Tunisas

Kelionės data: 2011-07-10 – 2011-07-17
Skrydis: Warsaw Chopin International Airport [WAW] – Hammamet Enfidha International Airport [NBE]
Aviakompanija: Enter Air
Temperatūra: 48-55C
Biudžetas: ~4300 Lt. (2 žmonės)

Tunisas yra musulmoniška arabų valstybė Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantėje, ribojasi su Alžyru ir Libija. Šalis yra apgyvendinta nuo priešistorinių laikų. Pirmaisiais Tuniso gyventojais laikomi berberai. Berberų pagrindinės gyvenvietės yra įsikūrusios Atlaso kalnuose. Į Kalnus berberai pasitraukė siekdami išvengti prievartinio vertimo musulmonais. Nors šalies teritorija yra nedidelė, Tunisas pasižymi kraštovaizdžio įvairove: Atlaso kalnai, lygumos ir stepės, druskos ežerai ir Sacharos smėlynai. 98 % Tuniso gyventojų yra arabai, kalbantys tunisietišku arabų kalbos dialektu. Populiariausia užsienio kalba yra prancūzų, kurią moka daugelis išsilavinusių tunisiečių. Nors neturi jokio oficialaus statuso, prancūzų kalba yra naudojama švietimo sistemoje, spaudoje ir versle. Nors Islamas yra oficiali šalies religija ir pagal įstatymus šalies prezidentas privalo būti musulmonu, Tunise yra pakankamai didelė religijos laisvė, kurią saugoja ir konstitucija. Daugelis tunisiečių toleruoja kitų religijų praktikavimą ir dažniausiai apie tikėjimą neklausia.

Tai keletas sausų faktų apie Tunisą. O dabar apie pačia kelionę. Apie Tunisą galvojau kokius 3-4 metus, bet taip ir nepavyko ten nuvykti, tai kokia kita šalis pasimaišė, tai atostogos netinkamu metu ir t.t. Bet vieną 2011 metų birželio vasaros vakarą staiga šovė į galvą mintis: Varom į Tunisą Liepą!!! Iškart prasidėjo kelionės paieškos, bet… Daugelis turbūt atsimena, jog 2011 pavasarį buvo Tuniso revoliucija ir kelionių iš Lietuvos šiais metais niekas neorganizuoja. Į paniką labai nepuoliau, pradėjau ieškoti alternatyvų (lenkų, vokiečiu kelionių agentūros), nes “privalėjau” šiais metais pamatyti Tunisą. Po kelių valandų buvo surasta ir agentūra, ir viešbutis, ir parašytas elektroninis laiškas. Kelionę jau turim (vežėjas EximTours, Lenkija).

Pradžia Panevėžio autobusų stotyje liepos 9d. vakare Ecolines autobuso belaukiant. Kelionė iki Varšuvos turėjo trukti ~10 valandų, kadangi maršrutas toks Panevėžys-Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Suvalkai-Varšuva. Aišku negali skųstis, kai autobuso bilietai iki Varšuvos kainuoja 28Lt (beveik tiek pat kainuoja bilietas Panevėžys-Vilnius). Viskas su tuo autobusu būtu gerai, jei įvažiavęs į Lenkiją irgi stotų miesteliuose kas pora valandų. Bet to nedaro, tai taip įskaudo ir užtirpo visos galūnės ir sėdimos vietos… kad tik Varšuvos aerouoste, begeriant lenkišką alų ir belaukiant lėktuvo, viskas atsistatė į savo vietas. Taip, gižkim prie kelionės autobusu. Ecolines autobusas veža į Warszawa Zachodni (vakarinė) autobusų stotį, nuo jos aerouostas ne taip ir toli, apie 12km. Pirmyn iki aerouosto nedrįsome važiuoti maršrutiniu autobusu (nors grįždami atgal pasinaudojome juo). Pirma priežastis – tiesioginio autobuso nėra, reikalingas persėdimas, antra priežastis – iki skrydžio buvo likę apie 3 val., nenorėjome kur nors pasiklysti ir nespėti į lėktuvą. Išsirinkus pati prasčiausiai atrodantį taxi automobilį ir dar pasiderėjus – sutarėm 1,2 PLN kainą už km (kiti taxi prašė 2,4 PLN). Toks įdomus niuansas apie lenkus (su jais buvau susidūręs tik Kalifornijoje ir Egipte), galvojau, kad savo šalyje jie protingesni, pasirodo tokie pat tinginiai visur. Angliškai moka pora žodžių tik jaunesni žmonės (tas pats buvo ir su lenkiškai/angliškai kalbančia EximTours gide), o rusiškai pora žodžių tik senesni. Nors nemanau, jog nesupranta, tiesiog nesivargina kalbėti – viską atrėžia lenkiškai. Stiuardesių lėktuve paklausus angliškai ir tos atpila lenkiškai. Taksistas, kaip ir ENG/PL “kalbanti” gidė nežinojo kur yra nei Lithuania, nei Lietuva, nei Litva… užteks apie tuos lenkus, nes galėčiau prirašyti 20 lapų. Chopin’o aerouostas įprastas, nieko įspūdingo, gal kiek “mandresnis” negu Vilniaus, 3-4 kavinukės laukimo zonoje, gerai, kad alus pigus 🙂 Negano to, jog buvo likę laukti apie 3 valandas iki skrydžio, lėktuvas vėlavo dar 3 valandas. O bagažas atiduotas senai, ir matomas pro langą ant karučių lauke. Na kaip ir turėjo būti pagal visus dėsnius, nors rytas ir buvo karštas ir saulėtas (~26C), prasidėjo smarki liūtis, pylė kaip iš kibiro visa laiką, tad atskridus į Tunisą teko pilti vandenį iš lagaminų ir džiovinti visą mantą.

Hammamet’o Enfidha aerouoste nusileidome apie 18 val. vakaro, pasitiko pustuštis uostas ir neblogas karštis, svilinantis odą – 50C. Va čia tai geras galvoju, kaip ir mėgstu, kad Afrikoje jaustumeisi kaip Afrikoj! Viešbutis kaip viešbutis ***+ (http://www.hotel.marabout.tourism.tn/) nesu išrankus nakvynei, visada važiuoji ne viešbutyje gulėti ir niekad neimu AI, vis tiek pusę pusryčių ir vakarienių lieka pražiopsota. Ką gi nuveikėme Tunise? Labai daug nesiplėsiu, manau ne vienas yra buvęs. 1) Pora dienų skyrėme Suso medinos tyrinėjimui, ėjome ir pieškom ir naudojomės viešuoju transportu,kadangi gyvenome apie 7km nuo medinos. Taksį apie 2 TDN, autobusai 0,5 TDN; 2) vieną dieną Susso “naujamiesčiui”; 3) Susiorganizavome per vietinį bičiuką pusės dienos pasivažinėjimą keturračiais po alyvmedžių giraites ir vietinius kaimelius, kainavo ~25 TND (tikrai žymiai įdomesnė atrakcija negu keturračiai Egipte); 4) Dienos išvyka traukiniu iki sostinės Tuniso, bilietai dviem žmonėms ~16 TND į vieną pusę; 5) Būdami sostinėje Tunise susiradome taksistą kuris už 30 USD nuvežė iki Sidi Bau Saido, Kartaginos, visur palaukdavo kiek reikėjo ir dar vaišino nemokamais gėrimais. Aišku permokėjome, bet po visos dienos “valkiojimosi” ir laiko stokos nebenorėjome važiuoti viešuoju transportu; 6) Sachara, deja išsvajotosios dviejų dienų išvykos į dykumą taip ir nesusiorganizavome, pabijojome diskomforto ir sveikatos sutrikimų, nes temperatūra visas dienas buvo 48-55C, tai įsivaizduoju kas būtų darėsi dykumoje (Tunise mes kaip tik viešėjome tą savaitę kai Kroatijoje buvo rekordiniai karščiai ir Jakutske, šalčiausiame žemės mieste, temp. buvo pakilusi netoli +30C); 7) Likusį laiką pležinomės, šopinomės ir kitaip leidome laiką. Manau daugiau rašyti ir neverta, viskas matosi fotoreportaže, kad pajaustumėte tenykštę atmosferą. Fotoreportažą suskirsčiau į septynias dalis: “Žmonės”, “Arabiškas turgus”, “Suso medina”, “Sidi Bau Saidas”, “Sostinė Tunisas”, “Kartagina”, “Tikroji šiaurinė Afrika”

Žmonės

Arabiškas turgus

Suso medina

Susas yra vienas žinomiausių Tuniso didmiesčių rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, turintis apie 170 tūkst. gyventojų. Temperamentingas miestas, kuriame tvyro rytietiško gyvenimo atmosfera: šiuolaikiški viešbučiai šalia besidriekiančių paplūdimių, daugybė kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių ir stambių prekybos centrų, diskotekų. Senamiestį supa aštuonių metrų aukščio mūro siena, nusidriekusi per 2 km. Yra išlikusi didžioji miesto mečetė ir musulmonų vienuolynas, statytas VIII a. Miestas keitė pavadinimą penkis kartus, kol gavo Suso vardą. Tai trečias pagal dydį miestas šalyje. Turistinio centro statusą Susas gavo 1960–iais. Čia buvo pirma kartą įgyvendinta integruotų turistinių zonų (teritorijų, skirtų statyti viešbučius ir įvairiai turistinei infrastruktūrai) statybos idėja.

Sostinė Tunisas

Tunisas – uostamiestis šiaurės rytų Tunise, prie Tuniso ežero, šalies sostinė. Gerai išvystyta susisiekimo infrastruktūra – netoliese yra tarptautinis oro uostas, geležinkelis veda į kitus šiaurinės Afrikos uostus. Tai verslo ir pramonės centras. Miestą sudaro dvi dalys: senamiestis (musulmonų kvartalas su aukštomis sienomis) ir naujamestis (europietiško stiliaus). Senamiestyje gatvės yra siauros, vingiuotos, gausu turgelių ir mečečių. Čia yra buvusio bėjaus (vietinio valdovo) rūmai, kuriuose įsikūręs meno ir istorijos muziejus, Alyvmedžio mečetė (pastatyta 732 m.), kuri buvo ir islamo universitetas. 1960 m. įkurtas Tuniso universitetas.

Sidi Bau Saidas

Sidi Bou Said – įkurtas 13 a. ant Manaro kalno. Miestas, žavintis savo architektūra ir kartais vadinamas Tuniso Monmartru. Romantiškasis miestas itin pamėgtas menininkų. Miestas spalvingas savo baltos ir mėlynos spalvos nameliais, įvairiaspalvėmis durimis bei langų rėmais. Tai puikus mėlynos ir baltos spalvos kaimas, ryškiai išsidėstęs ant uolos su vaizdu į Tuniso įlanką, tai ko gero, labiausiai branginama vieta Tunise. Legenda pasakoja, jog Saint-Louis atvyko į karą ir jis įsimylėjo Berberų princesę. Pakeitus jo vardą jis tapo šio kaimo globėju, kur gyveno džiaugsmingą ir taikų gyvenimą. Apsilankius Sidi Bou Said ir pamačius šio miestelio žavesį ši istorija, pasakojama legendoje, gali pasirodyti labai logiška ir įtikinama. Ar įsivaizduojate baltus namukus su melsvos spalvos arabiško stiliaus pagražinimais – langinėmis, durimis, balkonų papuošimais ir kitomis architektūros detalėmis? Tarsi nupieštas. Taip dažniausiai apibūdinamas Tuniso miestelis Sidi Bou Saidas, įsikūręs už keliasdešimties kilometrų nuo šios šalies sostinės Tuniso.

Kartagina

Kartagina – finikiečių įkurtas miestas-valstybė Šiaurės Afrikoje (dabartiniame Tunise), vėliau tapęs Viduržemio jūros prekybos centru. Kai finikiečiai įkūrė Kartaginą, šis miestas ne kuo tesiskyrė nuo kitų. Tačiau dėl geros geografinės padėties Kartaginoje vykdavo intensyvi prekyba, todėl miestas turtėjo. Šalies karinė galia taip pat augo. VII-VI a. pr. m. e. Kartagina pavergė dalį Šiaurės Afrikos, pietų Ispaniją ir Viduržemio jūros salų. Užimtose teritorijose Kartagina įkurdavo tam tikrų prekybinių kolonijų, bet jos buvo sukurtos tik stiprinti metropolijos galią. Romai kėlė grėsmę stiprėjanti Kartagina. Abi valstybės varžėsi dėl dominavimo Viduržemio jūroje. 149–146 m. pr. m. e. Kartagina pralaimėjo, romėnai sugriovė sostinę, gyventojus išvarė į vergiją. Sužlugdyta Kartagina tapo Romos provincija.

Tikroji šiaurinė Afrika