos didelio įspūdžio nepalieka, bet vis tiek smagu (ir šlapia).
Mountain-Rafting – tikras atokvėpis po visų skrydžių ir šuolių. Sėdi sau „rate“, vingiuoji upe ramiai, vos vienas kitas nusileidimas ir pakilimas. Na, šiek tiek kriokliai aptaško…

Prie „šlapiųjų“ atrakcionų yra įspėjimai, kad jame galima sušlapti (Achtung, es könnte nass werden! – tokie įspėjimai, tik keliomis kalbomis, yra ir Legolande), todėl visada galima rinktis ar eiti. Kai kuriuose atrakcionuse taikomas amžiaus ir ūgio cenzas (min ir max). Į amerikietiškus kalnelius mes nuėjome ir niekas amžiaus nepaklausė, o štai bendrakeleivių neįleido. Vaikai turėjo palaukti „gardelyje“, kol tėvai papramogaus. Beje, lipant į sudėtingesnius atrakcionus, daiktus reikia palikti, todėl visada verta pagalvoti, kas įdėta į rankinę.
Nuoroda: Heidės parkas Soltau
Grįždami namo diskutuojame kur – Legolande ar Heidės parke – labiau patiko. Iš tiesų tai nežinau, ką atsakyti. Nors šiuose parkuose ir kartojasi vienas kitas atrakcionas, bet iš esmės jie labai skirtingi. Legolandas skirtas ramesniam poilsiui su mažesniais vaikais, jis gi – jaukesnis, o Heidėje vis tik įdomesni yra ekstremalūs atrakcionai.

Grįžusi iš kelionės ir po trijų valandų miego, sėdėdama darbe prie kompiuterio, prašiau: „Slaptažodi, jau sugrįžk iš Heidės…“ Nors ir trumpa kelionė, bet smegenis išvėdino kaip reikiant.

Nujaučiu, ką dabar pasakytų skeptikai. Taip, sutinku, savarankiškai keliauti patogiau, pigiau, lengviau. Aš ir pati, planuodama maršrutą, tokio nedaryčiau, o „aplipdyčiau“ jį įdomiomis vietomis bei rinkčiausi ne autobanus, o vietinius keliukus. Deja, ne visada yra galimybė savarankiškai keliauti. Galbūt ne visada norisi tos galimybės ieškoti, tačiau kur kas geriau keliauti taip, nei gulinėti ant „sofkutės“ laukiant gero oro.