Atostogos Ispanijoje (2 dalis Toledo, Consuegra, Cordoba

3 diena

Jeigu kas nors prieš 30 metų būtų man pasakęs, kad kada nors pateksiu į Toledą, „būčiau apsiverkęs“, kaip sako Inga, o jeigu rimčiau, tai čia iš tos pačios serijos, kaip pernai buvo Gaskonė ir La Rochelle, kažkas visiškai mistiško ir nerealaus, bet kartu ir labai pažįstama ir artima iš vaikystėje skaitytų romanų. Štai jums ir kelionės maršruto sudarymo įpatumai. Bet tai jau lyriniai nukrypimai, ne todėl mes čia atvažiavom, nors, tikriausiai – TODĖL.
Per keletos metų keliones susiformavusi dienotvarkė pasiteisino, todėl galioja ir čia. Keliamės pakankamai anksti, kad galėtume papusryčiauti su pirmaisiais, bet šį kartą prašaunam, nes nedidelė salytė, kurioje patiekiami pusryčiai, pilnai okupuota mūsų taip mylimų senukų, todėl tenka drėbtis ant sofutės ir patyrinėti interjerą, bei pavartyti rytinius laikraščius. Jau vakar vakare buvom atkreipę dėmesį į „keistokus“ paveikslus visur ant sienų („keistokus“ ne turiniu, o išpildymu), todėl dabar turėjom laiko galutinai įsitikinti, kad visi paveikslai yra keraminės plytelės, paprasčiausiai priklijuotos prie sienų, o visas įdomumas tame, kad tai supranti tik priėjęs visiškai arti, o kartais net ir palietęs kokį meno kūrinį. Labai sužavėjo šitokie dizaino sprendimai. Buvo kilusi mintis „pasiskolinti“ kokį paveiksliuką, bet tam jau reikėtų gero laužtuvo pagalbos. Nakvodami viešbučiuose mes dažnai pagalvojam, kas čia mums ūkyje praverstų, kartais tai būna dvigulė lova su baldakimu, kuriai iškelti, turbūt, krano reikėtų, kartais veidrodis masyviuose ąžuolo rėmuose, o šį kartą – paveikslai iš keraminių plytelių.
Po gero pusvalandžio gavom savo pusryčius, žinoma, paprastesnius negu vakar, bet užtektinai gerus. Po pusryčių atsisveikinom su vėl pasikeitusiu berniuku registratūroje, susimokėjom, susikrovėm daiktus į mašiniuką ir, pasiėmę miesto planelį, išėjom studijuoti senamiesčio.
Kaip jau turbūt minėjau, Toledo senamiestis įsikūręs ant pakankamai aukštos kalvos, gražiame Rio Tajo upės vingyje. Turbūt nėra prasmės perrašinėti Vikipediją, aprašinėjant miesto istoriją ir visus tuos šedevrus kurie jame yra. Galima paminėti bent tai, kad būtent Tolede rezidavo (gal ir dabar taip yra, neatsimenu) Ispanijos katalikų bažnyčios galva, čia gyveno Servantesas ir El Greco, Toledo plienas nuo seniausių laikų buvo kokybės sinonimas, o ginklakalių nukalti šarvai ir ginklai, pasižymintis specifine aukso inkrustacija, prilyginami meno kūriniams. Tokių pavyzdžių galima surasti dar ne vieną, bet neišsiplėsiu.
Taigi, išsiruošėm į miestą.

Jau vakar susidūrėm, o šiandien galutinai „užmušė gatvės. Jos tokios siauros, kreivos ir stačios, kad kai kur sunku įsivaizduoti bet kokį judėjima jomis, išskyrus pėsčiomis,

bet palaukit, nesutikom pėsčiųjų gatvių, nebent su laiptukais, visomis jomis važinėja automobiliai, jie ne tik važinėja, bet ir parkuojasi 45 laipsnių kampu ir dar įstrižai, turbūt todėl vakar man ir „pypino“ vietiniai, kad eismą trukdau. Nors, tiesą pasakius, absoliučiai visų mašinų kampai nubraižyti ir veidrodėliai apdaužyti, ne visur ir jie įtelpa. Pasivaikščioję truputį gana tuščiomis gatvelėmis, priartėjome prie centro, kur prasidėjo „drenažas“.

Pagrindinės prekės keramika, porcelianas ir ginklai (dažniausiai suvenyriniai, bet mačiau ir tikrų). Kas nustebino, kad kainos nelabai kandžiojasi, galima surasti tikrai gražių dalykėlių, priimtinomis kainomis. Aš, žinoma, negalėjau praeiti pro ginklų krautuvėles ir vis ieškojau savo kolekcinio kareivėlio,

o Inga „pakibo“ ant kabinamų paauksuotų lėkščių ir porceliano. Nusipirkom suvenyrus iškart, kad toliau nereikėtų jaudintis ir galima būtų grožėtis miestu.
Pats senamiestis nėra didelis ir orientuotis jame nesunku, juolab, kad visur stovi nuorodos turistams. Einant gatve galima užeiti į uždarus kiemelius,

kurie irgi yra viena iš Toledo įpatybių. Kažkada pavasarį net rengiamos kiemelių šventės, kur renkamas gražiausias. Visai netyčia patekom prie katedros (Catedral de Santa Maria de Toledo) užpakalinio įėjimo,

bet niekur toliau nebegalėjom nueiti, nes praėjimo aplink katedrą nėra.

Toliau centrinė miesto aikštė Plaza de Zocodover,

kur prasideda turistų minios ir darosi šilta. Kadangi Tolede buvome jau rugsėjo antroj pusėj, nematėme, bet vasarą virš gatvių tarp namų yra ištempiami didžiuliai medžiaginiai stogai nuo saulės. Mūsų kelionės tikslas pilis (Alcazar) visiškai netoliese,

jame veikia muziejus, bet mes buvom nutarę į muziejus ir pilis nelįsti todėl tik apeinam aplink. Pats statinys didelio įspūdžio nepadarė, paprasčiausiai didelis kubas su bokšteliais kampuose, tiesa, toks didelis kad visą nufotografuoti galima tik iš kito upės kranto. Visiškai šalia Kraujo arka (Arco de le Sangre) su šalia stovinčiu Servantesu

ir Hospital de la Santa Cruz.

Apėjus pilį iš fasadinės pusės stovi moters, laikančios kalaviją skulpūra.

Tik daug vėliau sužinojau, kad tai paminklas Toledo gynėjams. Pilietinio karo metu apie šimtą karių kartu su šeimomis užsibarikadavo Alcazar‘e ir sustabdė respublikonus ir anarchistus. Ta istorija kažkiek nustebino, bet nereikia gilintis… Tiesiai priešais pilį padarytos terasos su vaizdais, matosi senasis tiltas Puente de San Martin, o tolumoje ir Castillo de San Servando,

žymi tuo, kad joje garsusis El Sidas ruošėsi kažkuriam iš savo žygių. Grįždami

apžiūrėjom katedrą iš „gerosios“ pusės

. Į vidų nėjom, nes bažnyčių lankymas nėra mūsų mėgstamas užsiėmimas, be to reikėjo ieškoti organizuotos ekskursijos, dar, kažkiek laukti, v.ž. kitą kartą, o šiaip tai katedra labai graži, tik restauruojama smarkiai, todėl aplipinta pastoliais, tiesa, vėlgi, labai didelė, netelpa iš niekur į objektyvą nors tu kauk, reikės objektyvo didesnio ieškoti. Dar praėjom pro vadinamas Romėniškas pirtis. Nors pažymėtos plane, kauip lankytinas objektas, bet nieko ten lankytino nesimato, tik kelios raudonų plytų arkos ant gražaus upės skardžio. Mūsų laikas Tolede baigėsi, labai gaila, liko daug nepamatytų vietų, bet gal ir gerai, liko kitam kartui, bus pretekstas sugrįžti.
Na, neverkšlenam gal. Sėdam į mašiniuką, paskutinį kartą pamojuojam Alkazar‘ui

nuo tilto per Rio Tajo ir maunam CM42 malūnų link. Taip, važiuojam aplankyti Don Kichoto malūnų, kurie visiškai čia netoliese. Pro šalį šmėkšteli kažkokia pilis ant kalno, bet man tik gręžtelėjus į tą pusę, Inga „prizoomino“ ją fotoaparate ir pareiškė, kad pilyje aš jau buvau.
Ir skaitydamas romaną, ir žiūrėdamas nuotraukas aš kažkaip kitaip tuos malūnus įsivaizdavau, gal ne pačius malūnus, bet jų aplinką. Aplink kiek akys užmato rusvai žalsvai pilkos lygumos, ir vieniša gana aukšta pailga kalva, kurios papėdėje pats Consuegra miestelis,

o ant kalvos restauruojama pilis ir 9 (jei gerai suskaičiavau, nes visų kažkaip iškart nesimato, o rašo, kad 11)

. Kadangi Džeinė nieko pasakyti nebegali, tik vis liepia apsisukti, nes Consuegra centrą mes jau pravažiavome, išjungiam jai garsą ir važiuojam miesteliu „į tą pusę“. Gatvelės pakankamai stačios ir siauros, ne Toledas, bet panašu. Gerai, kad daugumoj vietų vienpusis eismas nes prasilenkti jokių šansų. Nutaikę tarpą, kai turistinis autobusas nusileido nuo kalvos, maunam į viršų. Pats vidurdienis, + 37 C nors ir rugsėjo antra pusė, įsivaizduoju, kas ten darosi vasarą. Apeinam visus malūnus, kiekvienas turi savo vardą, parašytą prie durų. Gražu. Panorama irgi graži, matosi į visas puses, nes kalva ilga ir siaura. Pabandau bent čia patekti į pilį, bet neįleidžai, mat pas juos siesta, o iki 17 valandos mes neturim laiko, be to ir iškeptume ant tos kalvos gyvi, todėl vėl į kelią. Iki sekančio tikslo – Cordoba apie 300 km A4 keliu be jokių išsisukinėjimų ir nukrypimų. Kelias geras, peizažai nykūs, pravažiuojam dar keletą panašių kalvų su malūnais, bet kadangi „tikruosius“ jau matėm, daugiau nestojam. Pasiekiam Andaluziją, peizažas kardinaliai pasikeičia, kiek akys užmato vien tik alyvmedžiai, ir taip iki pačios Cordobos, gerus 150 km. Kiekvienas medelis gražiai apartas ratuku. Nežinau, kam to reikia, bet vaizdelis pritrenkiantis. Pradėjom spėlioti, kodėl tos alyvuogės tokios brangios, jeigu jų šitokia galybė, ir ne tik pas mus, Ispanijoj irgi brangios. Paspėliojom ir nustojom neatspėję. Netrukus ir Cordoba. Miestas visai nemažas, ir nors aš viešbutį užsakiau visiškai pakraštyje, privačių kotedžų ir parkų zonoje, bet Džein vis tiek mus pravežė per miesto centrą, susipažinimui, taip sakant. Nutarėm, kad pirmiausiai įsikuriam, o po to ieškosim, kur papietauti. Viešbutis Ayre Hotel Cordoba, kažkodėl labiau priminė poilsio namus. Didžiulė aptverta teritorija su nuosavu parku, dengta stovėjimo aikštelė, teniso kortai, baseinas, lauko baras, holas, kuriame galima futbolą žaisti, daug stiklo ir veidrodžių, ir eilė registratūroj, pakankamai ilga. Apsiformine nutarėm susimedžioti maisto, bet čia gi Ispanija, maistas tik nuo 19 valandos, todėl ilgai negalvoję sėdam į mašiniuką ir į miestą, lygtai pakeliui kažką matėm veikiančio. Matyt gal ir matėm, bet veikti tai niekas neveikia, mieste irgi Ispanija, ne tik viešbutyje. Gerą valandą pasivažinėję po miestą „na glaz“ pastebėjom, kad be šeimyninio konflikto diena nesibaigs: „alkana moteris tampa žvėrimi“, jungiam Džein ir nustatom supermarketą. Jis, žinoma, yra kitoj miesto pusėj, bet mes jau žinom, kad jis yra ir, kur jis yra, ir kad greitai būsim ten, o gal ten dar ir valgyti duos. Atvažiavus, valgyti nebereikėjo, bet apsirūpinom būtiniausiais maisto produktais“: bulvėmis, dideliu maišu apelsinų, dideliu kiekiu alaus ir vyno, Jamon ir dešros atsargomis, svogūnų rezginėle ir t.t. ir pan. – pasiruošėm savaitei į priekį. Visgi taip ramu pasidaro, kai nors ir skrandis tuščias, bet bagažinė pilna. Parvažiavom jau „maisto laiku“, bet jau ir aptingom. Alus nuplovė kelio dulkes iš vidaus, dušas iš išorės, karščio nebėra, gėris ir tiek. Net Wi-Fi pavyko pasigauti, žinutę nusiunčiau į MyTrips. Sugalvojau, kad reikia pasinaudoti ir kitomis viešbučio paslaugomis, t.y. išsimaudyti baseine, sugalvojau pačiu laiku – 22,30 maždaug, o baseinas pagal reglamentą veikia iki 22.00, pavėlavau, reiškiasi, bet, kaip sakydavo sovietinėje armijoje: – jeigu negalima, bet labai norisi, reiškia galima. Taigi, smagiai pasiplaukiojau naktyje, o kad neatrodyčiau labai vienišas tvarkos laužytojas, kompaniją palaikė du britai ušsižaidę tenisą ir taip pat pavėlavę paplaukioti. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad visiškai netoliese pilnu tempu virė naktinis gyvenimas, viešbučio restoranas išsikėlė į lauką, prie žolėje sustatytų staliukų žmonės gėrė vyną ir valgė įvairiausias mėsytes, kurias čia pat lauke ir kepė virėjai. Deja, savo ekipažo taip ir neprikalbėjau, nei nusimaudyti, nei, juo labiau, panaktipiečiauti lauke, todėl teko ruoštis rytdienai. Planas standartinis. Iki pietų pasivaikštom po miestą, po to važiuojam į sekančios nakvynės vietą.

4 diena

Keliamės anksti, mat reikia papusryčiauti su pirmaisiai ir dar rasti laisvą parkingą kur nors arčiau senamiesčio. Pusryčiai, kaip ir galima tikėtis puikūs ir gausūs – iki vakaro skrandžiui bus ramu. Išsiregistruojam, aš jau nusižiūrėjau porą vietų palikti mašinai, bet dėl pilnos ramybės klausiu administratorės, kur geriau ir arčiau, o ji, dideliai mano nuostabai, ima tušinuką ir mano plane žymi vietą, kur jokia aikštelė nepažymėta, palikit mašiną čia, sako, geriausia vieta. Kadangi po vakarykščio pasivažinėjimo Cordoba man jau kaip gimtasis miestas, o dar ir Džein pritaria, kad teisingai važiuoju, varom į pažymėtą vietą. Ir tikrai, nemaža stovėjimo aikštelė, jau pusiau užpildyta (bijau pameluoti, bet maždaug 9.00 ryto), bet mes atsistojam pakraštėlyje ir dar po medžiu, kas tuose kraštuose yra milžiniškas privalumas. (Specialiai pasižiūrėjau tikslų adresą: t.y. sankryža Av del Corregidor ir Av de los Custodios, šalia Cordobos Universiteto, vakarinėje miesto dalyje). Iki pagrindinio šios dienos lankytino objekto – Mezquita kokia 10 min kelio pėsčiomis. Įeinam į senamiestį pro restauruotus ginybinės sienos vartus ir traukiam visiškai tuščiomis gatvelėmis, išlendam tiesiai į Triumfo aikštę prie Cordobos globėjo Šv. Rafaelio skulpūros, stovinčios ant aukštos kolonos.

Į nosį iškart trenkia kaimo kvapelis, pasirodo pavėsiuke susirinkę karietaičių važnyčiotojai su savo karietaitėmis ir arkliukais,

Gražu, tik kvaps nekoks, o ir biznis, matyt, taip pat, nes norinčių pasivažinėti nebuvo nei iš ryto, nei grįžtant po kokių 3-4 valandų. Čia pat ir Triumfo arka,

ir Puente Romano su gale stovinčiu Calahhora bokštu. Viskas gerai ten pasivaikščiosim grįždami, bet kažkodėl katedros tai nėra, nors planelyje pažymėta, o žemėlapius skaityti aš visgi dar moku. Kažkoks senas ir didelis namas toje vietoje,

bet gal už jo ta katedra, nesimato, reikėtų aplink apeiti. Kaip ir reikia tikėtis, arčiausiai būna per aplink, bet kažkaip labai toli jau einasi, o namas vis nesibaigia, ir nėra nei jokių durų, nei langų, kol galų gale už kampo pasimato įėjimas. Tada galutinai ir paaiškėja, kad tas namas, užimantis visą kvartalą ir yra Mezquita,

o jau katedrą rasim kažkur jos viduje. Iš principo tai buvau ir skaitęs ir nuotraukose matęs, bet realybėje truputį kitaip viskas atrodo. Darbo valandos kiek atsimenu, nuo 10.00, nors buvau skaitęs, kad nuo 8.00 vyksta mišios ir galima įeiti nemokamai, bet ne į mišias mes čia atėjom todėl tų keletos eurų tikrai negaila už bilietus ( „tikriems lietuviams“ galiu pastebėti, kad prie rytinio, nepagrindinio įėjimo nėra jokio bilietų tikrintojo, galima bandyti „sutaupyti“). Kol atsidarė bilietų kasa, pasivaikščiojom po vidinį apelsinmedžių sodą, pasigėrėjom fontanėliais, o tada jau į vidų. Kažkas nerealaus. Absoliučiai nereali vieta. Patenki kaip į kokį mišką prieblandoje, žmonės įeina ir tarytum išnyksta erdvėj, tokie dydžiai, kad visą laiką atrodo, kad esi vienas tarp tų 850 kolonų.

Vieta, kuri nenori fotografuotis, ne tik kad apšvietimo trūksta, bet ir nuotraukos kažkokios išplaukusios gaunasi.

(Taip buvo su Cezario biustiu Romoje, kiek befotkinom, tiek – išplaukęs) Nerperpasakosiu istorijų, kas, kodėl ir kaip visą tą grožį pastatė, bet vieta tikrai verta pamatymo. Na ir, žinoma, viso viršūnė yra katalikiška katedra Mezquitos viduryje, beprotiškai puoštni ir graži,

bet ir keista. Ji juk neturi sienų, atrodo, lyg įeitum į pastato pjūvį. Kas dar įdomu, kad visos tos kolonos stovi ne ant grindų, o lyg augtų iš žemės. Pasirodo, kad tikrosios grindys yra gerais 1,5 m giliau, po žeme, ir tik kai kur atkastos parodymui.
Kitas objektas – žydų kvartalas su jo mėlynais vazonėliai dekoruotomis sienomis,

Sinagoga, ir dar, ką rasim, bet pirmiausiai nutarėm atsigaivinti kava-alumi vienoje iš daugybės lauko kavinukių,

kur nespėjus nė dorai prisėsti prie staliuko atsirado, taip vadinama, „nuotraukų gadintoja“ – permanentiškai nėščia čigonė su ištiesta ranka.

Gretimais sėdėjusi pagyvenusių britų porelė įnirtingai purtė galvas, duodami suprasti, kad tik nebandytume leistis į kalbas. Mes, žinoma, nė nemanėme, bet pasitaikė išskirtinė įkiruolė, negelbėjo nei absoliutus nereagavimas, nei tautinių keiksmų virtinė (būtent tautinių-lietuviškų, o ne tarptautinių anglo-rusiškų), kuri paprastai tokiais atvejais veikia nepriekaištingai ir yra ne kartą išbandyta, netgi Lenkijoje, kur, atrodytų, Lietuvių kalbos skambesys neturėtų pritrenkti. Taigi, teko gerti kavą-alų su panosėje pakišta ranka, gerai, kad į puoduką neįkišo. Atsigaivinę patraukėme ieškoti to žydų kvartalo. Kadangi tikslių nuorodų kaip ir nėra (planelyje nepažymėta) laikomės šiaurės, šiaurės-vakarų krypties, tokią kryptį atsimenu pagal dar namie žiūrėtą žemėlapį. Pairodo, galima ir taip vaikščioti. Jei staiga dingsta žmonės, reiškia pasukai ne ten, eik atgal. Tikrai gražu, ir tos gėlytės vazonėliuose ant sienų

, ir kiemeliai, ir amatininkų dirbtuvės, ir gyvai grojamas flamenko vienam iš kiemų,

tik ta senoji sinagoga tai jokio įspūdžio nepaliko, nėra ten ko eiti. Pabaigai dar užsukom į kankinimų muziejų, ir kol atsisakiusi eiti į vidų Inga vartojo šaltą coca-cola, mes su Emilija grožėjomės autentiškais „kuolais“, „Ispaniškais batais“ ir visokiais kitokiais genealiais įrankiais, žmogui prakalbinti ar „pralinksminti“ sukurtais. Dėl pilno komplekto prasiėjom ir per tiltą (Puente Romano) iki pat bokšto. Pasirodo ten stoja turistiniai autobusai, todėl žmonių begalė, o ir „šildymas įsijungė“- pats vidurdienis, bet vaizdai nuo tilto gražūs, matosi arabiškų vandens malūnų griuvėsiai

ir Mezquita Triumfo arkos fone, o kad vaizdo neužstotų einantys žmonės,

tilte padaryti specialūs, į šonus išsikišę balkonėliai.

Žinoma, galima sakyti, kad matėm mažokai Cordobos,

bet, mano manymu, pamatėm būtent tą, dėl ko ir važiavom, o be tikslo slampinėti įkaitusiom gatvėm, nematau prasmės. Išvada – pamatyti tikrai verta, bet atvažiuoti dar kartą specialiai tai tikrai nenorėsiu, priešingai negu Toledo, Cordoba manęs „neužkabino“.
Ką gi, turistinė kelionės dalis artėja link pabaigos, liko tik viena „egzotiška“ nakvynė, o nuo rytojaus prasidės pliažinis sezonas, bet iki rytojaus dar toli, tik vidurdienis dar. Važiuojam N432 keliu Granados link, kelias ne iš didžiųjų, bet geras, judėjimas nelabai intensyvus, o ir kalnai artėja, galima pasižvalgyti po apylinkes. Aplink Cordobą visur alyvmedžiai, toliau jau lenda į paviršių akmuo. Iki tikslo 216 km. Netoli Granados sukam į A92 greitkelį, nemokamą beje, ir toliau jau su vėjeliu iki Guadix (ačiū linosai už nuorodą, nakvosim urve, kaip Flinstounai). Paklysti lyg ir nėra kur, o ir Džein nustatyta, bet yra viena bėda, mūsų nakvynė Cuevas Hammam Abuelo Jose neturi tikslaus adreso, bet kol Džein užtikrintai veda, viskas gerai. Žinau, kad nakvynė ne pačiame miestelyje, o kažkur šalia, todėl visiškai nesijaudinu, kai pravažiuojam Guadix, išsukam iš kelio ir važiuojam kažkur į kalnus, baigiasi asfaltas, o ir žvirkelis vienos mašinos pločio ir su pavojingais ratams grioviais. Apsisukti nėra kur, todėl važiuojam pirmyn, nors Džein jau nieko nebesako ir monitoriuj jokio kelio nėra. Lauke koks +50 C ir baltos dulkės, o aplink kelia kiek akys užmato, kažkokie nuskurę sodai, medžiai beveik be lapų, apdžiūvę, kreivi šleivi kažkokie. Stojam apsižvalgyti, nes važiuoti pirmyn darosi pavojinga. Būtų „kregždutė“, tai nekreipčiau dėmesio, ta ne tokius išbandymus yra atlaikiusi, o čia nuomotas mašiniukas, naujas, ratai nedidukai, į dugną vis akmenys dunksi, neramu darosi. Sustojom ir nustebom. Niekada gyvenime nemačiau, kaip auga migdolai, o pasirodo, važiuojam per migdolų riešutų plantacijas. Ir kaip ant tokių baisių ir vos gyvų medžių tokie skanūs riešutai užauga? Atsiranda lentelės su privačių valdų žymėjimu, dar sugalvos kas, kad riešutus vagiam, negerai. Randu šiokį tokį praplatėjimą ir apsisukam. Dardam atgal į Guadix miestelį, gal ko nors pasiklausim kelio, bet vėl ta nelemta siesta, niekas neveikia, žmonių praktiškai nėra, nuorodos į viešbučius yra, bet į mūsų ne. Blogiausiu atveju palauksim, kol atsidarys TIC, o kol kas užvažiuojam į vienintelę veikiančią vietą – degalinę, juolab, kad benzinas jau prie pabaigos, o kiek dar reiks maltis, nieks nežino. Įsileidžiu degalų ir nueinu į vidų nešinas viešbučio rezervacijos popieriais. Nė vienas iš dviejų viduje esančių vyrų jokia kalba be ispanų nekalba visiškai, aš beje, ispaniškai irgi nekalbu, o popieriai lietuviškai, todėl kalbamės rankomis ir visaip kitaip. Kaip paprastai būna tokiais atvejais puikiai susikalbėjom, ir , nors jie nežinojo kur yra mums reikalingas viešbutis, bet pavadinime rado užuominų, kad jis yra kažkur tarp Purullena ir El Bejarin, už kokių 10 km, be to dar nupaišė, kaip link ten nuvažiuoti. Padėkojau, atsisveikinom, nusistatėm Džein į Purulleną ir išvažiavom.
Šitoj vietoj bus dabar truputį šizofreniškai atrodantis nukrypimas, bet tada pasirodė ne iš maloniųjų, nors net ir ekipažui dėl šventos ramybės nieko nesakiau, o atsitiko štai kas. 2011 m. vasaros pabaigoje daugelyje žiniasklaidos priemonių, tame tarpe ir per TV pasirodė informacija apie Ispanijos greitkeliuose apiplėšinėjamus turistų automobilius, juos priverstinai stabdant. Tuo metu labai į galvą neėmiau, bet kažkur giliai pasamonėj užsifiksavo. Taigi, mums pilantis degalus, į degalinę įvažiavo VW Golf su dviem vyrukais. Atkreipiau dėmesį todėl, kad sustojo jie ne prie kolonėlės, o aikštelėje šalia, ir iš mašinos niekas neišlipo. Mums pradėjus važiuoti, jie pajudėjo iš paskos ir prisiklijavo, kaip su klijais. Atrodytu, kas čia tokio, bet mes važiavom anaiptol ne tiesiausiu keliu, kirtom gerą dešimtį sankryžų su šviesoforais ir žiedų, greitėjom ir lėtėjom, niekas negelbėjo, „uodega“, kaip šnipų filme atlydėjo mus iki Purullenos centro, o toliau kur, nebeaišku vėl, o ir tas golfas iš paskos jaukumo neprideda. Pamaniau, kad reikia važiuoti prie priekyje pasirodžiusios policijos pastato, ten pasiklausti kelio, o ir tas golfas gal tada atsikabins, bet pats kažkodėl stangiai pasukau į artimiausią skersgatvį, nežinau, kodėl, bet pasirodė, kad taip reikia, golfas, žinoma, pasuko iš paskos ir, tik man pavažiavus geroką gabalą siauromis miestelio gatvelėmis, „persekiotojai“ sustojo. Dabar tai atrodo ganėtinai juokingai, bet tuo metu, patikėkit, nelabai.
Ir koks buvo mūsų nustebimas, kai ieškodamas kur apsisukti, kad vėl patektume į Purulleną, visiškai šalia į važiavimo į El Bejarin, šalia kelio pamačiau nedidukę lentelę su rodykle „Cuevas Hammam Abuelo Jose“. Žinoma, tą, kuo toliau važiavom, keliu pavadinti būtų didelė prabanga, greičiau platus, mažai išvažinėtas takas, bet už gero puskilometrio atsirėmėm į sodybos vartus.