Kalbant apie Japonijos sostines, be dabartinės Tokyo (Edo) bei buvusios Kyoto, verta paminėti ir pačią pirmąją nuolatinę sostinę – Nara, esančią tik kokius 50 km į pietus nuo Kyoto. Nara įkurta 710 metais. Augant galingiausių budistų vienuolynų įtakai ir politinėms ambicijoms, tikslu išvengti grėsmės tuometinei vyriausybei – sostinė 784 metais buvo perkelta į Nagaoka. Būtent todėl, kad Nara kadaise buvo sostinė, joje slypi daug istorinių vertybių, tarp kurių vienos pačių didžiausių ir seniausių Japonijos šventyklų.
Iš Kyoto į Nara atvykti su paprastu JR traukinuku teužtruko apie nepilną valandą. Ankstyvas rytas, oras vis dar puikus. Stotyje žmonių ne perdaugiausia. Susišaudome vietinį žemėlapį ir į trasą. Nors… apsieti galima ir be žemėlapio – miestukas nedidelis, visos įžymybės pačiame centre, tiesiog reikia eiti pagrindinėmis gatvėmis ir sekti minią. O jei šiek nuklysi nuo kelio, vietiniai labai greitai tave į jį grąžins.
Patys įdomumai išsirikiavę visai šalimais Nara parko, iki kurio nuo traukinių stoties lengvu žingsniu kokios 30-45 min. Intuityviai slenkame viena iš gatvių ir nesuklystame. Tai įrodo didėjantis žmonių ir parduotuvėlių kiekis. Moterytės laksto, atidarinėja parduotuvėles, dėlioja prekes, čiauška, šypsosi praeiviams, kviečia užsukti. Atrodo visi čia tokie „atsipūtę“ ir draugiški.
Kaip jau minėjau pasakojime apie Tokyo, turistiniuose objektuose ir gatvėse labai daug mokinių. Visi kaip kareivėliai vienodi uniformomis, spalvomis, kuprinėmis, priklausomai nuo mokymo įstaigos. Ką jie daro pamokų metu gatvėse, traukinyje, pastoviame judesyje? Taigi mokymas paremtas ne tik teorija, bet ir praktika. Taip ir čia Nara mieste jų daugybė – vaikšto, piečia, skaito, fotografuojasi bendroms klasės nuotraukoms.
Tik nusitaikiau savo fotoaparatu į vieną mergaičių grupę, o jos prunkšdamos jau kelia savo firminį pergalės ženklą. Na negali japonas fotografuotis be jo, nebent rankas už nugaros surištum, bet ir tada turbūt ką nors sugalvotų.
Kōfuku-ji šventyklos prieigose radome nediduką tvenkinį, aplink kurį pavėsyje sėdėjo garbingo amžiaus diedukai ir močiutės ir beveik kiekvienas kažką tapė, kas dažais, kas akvarele (greičiausiai šventyklos bokštą ir jo atspindžius vandenyje). Ramuma. Visi užsiėmę ir laimingi.
Pro šalį praėjo lopšelinukų darželinukų grupė. Kaip visada tokiais atvejais, jie „sužymėti“ vienodos spalvos kepuraitėmis – taip lengviau ganyti. Tik vienas atsisakė eiti savo kojomis, bet draugų rankyčių nepaleido, todėl gerą kelio gabalą buvo velkamas :]
Tvenkinyje radome šiek tiek gyvybės – saulėje besišildančius ir orgijas organizuojančius vėžliukus bei Maximos maišelį tampančius karosiukus.
Kōfuku-ji šventykla kadaise priklausė Fujiwara šeimai, pačiam galingiausiam klanui Nara ir Heian periodais. Šventykla įkurta tuo pačiu metu, kaip ir pati sostinė – 710-aisiais. Fujiwara šeimos „žydėjimo“ metu Kōfuku-ji sudarė apie 150 pastatų. Deja, šią dieną iš to pasididžiavimo beliko vos keli – pvz. triaukštė ir penkiaaukštė pagodos. 50 metrų penkiaaukštė pagoda Japonijoje yra antra pagal dydį (vos tik 7 metrais mažesnė, nei Kyoto Toji šventykla). Kōfuku-ji pagoda – Nara miesto simbolis.
Šventyklos prieigos ir terorija aplink jas laisvai prieinamos ir nemokamos lankytojams. Mokėti tenka tik už apsilankymą iždinėje, kur demonstruojama puikios šventyklos meninės kolekcijos dalis, įskaitant ir budistines statulėles, ir Rytinėje auksinėje menėje, kur stovi didžiulė medinė Yakushi Buddha statula.
Kiti įdomūs statiniai – Šiaurinė ir Pietinė aštuoniakampės menės. Abi mena daugiau nei tūkstantį metų, o dabartinės konstrukcijos baigtos atitinkamai 1789 ir 1210 metais. Čia taip pat laikomi vertingi šventyklos artefaktai, bet lankytojams durys atidaromos vos kelias dienas per metus.
Nara taip pat garsi savo didžiuliu centriniu parku, kuris buvo įkurtas dar 1880 metais ir kuriame (ar aplink jį) kaip tik ir išsidėstę visi pagrindiniai objektai, pvz. Todaiji, Kasuga Taisha, Kofukuji šventyklos ir Nara Nacionalinis Muziejus.
Nara parkas – namai šimtams laisvai besibastančių Sika veislės (Cervus nippon) elnių. Tyčia paminėjau žodį „besibastančių“, o ne „besiganančių“, nes šitie ne šiaip sau ganosi ar rupšnoja žolytę, bet gausybės turistų išlepinti ir turbūt todėl praradę baimės jausmą, nachališkai lenda visur, kur tik sugeba, vagia, ėda, reikalauja, trukdo, kartais net badosi (čia tie, kuriem ragai jau prasikalė, o parko prižiūrėtojai dar nespėjo nupjauti).
Vadovaujantis Shinto dvasinio judėjimo idėjomis, elniai – vietiniai dievų pasiuntiniai žemėje, todėl apie 1200 visokio kalibro elnių tapo Nara miesto simboliu, gamtos lobiu ir neliečiamybėmis (beveik kaip šventos karvės Indijoje, kurioms visgi kartais nesibodima užmesti su lazda, jei jos viršyja savo „įgaliojimus“). Pasak legendinės istorijos, kadaise ant balto elnio ginti ką tik naujai įkurtos sostinės atjojo mitologinė dievybė Takemikazuchi. Va nuo tų senų laikų elniai ir šventi ir simboliniai miesto sargai.
Dievo „aveles“ gano ir iš aplinkinių aukas renka pavieniai vienuoliai.
Kaip ir Miyajima elniai, taip ir Nara elniai, kaip jau minėjau, yra gana drąsūs ir iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti pūkuoti padarėliai. Bet neapsigaukite, jie gali būti labai agresyvūs, jei pagalvos, kad juos maitinsite. Tada naudosis ir ragais ir kanopomis, griaus iš koto ir sušlamš viską ką turite. Teko girdėti atvejį – vienam vaikinukui surijo kelnių kišenėje nesaugiai gulintį JR pasą (ne pigus malonumas).
Jei jau visai nieko kramtomo neturėsite, ne bėda – parke galima įsigyti „elnių krekerių“ (kvepia skaniai).
Štai tik keli pavyzdžiai, įrodantys ko galima tikėtis iš šių gyvūnų… Po kelis pastoviai stoviniuoja šalia saldumynų ir gėrimų automatų (matyt perprato sistemą), naglesni trinasi aplink kavines. Arba pasislėpę stebi kiekvieną, besiruošiantį prisėsti parke ir neduok die turintį maisto. Tada puola iš visų pusių, būtinai reikia spėti susikišti sumuštinį, kad neliktum alkanas.
Paėjus šiek tiek, prieš akis išdygsta Tōdai-ji (Didžioji Rytinė) šventykla – viena pačių garsiausių ir istoriškai svarbiausių Nara simbolizuojančių šventyklų, įkurta dar 784 metais kaip valdančioji ir pagrindinė iš visų aplinkinių provincijos šventyklų. Kaip jau minėta aukščiau, dėl žaibiškai augančių šios šventyklos budistų vienuolių įtakos ir politinių ambicijų, tikslu išvengti grėsmės tuometinei vyriausybei – sostinė 784 metais buvo perkelta į Nagaoka.
Žvilgsnį iškart patraukia pagrindinis Tōdai-ji pastatas – Didžiosios Budos menė. Ne tik dėl to, kad joje stovi didžiausia Japonijoje bronzinė buda (Daibutsu), bet taip pat yra pasaulyje didžiausias vientisas medinis statinys, net ir po 1692 metų rekonstrukcijos siekiantis tik 2/3 savo originalaus pirminio dydžio.
Populiari Tōdai-ji atrakcija – jos viduje stovinti medinė kolona, kurios apačioje padaryta Daibatsu nosies šnervės dydžio skylė. Vaikai ir smulkesnio sudėjimo suaugusieji išsirikiavę eilėje – visi iš eilės bando skylę įveikti. Tikima, kad tas, kuris sugebės tai padaryti, būsimoje reinkarnacijoje patirs nušvitimą. Nenuostabu, kad eilė didžiulė. Aš gi, kritiškai įvertinęs savo galimybes, į ją nestojau :]
Tōdai-ji prieigos užimą didžiąją dalį šiaurinės Nara parko teritorijos, kurioje, o taip pat šalia esančiose kalvose, galima rasti visą eilę įvairiausių šventyklėlių, pastatėlių ar šiaip pasivaikščiojimui skirtų takų. Kaip tik ant šalia esančio Wakakusayama kalno į rytus nuo pagrindinės menės stovi Nigatsu-dō (Antrojo mėnesio menė), nuo kurios balkono galima mėgautis Nara panorama.
Nigatsu-dō pavadinimas („antrojo mėnesio“) kilęs iš tradicinės atgailos paslaugos, kuri vienuolių teikiama kiekvienais metais būtent antrąjį mėnulio-saulės kalendoriaus mėnesį (dažniausiai nuo kovo 1 iki 15 d.) ir taip be pertaukos jau nuo 760-ųjų. Liaudiškai tariant, tai būtų kažkas panašaus į mūsų atlaidus. Tomis dienomis vykdomos apeigos, žinomos kaip Shuni-e, susideda iš kelių įvairių procedūrų, iš kurių geriausiai žinomos dvi:
– ugnies ceremonija (Otaimatsu): kiekvieną vakarą vienuolika atrinktų uoliausių tikinčių vienuolių, ant savo pečių užsikrovę didžiulius pušinius fakelus (maždaug 8 metrų ir 80 kilogramų), apsikarstę kalavijais ir kita atributika, laksto po Nigatsu-dō menės balkoną ir žeria apačioje stovinčiai liaudžiai ant galvų kibirkščių lietų (tikima, kad šios šventos kibirkštys saugo nuo blogio), o vienuoliai tuo tarpu suka ratus, gieda mantras ir tais pačiais kardais baido piktąsias dvasias.
– vandens ceremonija (Omizutori): Nigatsu-dō papėdėje stovi šulinys, iš kurio, pasak legendos, vanduo trykšta tik kartą metuose; po paskutinės ugnies ceremonijos, maždaug 2 val. nakties, vienuoliai susemia vandenį iš šio šulinio ir paskui juo šlaksto Kannon (gailestingumo) deivę bei siūlo susirinkusiems, kurie tiki, kad šis vanduo gydo įvairias ligas.
Čia ir vėl mano įtarimai pasitvirtino. Ten, kur su 8 metrų ilgio ir 80 kilogramų svorio degančiais fakelais laksto pamišę vienuoliai, gero nesitikėk… Pasirodo, nors Nigatsu-dō buvo išsaugota civilinių karų metu, vykusių XII ir XVI amžiuje, visgi 1667 m. ji buvo netyčia supleškinta iki pamatų, būtent kaip tik vykstant Shuni-e atlaidams, bet sparčiai atstatyta per porą metų. Dabar pagrindinė menė laikoma nacionaliniu lobiu ir joje laikomos dvi Kannon statulos – viena didelė, o kita mažytė, bet… kadangi tai „hibutsu“ (įslaptintosios Budos), jos viešai neeksponuojamos.
Iš Tōdai-ji ir Nigatsu-dō teritorijos atgal į traukinių stotį patraukėme plačia alėja su didžiuliais vartais, kur ir vėl sutikome tuos pačius elniukus, kitus, bet vis taip pat pozuojančius japonų mokinius ir šiaip daug gerai nusiteikusių vietinių su savo augintiniais.
Artėjant prie stoties, vienoje iš pagrindinių gatvelių aptikome savotišką garsenybę – žaliuosius Mochi ryžių pyragėlius. Skonis gal ir ne toks stebuklingas (nors peikti negaliu), bet pati esmė – jų gamybos būdas ir vietinėje kepyklėlėje dirbančio personalo emocijos. Turistų tarpe jie jau spėjo patapti Nara įžymybėmis. Šalia kepyklėlės išsirikiavusi ilga eilė, stojome ir mes. Kol stovėjome, galėjome stebėti naujos tešlos partijos ruošimą. Judesiai atidirbti puikiai, aplink visi aikčioja, kiti turbūt galvoja „kažin kada jis gaus per pirštus su ta kūvalda…?“. Sunku nupasakoti, pažiūrėkite trumpą filmuką (žr. nuorodą).
http://www.youtube.com/watch?v=RSu75V8PY9A
„Mochi“, tai japoniški ryžių pyragėliai iš specialios lipnių ryžių rūšies, sugrūstų iki pastos konsistencijos ir įprastai valgomi per Naujuosius metus. Poliruoti lipnieji ryžiai mirkomi per naktį vandenyje, o paskui specialiame mediniame inde plakami tol, kol pavirsta vientisa mase. Įgudę kepėjai, pasišlapinę rankas vandeniu, formuoja rutuliukus ir dar kažkaip sugeba į vidų įsprausti saldžios raudonųjų pupelių pastos. Švieži pyragėliai būna dar šilti, nes dėl nuolatinio plakimo mediniu plaktuku tešla gerokai įšyla. Skanaus !
Stoviniuojant traukinių stotyje, prie mūsų priėjo vienas malonus japonų diedukas su lazdele, matyt matė, kad nesiorientuojame iš kurio perono pajuda mūsų traukinys ir nusprendė padėti. Keista, bet šis garbingo amžiaus vyrukas puikiai kalbėjo anglų kalba, ko ne visada sugebėdavo jaunimas. Persimetėme keliais žodžiais, aišku pasidomėjo iš kur esame, o išgirdęs, kad iš Lietuvos, sako “O, žinau…jūs ten…” ir pradėjo pasakoti apie mums visiems gerai žinomą Chiune Sugihara – Japonijos diplomatą, konsulinį pareigūną, kuris rezidavo Kaune ir II PK metu išgelbėjo tūkstančius žydų.
Kažkaip netyčia sustojau ties vieta, ant grindinio pažymėta “Boarding point for ladies only”. Kaip tik atvažiavo reikiamas traukinys, o ties ta vieta sustojo ta pačia žalia spalva dažyti vagonai su panašiais įspėjimais. Tokie vagonai – įprastas reikalas Japonijoje, Indijoje, Egipte, Irane ir t.t. Japonijoje jie buvo įdiegti kovai su nepadoriu elgesiu ir grabinėjimais. Ypač piko valandomis. Išimtis – vyrai su negalia ir mokiniai, kuriems leistina lipti į bet kuriuos vagonus. Tik tik atsiradus šiai naujovei, japonėms buvo skleidžiama reklama, kad nuo šiol jos galės mėgautis ramybe ir neteks kęsti įvairių kvapų (!?). Žmonės pasidalino į dvi stovyklas – dalis pasisakė „prieš“, kadangi toks skirstymas pagal lytį „kvepėjo“ seksizmu ir stigmatizacija. Kas įdomiausia, kad, vadovaujantis statistiniais duomenimis, seksualinio priekabiavimo atvejų taip ir nesumažėjo…
Ok, lekiam atgal į Kyoto pasiimti savo paliktų daiktų, nes laukia sudėtinga ir ilga kelionė turbūt į vieną iš dvasingiausių mūsų aplankytų vietų – Koyasan.
Sudėtingiausia kelionė ne todėl, kad Koyasan toli (ne, iš tikrųjų tik apie 150 km nuo Kyoto), bet todėl, kad nėra kaip patogiai nusigauti viena transporto priemone, nes pats Koyasan – kalnuose, o regiono neaptarnauja joks mūsų pamėgtos kompanijos JR traukinys. Visa tai atrodė maždaug taip (jeigu kartais kam nors reikėtų):
– iš Kyoto paprastu JR traukinuku dardam iki Osaka miesto;
– Osakoje pasigauname traukinį / metro iki Shinimamiya;
– iš Shinimamiya su Nankai kompanijos traukiniu važiuojame iki Gokurakabashi (šiuo atveju mūsų įsigyti JR Pass negaliojo ir teko mokėti papildomai);
– Gokurakabashi lipame į traukinuką / funikulierių ir kylame į kalnus;
– kalnuose sulaukiame reikiamo autobuso ir…“pagaliau“ mes Koyasan !
Nors dar tik lapkričio pradžia, čia kalnuose šaltukas naktimis spaudžia labiau. Nuo to auksinis ruduo Japonijoje darosi vis gražesnis. Japoniškas klevas (Acer Palmatum) spalvas keičia taip pat, kaip ir lietuviškasis (geltona, raudona…), tik jo lapai kur kas mažesni, labiau karpyti ir…ilgai ilgai nenukrenta :]
Koya kalnas (Koyasan) – Shingon, įtakingos budistų sektos, įdiegtos Japonijoje apie 805-uosius, centras. Sektą įsteigė Kobo Daishi (kitaip dar vadinamas Kukai) – labai svarbi religinė figūra. Kobo Daishi, po ilgų klajonių po šalį beieškant tinkamos vietos savo centrui, pagaliau ją surado čia – miškingo Koya viršūnėje ir 826 m. pradėjo statybas. Ilgainiui daugiau nei 100 mažesnių šventyklų įsikūrė netoliese. Taip buvo suformuotas nuošalus miestelis. Šiandien pagrindinis traukos objektas tikintiesiems yra Kobo Daishi mauzoliejus – pradinis ir galutinis Shikoku 88-ių šventyklų piligriminės kelionės taškas.
Koya kalne mane aplanko prieštaringi jausmai… Iš vienos pusės, tai tradicijų, šventyklų, vienuolių ir aukšto dvasingumo lygio koncentratas. Iš kitos pusės, tai vakarietiško kapitalizmo, verslo ir šiuolaikiškų detalių persmelktas miestas. Bet gal tai normalu, kaip ir visoje Japonijoje tai puikiai suderinama.
Koyasan puikiai tinka artimesniam susipažinimui su budistų vienuolių gyvenimo būdu, vegetariška vienuolių mityba (shojin ryori) ir jų rytinėmis apeigomis. To vedini mes čia ir atvykome. Daugiau nei 50 šventyklų mielai priima piligrimus ir pavienius turistus vienai ar kelioms nakvynėms (shukubo).
Nors shukubo paslauga teikiama ir kitose Japonijos vietovėse, čia Koyasan šventyklos yra labiausiai pritaikytos užsieniečio poreikiams ir sąlyginai lengvai gali būti rezervuojamos internetu (per Japanican interneto puslapį arba Turizmo asociaciją). Tenka pripažinti tai buvo brangiausia nakvynė per visą kelionės po Japoniją laikotarpį. Tipinė vienos nakties žmogui kaina yra maždaug 9000 – 17000 jenų, įskaitant vakarienę ir pusryčius (ir jie tikrai to verti !). Įspėjimas: šventyklos priima tik grynuosius.
Šventyklos įprastai siūlo privačius vienviečius ar dviviečius tipinius japoniškus kambarius su tatami danga, slankiojančiomis fusuma durimis, bendrais WC ir prausyklomis (yra keli variantai su privačiomis voniomis, bet už tai reikia papildomai primokėti). Nakčiai ant tatami grindų paklojami tradiciniai futon patalai. Žiemos laikotarpiu, kadangi Japonijoje, o ypač kalnuose esančiose šventyklose nėra centrinio šildymo, pasiūlomi dujiniai ar dyzeliniai šildytuvai. Į shukubo atvykstama ne vėliau 17 val., nes vakarienė pateikiama apie 18 val. Vakarienei ir pusryčiams pateikiami vegetariški vienuolių ruošiami patiekalai (shojin ryori) su vietinėmis ypatybėmis, tokiomis kaip konyaku (velnio liežuvio želė), yuba (tofu „oda“) ar koyadofu (šaltyje džiovintas tofu). Svečiai taip pat kviečiami dalyvauti rytinėse apeigose, kurios dažniausiai prasideda 6 val. ir trunka apie valandą. Po to, apie 7 val., pateikiami pusryčiai. Viešnagės metu galima apžiūrėti šventyklos kultūrines vertybes, menes ir japoniškus sodus, o taip pat išsimaudyti tradicinėse japoniškose pirtyse.
Bet apie viską iš eilės…
Tai nakčiai pasirinkome Eko-in shukubo vienuolyną. Šiuo atveju žodis „Eko“ visai nesusijęs su mums puikiai žinoma reikšme (nors ekologiškų elementų ten netrūko). Labai sunku sklandžiai paaiškinti šį japonišką dvasinį terminą, bet jei trumpai – tai labai pamaldaus žmogaus nuopelnų ar privalumų pateikimas Budai tikslu ateityje patirti nušvitimą.
Atvykome šiek tiek po pietų, todėl buvome visai ramūs – į vakarienę suspėjome, o be to dar turime šiek tiek laiko aplankyti vietines įžymybes. Mus pasitiko jauni ir visai gerai angliškai kalbantys vienuoliai, be jokių ceremonijų ir ilgų formalumų nuvedė tiesiai į kambarį, aprodė kas, kur, su kuo, kada ir paliko ilsėtis.
Kambariukas labai paprastas, gal kokių 20 kv.m., beveik tuščias (išskyrus viduryje stovintį staliuką, kelias pagalvėles ir spintą kampe), bet kaip tik šis japoniškas tradicinis minimalizmas mane „vežė“.
Atvėrę vienas slankiojamąsias duris, radome įstiklintą lodžiją su dar vienu staliuku ir pora kėdučių. Už lango – akmenų sodas ir japoniškas šulinys, kuriame plaukiojo auksinis karosiukas (vargšas po šaltos nakties ryte kažkaip keistai plūduriavo pilvu į viršų ir nejudėjo, bet saulei patekėjus – atsigavo).
Atvėrę kitas fusuma duris, patekome į gretimą tokį patį kambarį. Pasirodo tarp gyventojų nėra jokių rakinamų spynų ir paslapčių, gali vaikščioti į svečius kiek tik nori. Kaip tik už dešimties minučių išgirdome kaip į gretimą kambarį vienuoliai atvedė porą jaunų anglakalbių panelių. Kadangi mes pas save terasoje sėdėjome tyliai ir mėgavomės palikta žalia arbata su saldumynais, jos įsidrąsinusios irgi patikrino – kas slypi už fusuma durų… pamačiusios mus ir persigandusios greitai jas uždarė :]
Kaip ir kiekvieno japono namuose, taip ir čia vienuolyne ekologinės idėjos ne paskutinėje vietoje, pvz. visur išdėlioti šiukšlių rūšiavimo kibirai su skambiu užrašu „It All Begins Here ! After my life, I wish to leave nothing…“.
Kadangi iki numatytosios vakarienės buvo likę šiek tiek laiko, nusprendžiau apsilankyti vietinėje Sentō – viešoje japoniškoje pirtyje, nes po vakarienės būna jau sutemę ir mieste nėra kas veikti, todėl dauguma gyventojų prieš miegą sulenda kaip tik ten.
Tradiciškai šios pirtys labai praktiškos – viena didelė patalpa, o per vidurį aukštas barjeras vyrams ir moterims atskirti. Išilgai išrikiuotos kriauklės (kartais dušai) su mažais mediniais kubilukais, o pačiame gale vienas bendras ir didelis karšto vandens baseinas. XX amžiuje tokių pirčių ženkliai sumažėjo, nes progresuojant visuomenei, vis didesnė dalis žmonių jau turėjo vonios kambarius savo namuose. Bet japonai sugebėjo tai išsaugoti – jie pabrėžė socialinę šių pirčių lankymo svarbą, išplaukiančią iš teorijos apie fizinį artumą ir intymumą, kas įtakoja visuomenės emocinį intymumą. Yra toks geras japoniškai angliškas terminas šiam reikalui apibūdinti – „skinship“, o tai japonams svarbu. Kai kurios pirtys į vidų neleisdavo žmonių su tatuiruotėmis, nebent jos nedidelės ir neiššaukiančios. Tokiu būdu buvo stengiamai išvengti „yakuza“ atstovų susibūrimų.
Kita rūšis viešųjų pirčių vadinamosios „onsen“ – skirtumas tik tas, kad jose karštas vanduo atiteka tiesiai iš karštųjų šaltinių. Nors, tai nėra ekskliuzyvas. Kai kurie sentō drąsiai vadinami onsen, nors į baseiną paduodamas pašildytas šaltųjų šaltinių vanduo.
Į pirtį aš patekau pro iš išorės šiek tiek į šventyklą panašius vartus, viduje nieko nebuvo. Prieangyje kelios spintelės ir lentynėlės, kur palikau visus daiktus ir drabužius – į pirtį, kaip ir įprasta, eini visiškai nuogas. Dar prieangyje sudėti rankšluosčiai, vieni dideli, kuriuos ten ir palieki, kiti mažiukai, tokie šiurkštūs, kuriuos galima pasiimti į vidų – galvai nuo karšio ar „gėdai“ prisidengti arba, kaip žmona pasakojo iš savo patyrimo, naudojami kūno šveitimui. Prieangį nuo pačios pirties skiria slankiojamos sandarios durys, kad šiluma ir garai neišlakstytų. Didžiojoje patalpoje palei sieną eilė dušų, o ties kiekvienu padėta po vieną apverstą medinį kubiluką. Sėdi ant to kubiluko, susišlapini vandeniu iš dušo, išsimuiluoji, nusišveiti, tada porą kubilukų vandens ant galvos ir jau galima bristi į bendrą baseiną. Šis dažniausiai būna stačiakampio formos iš akmens arba apvalus medinis. Kišu koją… velnias koks vanduo karštas ! Po truputį prispratinau ir įlindau. Gerai… Šiek tiek pasimėgavęs, baigiau turkštis, susivyniojau į duotą japonišką chalatą yukata ir per vienuolyno kiemą nušlepsėjau atgal į savo kambariuką, nes artėjo vakarienės metas (intuicija man sakė, kad bus irgi neblogai).
Beje, kad jau į pirtį dėl aiškių priežasčių nesinešiau savo fotoaparato, parodysiu ir šiek tiek papasakosiu apie kitą higienai skirtą patalpą – japoniškus WC, su kuriais mes jau buvome puikiai susipažinę ir išbandę dar prieš atvykstant čia į Koyasan. Turbūt jau esate girdėję apie šį technikos „stebuklą“, kuris mus, nepratusius vakariečius (ypač vyrus), priverčia pasijausti šiek tiek nepatogiai :] Viskas šildoma, automatizuota, zyzia, birbia, pučia, pila, džiovina ir pan. Vienu žodžiu – sėdi, spaudai mygtukus ir mėgaujies. Drąsesniems siūlau išbandyti visas programas (atkreipkite dėmesį į valdymo pultelį).
Taigi laikas vakarieniauti. Lygiai 18 val., kaip ir buvo žadėta, į duris pasibeldė vienuoliai. Vienas mikliai modifikavo mūsų kambarį į valgomąjį, tai yra pastūmė staliuką su pagalvėlėmis į šoną :] o kitas atnešė du sukomplektuotus padėklus su maistu. Vakarienei pateikė tradicinį „shojin ryori“ – budistų vegetarinį maistą, būdingą rytų Azijos virtuvei, o vegetariškas dėl budistų principo „jokio smurto“. Net paties „shojin ryori“ ruošimas laikomas tam tikra budizmo praktikavimo forma. Galvojau „Na va, dabar liksiu alkanas…“. Klydau. Visko po truputį, bet visumoje išragavome daug įvairių tradicinių patiekalų, kurių kartais nei pavadinimo, nei žaliavos nežinojome, o gal ir gerai, kad nežinojome. Budistų vegetarai virtuvės šefai labai kūrybingi kurdami mėsos pakaitalus, pvz. iš kviečių glitimo „seitan“, sojos „tofu“, agaro ir kitų augalinių produktų. Japonų virtuvė priešpastato maisto ruošimą „ant vandens“ vakarietiškajam „ant riebalų“.
Klasikinį rinkinį sudaro tokie patiekalai: virti moliūgai, morkos ir „shimeji“ grybai, patiekiami su mažais keptais baklažanais; špinatai ir tofu su padažais; koks nors acte mirkytas patiekalas su mažais svogūniukais, japoniškas imbieras ir iš kviečių glitimo gaminamas „daitokuji“; sojų pastos sriuba „miso“ su skrudintais baklažanais ir specifiniu žalumynu „oka-hijiki“; marinuotos daržovės (pickles); ryžių garnyras su šviežiomis virtomis sojos pupelėmis; aišku žalioji arbata.
Vietinės Koyasan ypatybės, pateikiamos su shojin ryori – įvairios sojų tofu atmainos. Pvz. čia labai mėgstamas šaldytas ir džiovintas tofu – jis pirma sušaldomas, paskui suslegiamas ir išdžiovinamas; taip tofu išsilaiko ilgą laiką nesugedęs ir įgauną specifinę struktūrą, kuri man priminė „kempiniuką“ – suspaudi ir skystis išbėga, įdedi į lėkštutę ir skystis vėl susigeria, tik va problema – sunkiai atsikanda :] Dar vienas tofu – „goma“, o tiksliau sezamų tofu, gaminamas iš sumaltų sezamų sėklų pastos – toks želė konsistencijos, baltas, minkštas ir švelnus patiekalas, ant kurio būna uždėta šiek tiek wasabi, o pats mirksta sojos padaže (pradžioje tai mums pasirodė lyg saldus desertas, todėl pasilikome jų pabaigai…suklydome, bet nei kiek nenusivylėme). Na ir kaip gi japoniška budistų virtuvė be „tempura“ (miltuose apvoliotų ir iškeptų daržovių) ar „sōmen“ šaltų labai plonų makaronų.
Uff…užteks, reikia ruošis gulti, nes ryte anksti keltis – vienuoliai pakvietė į rytines apeigas. Atsisakyti negalėjom, tai būtina pamatyti.
Lygiai po valandos tie patys vienuoliukai užsuko pas mus į kambarį, susirinko rakandus ir atnešė futon patiesalus. Apsidžiaugėme, kad užklotai stori ir šilti, nes kambaryje sparčiai vėso, už lango tik keli laipsniai pliuso, šildymo nėra, o kampe stovintis dujinis aparačiukas pasitikėjimo nekėlė. Įsijungėme jį ir nėjome gulti. Ilgai neužmigau, nes šildytuvas įkyriai burzgė ir skleidė smalkių kvapą. Galvoju pakentėsiu, kol patalpa prišils, o paskui išjungsiu – vistiek po patalais būsime susišildę. Aha…naktį prabudau tirtėdamas nuo šalčio, teko atsiprašyti ”made in japan” daikto ir vėl jį įjungti – neišjungiau iki pat ryto, kai dar prieš šešias į duris pabeldė vienuolis, kviesdamas rytinei maldai.
6 val. ryto, lauke dar tamsu, kojų ir rankų pirštai sustirę nuo šalčio, o aš alkanas lotoso pozoje sėdžiu ant tatami grindų maldos kambaryje priešais didelį altorių. Po truputį iš visų pakampių sueina kiti tokie patys užlipusiomis akimis vienuolyno lankytojai. Tyla. Dyzeliniai šildytuvai tyliai dūzgia ir spragsi man už nugaros. Patalpą pripildo smilkalų dūmai. Žvakių šviesa vos vos apšviečia dalyvių veidus. Vyriausiasis vienuolis specifiniu ir labai žemu balso tembru iš didelės knygos pradeda skaityti mantras. Jam iš paskos periodiškai pritaria šonuose stovintys jaunesnieji. Mantros garsėja ir intensyvėja. Kartas nuo karto monotonišką mantrą sudrumsčia didžiojo varpo ar mažesnių varpelių garsas. Nė velnio nesuprantu kas vyksta, bet man tai patinka. Mantrų galima klausytis ne tik ausimis, bet visu kūnu, ką ir darau.
Maždaug po gero pusvalandžio viskas baigėsi, visi vienuoliai ir kiti budizmą praktikuojantys ratu apėjo aplink altorių ir išsiskirstė, o mus nuvedė į kitą pastatą stebėti ugnies ceremonijos. Čia jaunas vienuolis, atsisėdęs priešais kitą altoriuką ir nuolat nuo šalčio šniurkščiodamas nosį, laužė medinius pagaliukus ir juos dėjo į vieną krūvą. Paskui pašlakstė kažkokiu aliejumi, pabarstė keistais milteliais ir padegė. Pradžioje laužiukas buvo mažas, bet vienuolis, kalbėdamas maldelę, toliau į laužą mėtė medieną, taip laužą didindamas iki tokių parametrų, kad aš pagaliau atšylau ir man net teko šiek tiek atsitraukti, nes pradėjo svilti žandai. Efektui sustiprinti periodiškai į laužą buvo beriami milteliai, nuo ko ugnis šokdavo stulpu su žiežerbomis. Visą tą laiką kampe sėdėjes kitas vienuolis tai lėčiau tai greičiau mušė įspūdingo dydžio būgną.
Išvada viena – keltis anksti ryte tikrai buvo verta.
Po rytinių apeigų, grįžome į savo kambarį, o ten radome jau paklotas lovas ir garuojančius griežtai vegetariškus pusryčius, bet jie taip pat buvo puikūs kaip ir vakarienė. Užkandę, susikrovėme daiktus, išsiregistravome, atsisveikinome su vienuoliais ir, kadangi iki autobuso turėjome begalę laiko, vienuoliams palikę lagaminus, išsiruošėme apžiūrėti vietinių įžymybių.
Viena tokių – Okuno-in – ankščiau minėto Kobo Daishi mauzoliejaus teritorija su didžiulėmis, prestižinėmis ir turbūt Japonijoje seniausiomis kapinėmis. Okuno-in yra švenčiausia ir labiausiai piligrimų lankoma vieta visoje Japonijoje. Tai didžiulė, labai graži ir legendomis apipinta teritorija su šimtamečiais kedrais, samanotais akmenims, religinėmis skulptūromis. Kadaise čia buvo ir nedidelis šulinukas, kuris išpranašaudavo ateitį – gyvenimą arba mirtį. Jei pasilenkęs matai savo atvaizdą vandenyje – laukia ilgas ir padorus gyvenimas. Jei ne… gali sau palinkėti sayonara per ateinančius dvejus ar trejus metus :]
Tikintieji mano, kad Kobo Daishi nėra miręs, o tik ilsisi amžinos meditacijos būsenoje ir laukia atvykstant Miroku Nyorai (ateities Budos), o tuo tarpu, kol laukia, suteikinėja atleidimą išganymo prašantiems.
Ichinohashi tiltas (pirmasis tiltas) žymi įėjimą į Okuno-in teritoriją. Žengiant per jį nusilenkiama Kobo Daishi. Už tilto prasideda Okuno-in kapinės, didžiausios Japonijoje, su daugiau nei 200 000 antkapių išilgai 1 km tako, vedančio į Kobo Daishi mauzoliejų. Per amžius, siekdami po savo mirties būti išganytais ir kuo arčiau Kobo Daishi, daugelis žmonių, įskaitant žinomus vienuolius ir feodalus, savo kapus steigdavo aplink ir kuo arčiau. Kai kurie kelionių vadovai rekomenduoja aplankyti Okuno-in naktį. Atmosfera kitokia nei dieną. Tik būkite atsargūs – kai kurios kapinių takelių atkarpos visiškai neapšviestos.
Trumpesnis kelias į Okuno-in veda iš šono ir eina per naujesnę kapinių dalį, kurioje pristatyta modernių, o kartais net juokingų antkapių. Yra privačių, jau mirusių ar besiruošiančių mirti žmonių antkapių, o yra ir įvairių asociacijų bei pasaulyje gerai žinomų kompanijų išpirktų plotų su keisčiausiais paminklais, kartais protu sunkiai suvokiamais. Pvz. viena didelė cheminius nuodus kenkėjams naikinti gaminanti kompanija pastatė paminklą su atsiprašymu, skirtu visiems jų iki šiol sunaikintiems termitams. Didelį plotą savo labiausiai nusipelniusiems darbuotojams užėmusios Panasonic korporacija ar UCC Coffee. Čiūdni tie japonai :]
Nesvarbu kurį taką pasirinksite, ar trumpesnį ar ilgesnį, vis tiek jie abu susieina ties Gokusho aukojimo aikšte šalia eilės Jizo statulėlių, populiarių Bodhisattva figūrų, prižiūrinčių vaikų, keliautojų ir mirusiųjų sielas. Tikintieji neša aukas, deda šalia kojų ir gausiai šlaksto vandeniu išrikiuotus Mizumuke Jizo, melsdamiesi už mirusius ar negimusius vaikus. Tikima, kad Jizo dievybės nusileidžia į požeminį pasaulį gelbėti, saugoti ir išganyti šių vaikų sielų. Kaip žinia, požeminis pasaulis nėra miela vieta – ten liūdna, vieniša, akmenuota, dažnai sausa ir karšta, o bjaurūs demonai taip ir taikosi nuskriausti vargšes vaikų sielas. Jizo gali būti lyginami su gaisrininkais, kurie, prieš bėgant į mirtiną liepsną, prieš tai apsipila vandeniu.
Dar labiau artėjant prie mauzoliejaus, tenka pereiti dar vieną tiltą – Gobyonohashi, kuris kerta upeliuką, tekantį už Mizumuke Jizo nugarų. Tai riba, skirianti švenčiausią ir svarbiausią šventyklos ir mauzoliejaus dalį nuo likusios Okuno-in teritorijos. Žengti galima tik tyru protu ir tyra širdimi. Nesu tikras, ar aš išpildžiau šiuos aukštus reikalavimus, bet visgi peržengiau ribą. Čia ir vėl derėtų nusilenkti mauzoliejaus kryptimi. Lankytojai turi rodyti pagarbą, todėl nuo šio taško griežtai draudžiama įsinešti maistą ar gėrimus, o taip pat fotografuoti (velnias, taip nutinka pačiose įdomiausiose vietose, bet gerbdamas tradicijas ir tikėjimą nuo to susilaikiau).
Kairėje tilto pusėje upeliuko srovėje įmontuoti mediniai žymekliai „sotoba“, simbolizuojantys negimusius ar nuskendusius vaikus.
Keli metrai už tilto stovi nedidelis narvas su Miroku akmeniu viduje. Jis maždaug 3 kg svorio, juodas ir ovalus, kaip peraugęs kiaušinis. Lankytojai skatinami pabandyti viena ranka perkelti akmenį nuo vienos narvo platformos ant kitos aukštesnės. Tikima, kad akmuo lengvas geriems žmonėms, o sunkus blogiems.
Pagrindinė Okuno-in Torodo (žibintų) menė stovi priešais patį mauzoliejų. Viduje kabo ir nuolatos (!) dega 10 000 žibintų, kuriuos paaukojo garbintojai. Kai kuriuos paaukojo pats Japonijos imperatorius, o kai kuriuos – paprasti žmonės. Menės rūsyje surikiuota 50 000 mažyčių statulėlių, kurios buvo suneštos 1984 metais, minint Kobo Daishi 1150-ąsias amžinosios meditacijos metines.
Iškart už Torodo žibintų menės – garbinamasis Kobo Daishi mauzoliejus (Gobyo), švenčiausia amžinosios meditacijos vieta, paskendusi smilkalų dūmuose ir gėlių jūroje. Tūkstančiai pasekėjų kasdien suplaukia čia pasimelsti pačiam Kobo Daishi. Įprasta matyti sutras giedančius piligrimus. Galima uždegti žvakę ar žibintą arba tiesiog šiaip pastovėti ramiai, netrikdant rimties ir stebint visus tuos žmones. Sunku nupasakoti…
Pirmyn ir atgal suvaikščioti užtrukome apie pusantros valandos, todėl dar liko laiko kitam žymiam objektui –
Kongōbu-ji šventyklai. Ją dar 1593 metais pastatė toks Toyotomi Hideyoshi, norėdamas įamžinti savo motinos mirtį. Vėliau buvo apjungta su gretimais stovinčia šventykla ir pasitarnavo kaip Shingon budizmo pagrindinė būstinė.
Susimokėjus už įėjimą ir palikus savo avalynę lauke, pirmiausia patekome į Ohiroma kambarį, kuris būdavo naudojamas svarbiems ritualams ir religinėms ceremonijoms. Visos kambario slankiojamosios durys – paauksuotos ir meniškai dekoruotos japoniškomis gervėmis (autorius Kano Tanyu – žymiausias XVII amžiaus japonų dailininkas).
Toliau ilgas koridorius veda į kitą, sąlyginai nesenai pristatytą šventyklos flangą, kuriame lankytojai kviečiami nemokamai pasivaišinti arbata ir sausainukais didžiulėje tatami salėje.
Bet įspūdingiausias objektas šioje šventykloje, dėl kurio pagrinde užsuka visi keliauninkai, tai didžiausias Japonijoje – Banryutei akmenų sodas, simbolizuojantis du iš debesų išnyrančius drakonus. Ar jūs tai matote? :]
Laikas spaudžia, greitai atvyks mūsų autobusas ir prasidės tokia pati ilga bei sudėtinga kelionė atgalios, tik jau šį kartą ne iki Kyoto, o iki Osaka, iš kurios judėsime toliau – į „radiacinę“ zoną – Hiroshima…
Sayonara !
pirmas 
79tieji 
ipvoisas