Rusija: “Ant begiu” per astuonias laiko juostas

“Tranzas” (dar kitaip liaudyje vadinamas autostopu) ir gelezinkeliai – keletas is megstamiausiu mano kelioniu budu, o turbut tranzuoti ant begiais riedanciu vagonu is tiesu butu idealiausias variantas, bet apie pastaraji gal kita karta. Taigi, didziule, per visa Azija besidriekianti ir gal nevisada draugiskai musu atzvilgiu (bent jau politiskai) besielgianti valstybe – Rusija. Bet tai viena is tu saliu, suteikianciu ypatinga susidomejima turbut ne visai “sveiko proto” pamiseliams isbandyti visus imanomus kelioninius dziaugsmus.
Beveik visa sia vasara teko praleisti gimtojoje Klaipedoje ar bent jau salimais kaimyniniu Baltijos valstybiu zemese. Tranzuojant po Lietuva, minant dviraciais po Zemaitija bei Karaliauciaus krasta, ir net po keleta vizitu pas brolius latvius ir estus. O kur dar kaip is niekur isdyges pasiulymas dalyvauti burlaiviu regatoje ir plaukimas per visa Baltija su olandu igula iki Suomijos krantu. Taciau po Europos krepsinio cempionato gal net ir paciam kiek netiketai, vietoj planuoto sugrizimo i Anglija galvoje sukirbejo nauja mintis apie dar viena kelione per visa placiaja Rusija mano pamegtos Korejieciu zemes link. Is savo ilgu kelioniniu metu jau zinau, kad jei ir suziba kokia nauja ir viliojanti ideja, jos jau buna labai sunku atsisakyti. Be visa ko, kelione is Klaipedos iki Vladivostoko tranzuojant jau buvo igyvendinta 2009’aisiais, tad si karta susidomejau labiau gelezinkeline jos versija.
Pacioje spalio pradzioje, dar aplankau draugus Taline, nutranzavau trumpam pasisveciuoti visada mielame sugrizti Peterburge, o tuomet jau sedau i naktini traukini ir labai ankstu viena spalio dienos ryta “atsibudau” didziosios musu kaimynes sostineje Maskvoje.
Maskva. Siame beveik atskiros “respublikos” supratima turinciame Rusijos imperijos centre jau teko lankytis ne viena karta ir susidomejimo ipatingo ji man nekelianti. Jei ne cia gyvenantys draugai, tai si miesta dazniausiai apvaziuociau per aplinkeli. Bet si karta Maskva – mano keliones transibiro gelezinkeliais pradinis taskas, todel ir vel randu save slampinejanti po Raudonaja aikste bei viena is idomesniu sostines “Kitaj gorod” kvartalu.
Vizito Rusijos sostineje metu apsistoju trumpai viesnagei pas zinoma rusu keliautoja A.Krotova, su kuriuo bendraujam jau keleta metu ir kuri visada buna linksma bei idomu dar karta sutikti. Bet sis milziniskas miestas nera tas, kuriame norisi ilgeliau uzsibuti, todel pabendraves su seniai matytais draugais ir internetu isigyjes traukinio bilieta, susiruosiu ilgiausiai pasaulyje, savaite trunkanciai, kelionei zymiaisias Rusijos gelezinkeliais.

Sestadienis

Jau keliasdesimt minuciu po vidurnakcio ir stovedamas platformoje atsisveikinu su mane i Maskvos Jaroslavlio stoti atlydejusiais Andrejum ir Sveta. Atspausdinta elektronini “check in” bilieta tik vos nuzvelgusi (taip, Rusijoje jau ir tai imanoma) palydove ileidzia i traukini numeris 240, Maskva – Vladivostokas. Man skirtas paskutinis, sesioliktu numeriu pazymetas vagonas ir naujaisiais namais ateinancia savaite patapsiantis “plackartas”. Vaziuojam.
Visa nakti jaunu kareiveliu kompanija ubauja, mobiliu telefonu klausosi rusisko pop’so ir neleidzia kitiems ramiai uzmigti, o galiausiai viduri nakties dar ir girtas dainas rekti pradeda. Kazkurioje stoteleje iskvieciama policija ju nuraminimui. Pagaliau anksti ryte pasiekiamas Jaroslavlis, kur pusgirciai ir apsnude kareiveliai iskraustomi is traukinio. Visi ramiai toliau ir uzsnustame. Nakti buta pravaziuota keletas didesniu Rusijos miestu ir prasibudes isvystu, kad nebera visa nakti kartu nuo Maskvos vaziavusiu jaunu bendrakeleiviu, o ju vietoje salia manes dabar jau pagyvenusi moteriske ir dvi merginos su maza dukrele.
Pirmaja diena riedame pro jau pazistama europines Rusijos kraztovaizdi. Miskai, niurus ir sovietija dvelkiantys industriniai miestai ir apleisti kaimai graziomis, bet apgriuvusiomis medinemis trobelemis. Tenka iprasti ir prie plackarto gyvenimo, kur ramybes nera daug, o privatumo dar maziau. Vakare maza mergaite nenustygdama duksta vagono koridoriumi, susiradusi nauja savo amziaus draugeli “gyvenanti” kitoje plackarto sienos puseje. Duzgianciu vaiku garsais ir bandome visi uzmigti.

Sekmadienis

Kazi kodel “pravadnyca” nakti taip uzkaitina vagona, kad nuo karscio ir miegoti sunku. Ryte prasibudus pro langa jau smekscioja Uralo kalnai, tai liudija kad kazkada siandien privaziuosime Ekaterinburga (daugumos iki siolei dar vadinama senu sovietiniu pavadinimu – Sverdlovskas). Uralo regiono sostine vadinamame mieste salia manes keliaujantys bendrakeleiviai vel pasikeicia ir si karta i kompanija “gaunu” dvi jaunas merginas ir viena religinga ir sunkiai rusiskai snekanti tadzika. Beje, salia esanciose “bakavyje” (sonines) vietose taipogi iki pat Vladivostoko keliauja Bukharos tadzikas, tik sio rusu kalbos zinios padorios. Be kartu vagone esanciu keletos tadziku ir uzbeku, Ekaterinburge i traukini dar ilipa grupe rusiskai su labai stipriu akcentu snekanciu kinieciu, o kai kurie ju net zodzio rusu nemoka. Kazkuriuo momentu isaiskeja, kad musu vagone yra ir Irkutske studijuojanti mergina is Vokietijos, pakankamai neblogai bendraujanti rusiskai. Sis internacionalas susibendrauja i visai draugiska kompanija, taigi laimingai visi toliau riedam savo keliones tikslu link.
Vakarop pravaziuojame ir Tiumene – Rusijos nafta ir dujomis pritvinkusio regiono centra.
Pro traukinio langus is leto slenka neaprepiamos Sibiro platybes. Miskai, upes, miskai, pelkes, vel miskai…. grazu.

Pirmadienis

Nakti “provadnyca” vel tiek uzkaitina vagona, kad ir prakaitas pila. Kaimynineje lovoje keliaujantis tadzikas vis mobiliajame telefone pasileidzia koki religini islamo “gabaleli”, be to antrajame gulto aukste susiklaupes ir pasimelsti nepamirsta.
Si ryta veluojame keleta valandu, bet galu gale atvykstame I trecia didziausia Rusijos miesta Novosibirska. Traukiniui tik sustojus pro langa isvystu manes platformoje jau nekantriai laukiancia Liza – vietine mergina sibiraite, su kuria pernai vasara teko dziaugsmas kartu tranzuoti po Tadzikistano Pamyro kalnus ir Kirgizija. Ji primygtinai siulo pasilikti mieste pas ja sveciuose bent keleta dienu, taciau mano bilietas iki Vladivostoko, o pasikeisti jo nelabai turiu noro (beje, dar ir keitimas nemazai kainuotu). Del traukinio velavimo sustojimas Novosibirske is 50 minuciu sutrumpeja iki 20, kas nuliudina neturint daugiau laiko pabendraut su Liza. Taigi perduodu jai kartono deze dar Maskvoje man iteiktu knygu, o atgalios gaunu pagamintu pietu laukneseli. Ka gi, atsisvekinam su Liza iki kitu metu vasaros ir tiketino mano ilgesnio vizito Rusijoje, o dabar traukiniu judam toliau i rytus.
Del nezinia kodel naktimis stipriai kurenamo vagono ir to pasekoje miego trukumo, trukstama poilsi tenka atsiimti dienos mietu, ir vakare prasibundu tik jau privaziavus Krasnojarska. Islipame ikvepti gryno oro ir pasizvalgyti po platforma, ir bent is tolo apziureti si jau naktiniu ritmu gyvuojanti miesta. Elektroninis platformoje kabantis laikrodis rodo 7 valanda vakaro Maskvos laiku, nors pas Krasnojarsko gyventojus jau ir po vienuoliktos.
Siame idomiame mieste jau teko pabuti tranzuojant per Rusija pries keleta metu, o kita vasara tikiuosi sugrizti ir pabuti ilgesni keliu menesiu laikotarpi kartu su draugais is Maskvos bei pavazineti issamiau po si platu krasta.

Antradienis

Sia nakti vagonas vel buvo tiek kurenamas, kad didziaja dali nemiegojau ne tik as, bet ir daugelis kitu keleiviu. Taigi ryte jau teko priekaistauti “provadnycai”, o jos atsakas buvo – “tak po pravilam”!
Tai jau ketvirtoji keliones diena rusiskame plackarte. Susibendraujame ir su salimais “gyvenanciomis” jaunomis rusemis, ir su apie zmona ir darba vis klausinejanciais uzbekais, ir su juokingais kinieciais. O ir karts nuo karto salimais virsutiniame gulte atsiklaupes ir “namaza” atliekantis tadzikas jau niekieno nebestebina. Vis dazniau i svecius uzsuka ir Nora – Irkutske menotyra studijuojanti vokietaite. Turbut jai igriso liezuvi lauzyti bendraujant su kitais bendrakeleiviais rusiskai ir ji vis prisijungia paplepeti angliskai, kas po teisybei ir man paciam turbut yra lengvesne uzduotis.
Per kelis plackarto gultus sedi ir dvi jaunos ruses su maza, bet labai padykusia ir su visais bendrauti linkusia dukrele. Ji greitai susidraugauja ir su uzbekais ir su kinieciais, turbut net pamirsdama turinti cia ir savo mama. Del ivairoves as dar issiimu ir savo zongliravimo kamuoliukus, kas labai sudomina mazaja nenustygstancia mergaite.
Pro langus toliau slenka vis platesni Sibiro toliai. Dziugina jau ketvirta diena spiginanti saule ir giedras melynas dangus – tikra bobu vasara.
Vakarop pagaliau pasiekiame Irkutska. Siame mieste jau esu buves pries penketa metu ir tada mano vizitas cia, susipazinus su zinomais Rusijos keliautojais, uztruko keleta savaiciu. Si karta sustojimas bus tik pusvalandziui, per kuri atsisveikiname ir su musu kompanija paliekancia vokietaite Nora, studijuojancia cionyksciame universitete ir sumasciusia giliau pazinti vietini gyvenima. Kagi, sekmes jai 🙂
Irkutske kaip mat i traukini ilipa ir pirmieji tik Baikalo ezere esancios zuvies, Omlio, pardavejai. Karsto rukymo ar salto, rinkis kiek tik nori, o ir kaina visai prieinama. Keletas is keleiviu susigundo sia idomia ir tikrai skania zuvimi, o kinieciai isigyja net po keleta maisu, turbut kelionei i prieki.
Vaziuojame toliau. As, kaip ir nemaza dalis kitu kazka skaitome, religingasis tadzikas atlieka savas apeigas, o uzbekai susirade moteriska rusiska kompanija “kvasina” alu.
Pagaliau traukinys pradeda zigzagu leistis zemyn, Baikalo pakranteje esancios Sliudiankos link, o netrukus pro langus isvystame ir nakties tamsoje zibanti giliausia pasaulio ezera. Prie Baikalo jau esu lankesis keleta kartu, ir pietineje jo “banano” formos puseje, ir siaurineje, bet sis ezeras kaskart zavi vis is naujo. Gaila, kad si karta Baikalu grozimes tik pro traukinio langa, o dar ir nakti.
Trumpo sustojimo Sliudiankoje metu pro atviras traukinio duris pasigirsta omlio pardaveju burio sauksmai. Karsto rukymo, salto rukymo… 50 rubliu, 100 rubliu, 200……!
Jau kuri laika vaziuojame vakarine Baikalo pakrante, uzbekai prisiragave alaus toliau bendrauja su savo naujomis pazintimis, as einu poilsio ir tikiuosi sia nakti pas “pravodnyca” uzteks proto vagono tiek nekurenti, kad bent uzmigtumem.

Treciadienis

Turbut nuo vakaryksciu priekaistu sia nakti “pravodnyca” plackarto tiek nebekaitino, o ir miego buvo daugiau. Kazkuriuo nakties metu pravaziavome Buriatijos sostine Ulan-Ude su pasaulyje didziausiu Lenino biusto paminklu. Oras siandiena pro langa ir vel vasariskas, ir tik islipus sustojimuose ir isejus i platforma tenka susiprasti vis tik esant rudenejanciame Sibire. Pro langa vis “teka” miskais apaugusiu Buriatijos stepiu vaizdai. Siandien pasieksime ir Chita – “laukiniai Rusijos Rytai” kaip sakoma.
Atvaziavus i Chita, svarbu Sovietu, o dabar jau Rusijos miesta su dideliu kariuomenes atstovavimu, musu vagona palieka apie puse visu keleiviu. Tarp ju ir visa grupe kartu vaziavusiu kinieciu, kurie nuo cia perseda i kita gelezinkelio linija link pasienio miesto Zabaikalskio ir kas kur toliau i Kinija. Bet cia rusiskai sunkiai snekancius kiniecius pakeicia visai kitoks, “skustas” armijos ir daug labiau vietinis kontingentas.
Naktis. Pro langa ryski menulio pilnatis apsviecia pravaziuojamas toli i toli nusidriekusias Rusijos tolimuju rytu stepes.

Ketvirtadienis

Siryt prasibudes jau nebesutinku gultu apacioje vaziavusios ruses pakeleives, ji anksti ryte paliko traukini atvykusi i savo maza miesteli.
Netrukus pasiekiame ir Skovorodino (vietiniu vadinamu tiesiog “skovorodke”), kuriame vietoje su mumis kartu kelias paras vaziavusios mielos merginos ilipa labai jau plepus rusas. Greitai pradeda lietis pasakojimai apie jo gyvenima ir cia esancias apylinkes, bet netrunka kazkur pradingsti ir po kurio laiko sugrizta budamas visiskai girtas ir vos bepaeinas ant koju. Musu dziaugsmui jis kaip mat ir uzmiega.
Jau uz Baikalo esantys Rusijos tolimieji “laukiniai” rytai nepasizymi cia norinciu gyventi gausa, todel musu traukinys numeris 240 rieda be ilgesniu sustojimu.
Vakarop netoliese vagone vaziuojantys, bet jau uniformas nusikabine karininkai megaujasi degtine, o man tenka su Chitoje ilipusiu ir gana baugokos isvaizdos sibiriaku uzdiskutuoti, kaip jau daznai pasitaiko Rusijoje, politikos ir II pasaulinio (ar Didziojo Tevynes, kaip tai vadinama cia) karo tema. Ir kaip jau dazniausiai isaiskeja – istorija mes suprantame labai skirtingai.

Penktadienis

Paskutinis, septintas, rytas sioje kelioneje “ant begiu”. Si ryta neiprastai ilgai vartausi savo antro auksto gulte, kol neprivaziuojame “zydizko” (zydu autonomines srities sostine) Birobidzano.
Si keista Stalino laikais ikurta miesta ir srities sostine man jau teko apziureti pries kelis metus. Beje siame mieste tenka atsisveikinti ir su religinguoju tadziku, kuris pagaliau atvyko pas cia gyvenanti broli. Pro langa dar apziurim ant traukiniu stoties pakabintus miesto pavadinimus, kaip rusiskais, taip ir hebrajiskais (jiidish) rasmenimis. Birobidzanas miestas mazas, todel ir stotele cia trumpa.
“Jevreika” (taip dar sutrmpintai vadinama si mazute autonomine sritis) gamtos groziu pasigirti nelabai turi kuo, aplink lygumos ir pelkes (turbut todel Stalinas ir israse sia teritorija isrinktuju tautos atstovams). Is mano keliu metu senumo prisiminimu cia labai dau uodu, ir jie neitiketinai agresyvus.
Kelios valandos keliones nuo Brobidzano ir netrukus mes jau riedam per ilga virs Amuro upes nutiesta tilta. Sios upes plotis stulbina ir ne veltui Amuras vingiuoja sudarydamas didele dali Rusijos – Kinijos valstybines sienos. Tik kirtus upe ivaziuojame ir i Rusijos tolimuju rytu centra, didziausia miesta ir regionine sostine – Khabarovska. Traukinio sustojimas mieste “pusvalandinis”, taigi galima iseiti pramankstinti kojas. Cia mus palieka ir didele dalis keleiviu, o nauju ilipa tik keletas. Visa kelione nuo Maskvos traukinys judejo tik i rytus, bet nuo Khabarovsko jau staigus posukis pietu link i Primorjes krasta ir keliones paskutine stotele – Vladivostoka. Tarp siu didziausiu sio regiono Rusijos miestu apie 800 kilometru ir traukinys juos iveiks per sia diena. Beje, mano keliones 2009aisiais metu si atstuma teko tranzuoti 3 dienas, bet tai ne be labai svetingu ir i svecius pasikvietusiu uzbeku verslininku “pagalbos”.
Musu vagone jau pradeda jaustis keliones pabaigos nuotaikos, susiruosimas ir nekantravimas. Uzbekai dar zibanciomis akimis “kirkina” Khabarovske ilipusia jauna ir linksma rusaite, bet ji sako esanti istekejusi ir lengvai jiems nepasiduoda. Pirma karta per visa savaite netiketai prakiura dangus ir pradeda nestipriai lyti, turbut ir tai dar pasunkina is kazkur atsiradusias vis stiprejancias slogias nuotaikas. Salia manes apatiniuose gultuose dar is kazkur atsiranda dvi pagyvenusias babunes, bet labai jau nepatikliai jos i mane ziurincios (mano nerusiska isvaizda turbut gasdina) todel ir bendros kalbos nerandame. Jau sutemo, keleiviu like gal tik ketvirtadalis ir visi zvilgcioja i laikrodzius ir skaiciuoja paskutines sios ilgos keliones valandas. Privaziuojame ir paskutini didesni miesta, Usuryska, kur atsisveikame ir su kartu buvusiu azerbaidzianieciu, kurio i perona atejo pasitikti visa Kaukazo delegacija. Iki Vladivostoko tik kelios valandos kelio, uzbekai jau puosiasi, kvepinasi – taigi ju ateis pasitikti po keleta metu nematyti giminaiciai ir cia jau seniau isikure broliai.
Pagaliau pro langus pasirodo sviesos,suziba vanduo ir pradeda “kvepeti“ kalvotame pusiasalyje esanciu Vladivostoku. Per miesta dar riedame apie pusvalandi, uzbekai nekantrauja. Ir stai paskutine stotele – paciame miesto centre esanti simtmecio senumo, grazi, baltomis sienomis svytinti Vladivostoko traukiniu stotis. Atvaziavom. Visi linksmai skuba is traukinio, uzbekai puola seniai matytiems artimiesiems i glebi, kas iesko taksi, o kas siaip ziopso aplinkui. Net visa savaite savo paniurusiu veidu neslepusios “provodnycos” isspaudzia sypsena. “Vladika” pasiekiame jau po vidurnakcio, autobusai nebekursuoja, todel man tenka ieskoti nors kokio kito transporto i mano nakvynes vieta. Jau pries savaite buvau susisiekes su pries keleta metu susipazintu jaunu Vladivostoko tranzuotoju ir siaip vietiniu socialistu anarchistu “Vovka Morkovka”, ir jis neatsakes kelioms dienoms priglausti mane savo gimtajame mieste.

Vladivostokas, sovietu laikais uzdaras ir tik jau imperijai subyrejus placiai visuomenei atsiveres savotiskai idomus ir ant pakrantes kalvu pastatytas miestas. Cia ir jo apylinkese 2009asiais praleidau visa menesi todel ir si karta gerai jauciuosi sugryzes. Po savaites praleistos “plackarte” vel buvo malonu vaikstineti tvirtai stovint ant koju ir slampineti jau pazystamomis “Vladiko” gatvemis. Per kelias cia turimas dienas susitinku su kuri laika nematytais draugais, susiorganizuoju juru kelto Korejos link bilieta ir pagaliau kaip ir pries keleta metu atsisveikinu su Rusija mojuodamas nuo besileidziancios saules link isplaukiancio laivo denio