Kanada: Monrealis

Net nežinau, nuo ko pradėti… Dar tik savaitė čia, o jau atrodo daug ilgiau šlifuoju Monrealio šaligatvius. Ir išvis atrodo, kad niekur kitur niekada ir nebuvau – tas miestas toks pažįstamas, savas ir suprantamas.

Gal savas (bet nebūtinai suprantamas) jis dėl to, kad čia visi vietoj hello sako bonjour. Kad ir kaip būčiau norėjusi, nuo prancūzų kalbos man tikrai nepavyko pabėgti, nors čia ta prancūzų kalba nelabai panaši briuselietiškąją. Kokia yra amerikonų anglų kalba, tokia ir prancūzų – su labai akivaizdžiu amerikonišku akcentu. Gal tai ir gerai, nes ne taip baisu kalbėti su savo lietuviškuoju akcentu :-). Gal gerai čia jaučiuosi todėl, kad visi ir visur kalbina lyg kokią pažįstamą – lifte, parduotuvėse, kavinėse. Visi paklausia, ką veiki, iš kur esi, pasveikina atvykus į Monrealį ir patikina, kad man čia labai patiks. Man jau patinka!

Gal todėl miestas atrodo pažįstamas, kad jau buvau čia kartą, praeitą sausį. Tiesa, tada jis man pakankamai beviltišku pasirodė, prie -20 laipsnių, visiškai tuščias (lyg po evakuacijos) ir neapsakomai pilkas. Žinoma, kai lauke toks minusas ne gatvėmis marširuoti o prie pečiaus sėdėt. Tada visai nenustebau gatvėje pamačius aprengtus šunis, nustebino tai, kad jie buvo dar ir su batais!!! Gaila, nespėjau to batuoto taksiuko nufotkinti, būtų buvęs smagus mano pirmojo vizito į Kanadą priminimas.

Tada jokio šalčio nepaisydama įsilipau į karališką Mont Royal, kuris ir davė miestui pavadinimą.

Kai grįžau čia balandžio gale, viskas buvo kitaip. Nors dar lėtai bundantis po šalčių ir tik labai pamažėle besidabinantis šviežutėlį žalią ir žydintį rūbą, miestas buvo pilnas gyvybės ir triukšmo.

Galvoju, kad galbūt Monrealis man pasirodė žinomas ir savas todėl, kad čia viskas paprasta ir aišku. Miestas padalintas tvarkingais kvadratėliais, visos gatvės tiesios kaip styga, ir lygiuojasi viena kitai lygiagrečiai. Porą svarbesnių sankryžų ir dangoraižių įsiminiau dar žiemą, todėl sugrįžus žemėlapį teko išsitraukti vos porą kartų.
Kad miestas tvarkingai pastatytas, dar nereiškia, joog jis nuobodus.

Gal pradžioje taip ir neatrodo, bet tas miestas turi daugybę veidų. Pačiame centre- išstybę dangoraižiai, taip būdingi Šiaurės Amerikos miestams. Nežinodamas manytum, kad tik jie miestą ir tesudaro. Bet ne, palei upę driekiasi senas miestas-uostas, einant šiaurės rytų krypiimi – lotynų kvartalas, tikrai lyg iš pietų Amerikos atkeltas. Prasiėjęs viena ir ta pačia gatve iš pietų į šiaurę, iš senojo uosto patenki į modernų dangoraižyną, po to kerti žmonių knibždantį kiniečių kvartalą, vėl peržengi kelias plačias gatves ir patenki į kotedžo tipo namukų (kaip iš amerikietiškų filmų) rajoną, kur verda smagus ir spalvingas gyvenimas. Kitaip nei filmuose, tuose nameliuose nieks negyvena, ten įrengta masė krautuvėlių, kavinukių, parduotuvių ir įvairiausių paslaugų įstaigėlių.

Buvau nusitrenkus geroką gabalą ir vakarų kryptimi, kur įsikūrę labai modernūs, mažiau modernūs ir visai nemodernūs miegamieji rajonai.

Pietvakarinė miesto centro (downtown) dalis dabar labai kinta, iš jos pamažiukais šluojama pramonė ir visokios kitokios neaiškios veiklos, o kuriasi prašmatnūs loftai ir „kondai“. Kas tie kondai supratau neiškart, nors galėjau ir greičiau susiprasti. Tai yra apartamentai dažniausiai įrengti naujuose daugiabučiuose. Buto belieškodama prisižiūrėjau tų „kondų“ ne vieną. Vienas buvo net 20-tame aukšte, su vaizdu „į jūrą“ (Šv. Lauryno upę) ir jei būtų buvęs kiek didesnis, būčiau ir nustvėrusi. O galiausiai nustvėriau būstą senojo miesto vidury, 1862 metais statytame name. Kažkiek ironiška, nes po pirmosios savo kelionės skundžiausi, kad jokio senamiesčio aš tame mieste apskritai nepastebėjau, ir net jų Notre Dame katedra man pasirodė kaip vakar statyta. Na, ir dabar ji man lygiai taip pat atrodo.

Taigi, tas senamiestis, žiemą sustiręs į ledą, dabar šurmuliuoja pilnas turistų ir žirgais kinkytų karietų!! Kam čia tos karietos ir dar plastikinėm gėlėm apkaišytos, reikalingos aš nelabai supratau. Čia gal lyg ir norima atrakcijų ar „papildomos autentikos“ turistams sukurti, bet man tai jos atrodo kaip laiko mašina į netinkamą laikotarpį nusviestos. O šį vakarą teko pastebėt, kaip vienas tos karietos važnyčiotojas laiko po arklio uodega kibirą pakišęs, į kurį dremba šviežias arklio š… na aš ir sakau, kad gi ne tie dabar laikai!!!!

O tą labai natūralų veiksmą pastebėjau dėl to, kad gi drožiau į Švento Lauryno upės krantinę super mėnulio stebėt. Supermėnulis (aišku, kad skaitėt apie tai delfi) tai tas pats mėnulis, tik arčiau žemės priartėjęs. Na, didelio įspūdžio jis man nepadarė, nufotkinti jo irgi nelabai pavyko, bet užtai atradau… nieko čia nereikėjo atrasti, ir taip buvo aišku, kad naktinis miestas atrodys puikiai, šeštadienio vakarą pilnas besilinksminančios publikos.

Tai tiek bus pirmai pradžiai. Reikia man dar toliau šį miestą jaukintis ir laukti tų stebuklingųjų džiazo festivalių, apie kuriuos man galvą išūžė visi iki vieno – ir bendradarbiai, ir pardavėjai, ir butų savininkai ir šiaip niekuo dėti prašalaičiai… taigi, laukite tęsinio.