Baltarusija: 1,5 mėnesio kelionės po Pietryčių aziją startas – Minskas

Pabėgti nuo žiemos. Toks buvo pradinis tikslas. O kur skristi? Dabar tavo keliones planuoja avialinijos. T.y kokį pigiausia skrydį matai – ten ir varai. Šį kartą po kojomis pasimaišė Vietnamas. Aeroflotas taip pasiūlė, todėl reikėjo pirkti. Tiesa, skrydis iš Minsko per Maskvą į Hanojų. Baltarusiai ir rusai kaip susitarę lietuviams ir ne tik, kepa pyragą. O receptas toks. Jums reikės: dvikartinių tranzitinių abiejų šalių vizų ir draudimų, kad juos kur galas, todėl teks skelti kiaulę taupyklę. Aš irgi galvojau, o kam Rusijos tranzitas jei tas pats terminalas. Sakysite nesąmonė, sakykite, bet į ambasadą žingsniuoti vistiek reikės. Nepaisant 200 litų viršaus bilietas vistiek išlieka patrauklus.

Minskas iš Vilniaus pasiekiamas greitai, ypač tada jei būni neišsimiegojęs. Kertama išorinė Europos Sąjungos siena. Vizos ir draudimai rodomi nuo pat ryto ir visą gyvenimą piktam muitininkui. Jam kokia tai musė pastoviai kanda. Matyti už lango sniegą ir žinoti, kad už poros dienų vasara yra džiugu. Tai yra tikrosiosios burtininko lazdelės užmojis. Kelionės tikslas: Vietnamas, Kambodža, Tailandas, Malaizija, Brunėjus, Filipinai ir Singapūras.

Minske buvau pirmą kartą, todėl mus besiblaškančius paglobojo jaunas baltarusių studentas besimokantis iš Baltarusijos išmestam Europos humanitariniame universitete Vilniuje. Išmesto universiteto autorius žinoma pats Lukašenka. Matomai jam nepatiko du žodžiai – europos ir humanitarinis. Vaikinas paragavęs laisvės skonio Vilniuje negailėjo aštrių žodžių savo prezidentui. Pvz. jis įsitikinęs, kad metų pradžioje įvykusio teroro akto Minsko metro stotyje organizatorius pats prezidentas. Greitai sureagavęs ir į kalėjimą kaltininkus pasodinęs Lukašenka neva užsitarnavo kraštiečių pasitikėjimą, kaip ateitį nuspėjantis vadovas. Ką Lukašenka daro gerai, tai palaiko nepriekaištingą tvarką mieste. Visur švaru, kaip po misterio Properio vizito. Bet tai turbūt vienas iš nedaugelio užsienio spekuliantų Baltarusijoje. Akivaizdu, kad prezidentas nenori, jog šalyje išbujotų kapitalizmas. Minsko centre tarptautinių parduotuvių ar restoranų nepadauginta, tačiau su tokia, kokią baltarusiai turi Nacionalinę biblioteka galima drąsiai žengti į Europą.

Minsko nacionalinė biblioteka (V.Mikaičio nuotr.)
Kelios stotelės iki „Vostočnyy” ir mes išlipam prie pastato, kurio didžiuojasi visa Baltarusija. Man jis primena tokią seną rusišką konstruktorių-dėlionę iš kurio galima išlankstyti gyvatę, gulbę ir panašius triukus, o kai nusibosta žaisti jį sulankstai į formą, kokia ir yra Nacionalinė biblioteka, jei žinote apie ką aš kalbu, jūs sovietinio kirpimo skaitovai 🙂 Užėję į vidų tik apsidairėme, o pasinaudojęs proga, kad viduje yra spaudos kioskelis paklausiau kaip nuvažiuoti į oro uostą. Mergina neturėjo žalio supratimo, beviltiškai ieškojo jo žemėlapyje, vėliau skambino Dašai, Sašai ir Natašai, bet jos irgi nežinojo.
Jeigu kas nors esate buvę prie Nacionalinės bibliotekos greičiausiai užėjote į blynų kioskelį. Su įvairiais priedais pateikiami blynai yra visai nebloga išeitis jei šiek tiek išalksti. Tačiau kas man labiausiai patinka, tai bendravimas su buvusių Sovietų Sąjungos šalių pardavėjais. Tai aktualu ir Lietuvoje, bet Rusijoje ar Baltarusijoje tai dar įdomiau. Pakalbėsiu apie aptarnavimą ir bendravimą su klientais. Slavų tautybės žmonės nėra blogi, tačiau pradinėje bendravimo stadijoje dauguma jų nekantrūs, susierzinę, neretai nelabai mandagūs. Atrodo, kad kažkas reguliariai nervintų, todėl man patinka su jais itin mandagiai bendrauti. Pasisveikinti, atsisveikinti, paklausti ar jiems nebus vargo pvz iškepti du blynus, atsiprašyti ir t.t. Kol galiausiai tu pamatai, kad jie širdies gilumoje yra faini, mandagūs, besišypsantis žmonės. Svarbiausia, kad jie tave pamėgtų, nes ištirpdyti tą storą šaltumo lajų dažnai reikia laiko. To niekada nepavyks padaryti su žetonų pardavėjais metro stotelėje. Gink Dieve ko nors nesuprasti, kaip kartą atsitiko Maskvoje. Atrodo, kad tuoj sprogs iš pasiutimo, tik tada supranti, kad greičiausiai pražilsti dirbdamas žetonų pardavėju, lyg būtų dėl ko. Beje, įdomi žetonų sistema Minsko metro, čia jų negalima turėti daugiau nei dviejų, jei teisingai supratau, dėl to, kad kažkas mėgsta juos kolekcionuoti.

Geras dalykas Minske, kad traukinių ir autobusų stotys yra centre. Šalia jų pastatai, kuriuos dažniausiai rodo per panorama, jei kažką praneša oficialusis Minskas. Kelios minutės kelio nuo visada šviečiančios traukinių stoties yra ir autobusų stotis. Nedidelė, tačiau tvarkinga, kaip ir visa sostinė. Rūškanos moteriškės pardavinėja bilietus po plačiają Baltarusiją ir užsienin. Čia galima rasti bilietus ir į oro uostą. Kuris ne taip ir arti, už 42 kilometrų. Tačiau kaina prieinama ~14000 rublių, t.y maždaug 4,5 lito.

Vakarėjant paklaidžiojom po miesto centrą. Tiesa sakant, galvojau, kad bus įdomiau. Ta tvarka verčia žmones neturėti fantazijos, kad pagyvinti miestą. Gal šiek tiek įdomesnė yra Nepriklausomybės aikštė, po kuria vaikštant tik vėliau supranti, kad mindai supermarketo stogą. Didžiulė parduotuvė po žeme, baltarusiškas kelių aukštų akropolis, sukviečia visus sužvarbusius Baltosios Rusijos žaviuosius ir drąsiuosius. Arba Minske baigėsi ledų deficitas, arba aš kažko nežinau, bet visi kaip išprotėję Gruodžio 11-tą dieną valgė ledus. Tikrai nepadauginu, aplinkui vien liežuviais plakantys vyrai moterys ir vaikai. Prekybos centrai jau neturėtų kažko stebinti, todėl neverta aprašinėti. Verta paminėti kainas, jos vertos grieko. Nusiperki daug, o moki nedaug.
Minske pigesnių nakvynių nėra tiek, kiek ant žemės akmenukų. Išsirinkome ganėtinai paprastą „Postoyalets Hostel”, Partizansky prospekte. Patogu pasiekti metro, bet svarbiausia tinkamoje stotelėje išlipti t.y Mogiliovskaya. Mes išlipome vienoje ankščiau „avtozavodskaya”. Nors pagal namo numerius atrodė netoli, tačiau kai vieno namo ilgis vos ne 100 metrų supranti, kad numeriai greitai nesikeis. Likusi kelią pavažiavom autobusu. Postoyalets hostelis įsikūręs daugiabučio pirmajame aukšte, ilgas koridorius į abi puses ir kas 15 minučių einančios papešti registratorės. Nenustebkite, hostelyje galite rasti aukštesnes kainas, nei užsibookinus. Gal čia mažiukas bizniukas, nebloga varkė ar kažkas, bet jos mokės apsimesti, kad nelabai suprato, jei klausi kodėl kaina skiriasi nuo matytos internete. Kambarys, kuriame kažkas neseniai traukė dūmą kainuoja ~30 dolerių. Nėra labai pigu, juolab, kad tualetas koridoriuje ir pastoviai matosi, kaip visi laksto iš dušo nuogais kinder siurprizais. OK, niekas ten nuogi nelaksto. Prieš pat 22val., nusprendžiau dar užsukti į gretimą parduotuvę. Labiau panašią į Kėdainiuose stovėjusį gastronomą „Banga”. Kol rinkausi ką čia nusipirkti pardavėja „mandagiai” liepė pasiskubinti ir eiti prie kasos.

Anksti ryte pajudėjom link metro, o nuvažiavus iki traukinių stoties nulekėm į autobusų stotį. Gera valanda kelio iki tarptautinio Minsko oro uosto. Pastatą anuomet statė „ateities architektūrinį skonį” turintys specialistai. Tiesa dabar laikas jį šiektiek aplenkė. Jeigu lietuviškam žodyne būtų žodis „chamūrkė”, tai taip jį galima būtų ir pavadinti. Viduje siaura, tamsu, o jau tie koridoriai primena tu pačių architektų statytus kultūrnamius, net brėžiniai sutaptų. Norint praeiti apsauga, reikia palaukti, kol atsidarys durytės ir po vieną bus galima įeiti. Kadangi Baltarusija ir Rusija neturi vidinės sienos, pasas nėra tikrinimas, todėl labai patogiai patenkama į laukimo salę, o ten geriau nei Kauno restorane „Pasimatymas”. Žmonės laukia ne ant suoliukų, o prašmatniuose, žinoma, to meto, foteliuose, kurie ratu išsidėstę aplink apvalų stalą. Viskas paruošta tikrai puotai, tiesa turbūt primiršta, kad čia oro uostas. Visgi pavalgyti ar išgerti čia nėra problemų. Aleksandras taip viską sutvarkęs, kad kapitalistų – spekuliantų net laukimo salėje nebūtų nė kvapo. Kava – 1 litas, alus – tiek kiek parduotuvėje. Močiūtės teptas sumuštinas – už super prieinamą kainą. Viskas turi būti tikra, o ne užmesta 3 kart brangiau. Šlovė vadui!

Laukiant lėktuvo į Maskvą į salę be bilieto įsiveržia panikuojanti moteris ir prašo visų belaukiančių nupirkti jai bilietą į Kaliningradą. Žmonės aišku apsimeta negirdintys, tada moteris įjungė antrą pavarą su ašarų pakalne, neva ją apvogė ir taip iš trijų žmonių susirinko pinigus bilietui, kuriuos pažadėjo atiduoti nuskridus. Tiesa nepastebėjau ar ji su tais pinigais grįžo į salę ar tiesiog su uždarbiu grįžo į Minską. Aktualu, nes ant jos bilieto mečiausi ir aš, ir tik vėliau supratau, kad neskrendu į Kaliningradą. Žodžiu mane apgavo, o aš apgavau jus, nes iš tikrųjų nieko jai nedaviau :)) Toliau mumis atsakingai rūpinosi Aeroflotas, kuris nuskraidino į Maskvą.
Galima skeptiškai žiūrėti į visus „gastronomus”, aptarnavimą, sovietinį paveldą Baltarusijoje ir t.t, tačiau man tai yra nuostabus jausmas. Juk nieko nėra geriau, kai nors trumpam gali grįžti į praeitį. O praeitis, tai yra vaikystė! Tikrai grįšiu į Baltarusiją ilgesniam laikui ir būtinai ten kur laikas bėga lėčiausiai.
Pabaigai pamąstymui. Ar „Kalėdos” tikrai lietuviškas žodis? Žinant, kad lietuviai yra copy/paste meistrai visose gyvenimo srityse pradedant dainomis, baigiant švietimo reformomis bijau, kad tai baltarusiškas žodis, nors visai gražus. Taigi visus su praėjusiom KALIADOM! 🙂

Vytautas Mikaitis. www.kelioniuprofai.lt