Maždaug pusmetį iki kelionės buvo apsispręsta, kad po pernykščio Provanso aplankymo, šiemet norėsime žvilgterėti kaip atrodo panašus regionas, tik Italijoje -Toskana. Kadangi jau eilę metų stengiamės neapsiriboti vienu pagrindiniu kelionės tikslu, tai ir šįkart turėjome apsispręsti, ką norime dar išvysti. Visas ekipažas sutarėme, kad tai turi būti kalnai. Apie Italijos Alpes kažkodėl net kalbos nebuvo. Rinkomės tarp Šveicarijos ir Austrijos. Pradžioje lyg ir apsisprendėme, kad tai bus Austrija, nes jos Alpės dar nei vieno neišvaikščiotos, be to – pakeliui link Toskanos. Bet artėjant išvykimui vistik nugalėjo Šveicarija, nors jau 3 metus paeiliui lankėmės įvairiose jos vietose. Tam, žvelgiant iš dabartinio taško, įtakos turėjo kelios priežastys. Pagrindinė ta, kad visas ekipažas, be išimčių, „iki ausų įsikliopinęs“ šią šalį:) Antras dalykas, padėjęs apsispręsti, buvo prieškelioninis kasdieninis atlaso pavartymas vakarais, prieš miegą, kuomet netikėtai pats sau atradau nesudėtingą kelią kertant Graubiundeno kantoną PR Šveicarijos dalyje su St. Moriz kurortu priešakyje. Atidžiau panagrinėjus Google Earth vaizdus pastebėjau, kad kertant minėtą Šveicarijos kampuką reikia įveikti, o jei tiksliau, tai tik nusileisti nuo Maloja perėjos.
Pasirodo, kad nors ir esu „įsikliopinęs“ šią šalį, bet tik ne jos automobilines perėjas…
Taigi, vieną liepos naktį išjudėjome iš sausakimšos Palangos… Palengva pro akis prabėgo plokščia kaimynė Lenkija. Beje, autostrada nuo Lodzės link Berlyno jau su keturiais kiek pabrangusiais mokėjimo punktais (suma 59 zlotai). Nakvynių, nenusižengiant mūsų kelionių tradicijoms, iš anksto neplanavome ir neužsakinėjome. Galvojome, kad pirmą vakarą teks nakvoti Berlyno arba Leipcigo Formule1 plastmasiniame viešbutėlyje šalia autobano. Berlyną pravažiavome gana anksti, tad navigacijon įvedėme Leipcigo viešbučio adresą ir klusniai vykdėmejos nuotaikingus (toliau-Algio Ramanausko- LeBroniaus) nurodymus. Štai čia mūsų ir laukė pirmasis akibrokštas. Ta akimirką, kai Algis pakylėtu balsu tarė“Na, štai pagaliau jūs pasiekėte savo kelionės tikslą!Su kuom jumis ir sveikinu!“ mūsų ekipažas aplink matė tik kažkokias gamyklas, sandėlius. Viešbučio nei kvapo… Pasisukiojome po industrinį rajoną, galvodami, kad Algis kiek apsimelavo, bet nieko panašaus į plastmasinę Formulytę mūsų akys neužtiko. Vėl atsidūrėme ten, kur turėtų būti viešbutis. Besukiojant galvas kažkuris iš mūsų pagaliau pastebėjo šalia esantį nepilnai suvešėjusį žolyną ir geležinę konstrukciją, kurios viršuje kažko trūko. Tik tada supratome, kad ant jos trūksta Formulės viešbučio reklamos, o dar ne visiškai suvešėjusio žolyno vietoje turbūt ne taip senai stūksojo mūsų ieškomas objektas. Nusprendėme, kad greičiausiai viešbutis buvo nerentabilus, todėl ir buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. O mes jo ieškojome pagal 2009 metų katalogą…Tuo tarpu kaip reikiant įsilijo, po pirmo nesėkmingo bandymo reikėjo ieškoti kitos pastogės. Nusprendėme paieškoti netoliese esančiuose miestukuose. Buvo lietingas, apniukęs sekmadienio vakaras, žmonių išpuoselėtose gyvenvietėse nei kvapo. Pirmasis rastasis Green hotel pasitikėjimo nekėlė. Durys užrakintos, viduje gilumoje matėsi blausi šviesa, į skambutį ant durų niekas nereagavo minutę, dvi, tris. Po kiek laiko parūkyti išlindo pora piliečių, panašių į čigonus, su alaus buteliais rankose. Klausėme ar galima čia apsigyventi? Jie vokiškai, angliškai nekalbėjo, bet pradėjo murmėti kažką panašaus į rusų kalbą. Paaiškino, kad yra slovakai, nesenai atvažiavo dirbti į Vokietiją ir čia dabar gyvena, nes pigiausia. O jei mes norime čia apsigyventi, tai reikia skambinti šeimininkui numeriu kuris kabo viename iš langų. Minutėlę pasvarstę, nusprendėme, kad gal geriau vengti šių įtartinų tipų draugijos ir važiuoti tolyn. Vis stipriau lijo, todėl atsarginė mintis apie palapinę bagažinėje ir kempingą nelabai tiko šiam vakarui. Pabandėme dar keletoje miestelių rasti pastogę, bet sekmadienio vakare visi viešbutukai užsidarę, bandymai prisiskambinti telefonu buvo nesėkmingi, todėl labai pradėjo ryškėti galimybė pernakvoti mašinoje vienoje iš autobano aikštelių. Sustojome degalinėje, prisipylėme kuro ir nusprendėme paskutinį kartą pamėginti laimę – užsukti į Issigau miestelį. Jame pagaliau ir mums nusišypsojo laimė – nakvynė buvo rasta iš pirmo bandymo. Apsistojome jaukiame pensione (dvivietis numeris 45 Eur), užeigoje paragavome tikro vokiško alaus ir palaimingai užsnūdome …
Kitą dieną, pakeliui link Sankt Moritz kurorto Šveicarijoje, nusprendėme vistik vakaroti Austrijoje, Zillertal slėnyje, nes nesinorėjo Šveicarijoje atsidurti naktį, todėl nakvynę susiradome Mayrhofeno kempinge (1asm.-10Eur). Viskas būtų buvę gerai, tik įkyrus lietus nesiliovė visą tą vakarą. Tad kiek pamaklinėję po miestelį, po to dar trūktelėję Stroh gėrimo, lindome į savo ištikimąją, 5-ąjį sezoną kartu su mumis keliaujančią palapinę. Į jos audeklą monotoniškai barbenantys lietaus lašai užliūliavo gana greit.
Sankt Moritz – pasaulio mastu gerai žinomas kalnų slidinėjimo kurortas, vienas iš nedaugelio Europoje galinčių pasigirti itin ilgu jį pamėgusių įžymybių ir turtuolių sąrašu.
Įvairūs šaltiniai skelbia, jog Sankt Moricą yra pamėgę žymiausios pasaulio žvaigždės – dainininkai Robie Williams, Madona, aktorė Uma Turman, Švedijos karalius Karlas Gustavas ir kt. O anksčiau čia dažnai lankydavosi Čarlis Čaplinas, Tomas Manas, Greta Garbo, Alfredas Hičkokas.
Taip arba panašiai įvairiuose šaltiniuose apibūdinamas šis maždaug 5 000 gyventojų turintis miestukas. Mums didelio įspūdžio pats miestas nepadarė, gal kad labiau gamta domina. Nors turiu pripažinti, kad „kiečiausią“ viešbutį su šalia stovinčiomis „krūčiausiomis tačkomis“ buvo smalsu ir įdomu apžiūrėti:)
O kalbant apie kalnus, tai čia įrengta labai daug ir įvairių pėsčiųjų trasų. Mes buvome nusižiūrėję 2 maršrutus: pirmąjį paprastą pasivaikščiojimą pasišvilpaujant iki Morteratsch ledyno.
Antrasis apėmė pasikėlimą keltuvu (100Lt žmogui) iki Diavolezza viršūnės ir pėstute žemyn.
Pirmasis maršrutas. Taigi, lengvas pasivaikščiojimas iki Morteratsch ledyno netikėtumų neatnešė. Kadangi maršrutas lengvas, pakilimas nedidelis, tai sutikome labai daug besišypsančių senyvo amžiaus japonų arba kinų (gėda, bet taip ir neatskiriu jų iki dabar). Pats ledynas paliko įspūdį savo dydžiu, grožiu. Per galingą upelio, ištekančio iš jo, šniokštimą sunku buvo susikalbėti. Bet ką ten kalbėtis, ten tik grožėtis buvo galima…Buvo vienas momentas, privertęs krūptelėti ir kiek šoktelti toliau nuo ledyno. Saulutei paspiginus, ledukams patirpus vienas gana nemažas ledo gabalas atskilo ir su didžiuliu trenksmu driokstelėjo žemyn.
Antrasis maršutas. Keltuvu maždaug kilometrą pasikėlėme iki Diavolezza viršūnės ( 2978m). Ten, viršuje atsiveria vaizdelis į ledyną apačioje ir- kai giedra, matosi aukščiausia šių apylinkų vieta – Piz Bernina (4049m). Kildamas viršun per keltuvo langą stebėjau numanomą nusileidimo trasą – ar pajėgsime nusileisti savo jėgomis, nes sniego dar buvo pakankami daug. Mes tik paprasti kalnų mėgėjai, todėl turėjome tinkamai įvertinti savo galimybes. Viršuje oras nelepino, vėjas stiprus, kartais užeidavo pūga.
Pėstute nusprendėme leistis visi 4. Po pirmojo apsnigto pakilimo likome 3, nes 4-asis buvo su kedais tinkamais vaikščioti po Tėviškės klonius ir pievas, todėl kiek pabuksavęs vietoje jis turėjo grįžti ir nusileisti keltuvu. Na, o mes po truputį, nors pradžioje sniego buvo iki kelių leidomės savo kojomis.
Vienoje vietoje, kai galvojome, jog išėjome iš sniego zonos, netikėtai iš už kampo išniro „kvapą gniaužiančio“ statumo čiuožykla.
Mintyse jau galvojau, kad teks klampoti per sniegus atgal viršų. Bet pirmasis sėkmingai nučiuožė žemyn, tad ir mes turėjome ryžtis tam, ko nelabai norėjosi.
Galiausiai viskas baigėsi laimingai, viena po kitos vėrėsi grožybės, žemiau atsiradusios mūkiančios karvutės mus palydėjo iki keltuvų stoties slėnio apačioje.
Apie orus šioje Šveicarijos dalyje. Pats St. Moritz įsikūręs gana aukštai 1822m., kai kurie aplinkiniai kempingai yra net 2km aukštyje, todėl labai karšta čia nebūna, nors rašoma, kad saulė šviečia 322 dienas per metus. Kai mes čia lankėmės, tai dieną temperatūra siekė +15- 16˚C, o naktimis nukrisdavo iki +2˚C laipsnių. Be to, vieną vakarą stipriai įsilijo. Todėl miegant palapinėje reikia tinkamai apsirengti, į miegmaišį įsikišt karšto vandens bambaliuką ir – be abejo, išgerti ko nors stipresnio. Kempinge kaina 1 asm. apie 60 Lt.
Buvo vienas dalykas, labai prajuokinęs kempingo kaimynus. Jų šypsenos tapo labai plačios, kai jie pamatė mūsų ruošiamą vakarienę – barbekiu dešreles, kepamas ant vienkartinės grilinės. O mums buvo labai juokinga, kad jiems ta grilinė su rūkstančiais dūmais teikė tiek džiaugsmo 🙂 Žodžiu, visiems buvo linksma.
Iš Šveicarijos link Italijos (Chiavenna) važiavome tikrai labai gražiu, palei ežerus besidriekiančiu keliu.
Todėl rekomenduoju pravažiuoti juo, jei netyčia ten atsidurtumėte…Maloja perėja baisi nebuvo, veikiau graži ir įspūdinga savo netikėtais ir įmantriai išraitytais posūkiais…
Epilogas. Šiai Šveicarijos daliai drąsiai dedu didelį riebų pliusą . Lyginant su kitomis lankytomis šalies vietomis, čia laisvesnis judėjimas, nėra daug žmonių, erzelio. Norint užfiksuoti patikusį vaizdą nereikia grumdytis ar laukti kol kas nors pasitrauks iš kadro.Tai turbūt nulemia tai, kad regionas gana izoliuotas ir orientuotas pagrinde į turtingus poilsiautojus. Nors pigesnių maisto produktų COOP tinklas mieste pilnas lankytojų:)
Ir dar. Kempingo dušinėse šaltais vakarais iš garsiakalbių labai gražiai skambėdavo retoromaniškoji kalba. Kažkokia teta taip gražiai ta keista senovine kalba šnekėdavo, kad grįžęs namo ir dabar kartais paklausau Rumantsch radio, nors ničnieko nesuprantu…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas