Nežinau ar yra dar kitas toks miestas, į kurį gali važiuoti nors ir kasmet ir vis atrasti jame kažką naujo, kuris po kiekvieno vizito tau patinka vis labiau, ir po eilinės viešnagės žinai, kad atvyksi į jį vėl, nes liko daug dar nepamatyta, neparagauta, neatrasta… Taip jaučiuosi ką tik grįžusi iš trečią kart aplankyto Londono ir jau žinau ką veiksiu ten kitą sykį.
Po pernykščio sėkmingo ,,mergaitiško“ savaitgalio Paryžiuje, nutarėme pakartoti tai Londone ir šiemet atskridome aštuonios : mes penkios ir trys jau suaugusios dukros, kurios tai pasijungdavo, tai dingdavo savais keliais, todėl mamytėm atsipalaiduoti netrukdė 🙂 Šešioms tai buvo pirmas kartas Anglijos sostinėje, todėl nori nenori teko aplankyti jau matytas vietas, tačiau sąmoningai įtraukiau ir tai, ką norėjau pamatyti pati. Teko vėl ,,ruošti namų darbus“ ir nors atrodo apie Londoną prirašyta daug, tačiau man reikalingą informaciją radau tik ,,supermamose“, o kas ten yra ko nors ieškojęs, tai įsivaizduoja kiek reikia visko ,,persijoti“, kol atrandi tai ko reikia .
Taip, kad be savo pasakojimo, kuris gal ir ne visus domina, pabandysiu pateikti praktiškos informacijos, su kurios paieškomis tenka susidurti savarankiškai vykstant į Londoną. Nors tai ir brangus miestas, tačiau yra būdų šiek tiek sutaupyti, bet tos nuolaidos labai atvirai neskelbiamos : kas pasidomėjo ir žino – prašom, o visi kiti tegu moka daugiau, nes reikia jau namuose atsispausdinti vaučerius į norimus objektus, o kasoje pritaiko 20 % nuolaidą. Taip pat populiarūs 2 už 1 kainą, kurių bilietus taip pat turi nusipirkti internetu. O šiuo metu perkant priemiestinio traukinio (ne metro) bilietą, į kai kuriuos objektus taip pat bilietai parduodami 2 už 1 kainą, pavyzdžiui į Hampton rūmus, kur kaina tikrai nemaža, tik neaišku kiek šita akcija truks.
Bet prasideda viskas nuo oro uosto. Nežinau kada spėjo tas Stanstedas taip išsiplėsti, bet šį kartą pusvalandžio nuo lėktuvo nusileidimo iki autobuso išvykimo mums neužteko, net traukinuku tarp terminalų teko pavažiuoti. O kadangi dabartinis reisas iš Vilniaus išskrenda 21.30 val., tai pavėlavus į 23 val autobusą mes nebespėjome į paskutinį metro. Aišku, galima buvo bandyti eiti į stansted express traukinį, bet neaišku ar būtumėm greičiau nuvykę, o mokėti dvigubai daugiau dar tokiai nemažai grupelei nesinorėjo…Todėl nesinervinam, turim kelis atspausdintus variantus autobuso maršrutų, kurie kursuoja net naktį, tik naktiniai prie numerio turi raidę N. Ir nors gyvenome 2 zonoje, bet viešbutį pasiekiame tik apie 2 val. nakties, taip kad kelionė nuo oro uosto iki viešbučio truko ilgiau, negu pats skrydis. Todėl skrendant šituo reisu, visgi rinkčiausi viešbutį arti Viktorijos stoties, Liverpulio stoties arba Bakerstreet( kur veža Easybus).
Nors ir ilga, bet savotiškai įspūdinga buvo kelionė iki viešbučio tuo naktiniu autobusu. Penktadienio naktis, visam autobuse, be mūsų ir vairuotojo, kuris, beje, bandė mus apgauti užsiprašęs beveik dvigubai daugiau, tikriausiai nebuvo nė vieno blaivo keleivio. Ir kaip nekeista, nors būriai girtų paauglių, daugiausiai spalvotųjų, gan triukšmingai elgėsi, tačiau nejautėm jokios baimės, nors visko ten buvo : keleiviams susikivirčijus, net vairuotojas pavojaus signalizaciją buvo ant visos gatvės įjungęs, kol konfliktuojantys išlipo, ant posūkių buteliai grindimis ritinėjasi, čia pat garsiai vyksta diskusijos, mezgasi pažintys… O mes stebėjome viską kaip teatre ir šypsojomės, kažkuri net pasiūlė Metaxos buteliuką prasukt, kad tarp aplinkinių labiau derėtumėm :)Nežinau, kada važiavau paskutinį kartą naktį autobusu Vilniuje, tiksliau iš viso neatsimenu kada važiavau viešuoju transportu, tačiau abejoju ar taip ramiai ir ten sėdėčiau, bet gal dėl to, kad tokį lyg ,,atostoginį“ rėžimą buvom įjungę, o gal tikrai neagresyvūs jie ten. Spektaklis nesibaigia ir mums išlipus, nes būrys moteriškių stovinčių sankryžoje ir nežinančių į kurią pusę viešbutis, sulaukia ir gan ,,pikantiškų“ pasiūlymų, kuriuos jie rėkia važiuodami pro mašinos langą. Labiausiai tai pralinksmina dukreles, kurioms jų mamos neatrodo tinkamo amžiaus tokiems pasiūlymams. Tada jas užkalbinęs girtas jaunuolis, pasišauna, kaip jis išsireiškė, ,,gelbėti žmonių iš Lietuvos“ ir suvedęs viešbučio adresą į savo išmanųjį telefoną, nurodo mums kryptį. Taip, beveik paryčiais, pati nemaloniausia, bet visai įdomi ir linksma kelionės dalis baigėsi.
Nežinau, gal aš traukiu blogą orą, bet savaitgalis papuolė šaltas ir lietingas, nors visa savaitė prieš ir savaitė po buvo šiltos ir saulėtos. Tačiau tai mums nuotaikos nesugadina, pakoreguojam planus pasivaikščiojimams po stogu ir važiuojame į St.Pauls katedrą, į kurią į ėjimas mokamas ir kur išbandome nuolaidų vaučerius, todėl sumokame po 11 svarų.
Nuo jos stogo galima apžiūrėti miestą netgi iš aukščiau negu pakelia garsusis apžvalgos ratas London Eye, bet vyksta kažkokie remonto darbai, ir liekame be panoramos. Į bilieto kainą įeina audiogidas ( yra ir rusų k.) , kuris tikrai įdomiai pasakoja, dėl ko gan ilgai mes ten užtrukome. Užlipus į kupolą galima apžvelgti pastatą iš aukštai ir pasiklausyti įdomaus akustikos reiškinio, kai vienoje kupolo vietoje šnabždant į tokią skylutę sienoje, kitoje girdisi tas šnabždesys kaip per mikrofoną – ten prižiūrėtojai parodo kaip tuos triukus daryti. Šiaip katedra tikrai įspūdinga, yra panaši į Vatikano ir man gal net labiau patiko, tačiau ar verta tokių pinigų – nežinau, kai verti į litus, gal ir nelabai. Bet geriausiai į litus nieko neversti, o tiesiog jei jau išvažiavai, tai apie tai per daug negalvoti. O jei apie tai negalvoti neišeina, tai Londone yra daugybė nemokamų ne tik nuostabių muziejų, bet ir šiaip įvairių objektų. Turiu netgi vienos ,,supermamos“ sudarytą ,,101 Londono nemokama lankytina vieta“, tik nežinau ar etiška būtų man ją čia pateikti, nebent reikia kažkaip gauti jos sutikimą 🙂
O mes lietui šiek tiek aprimus keliaujame į Covent Gardeną pasidairyti ir kavos išgerti. Kadangi po viešbučio skurdžių pusryčių su dribsniais ir marmeladų jau praalkome, be to norimoje kavinėje jei nevalgai neleidžia atsisėsti, tai užsisakome dar picą, už kurią, kartu su 6 puodeliais latte kavos, suplojame apie 150 lt. Absurdas, bet matyt tokia vieta, nes iš čia galime tuo pačiu ir gatvės pasirodymus stebėti.
Lietus vėl lyja, todėl važiuojame į Gamtos muziejų. Šitas jau nekainuoja, todėl užsukame valandėlei.
Žmonių labai daug, nes šį savaitgalį Švento Patriko diena, kurią ypatingai švenčia airiai, dėl ko miestas pilnas žmonių su atlape seginčiais narcizo ar dobilo simboliais, vyksta koncertai.Todėl šiame muziejuje aplankome tik dinozaurų ir gamtos stichijų sales, nes 17 val. turime internetu nusipirkę bilietus į Madam Tuso muziejų. Nelabai aš norėjau, bet dauguma nubalsavo, tai teko ,,pasirašyti“. O nenorėjau visai be reikalo, nes tikrai visom patiko. Tik 1,5 valandos ten pilnai pakanka, todėl tikrai apsimoka pirkti bilietą nuo 17 val., nes tada jis kainuoja beveik per pus pigiau. Ir nors dirba iki 18 val., bet niekas ten lauk nevaro, o leidžia visiems pabaigti tą ratą, kuriuo visi ir eina, tik tą tipo ,,siaubo kelią“ aš tikrai aplenkčiau, nes lyg yra ten durys ant kurių parašyta ,,paskutinė galimybė pasitraukti“, tik nežinau kur pro jas išeitum, nes jei iškart prie išėjimo, tai būtų gaila, nes paskutinis etapas 4D filmas tikrai nuotaikingas ir geras, o ir mini ekskursija su cab-ais po senovinį Londoną taip pat smagi. Taip, kad ten tikrai ne vien tik fotografavimasis prie įžymybių, ir bent jau tų 15 svarų, kurie mums kainavo, tikrai negaila.
Vieną kartą verta pamatyti, tik nežinau dėl tų ,,siaubakų“…Skaičiau, kad daug kam patinka, gal tiems, kas mėgsta aštrius pojūčius, bet abejojantiems patarčiau : bent jau neikite eilės gale, nes kai tie persirengėliai tave gąsdina, tai dar nieko, bet kai eina tau iš paskos ir į kaklą kvėpuoja, o tau nėra kur trauktis, nes priekį žmonės, tai eina sau…
Temsta, šiek tiek lynoja, o mes važiuojame trumpam į Camden Town,
kuris praeitą kartą man labai patiko ir ten pasivaikščioję prisikemšam pilvus už 3 svarus kažkokio kiniečių/korėjiečių maisto, kuriuo prekiauja gatvėje ir jis visai skanus, tik sūrokas, todėl reikalauja nuplauti alumi. Taip, kad galima rasti ir kur pigiai pavalgyti… bet štai pigiai išgerti greičiausiai nepavyks – bokalas alaus pub-e kainuoja apie 4 svarus. Bet Guiness fantastiškas ir nors alaus negeriu, bet šitas labai patiko, o ant putos barmenas meistriškai suraito visoms po dobilo lapelį, tik nežinau ar visada taip ar čia tos šventės proga vėl tas dobilas, bet gražu, be to aplinka fantastiška, ne veltui visi siūlo būtinai būnant Anglijoj nueiti į Pub-ą, alus skanus, nuotaika gera, kompanija dar geresnė – ko daugiau reikia?
Nušliaužiam dar iki naktinio Tauerio tilto, nes jėgos jau baigiasi ir užsukame į mano jau namie nužiūrėtą, bet kažkodėl keliautojų retai lankomą Katerinos doką. Vieta labai jauki, su didžiuliu užutėkiu, kuriame sūpuojasi jachtos, o aplink buvusiuose prekybiniuose sandėliuose įrengtos parduotuvės ir kavinės.
Ir Dickens Inn pub-as ten toks gražuolis stovi,
gaila, kad mes tik ką ,,pasi-pub-inę“ ir jau labai pavargę, todėl šiaip taip , pakeliui po truputį išbarstę pavargusias ir kitų planų atradusias ekipažo nares, ištvermingiausios paskutinės parsirandame į viešbutį.
Ryte šviečia saulė ir nors nešilta, bet svarbu nelyja, todėl šiandien sočiai pusryčiaujame, nusinešę papildomai savo sūrio ir dešros, o jų marmeladu pasiskaniname kaip desertu ir važiuojame į miestą. Važinėjimui viešuoju transportu Londone turime įsigiję elektronines korteles Oyster, kuri labai brangų susisiekimą mieste paverčia tik brangiu 🙂 Ją pasipildai reikiama suma ir važinėji beveik dvigubai pigiau negu pirktum vienkartinius bilietus, nes šie kainuoja 4.30 sv., o su kortele nuskaičiuoja apie 2 sv. Iš tikrųjų tai gan paini ten matematika su tuo Oysteriu, bet pabandysiu paaiškinti tai ką supratau. Kortelė kainuoja 5 svarus, kuriuos, jei turi išsaugojęs čekį gali atsiimti grąžindamas ją atgal. Nesu tikra dėl to, ar tuo pačiu grąžina įdėtus, bet neišnaudotus pinigus, nes mes nė viena jų negrąžinome, nutarėme, kad vis tiek dar prireiks 🙂 Nuskaičiuojamų pinigų dienos norma ( 1-2 zonoje ne piko val.) yra apie 7 sv., po kiekvieno važiavimo nuskaičiuoja apie 2 sv., o kai išvažinėji tuos 7 sv., kortelę skenuoja, bet pinigų nebenurašo. Išeinant iš stoties reikia vėl skenuoti kortelę, nes į tolimesnes zonas važiavimas brangiau kainuoja. Nevažiavau traukinuku, tačiau bent jau iš metro,tai neperbraukęs su ta kortele net neišeisi, o autobuse, tikriausiai fiksuota bilieto kaina, nes visi sumoka tik įlipdami.
Kadangi prieš mūsų viešbutį didžiulis parkas, tai išėję iš jo, kadangi saulėtas sekmadienio rytas, patenkame lyg į stadioną, nes šitiek bėgiojančių, žaidžiančių futbolą, važiuojančių dviračiais žmonių teko matyti tik per kokią sporto šventę. Šiaip pagal Londono kainas, tai tas mūsų viešbutis, visai neblogas buvo, nes net dauguma hostelių su geležinėmis lovomis brangiau kainuoja. Ir kambariai ten kokybe labai skirtingi, nors ir už tą pačią kainą. Šiaip visada pravartu apie norimą užsakyti viešbutį pasiskaitinėti Tripadvisor svetainėje, nes ten yra realių nuotraukų, kurias įkėlė lankytojai, tik, aišku, vaizdeliai bus patys baisiausi kokius galima tame viešbutyje aptikti, nes dažniausiai tas nuotraukas deda tie, kurie supyko pamatę realybę, o ne pažadus ir dažniausiai pagražintą viešbučio reklamą. Taip kad mes radome geriau, negu matėme Tripadvisor, tik santechnikos stebuklai ant sienos prajuokino.
Šiaip baisiausia ten perėjimas iš vieno korpuso į kitą, kuriame labai netvarkinga jų ūkinė dalis su besimėtančiais sulūžusiais baldais, skalbinių dėžėmis ir kitais rakandais. Ir nors jis yra dar antroje zonoje, bet iki centro važiuoti metro apie 15 -20 minučių reikia, taip kad tolokai, bet netoli metro stotelė, Tesco, Sainsbury’s, už kvartalo yra ir judri gatvė su parduotuvėmis, kavinėmis, o prie viešbučio tylu, šalia parkas.
O mes pradžiai vykstame į Westminsterio Katedrą, kuri yra tokia linksmai dryžuota ir net dauguma aplink gyvenamų pastatų tokie pat prisiderinę.
Nežinau faktų, bet katedra viduje atrodo kaip po gaisro, nes viskas, kas aukščiau 5-7 metrų aprūkę ir nerestauruota. Iš varpinės galima miesto apžvalga, bet savo kojomis už 4 svarus patingėjome lipti – ir taip jos iš po vakar sunkiai lankstosi. Tada einame pro Bakingemo rūmus į San Jameso parką, pasidžiaugti saulėtu ir jau kovo viduryje žydinčiu pavasariniu Londonu bei parko gyventojais.
Pakeliui – švenčiantys airiai.
Ir nors buvome planavę nemokamai apsilankyti Westminsterio Abatijoje, kas įmanoma tik sekmadieniais 15 val. per vykstančias mišias, bet perskaitę skelbimus, kad šią dieną turistai nepageidaujami, pasielgėme kaip netikri lietuviai ir nėjome, nors girdėjau, kad nelabai ten kas žiūri, be to mums dar gerą valandą laukti reikėjo, tai pasvarstę nutarėme laimės nebandyti.
Taip vaikštinėjame kol išalkstame ir einame Soho rajone valgyti nacionalinio anglų patiekalo Fish & Chips, kuris, kaip ne keista buvo tikrai skanus, ypač jei nesigilini į sveiko maisto niuansus, o kad nepradėtum gilintis, tai visa tai užtvirtini alumi, kuris prie šio patiekalo tikrai tinka. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Anglijoje, kuri, galima sakyti neturi jokios virtuvės, valgysiu skaniau, negu Portugalijoje 🙂
Tada lėtai vaikštinėjame ir grožimės žydinčiomis magnolijomis, Londono pastatais, o sutemus – naktiniais vaizdais.
Ir nors pirmadienį skrydis tik po pietų, vidurdienį jau judame link stoties, nes laukia nemažas atstumas iki oro uosto. Bet prieš tai pasivaikštome po viešbučio apylinkes, stebimės gyventojų kiemuose žydinčiais kumščio dydžio kamelijų žiedais, užsukame į kelias parduotuves, perkame lauktuves, kurios labai ,,angliškos“ – čipsai apšlakstyti actu.
O kelionė, bent jau man, bijančiai skristi, baigėsi su doze adrenalino, nes Vilniuje mūsų laukė baisi pūga, lėktuvą mėtė į visas puses, iš pirmo karto net nesugebėjo nutūpti, todėl kilo vėl ir darė antrą ratą, visi stiuardai kažkur išsislapstė, o pagal jų reakciją ir žvilgsnius tikėjausi suprasti kas čia vyksta, todėl jau buvau spėjusi pagalvoti, kad gal tai jau mano paskutinė kelionė. Draugės mano išgąstį pamačiusios bandė juoktis, bet gal todėl, kad mane nuraminti, nes nemanau, kad joms tikrai buvo linksma. O aš matyt dar ne tiek persigandau, kad būtų aplankiusi mintis: ,,koks velnias mane į tą Londoną nešė?“, nors kiekvieną kartą skrydis lėktuvu man stresas. Taigi, ,,per kančias – į žvaigždes“, o rudeniop reikės vėl kur nors ,, sparnus kelti“ 🙂
Naudingos nuorodos :
Kelionė iš oro uosto galima keliais variantais : pati greičiausia, bet brangiausia – traukiniu stanstedexpress
Pigiausiai skelbia vežantys easybus , tačiau suvedus norimą laiką, gaunasi kaip ir kiti – apie 15 sv. perkant į abi puses.
mes važiavome su terravision
taip pat dar nationalexpress
ir southernrailway , bet man čia pasirodė brangu, tačiau perkant iš anksto internetu būna visur visokių akcijų.
Londono transporto puslapis, kur galima sužinoti ir apie Oyster korteles ir suvedus norimą maršrutą sužinoti koks transportas ir kokiu laiku jus nuveš iš taško A į B
Metro planas
Apžvalginis autobusas
Apžvalginis autobusas – jei perki iš anksto norimai dienai – su nuolaida
Nuolaidų kuponai
Nuolaidų kuponai
Nuolaidų kuponai
2 už 1 kainą
Londono akis
Bilietai į miuziklus
Bilietai į renginius, teatrus
Katerinos dokas
Madam Tiuso muziejus
Siaubo muziejus
,,Nesąmonių” muziejus
Botanikos sodas
Viešbutis, kuriame mes gyvenome
„pasiieškojom kompanijos, kurią šiuo atveju sudarė tik mano uošvė” – va čia tai ekstrymas.
Visai šalia Cap de Kreus, Portlligat, yra Dali namas muziejus, kuris, mano nuomone, yra daug įdomesnis už jo muziejų Figueres.
Aš nors ir nesu muziejų mėgėja, bet man S. Dali patiko labiausiai iš visų matytų, netgi progai pasitaikius eičiau dar kartą, nes buvau prieš 12 metų. O išmestų pinigų buvo gaila išėjus iš Luvro – aš nė neketinau į jį eiti, bet lietus privertė 🙂 Sagrada Familia man irgi labai patiko, bet iki tol ne daug ką buvau mačiusi, o ir nieko apie ją iš anksto nežinojau… Bet ir dabar man ji graži. Pati Barselona man nepaliko jokio įspūdžio, bet kad ta agentūrų programa kvaila, kai svarbiausia yra Korida ir Rambla alėja. Tiesa, tie ,,grojantys” fontanai tikrai įspūdingi, tik rudenį gal jau nebūna. Manau, reikės Barseloną savarankiškai dar kartą aplankyti.
O kad geriausi dalykai atrandami kai eini kur akys veda, tai aš nesutikčiau. Jei turi daug laiko, tai vieną dienelę gal ir įdomu taip paslampinėti, bet jau po to, kai viskas kas tame mieste yra gražiausia, jau aplankyta. Aš kažkada taip Paryžiuje, kol visas autobusas buvo Disneylande, praleidau visą dieną ir tikrai nieko gražaus neužtikau, netgi nusivyliau kažkiek juo, o po kelių metų vaikštinėdama su šeima buvau sąžiningai atlikus ,,namų darbus” todėl mes tiek daug pamatėme, ir tik tada supratau, kad tai nuostabus miestas ir kad tada aš bereikalingai praradau dieną.
Taip pat kažkada važiavau expromtu į Saaremą ir nors lijo, bet mums ji labai patiko. Tačiau jau grįžus ir pasiskaitinėjus apie tas salas sužinojau, kad nemačiau Panga skardžio ir Anglos malūnus praleidom, nes apie juos tiesiog nežinojom. Todėl nuo šiol kelionėms visada ruošiuosi, kas irgi yra ne mažiau įdomu, o be tikslo sutikčiau bet kur pavaikštinėti kol kiti apsipirkinėja ar grožisi paveikslais.
Na aš apskritai nesu „miestų keliautojas”, mėgstu , vos tik pasitaiko proga, lėkt kur nors toliau nuo jų, ypač didmiesčių – ar į pakrantę, ar į užmiestį bent jau. Kažkaip miestai pamažu jau pradeda niveliuotis, jei nestovi prie kažkokio išskirtinio lankytino objekto, o atsiduri „random” gatvelėj, tai velnią suprasi, ar tu Barselonoj, ar Frankfurte ar išvis kokiam Gdanske :)) na, be abejo suprasi, kai išgirsi vietinius šnekantis, bet mintis, manau, aiški.
Osmandai, uošvė uošvei nelygu 😉