Atostogos Ispanijoje (3 dalis Benidorm)

Jau šiek tiek anksčiau „Įdomybėse“ rašiau, kuo žymus Guadix miestelis, todėl dabar nesikartosiu, o mus čia atvedė paprasčiausias smalsumas, be to ir pakeliui.
Įvažiavus pro atidarytus vartus, mus pasitiko beveik tuščia stovėjimo aikštelė, nors rezervavau paskutinį galimą urvą (kambarį-butą, apartamentus, bet visgi, tiksliausia būtų sakyti urvą)

, todėl iškart pasirūpinom mašiniuku ir pastatėm jį po tentu. Galima būtų viską suversti siestai, nes aplink nė gyvos dvasios nors vienos durys atidarytos, tik pridengtos medžiagine užuolaida. Įeinu į vidų, lyg ir priimamasis, bet lygiai taip pat nieko nėra. Sunku dabar pasakyti, kiek laiko praėjo bevartant reklaminius lankstinukus, galbūt pusvalandis, bet tikriausiai kokios 5 min., ir iš kažkur atsirado maždaug 30 m vyras, matyt šeimininkas, sekamas palaido jauno vokiečių aviganio ir beveik nekalbantis angliškai, bet kaip paprastai būna tokiais atvejai, puikiai susikalbėjome. Aprodė jis mums mūsų „EL TRILLO 5“ urvą, paaiškino kas, kaip ir kur, o be to pasakė, kad greit atvažiuos jo sesuo, kuri kalba angliškai, ir kuri padės mums, jei ko prireiktų.
Reikia pasakyti, kad mūsų naujasis laikinasis būstas darė įspūdį. Pilnai šiuolaikiškai įrengtas 3 kambarių butas su virtuve, dušu ir net židiniu. Tiesa, židinio kūrenimui reikia malkų atskirai pas šeimininką užsisakyti už pakankamai dielį, mūsų akimis, mokestį. Sienos ir lubos visur gražiai nubaltintos, bet labai mažai lygių paviršių, viskas šiek tiek lenkta, norint priminti, kad visdėlto esame urve. Kaikur sienose palikti akmens intarpai, o dušas išvis akmeninis, galima net nugarą į sieną pasitrinti. Kas labai sužavėjo, kad viduje, net ir nesant kondicionieriui, visą laiką pastovi temperatūra apie +20 C, palyginus su krosnies karščiu lauke, labai atgaivina. Dar porą šio būsto privalumų įvertinom naktį, t.y. absoliuti, net spengianti tyla ir visiška tamsa, todėl net ir naktį koridoriuje dega lemputė, įmituojanti deglą, kitaip, atsiradus kokiam reikalui, net savęs tamsoje nerastum ( nors turinčiam problemų dėl klaustrofobijos nerekomenduočiau, mes su Emilija išsimiegojom puikiai, o vat Ingai buvo neramu po žeme). Dar keletas žodžių apie viešbutį. Jį sudaro 9 kambariai, nuo dviviečių iki keturviečių liuksų, bet gretimai kalnas rausiamas toliau, todėl ateityje numerių daugės. Nėra jokių maitinimo paslaugų, bet kaip jau minėjau, pilnai įrengta virtuvė kiekviename numeryje, o lauke ir stacionarus grilis su atvestu šalia vandeniu, didele pavėsine ir stalu gerai kompanijai. Taip pat yra Hammam (turkiška ar arabiška pirtis, labai puiki, pagal lankytojų atsiliepimus, bet mes neapsilankėm dėl laiko trūkumo ir šiaip jau, ištisa pirtis aplinkui visą dieną), atviras lauko baseinas ir, žinoma, vaizdas į Sierra Nevada kalnus.
Truputėlį apsitvarkę ir nuplovę kelionės dulkes parsinešėm iš mašiniuko likusius daiktus, o kartu ir susipažinom su šeimininko seserim, labai miela ir betarpiška mergina, po poros minučių bendravimo atrodė, kad pažįstami jau gana seniai. Bendravimas bendravimu bet ir skrandis savo prašo. Va čia ir pravertė visas, dar vakar Cordoboje įsigytas turtas: bulvės svogūnai, paprikos, dešrelės ir t.t. Stojom virti ir kepti, televizorius nuobodžiai rodė Europos krepšinio čempionato rungtynes į vieną krepšį Ispanija-Kita komanda. Gaminimas buvo įdomesnis už rungtynes, todėl pasijaučiau visiškai suispanėjęs, nes, kiek teko pastebėti, niekas ten krepšinio nežiūri, o vienintelis džiaugsmas, kurį pamatėm aukso medalių proga, buvo maždaug 10 s reportažas kažkokiose eilinėse žiniose per TV. Bet ne apie tai.
Dar kartą pasikartosiu (rašiau apie tai įdomybėse), įėjimo durys sudarytos iš dviejų atskirai atsidarančių dalių ir storos užuolaidos. Tiksliai nebandžiau aiškintis tokių įpatybių, bet manau, kad tai surišta su karščiu ir oro cirkuliacija, kambariai, matyt dėl tos pačios priežasties, durų neturi, tik užuolaidas. Jeigu matėte sena sovietinį multiplikacinį filmuką apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas, suprasit, apie ką aš čia. Taigi, atsisuku aš kažkaip nuo plytos į duris ir matau, tarpdury tupi katinas, gal jį priviliojo mano kepamų dešrelių kvapas, gal šiaip, susipažinti atėjo, jis gi vaikšto kur nori. Katinas katinu, bet iš paskos įslenka mano jau minėtas šuo.

Katinas apsižiūrėjo ir išėjo, kaip katinui ir priklauso, o šuo nutarė, kad jis bus mūsų draugas ir visiškai nesiruošė niekur eiti, ir tik man paaiškinus, kad dabar neturiu laiko jam, nenoromis išėjo, bet ne visam laikui.
Vakare, po maudynių nuostabiame baseine su vaizdu,

prieangyje gurkšnojant pagaliau atšalusį alų, šuo sugrįžo, ir ne vienas, o atsinešė kamuolį, kurį teko ilgai mėtyti. Kai kamuolys nusibodo ir pasidarė visiškai tamsu, nutariau padaryti eksperimentą. Ant žemės susiradau nedidelį akmenuką, parodžiau šuniui ir mečiau į tamsą. Ką jūs manot, po keletos akimirkų šuo buvo šalia su akmenuku dantyse, kurį kaip mat įdėjo man į ištiestą saują. Žaidimas tęsėsi dar gerą pusvalandį, kol prirekė eiti miegoti. Uždarytą apatinę durų dalį šuo suprato kaip atsisveikinimą, ir, vis atsigręždamas, o gal aš persigalvosiu, nubinzeno link šeimininkų gyvenamosios vietos.

5 diena

Rytas. Kol šeimyna dar neprabudus, išėjau pasižvalgyti po apylinkes ir kokį vieną kitą „kadrą pagauti“

. Be to labai knietėjo užlipti ant „stogo“ ir pasižvalgyti. Mano vakarykštis draugas kaip čia buves, jau laukia. Palydėjo mane ant stogo pažiūrėti kaminėlių, kurie, pasirodo visai ne kaminėliai, o ventiliaciniai kanalai, aprūpinantys būstus grynu oru, aprodė šalimais naujai kasamus urvus, ir, žinoma, atnešė ir padėjo prie kojų naują akmenuką. Ko ne sprogau iš juoko, pamatęs.
Kadangi šiandien prasideda mūsų „pliažinė“ atostogų dalis, o mes tolokai nuo jūros ir nuo savo apartamentų, tai ilgai nelaukdami pusryčiaujam, kraunamės daiktus, atsisveikinam su šeiminikais ir į kelią. (Keturių vietų apartamentai kainavo 100 eurų, brangiausiai šioje kelionėje. Ir nors aš užsisakiau paskutinę laisvą vietą, o teritorija visiškai nedidukė, daugiau žmonių beveik nematėm išskyrus porą britų iš gretimo urvo, kurie maudėsi su mumis baseine ir pagyvenusios damos, ryte ant suoliuko skaičiusios knygą. Apie kitų žmonių egzistavimą galima buvo spręsti tik pagal didžiulę krūvą tuščių picų dėžių prie atliekų rūšiavimo konteinerių – netilpo.) Iki tikslo tiesiausiu keliu apie 350 km, bet dar yra ir reikalų pakeliui reikia pamatyti La Calahorra pilį, pervažiuoti Ragua perėją ir apsilankyti Alpujarras slėnyje. Taigi, apie viską iš eilės. Iš savo Cuevas išvažiuojam į pagrindinį kelią A92 link Almeria, bet pavažiavę apie 17 km sukam dešinėn į A337 ir važiuojam į La Calahorrą. Pilaitė nedidelė, bet labai keista, mauriško stiliaus, šalia miestelio ant nedidelės kalvos, apsilankėm pro mašinos langą. Toliau kelias pradėjo vingiuoti ir kilti į kalną, įvažiavom į mišką. Va tada ir prasidėjo. Šiaip jau aš esu važiavęs serpantinais, nelabai bijau, bet čia buvo kažkas tokio. Kaip ir priklauso, vienoj pusėj kalnas, kitoj skardis (mes, žinoma, važiuojam skardžio pusėje) ir, nors asfaltas visiškai šviežias, nėra jokių atitvarų ar kelkraščio žymėjimo (o gal būtent dėl to, dar nespėjo padaryti), be to dar ir miškas matomumą riboja. Vaizdeliai nerealūs, kai pro pušų viršūnes išlenda slėnio panoramos, bet nelabai pasigrožėsi būdamas už vairo, todėl prašau Ingos pafilmuoti važiuojant. Filmas gavosi neilgas, nes vienam iš begalės 180 laipsnių posukių susitikom su priešpriešiais atvažiuojančia mašina, sumečiau, kad neprasilenksim, kaliau ant stabdžių, kamera su siaubo šūksniu lėkė ant grindų ir daugiau tą dieną nebebuvo pakelta. Sustoję šiaip taip prasilenkėm, bet labai gailėjausi, kad nematau savo priekinio dešinio rato, ar jis dar ant kelio ar jau ore buvo. Visgi oru dar nevažiavom. Viršuje buvo ir stovėjimo aikštelė, ir apžvalgos aikštelė su vaizdais, o aplinka labiau priminė Austrijos Alpes, pušynas, žalios pievelės, visai nepanašu į Ispanijos pietus, bet kažkaip automatu viską pravažiavom ir pradėjom leistis į Alpujarras slėnį. Kelias tebebuvo siauras, bet jau su atitvarais skardžio pusėje, todėl adrenalino smarkiai sumažėjo. Jau sugrįžęs skaičiau, kad žiemą Ragua perėja (2000 m.) būna uždaryta. Buvau sumąstęs slėniu važiuoti iki pat Almerijos, bet Džein piktybiškai nenorėjo programuotis to kelio, o be to ir serpantinų dozė šiai dienai šeimynai pasirodė kiek per didelė, todėl dideliam visų džiaugsmui pasukau link pajūrio Per Cherin ir Berja miestelius A348, A347, A358 keliais, pakankamai vaizdingais, kol neišlindom iš kalnų. Toliau prasidėjo vaizdeliai tikrai nepuošiantys kraštovaizdžio. (Jeigu pasižiūrėti į tą vietą per google map ar kitą panašų žemėlapį, matysis tokie keisti balti plėmai) Tik nusileidus nuo kalnų talumoje pradėjo kažkas mirgėti ir raibuliuoti. Pirma mintis buvo, kad matosi jūra, bet kuo arčiau privažiavom, tuo mažiau į jūrą panašu darėsi, galiausia pasimatė, kad tai yra šiltnamiai, kiekvienas laisvas žemės plotelis aptrauktas plėvele ir tai be paliovos tęsiasi dešimtis kilometrų, be to tie šiltamiai kokių 2-3 m aukščio, įvairiausių atspalvių, purvini ir nudriskę, visur mėtosi baisiausia galybė celofano ir visokiausių skudurų, kai kur likę tik karkasai, tai matėsi, kad derlius jau nuimtas. Manau, kad būtent iš ten ir atvažiuoja pas mus pavasarį tie beskoniai pomidorai.
Toliau važiavimas A7 keliu pro Almeria, Lorca, Murcia, Elx, Alicante, kelias geras, tokia pusiau autostrada, nemokamas, vaizdeliai už lango apie nieką, todėl ganėtinai nuobodu. Į Benidorm, kur gyvensim ateinančias 8 dienas, atvažiavom apie pietus. Kadangi raktus išduoda tik nuo 15,30, o be to rytoj sekmadienis ir niekas nedirbs, pirmiausiai važiuojam į mūsų jau 3 metai labai mylimą supermarketą „Carefour“ , kuris kaip tik visiškai šalia miesto, jei neskaičiuosi, kad reikia kirsti kokius 6 žiedus ir 3 viadukus, norint į jį įvažiuoti, bet tam reikalui turim Džein, kuri mus sėkmingai ir atveda į vietą. Šventė akims ir būsima šventė skrandžiui, gausiai apsirūpinam šviežiomis ir atvėsintomis jūros gėrybėmis, daržovėmis, Jamon kumpiu ir įvairiausiais skystais patiekalais, kitus kartus reikės tik pasipildyti trūkstamas atsargas.
Benidorm. Apie 45 km į šiaurės rytus nuo Alicante nutolęs mietas. Iki 1960 m. buvęs mažas žvejų kaimelis šiuo metu pavirto

į vieną didžiausių kurortų ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje (5 000 000 turistų per metus), dar laikomas aukštingiausiu miestu Europoje ir vadinamas „Viduržemio Manhatanu“ arba „Beniyork‘u“. Siauras pakrantės ruožas apsuptas 1,5 km akščio kalnų. Benidorm‘as turi 3 mėlynos vėliavos pliažus iš kurių vienas Platja de Ponent patenka į geriausių pasaulio pliažų dešimtuką (šis teiginys yra iš reklaminio bukleto, ir juo galima labai suabejoti, bet pliažas tikrai fantastinis). Norintiems pasivaikščioti miestas gali pasiūlyti 6 km ilgio promenadą, o išalkusiems virš 1000 restoranų (vėl gi, teiginys labai abejotinas, neskaičiavau, nors daug), 30 diskotekų, teminį atrakcionų parką „Terra Mitica“, vandens atrakcionų parką ir t.t ir pan. Dabar turėtų iškilti teisėtas klausimas: kas gi mus, paprastai vengiančius didelių miestų, atostogoms pasirenkančius nedidukus, ramius kurortus, atnešė į šitokį kurortinį monstrą? O visas įdomumas tame, kad gyvensim mes ne pačiame mieste, o priemiestyje už kalniuko, su savo nuosavu mažu pliažiuku ir vaizdu į jūrą, bet apie viską iš eilės.
Taigi, apsirūpinę atsargomis atvykome į Interhome biurą pasiimti raktų. Kartu gavome ir miesto planą ir maršrutą, kaip nuvažiuoti iki vietos, ir dar 5 nuotraukas, ką reikia pravažiuoti, kad patektume į vietą. Pradžioje tai pasirodė truputį juokinga, mes juk turim Džein, bet apartamentai vėl neturi adreso, o tik pavadinimą Gamelos XVIII, be to namas yra kalno šlaite, praktiškai ant skardžio, gatvelės vienpusio eismo ir mašinos pločio, statumo vėl gi atitinkamo, o kalnas yra pusiasalis jūroje. Padarę porą nesėkmingų ratukų-bandymų (Džein neberodė nieko), visgi pradėjome stebėti aplinką ir lyginti su gautomis nuotraukomis, pasirodo, jos duotos ne veltui, atvažiavom.
Apartamentai puikūs. Gyvensim tryse, nors keturviečiai, bet dar yra dvi sofos svetainėje, todėl galima būtų visai normaliai ir šešiems pernakvoti. Kaip visada, visi reikalingi prietaisai ir įrengimai yra, bet dabar jau ir patalynės nebereikia vežtis, įtraukta į kainą, skrendant patogu, bet iš tiesų, tai manau, kad taip paprasčiausiai po truputį didinama kaina, nes atsiranda papildomų paslaugų, kurių gal ir nepirktum, o dabar jos privalomos (nuo 2012 m. atsirado privalomas kelionės nutraukimo draudimas – 29 eur, 2011 m. jis buvo tik rekomenduojamas, todėl nepirkom). Kadangi jau ne sezonas, kaina kritusi, dabar 8 nakvynės -600 eurų, sezono metu savaitė -850 eur. Bet viską vainikuoja didžiulė įstiklinta lodžija su vaizdu į jūrą, joje faktiškai ir vyko gyvenimas,

kai būdavom namie. Tik buvo problemėlių, kol pašalinom nuo langų visas apsaugine uždangas ir stogelius, jokios instrukcijos tai nėra, sukis kaip nori. Tiesa pro visus kitus langus irgi matėsi jūra ir miestas prie jūros.

Dar vienas privalumas, tai personalinis namo baseinėlis su pievute ir palmėmis.

Grįždami nuo jūros visada jame apsilankydavom nusiplauti druskos, o iš žalumos mus stebėdavo vietinis katinas Piratas.

6-12 dienos

Turbūt nėra prasmės smulkiai aprašinėti visų dienų atskirai todėl pabandysiu apibendrinti ir išskirti man pasirodžiusius dėmesio vertus įvykius ar objektus.
Šiais metais poilsiui turėjom pilnas septynias dienas, diena daugiau negu paprastai, bet tai priklausė nuo skrydžių. Standartinis paketas susideda iš poros išvažiuojamųjų ekskursijų, keletos pėsčiųjų pažintinių pasivaikščiojimų po apylinkes ir keletos dienų pasyvaus skaitymo ant smėliuko ir maudynių.
Išvažiuojamosios ekskursijos.
Porą dienų psilsėję nutarėm pasižvalgyti po apylinkes. „Namie“ radom pilną stalčių visokių reklaminių lankstinukų, buvo iš ko rinktis. Išsirinkom Guadalest -mažyti miesteliuką kalnuose pilną prifarširuotą įvairiausių muziejų. Kdangi apie Guadalest gana plačiai rašiau įdomybėse, dabar nesikartosiu,

gal tik pridursiu, kad kelias iki jo labai vaizdingas, o pats miestukas laikomas viena iš daugiausiai turistų pritraukiančių Ispanijos vietų (tikrai ne pats sugalvojau, ir vėl gi, galima būtų ginčytis, nes pvz. aš apie jį sužinojau tik išsitraukęs lankstinuką iš stalčiaus, bet, jeigu jau taip kažkur sakoma, reiškia objektas tikrai vertas dėmesio). Norint viską apžiūrėti, reikėtų skirti gerą pusdienį, o turint laiko, ir visa diena neprailgtų.
Kita mūsų kelionė, sakyčiau ne tokia pavykusi, kaip pirmoji, bet informatyvi ir naudinga ateičiai. Taigi, nutarėm pasivažinėti po aplinkinius kurortus, pasidairyti, nes užsisakinėjant apartamentus, dauguma pasiūlymų buvo kituose miesteliuose. Pirmasis, artimiausias, vos už 10 km nuo mūsų – Altea. Apylinkės gana erdvios ir sutvarkytos, pats miestelis mažas ir suspaustas, gatvelės siauros, judėjimas intensyvus, pakrantė siaura ir žvyruota. Pasak reklamų, yra jame keletas galimai lankomų objektų, bet jie mūsų nesudomino, be to vietos sustoti visiškai nėra, todėl tik pervažiavom visą išilgai, pasižiūrėjom į jachtų uostelį ir patraukėm toliau. 1:0 mūsų naudai, Altea nepatiko, gerai, kad ir nevažiavom. Kitas miestelis dar maždaug už 7 km – Calpe arba Calp. Visoje Costa Blanca galima rasti atvirukus su didžiuliu uolėtu kalnu išlendančiu į jūrą iš smėlėto paplūdimio, tai ir yra Calpe. Važiuodami iki jo pajūrio keliu, pravažiuojame keletą labai vaizdingų įlankų su mažučiukais miesteliukais. Pagaliau nuo aukšto kalno leidžiamės į Calpe. Jei Altea buvo senas miestas, tai Calpe, matomai, daug jaunesnis. Judėjimas ir čia didžiulis todėl dairytis nelabai yra kada. Pro daugiaukščių tarpą pamatome tą uolą jūroje ir laikomės tos krypties. Jokių stovėjimo aikštelių vėl nėra, o vaizdas, lyg kokios Viršuliškės pajūry, gyvenami daugiaaukščiai, kažkokios tinklinėm tvorom aptvertos aikštelės, karšta, pilka ir nyku. Gal nuėjus prie jūros ir smagiau, gal ir vaizdas kitoks, bet, kažkaip jau nebesinori sustoti, važiuojam toliau, 2:0 mūsų naudai. Paskutinis tikslas – Denia. Kadangi nenorim važiuoti visiškais šunkeliais, tenka trauktis nuo jūros, kelias N332. Kylam šiek tiek į kalnus, kertam kažko balto kasyklas, kažko, labai panašaus į gipsą, viskas aplink labai balta ir labai dulkėta, pilnos pakelės visokių skulptūrų iš „to balto“ parduotuvių. Pervažiuojam kiek didesnį miestelį Gata de Gorgos, vėl nestojam, visiškai tuščias. Leidžiamės nuo kalno, prasideda mandarinų sodai, vis žaluma, o tai tos baltos dulkės užkniso juodai. Patenkam į Denia. Miestas iš visų trijų šiandieninių didžiausias, tiesiog didmiestis palyginus, pagal aprašymą, net ir pilį turi.

Nors nuvažiavom tik kokį 60 km, bet pavargom, norisi išsimaudyti, todėl važiuojam jūros link. Susirandam stovėjimo vietą pakankamai simpatiškoje, dideliais medžiais apaugusioje alėjoje,

ir jūra, pasirodo, visiškai šalia. Traukiam į tą pusę ir „nudžiungam“, pasirodo prieš nosį prekybinis uostas, o pliažas matosi tolumoj. Sėdam „belenkur“ atsigerti kavos su sultim, skanu, atsigaivinam, eisim maudytis. Pasiekiam pliažą, smėlis pilkai rudas, vanduo kažkoks drumstas ir su žolėm, vienu žodžiu, jam iki mūsų „Benidorminių mėlynųjų vėliavų“ kaip iki mėnulio, maudytis nebesinori. Taip pat „sėkmingai“ bandom pavalgyti, gal ir to parvažiuosim namo. Truputį pasivaikštom po miestą,

praeinam pilies kampą, kai kur gal ir nieko,

bet „nelimpa“, 3:0 MŪSŲ NAUDAI. Dar buvo mintis važiuoti link Oliva ar dar toliau Valencijos pusėn, buvau suradęs Borgios rūmus kažkuriam iš miestelių, bet nutarėm, kad užteks ir tų trijų į valias. ( O kas nesuprato, o gal čia aš tik vienas supratau tą rezultatą, visi trys miesteliai: Altea, Calpe ir Denia yra labiausiai siūlomi atostogoms, jei ieškai Costa Blanca, bet dabar labai džiaugiuosi, kad nė vieno iš jų nepasirinkau)
Dar vienas iš galimų variantų buvo plaukti į Tabarca salą dienos ekskursijai, kažkaip neapsisprendėm, nors dabar tai gailiuosi, kad neplaukėm.
Pažintiniai pasivaikščiojimai.
Pro mūsų miegamojo langą matėsi gražus į jūrą išsikišęs kalnas, o jo viršūnėje – bokštelis. Nepavyko aplankyti nė vienos pilies, tai aplankysiu bokštelį, nutariau aš vieną gražų saulėtą rytą (kitokių ir nebuvo) ir, palikęs šeimyną saldžiai miegančią, apsiginklavęs fotoaparatu ir gėrimu išėjau į trasą. Apėjęs tvoras, skiriančias kalną nuo pliažo zonos, pradėjau kopti takeliu,

kuo aukščiau,

tuo gražesni vaizdai,

tuo siauresnis takelis.

Užlipau, viršuj graži apžvalgos aikštelė su suoliukais ir staliukais, bokštelis su grotomis užvertu įėjimu,

o gaila, nes iš jo dar geriau matytųsi, informacinės lentos su aprašymais. Pasirodo, kad tai 16 amžiaus sargybinis postas saugantis pakrantes nuo piratų ir laužais įspėjantis aplinkinius gyventojus. Visa Costa Blanca pakrantė turėjo tokią „signalizaciją“,

o šis , žinoma, neautentiškas, bet tiksli kopija. Dar jame ir patrankėlė nedidukė būdavo pagasdinimui. Aš, iš nežinojimo, lipau tiesiai per mišką ir skardžių pakraščius, o kitoj pusėj kalno buvo gražiausi pėsčiųjų takai,

net su apšvietimu, ir tęsėsi jie tolyn per pušynus ir kalnus kiek akys mato.

Nuostabi vieta rytiniam arba vakariniam pasivaikščiojimui (dieną tai iškepti galima).
Kaip jau minėjau, mūsų apartamentai buvo ne pačiame Benidorme, o, jeigu taip galima sakyti, jo priemiestyja La Cala, kuris iš tiesų yra namais aplipęs kalnas,

todėl, savaime aišku, reikia apsilankyti ir mieste. Prmas žvalgybinis bandymas buvo padarytas vienos siestos metu. Šeimyną palikęs snausti pokaičio, nukulniavau pajūriais iki miesto. Šio pasivaikščiojimo išdavoje atradome Platja de Ponent

, kuriame nuo tol ir lankėmės. Antrą kartą jau su Inga dviese išėjome tikėdamiesi kažkur pavalgyti. Visi tie 5 km iki miesto ištisai yra apstatyti viešbučiais ir nuomojamų apartamentų kompleksais, o pirmi aukštai, žinoma, restoranai. Vėl gi, nuėjom iki pat miesto, bet valgyti taip ir negavom, nors, kaip mes buvom įsitikinę, siesta baigiasi 19 valandą, bet šiuo atveju ji tęsiasi iki 20 valandos, o pavalgyti apskritai galima tik nuo 21 valandos. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja, todėl paskutinę dieną iš pat ryto visa garbinga kompanija išėjo visdėlto pamatyti tą Benidormą.

Ėjom pasibraidydami, todėl visi tie 5 km neprailgo. Kadangi šeštadienis, žmonių visur ryškiai daugiau, o pasiekus miestą, ir visai daug pasidarė. Kadangi miestas beveik be istorijos tai nieko įpatingo ten ir nepamatysi, be to jis siauras ir ilgas, todėl net pačiam centre į plotį bus tik kokie porą kvartalų. Namų pirmuose aukštuose pagrinde parduotuvės arba restoranai,

kiti aukštai gyvenami

ar nuomojami.

Verta dėmesio gal tik iškišulyje skiriančiame pliažus Platja de Ponent ir Platja de Levante gražiai įrengta apžvalgos aikštelė.

Mums tolimesnio Platja de Levante pakraštys

visas ištisai nusėtas parduotuvėmis su futbolo atributika ir angliškais Pub‘ais,

kuriuose nuo pat ryto apgėrę britai žiūri regbio rungtynes, kaip jau minėjau anksčiau, krepšiniu niekur net nekvepia. Kaip reikėtų suprasti, skirtingai negu kitose lankytose Ispanijos vietose, Benidorme ir apylinkėse susikalbėti angliškai jokių problemų. Dar labai įstrigo atmintin vienas skveras promenade pilnas baltų balandžių, jų ten turbūt tūksančiai vienoj vietoj, vaikšto, lesinėja, prausiasi fontane, atskrenda ir į pliažą, eina prie žmonių, drąsūs tokie.

Smėliukas ir maudynės.
Kadangi pagrindinis kelionės tikslas visgi buvo poilsis, tai smėlis ir vanduo turėjo labai svarbią reikšmę. Apartamentų aprašyme buvo parašyta, kad iki vandens 50 m, bet kita nuoroda bylojo, kad iki smėlėto kranto visi 300 m, tolokai vienok, reikia net nuo kalno gatvele nusileisti. Pliažiukas nedidelėj įlankėlėj kokių 500 m ilgio ir maždaug 100 m pločio iš abiejų pusių įrėmintas uolų, smėlis labai panašus į Palangos, dugnas nuožulnus, bet ne per daug, kokį 50 m galima nubristi, dugnas smėlėtas, bet arčiau uolų galima ir panardyti, daug visokių žuvų plaukioja. Pliaže nuomojami gultai su skėčiais, 8 eur/d, bet mes nuėjom į parduotuvę ir už tuos 8 eurus nusipirkom savo saulės skėtį, kurį po to ir palikom apartamentuose, bus kitiems poilsiautojams. Šį pliažiuką mums rekomendavo nuomotojai, kaip jaukesnį ir nuošalesnį,

nors po pirmo mano pasivaikščiojimo ir Platja de Poniente atradimo, mes daugiau lankėmėmės pastarajame, 5 km ilgio smėlyne, juolab, kad toliau jis mums buvo tik kokiais 200 m, o žmonių musų pusėje buvo ženkliai mažiau. Vanduo, kaip reikia tikėtis >25 C, keletą dienų buvo neblogos bangos tai prisidūkom į valias, ir jokie gelbėtojai nekibo kaip Lenkijoj, kad maudytis negalima. Pliažiniai plūdurai jūroj irgi už gerų 300 m, plaukiok kiek nori. Dar viena gera atrakcija, tai plaukiojimas kajakais jūroj.

Plaukiau vienas, nes šeimyna nepasirašė. 10 eur/valanda, 15 eur/2 valandos, bet niekas laiko neskaičiuoja, gauni kajaką ir liemenę ir plauk, kur nori, nors ir į miestą. Man dar nuskilo gana banguota jūra, tai pasisupau kaip gerose supynėse, rankas dvi dienas nuo irklavimo skaudėjo.

Skrandžio reikalai.
Šituo atžvilgiu pastaroji kelionė buvo unikali. Per visas keturiolika dienų, žinoma, neskaitant viešbutinių pusryčių, maitinimo įstaigose valgėm: 1) Cordoba- kavos puodelis (žymioji nuotrauka su čigone) ir alus; 2) Denia – kava+sultys; 3) Benidorm – alaus taurė pub‘e; 4) pora nesveiko maisto rinkinių ir alus Alikantės oro uoste naktį prieš išskrendant. Sakyčiau nemažai kaip 2 savaitėm, visas kitas maistas buvo gaminamas namie.

Išmokom virti gyvas nusipirktas moules,

tiesą, ką ten mokytis, supili iš tinklelio dar judančias į verdantį vandenį su prieskoniais

ir gatava, tik nepervirti svarbu, kaip ir krevetes,

iš kurių nuoviro gaunasi labai gera sriuba.

Jamon kumpis su alyvuogių-riešutų pesto labai tinka prie cherez vyno, kurio 5 l tetrapaką pirkau Cordoboj už 8 eurus, (akcija kažkokia buvo) gaila, kad neilgam užteko. Pirmą kartą per visą savo kelionių po Europą istoriją parduotuvėje radom normalios grietinės, tiesa labai brangios, palyginus, ir kefyro. Gal ant manęs supyks autentikos mėgėjai, bet net žymiąją gaspacho pirkom 2 l tetrapake supermarkete, ir tikrai nemanau, kad skonis jos buvo blogesnis negu restoraninės už penkiagubą kainą, nebent kokia bobutė gilioj provincijoj gamintų. Šį kartą neradom pilstomo vyno, todėl teko naudoti butelinį, bet aš jau žinau, kad bandyti kažką išsirinkti yra beviltiška, todėl imi bet ką, neviršijantį 3 eurų už butelį ir žinai, kad pataikei.

13 diena

Sekmadienis,

šiandien išsikraustom. Lėktuvas iš Alikantės tik rytoj anksti ryte todėl turim visą dieną. Jau buvom iš anksto suplanavę, kad tą paskutinę dieną skirsim Mini Hollywoodui (plačiau Įdomybėse), laiko daugiau negu pakankamai. Kaip ir priklauso, iki 10 ryto grąžinam raktus, atsilabinam ir tiesiu taikymu į „Carefour“ dar šio to nusipirkti lauktuvėm ir sau. Iš to didelio pasitikėjimo neįsijungėm Džein ir prašokau išvažiavimą ir autostrados. Kelias nemokamas, bet vistiek neapsisuksi. Ne bėda, bus tų parduotuvių, iki tikslo dar apie 300 km ir keletas nemažų miestų. Pirmiausia pakeliui užvažiuosim į Alicantės oro uostą išsiaiškinti dėl mašinos grąžinimo. Skrydis tik 6 ryto, mašiniuką reikia grąžinti iki 4 ryto, Hertz ofisas dirba iki 24 valandos, o pagal internetą „out off time“ grąžinimas į geltoną dėžutę galimas tik Malagoj. Viską susirandam, pasirodo ta dėžutė yra ir Alikantėj, galim ramiai važiuoti toliau. Dar pasimalam aikštelėj, nes pasirodo, kad susimokėti už parkingą reikia visiškai kitame aukšte, o mes jau prie šlagbaumų. Tenka važiuoti prieš eismą, „berniukai“ negali paaiškinti, kur mokėjimo automatas, o kasa nedirba. Šiaip taip surandu, išvažiuojam. Kelias pažįstamas, A7, juo atvažiavom, nusistatom į Elx. Atvažiuojam, visur įtartinai tuščia, niekas nedirba, sekmadienis gi. Tada mums jau labai mirtinai prireikė parduotuvės. Vietos registruojamame bagaže turim sočiai, o ir rankinis pustuštis, reikėtų kokį kumpį parsiskraidinti, gal dar kažką įdomesnio. Pernai Roses sekmadienį kai kas dirbo, gal rasim ir šiemet. Tik vėliau sumintijau, kad Roses kurortas, ten šiek tiek kita tvarka, pačiame Benidorme irgi, turbūt, kažkas veikia, o „normaliuose“ miestuose, pasirodo, ne. Atidedam tą reikalą kelionei atgal. Pagal Džein nuorodą išsukam į pakankamai mažą keliuką N340A, peizažai po truputį keičiasi įvažiuojam į dykumą , mums iki tikslo apie 60 km. Užsidega degalų lemputė. Visas įdomumas, kad kol lemputė neužsidegė, kompas rodo, kiek, galima nuvažiuoti, užsidegus tokios informacijos nelieka, kažkokie atvirkštiniai parodymai gaunasi. Aplink nė gyvos dvasios, nei mašinų, nei žmonių, nei, žinoma, kolonėlių. Aš įtariu, kad viskas gerai, užteks to dizelio ir su kaupu, bet Inga pradeda panikuoti, senokai to nebuvo, net spėjau primiršti. Pagaliau randam degalinę, užvažiuojam, dizelio nėra, jau visai, kaip filme, dykuma, degalinė, bet neužsipilsi. Net ir man kažkoks nerimo kirminėlis sukirbėjo, visiška nesamonė, bet, o jeigu sustosim neprivažiavę kitos. Visa laimė, kad kita buvo netoliese, užsipylėm ir kelionei atgal.
Kaip ne keista, važiuojant iš šitos pusė nėra absoliučiai jokių nuorodų, todėl užšokom į patį Tabernas miesteliuką, kuris nurodomas, kaip pagrindinis orientyras. Pilkas ir dulkinas miesteliukas su siaurom, krievom gatvelėm ir apgriuvusia maurų pilim ant kalvos, bet nuorodo ir ten jokios, todėl grįžom į kelią ir važiavom toliau. Už keletos kilometrų šalia kelio suradom informacinį namelį su Texas Hollywood reklama. Kažkaip buvo nuojauta, kad mums ne ten, nes sudarinėdamas maršrutą buvau suradęs , kad yra kelios skirtingos vietos, bet pažiūrėti tai reikia. Važiuojam žvyrkeliu visai į dykumą pagal nuorodą ir sustojam prie stataus šlaito, kelio toliau nėra. Grįžtam atgal į kelią, randam kitą nuorodą, važiuojam pagal ją, rodyklės dingsta, bet kelias tęsiasi, užvažiavę ant statoko kalno priekyje pamatom kažkokius pastatus, fortą, bilietų kasą su šlagbaumu. Toliau matosi keli automobiliai. Kadangi ne sezonas, daug žmonių ir nesitikėjom, bet vistiek kažkaip įtartinai mažai. Klausiu berniuko kasoje, ar čia vienintelė vieta, ar dar kažkas yra, jis man atsidėjęs įrodinėja, kad tikrai vienintelė, tikrai nieko nėra, viskas čia. Susimoku 42 eurus už įėjimą ir važiuojam.

Ne veltui ta vieta vadinama vienintele Europoje dykuma. Aplinkui kiek akys užmato viskas rusvai pilka, smėlis ir akmuo, iš augmenijos tik kažkokie dygliuoti žemaūgiai krūmokšniai, oras net raibuliuoja nuo karščio. Atvažiavom geru laiku, maždaug už pusvalandžio turėtų vykti vaidinimas „Banko apiplėšimas“ (vyksta du kartus per dieną), o vėliau Kankano šokėjų pasirodymas vietiniame saliūne. Pats miestelis yra veikianti vesternų filmavimo aikštelė,

kurioje nufilmuoti žymiausi Sergio Leone „spageti vesternai“, o taip pat begalė kitų filmų. Pastatai Texaso ir meksikietiško stiliaus, gana įdomu pasivaikščioti.

Vaidinimas kiek ištemtas ir nuobodokas, nes labai daug kalbų Ispaniškai, bet per miestelį šuoliuojantys ir šaudantys raiteliai atrodo efektingai,

o ypač, kai tempiasi prie arklio pririštą „draugelį“.

Tas bičas, tai didvyris, tiek tampomas kasdien po du kartus, o po to dar guli paslikas tose dulkėse ir karštyje geras 15 min, kol kiti santykius aiškinasi. Kito vaidinimo nebelaukėm, nes dar 3 valandas ten trintis tikrai nėra tikslo.
Pavažiuojam dar keletą kilometrų tuo pačiu keliu ir matom nuorodą į Mini Hollywood. Čia kelias asfaltuotas, dengtos stovėjimo aikštelės, aiškiai matosi, kad ir veiksmo, ir žmonių čia daugiau, bet mes jau kažkaip nebeturim noro, ba truputį pakepę, tai nebestojam, o varom link Almerijos, naiviai ieškoti veikiančio supermarketo, išmaišėm pusę miesto, bet žinoma, nieko neradom. Toliau jau trečią kartą tuo pačiu keliu link Alikantės. Apie 21 valandą buvom vietoj. Įvažiavus į Hertz aikštelę vėl užsidegė degalų lemputė, reiškia palikom nedaug, atsirado kažkoks keistas cypimas, sukant vairą, vėliau supratau, kad dėl aikštelės dangos. Kadangi prie automobilių pridavimo buvo gana didelė eilė, pastačiau į aikštelę savarankiškai ir labai „apsidžiaugiau“ pamatęs po automobilio varikliu balutę. Tos balutės tęsėsi visoje važiavimo trajektorijoje, kol parkavausi, nes vietos labai ankštai, tai reikėjo pasistumdyti pirmyn-atgal. Staigiai galvoje permečiau, kas galėjo atsitikti, kas žino, gal toj dykumoj koks akmuo ką pramušė, bet pauostęs tekantį skystį apsiraminau, vanduo, kondicionierius truputį persidirbo karštyje per dieną ir kondensatą išleido. Nors ofisas dar dirbo, bet raktus ir dokumentus įmečiau į geltoną dėžutę, o priėmėjui tik pasakiau aikštelės numerį. Grįžęs į Vilnių dėl visa ko pasitikrinau kreditinės sąskaitą ir ten neradau nieko nei nuimto, nei rezervuoto už mašiniuką. Atsipūtę tie Ispanai, sąskaita atėjo ir pinigus nuėmė tik po gero mėnesio grįžus. Likusias valandas prasistumdėm aerouoste. Dabar pagalvoju, kad turėjom mašina su degalais ir laiko pakankamai, galima buvo kad ir Alikante apvažiuoti, dar prie jūros nusitrenkti, ar šiaip kur, bet vienas dalykas yra galvoti po kelionės, o kitas – kelionės pabaigoje, kaip po gerų pietų nebesinori net skaniausio deserto, tik pasnausti, taip ir čia, visos mintys namų link.
Ką gi pradžia padaryta, apsukom ratuką apie 3000 km. Hasta la vista Espana sakau, kaip Švarcas, susitiksim kitamet, o tiksliau jau šiemet:)))