Italija: Amžinasis miestas: ilgas savaitgalis Romoje

Pastaruoju metu tarp lietuviškų naujienų portalų labai išpopuliarėjo straipsniai, rašinėliai ar trumpos replikos tipo istorijos, smerkiančios, kritikuojančios ar tiesiog šiaip neigiamai atsiliepiančios apie „Ryanair“. Tai vienam labai nepatinka, kad ryanairas siūlo konvertuot valiutą pagal fiksuotą kursą, nes juk labai sudėtinga nuimti vieną varnelę, kad valiutas konvertuotų pagal esamą kursą, tai kitai kyla problemos dėl to, kad vyresniam nei dviejų metų vaikui neleido skristi su jaunesniam nei dviejų metų vaikui skirtu bilietu. Žodžiu, skundų – sočiai.

Bet šitas pasakojimas ne apie skundus. Ir netgi ne apie Ryanair, nors iš tikro, tik jiems turiu būti dėkingas už galimybę nuskristi į amžinąjį miestą už porą šimtų litų. Šitas pasakojimas apie Italijos sostinę. Apie smagų ir įkvepiantį lakstymą po jos siauras, motoroleriais užkištas gatveles. Ir apie TĄ JAUSMĄ, kurį pajauti toli gražu ne kiekviename mieste.

Iš principo, Roma kaip vientisas objektas man nepatiko, kai lankiausi prieš dešimt metų, ne itin sužavėjo ir šį kartą. Miestas labai didelis (1200 kv. km, tai jums ne Vilnius su 400, ir ne visai mažytis Paryžius; tiesa sakant, Roma savo dydžiu nenusileidžia netgi didžiąjam obuoliui – Niujorkui.), o iš to dydžio kyla aibė logistinių ir monetarinių problemų. Triukšmas, šiukšlės, tradicinis itališkas chaosas pliusų irgi neprideda. Jau po kelionės, šnekėdamas apie Romą sakiau taip „Na, jei rašyti miestui pažymį dešimtbalėje sistemoje, tai būtų šeši. Ne daugiau“.

Nepaisant viso šito, Roma savyje turi TĄ JAUSMĄ, kad ji yra Miestas – ne šiaip plytų ir betono masė, su požemiuose išvedžiotom komunikacijom. Jausmą, kad kiekvienam žingsnyje susidursi su istorija, jausmą, kad esi viename iš dabartinės kultūros ir civilizacijos lopšių. Romoje pasijunti tikrai gyvas. Ir dar – būtent šitame mieste yra Trastevere. Skyriau visam miestui, kaip vientisam objektui, šešetą? Na ir kas, užtat Trasteverei, kaip vientisam objektui, skiriu dešimt. Tai viena iš tų vietų, kurioje norisi pasiklysti. Išeiti pasivaikščioti be jokio tikslo. Sankryžoje sustoti, pasvarstyti ar eiti į kairę, ar į dešinę, ar tiesiai ir už penkiasdešimties metrų atrasti nuostabią beveik tūkstantmečio senumo Santa Maria baziliką, kuri savo paprastumu, ramybe ir kuklumu padaro dešimteriopai didesnį įspūdį už Romos turistinę vinį – šv. Petro baziliką.

Į Romą atskridome šešiese. Visus vedė skirtingi motyvai, bet tie patys tikslai : tiesiog praleisti turiningą įlgąjį savaitgalį. Turėjom ir jubiliatę, ir shopingo mėgėjų, ir picos bei vyno entuziastų. Visi liko patenkinti. Bet pradėkim nuo pradžių :

Atskridę į Ciampino oro uostą, čia pat nusipirkome transferą iki centrinės stoties. Apartamentus buvome radę šiek tiek toliau nuo centro, bet būtent nuo stoties iki jų važiavo autobusas, tad taksi neprisireikė. Šiek tiek pasikapstę internete prieš kelionę, radom šį puikų tinklalapį, kuriame paprastai ir aiškiai gali susiplanuoti kelionę iš vieno taško į kitą, su visa reikalinga informacija: kuriuo maršrutu važiuoti, kurioje stotelėje išlipti, kiek metrų paeiti. Tikiuosi, info bus naudinga.

Apartamentai buvo neblogi: ne prabangūs, bet svarbiausia ramūs, gan greit pasiekiami, ir už padorią, kaip Romai, kainą. Susimetę daiktus, išsiskirstę kambarius, patraukiam link Romos centro. Pirmas vakaras, pirmas vizitas į Trasteverę, pirma picerija, pirma itališka pica po ilgo laiko.. Beje, pirmas blynas buvo gal ir šiek tiek prisvilęs – nesupraskit neteisingai, picos buvo tikrai neblogos, tačiau kažkurioj vienoj vietoj jos vistiek turi būti prasčiausios – tad šis atvejis toks ir buvo. Dabar galvoju, kad mums pasisekė, jog pradėjom nuo prasčiausios vietos – visą likusį laiką kokybės kreivė tik kilo į viršų.

Nepaisant šito, pavakarieniavę bastėmės po Trasteverę. Mano subjektyvia nuomone šitą rajoną reikia aplankyti tiek dieną, tiek naktį, mat kiek dieną jis ramus, šiek tiek tingus ir niekur neskubantis, tiek vakare pasidaro pilnas žmonių, klegesio, judesio.

Kadangi kompanijoje turėjome jubiliatę, kai besibastydami po miestą pasiekėm Vittorio Emanuele II-ąjam skirtą monumentą ir tiesiai prieš jį išvydome kavinukę su vietomis lauke, bematant kilo ekspromtinė mintis čia ir atšvęsti bei aplaistyti sukaktį. Labai nesiplečiant, tai buvo bene puikiausia vieta, kurioje kada teko gerti prosecco ar panašų gėrimą. Įspūdžio tikrai nesusilpnino greitai prie mūsų prisiplakęs gatvės muzikantas, kuris už eurą mielai savo armonikėle sugrojo ir sudainavo „arrivederci Roma“. Na taip, daina gal labiau tinka išvykstant, bet negi priešinsies jubiliatės valiai? 🙂

Sekančios dienos buvo skirtos pagrindinių Romos objektų lankymui. Be abejo, aplankėme ir Petro baziliką, į kurią einant visiem derėtų prisiminti, jog reikia laikytis aprangos kodo : jokių šortų vyrams, trumpų sijonų moterims, jokių apnuogintų pečių abejoms lytims. Šioje vietoje pasijautė tikrasis masinio turizmo veidas. Informacijos apie aprangos kodą jokios, o pralaukus valandą vėžlio greičiu judančioje eilėje, „neatitinkančius“ žmones paprasčiausiai paveja šalin.

Pati bazilika paliko nemalonų skruzdėlyno įspūdį, kuriame kaukšintys žingsniai, šūksniai ir viena po kitos spragsinčios blykstės sunaikina bet kokius menkus sakralumo ar didingumo likučius.

Daug vertingesnė man pasirodė galimybė pasikelti ant bazilikos kupolo. Eilė be abejo irgi buvo ilga, o kaina priklauso nuo to, ar nori visus ~550 laiptelių lipti pats, ar maždaug pusę jų praleisti kylant liftu. Mes pasirinkome liftą ir dėl to nepasigailėjom, mat iki kupolo viršaus vistiek lieka geras gabalėlis kelio siaurais, aukštais laiptais, smarkiai uždarose erdvėse. Klaustrafobiškiems žmonėms patarčiau vengti šios vietos, kaip ir „amerikietiško“ kūno sudėjimo personoms, kurie ne vienoj vietoj, deja deja, paprasčiausiai užstrigtų 🙂

Šiaip ar taip, pagaliau pasiekus kupolo viršų bent jau matėsi rezultatas : puiki Romos panorama. Tad iš principo sakyčiau, kad jei esate bent pusėtinos fizinės būklės ir neklaustrafobiškas, ši vieta – privaloma.

Iš principo šias dvi dienas žemėlapiu labai nesivadovavom, nors pastoviai turėjom jį po ranka, bet smagiau atrodė tiesiog vaikščiot atsitiktinėm kryptim, o radus ką nors įdomesnio žiūrėti, kur čia papuolei. Būtent tokiu metodu pataikėm į Piazza Navona, vieną iš žymiausių Romos aikščių, išsiskiriančia fontanais, egiptietišku obelisku ir neišsiskiriančia nuo kitų žymių lankytinų vietų vienodai didele mase turistų.

Po Navonos atėjo laikas ir kitai turistų perpildytai lankytinai vietai – Trevi fontanams. Kaip žinia, paplitęs prietaras sako „jei nori dar sugrįžti į Romą, įmesk pinigėlį į Trevi fontaną“. Prieš dešimt metų buvau taip ir padaręs, tad štai, sugrįžau, tik matyt pinigėlis buvo labai smulkus, kad sugrįžimo reikėjo laukt tiek ilgai 🙂

Matyt, nieko nenustebinsiu pasakęs, jog ir Ispaniški laiptai, kartu su Piazza di Spagna, buvo pilni žmonių. Taip pat matėm daug tokių pusiau sukčių, kurie laksto su gėlėm, prisiplaka prie porelių, duoda kelias gėles merginai, o po to pradeda vaikinui aiškint kažką panašaus į „gėles ji paėmė, tai tu dabar man po eurą už kiekvieną, tu juk vyras, nori moteriai šventę padaryt“ ir pan. Aišku, pagrasinus policija arba tiesiog įbrukus gėles jis dings, bet apskritai tai gėles atgal įbrukt ne taip ir lengva – neima, zarazos 🙂 Na, jei visai atvirai, tai ir mane „pamovė” ant šito kabliuko. Norėjo berods penkių eurų, daviau du, ir pasiūliau džiaugtis, kad gavo du, nes galiu visai neimt. Bičas buvo nepatenkintas, bet priėjęs kitas gėles „dovanojantis” pilietis pasakė tą patį, ką ir aš – džiaugtis, kad gavo bent du 🙂

Taip pat daug ir tokių, kurie laksto su skėčiais pardavimui – vos tik apsiaukia dangus, jie kaip tarakonai iššoka iš nežinia kur ir pradeda lakstyt aplinkui rėkdami „ambrela ambrela, činko činko“ (Skėtis, skėtis, penki, penki). Na, bet skėčiai tai pas juos visiškai vienkartiniai, ir mokėt penkis eurus už juos tikrai neverta. Be to, tokie prekeiviai labai bijo policijos, užtenka pravažiuot patrulių automobiliui, ir iškart matai komišką vaizdą, kaip visi ambrelistai rodo kulnis 🙂

Koliziejų ir forumą sąmoningai praleidome, nes visi buvom jame lankęsi, tai nusprendėm bilieto kainą geriau investuot į picą, vyną ar panašius malonumus.

Sekančios dienos rytą pagaliau visi išsiskirstėm grupelėm, ir mes su žmona tiesiog nuėjom pasiklysti Trasteverėje. Šis pusdienis man turbūt nuo šiol ir kels visas pagrindines asociacijas su Roma: ne Petro bazilika, ne Vatikanas, ne picos ar Trevi fontanai, o šitos ramios, siauros, šiek tiek tingios gatvelės, pusryčiai vienoje iš piazza‘ų, ir jau minėtas TAS jausmas.

Likusią dienos dalį praleidom vaikštinėdami tai šen, tai ten, užsukom į Vatikano muziejų, kur likom nesupratę, kodėl į Siksto koplyčią eina minia, kuri net neužsuka pažiūrėt nieko kito, ir vietoj to, kad eitų pamažėle, apžiūrinėdami Dali, Pikaso, Chagal‘io paveikslus, kitas neįkainojamas vertybes, verčiau stovi eilėj ir mindžiukuoja rankas ant krūtinių susinėrę. Ar tai tiesiog noras užsidėti pliusiuką, kad „Siksto koplyčia – aplankyta. Check“? Šis prisiminimas iš Romos man iki šiol bene pats keisčiausias.

Dar kartą aplankėm ir Trevi fontanus, šalia kurių, per 50 metrų įsikūrusioje parduotuvėje radau sau puikų kostiumą: būtent nusipirkti sau gerą norimos spalvos kostiumą buvo vienas iš pagrindinių mano tikslų Romoje. Džiugu, kad pavyko jį įgyvendinti.

Lėktuvas į Vilnių turėjo pakilti apie septintą valandą ryto, tad teko nuo apartamentų iki Termini, centrinės stoties, važiuot taksi. Kadangi Romoj taksi tikrai nepigūs, tai džiugu, kad iš Termini į Ciampino transferai vyksta visą parą, na o kadangi mes tik atvykę į Italiją iškart nusipirkom transferą į abi puses, tai beliko susėst į autobusą, nuvažiuot į oro uostą ir parskrist namo. Arrivederci, Roma!!