Fantastiška šalis Bolivija – pranokusi visus mano lūkesčius, padiktavusi tolimesnius planus ir norus judėti toliau, pamatyti daugiau, tai kaip gyvenimo kryžius, kurio kartais norisi atsikratyti ir tarti viskas užteks kuriam laikui (kolkas nepavyksta, bet bandau tai ištarti vėl).
Pabandysiu nesileisti į smulkius aprašymus ir pavadinimus, nors ir pridera keliautojui norinčiam duoti naudingą informaciją “ateities kartoms”.
Vos atvykus, Bolivija pasirodė gana nejauki, lengvai aptriušusi, šiek tiek pavojinga ir šalta, tačiau šis įspūdis buvo kaip mat išsklaidytas ištrukus iš miesto ir pasileidus į kalnus, mažus miestelius.
Jau nuo pirmo vakaro, Bolivija giliai įaugo, papirkdama sutiktais žmonėmis, savo kultūra, kiek sugebėjom jos pamatyti savo paviršutinišku žvilgsniu dėl laiko trūkumo, ir nepakartojamo įvairumo gamta. Kalnai, kalvos, visų įmanomų spalvų uolienos, lagūnos, miškai bei dykumos -vaizdai lipo vienas per kitą, kad kartais pagaudavau save to net nebematantis ir nebevertinantis.
Atsikandę nedidelės, bet tikrai nuostabią Bolivijos dalį, patraukėme į trijų dienų kelionę džipais link Čilės. Visa pastaroji kelionė vyko apie +/- 3km aukštyje, ir tai tikrai jautėsi, plius tikrai šaltos naktys lydimos žvarbaus vėjo.
Lydimi su nepakartojamais vaizdais -druskos dykuma, flamingais ir nakvyne “niekur”- tiesiog akmeniniai nameliai vidury dykumos, pasiekėme Čilę, kuri mus pasitinka su kilometrų kilometrais besidriekiančia Atakamos dykuma (sausriausia vieta pasaulyje). Po Bolivijos gamta čia atrodo daug grubesnė, kieta, bet taip pat ypatinga, tačiau pasiilgau žalumos, kurios čia neradome, net ir pajūry, kur apsistojom porai naktų po atviru dangumi, apsupti uolienų. Maudynės Ramiajame vandenyne ir daug pigiausio čilietiško vyno, kad nakvynė be patalo būtų saldesnė.
Šios nakvynės ir buvo mūsų poilsis, nors visad stengėmės kažkur apsistoti keliom dienom atsipusti.
Šį kartą tai nepavyko. Keliolika valandų autobuse, ir grįžau į Valparaisą – pakrantės miestą, kur prieš metus parašiau Pavelui “žinau kur busime kitais metais”, nesumelavau nei sau nei jam : ))
Toliau sekė jau mano praminti keliai prieš metus, nuostabus miestas Santijagas, 22h autobuse ir vėl Buenos Aires : )
Tokia ta mūsų trumputė Pietų Amerikos kelionė- milžiniški atstumai, dideli norai ir mažai laiko.
Kelionę pavadinčiau gana sunkia, nesileidau į daugybę kevienos dienos apršymų, bet ji buvo kupina įspūdžių. Vos susitikę su Pavelu ir Dovidu visi sutarėme laikytis atokiau nuo didesnių miestų, daugiau gamtos ir kaimelių, taip kad, manau, ji pavyko labai sklandžiai ir gaila, bet nepakartojamai : ))) DĖKUI UŽ DĖMESĮ
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Nuostabu… 🙂
Gražūs vaizdai. Palmės, žydrynė, smėlis. Idilija. Kaip vaikystės pasaka. Tik man keista, jog reikia mokėti už išlipimą į kiekvieną salą. Negi nėra nemokamų salų, kur gyvena vietiniai, pamatyti, pajusti jų gyvenimą. Kitas trūkumas- salos dydis. Kur joje pavaikščioti, jei kilometro ilgio. Aš per atostogas einu tol, kol nebejaučiu kojų. O ratu eiti daug kartų nelabai logiška.
Tenais ne vaikščioti reikia, o nardyti arba „snorklinti” 🙂 ir plauki tol kol turi jėgų priešintis vandenyno srovei.Nuvaro ne mažiau nei vaikščiojimas.Maldyvai gyvena tik iš dviejų šaltinių – žūklės ir turizmo, todėl naturalu jog reikia mokėti už įėjimą į salą.Gyvenome mes vietinių saloje į kurią mokėti nereikėjo, bet, kad ją apeiti užtenka valandos, plius tai gan uždara visuomenė, nes jų tikėjimas islamas, todėl nelabai jūs esate laukiami jų namuose, jiems ten gerai ir be turistų 🙂 Maldyvai tai nežemynas, o labai daug mažų salų, taip, kad ilgai pavaikščioti nelabai ir išeina ,antra nemanau jog kas nors turėtų tiek pinigų susisiekimui tarp salų, kad kas dieną šokinėti vis į kitą salą.Tai būtų gana brangus malonumas, todėl labiau apsimoka lankyti saleles aplinkui tą kurioje buvome apsistoję, juolab, kad jų yra ten nemažai,tačiau visos jos pritaikytos „ramiam turismui”, t.y gulėjimui prie vandenyno ir nardymui.