Tolima, bet kartu ir artima : Gruzija ’11 (3 dalis)

Galų gale, po visų lemtų ir nelemtų, antroje dalyje nupasakotų nuotykių, pavyko pasiekti Mestia. Ten mus pasitiko Bido – namų, kuriuose praleisim sekančias tris naktis, šeimininkas, ir jo draugas Reziko, atliekantis vairuotojo funkcijas. Vos pasisveikinę, iškart pamatėme Gruzijos darbų saugos lygį : greta mūsų esančioje benzino kolonėlėje buvo vykdomi kažkokie remonto darbai, tuo pačiu pastoviai pilant degalus. Na, ir pabandykit įsivaizduoti, kaip iš šono turėtų atrodyti vaizdas, kai į mašinos baką pilamas benzinas, o už dviejų metrų dėdė su cigarete dantyse virina kažkokius du metalo lakštus. Pasistengėm kuo greičiau pasiplauti iš tos vietos, kad kelionė netyčia nesibaigtų tragiškai.

Įsėdę į „Svanetiška džipą“, o paprasčiau šnekant, UAZ, mūsuose vis dar meiliai vadinamam „Viliuku“, patraukėme į kelią : laukė ilga, sunki kelionė – 45 kilometrai iki Ushguli. Kadangi pakeliui dar sustojome pusvalandiniam piknikui, tai sumoje kelionė užtruko penkias valandas. Gavosi neblogas vidutinis greitis, ar ne? 🙂

Piknikui mūsų palydovai mus nuvežė prie ganėtinai įdomios vietos – tai buvo kažkas per vidurį tarp pelkės, ežero ir kūdros, tačiau privažiavimas buvo geras, žolytė vešli ir minkšta, o ir tas ežeriukas snieguotų viršūnių fone atrodė visai neblogai. Pikniko metu buvom pirmą kartą supažindinti su svanetiškais užstalės papročiais : pirmi penki tostai pas juos yra nekintantys, ir visada sakomi ta pačia tvarka : už Jezų, už archangelą Mykolą, už šventąjį Jurgį, už mirusius, už motinas. Na, negaliu 100% garantuoti, kad tikrai būtent už Mykolą ir Jurgį, tad galite praleisti vardus, ir užfiksuoti tostų seką kaip „Jėzus-archangelas-šventasis-mirusieji-motinos“. Tostai, be abejo, geriami iki dugno. Nebūtinai vienu mauku, bet jei žmogus norės pakelt naują tosta, o tu dar nebūsi išgėręs visko už prieš tai buvusį tostą, sulauksi klausiamo žvilgsnio, su subtilia užuomina greičiau gerti 🙂

Po pikniko patraukėme toliau. Jau gerokai sutemus pagaliau pasiekėme tikslą. Po gausybės tostų ir nuo valgių lūžtančių stalų, pagaliau pavyko išsmukti į savo kambarį ir gauti taip reikalingo, išsvajoto ir išlaukto poilsio.

Kitą rytą, vos atsikėlę ir išėję i kiemą, prieš akis išvydome didingą Škharos viršukalnę. Kadangi nueiti iki jos ledyno buvo mūsų pagrindinis tikslas, greit užkandom, susipakavom, ir patraukėm aplink kaimuką, su mintim, kad vos tik apsižiūrėsim, eisim iki ledyno. Planai netruko pasikeisti, kai vos po kelių šimtų metrų supratome, jog ledyną matysim kaip savo ausis, mat gavome „kalnų ligą“ – nebuvome adaptavęsi prie didelio aukščio, tad šiek tiek iškart apsvaigom, paėję penkiasdešimt metrų pavargdavom, ir kvapo labai greit pritrūkdavom. Kadangi būdami tokios būsenos apie 22-25 kilometrų ilgio pasivaikščiojimą negalėjom net pasvajoti, nusprendėm pakeisti planus, ir likti Ushgulyje dar viena papildomą dieną, vienos dienos Tbilisyje sąskaita. Taigi, kai galų gale persiplanavome maršrutą, nusprendėme dieną praleisti tiesiog trindamiesi kaimelyje, aplink jį, bei gerdami alų vietiniam kabakelyje – smagiausias faktas buvo tas, jog alus buvo pilstomas, gėrėm jį ekstra vaizdingoje vietoje, o ir skubėt niekur nereikėjo.

Begerdami alų, besidalindami įspūdžiais ir mintimis, galų gale abu nusprendėme, kad visiskai aišku, kodėl metais anksčiau Ushguli aplankęs mūsų draugas tą kaimą pavadino „šūdina romantika“ 🙂 Susipažinę su juo iš arčiau, mes irgi visiškai pritariam šitam apibūdinimui. Ten gražu. Ten romantiška. Ir ten labai daug ŠŠŠŠŠ… 🙂 O to priežastis labai paprasta – Ushgulyje gyvuliai gyvena visiškoje laisvėje. Tiek karvės, tiek ožkos, tiek kiaulės su paršiukais nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens yra išleidžiamos laisvai bastytis ir misti. Kiekvieną vakarą gyvulėliai patys pareina į savo tvartus, gardus ir kitas nakvynės vietas pernakvoti ir lygiai taip pat kiekvieną rytą išeina ganytis. Ganėtinai neįprasta buvo matyti greta tavęs kalnais lakstančias kiaules, pusę kilometro iš paskos kaip šuniukas iš paskos besekantį veršelį, na ir kaipgi kalnai Kaukaze be Kaukazo aviganių – kurie, savaime suprantama, irgi visur laksto palaidi. Na, bet kadangi mes su šunimis draugaujam ir gerai sutariam, tai ir jie mus priėmė svetingai, o pora individų netgi teikėsi leistis paglostomi.

Atėjus pietums, prie stalo pirmą ir vienintelį viešnagės Ushgulyje metu sėdom dviese, be šeimininko, mat jis užtruko darbe. Taip, netgi tokioje atkampioje vietoje žmogus turi valdišką darbą – pasirodo, mūsų šeimininkas yra Ushgulio liaudies/etnografinio muziejaus sargas/gidas. Nors muziejus ir nepasirodė itin didelis, keletas jo eksponatų tikrai buvo verti dėmesio – tai pora ar trys maždaug 9-10 amžiaus ikonų, žmogaus ūgio, padengtos sidabru, keli senoviniai papuošalai, ir, be abejo, koks gruziniškas muziejus be kinžalų? 🙂

Vakare, kai šeimininkas Bido jau buvo pargrižęs, teko atlaikyti ir už pietus – kurių, pasirodo, pasak jo namiškių mes „visai nevalgėm“, ir už vakarienę, žodžiu, eilinį kartą apsiėdėm, teko prisiragauti vyno, čiačios, ir vis valgyti, valgyti, valgyti…

Ryte patraukėm link ledyno. Laimei, tos vienos papildomos dienos pilnai užteko adaptuotis prie didesnio aukščio, ir mus prieš tai dieną taip varginusių požymių nebebuvo nei kvapo. Diena išaušo saulėta, šilta, žodžiu tiesiog puiki diena geram žygiui. Šiek tiek užbėgdamas už akių, galiu pasakyti, kad būtent šitas pasivaikščiojimas paliko didžiausią įspūdį visos kelionės metu, ir pasamonėje, kai tik pagalvoju apie Gruziją, pirmiausiai iškyla vaizdai iš šios dienos.

Labai apie patį žygį neišsiplėsiu, nes jį geriausiai iliustruos foto, bet verta paminėti, kad pakeliui link ledyno matėme ir ganyklas, ir akivaizdžius žiemos nuošliaužų pėdsakus – kai vidury lauko rugpjūčio mėnesį pamatai kalną sniego su medžių atplaišom, o pakėlęs akis į viršų – tarpeklį, supranti, kad tai menki juokai, ypač po mūsų šeimininko pasakojimų apie žuvusį alpinistą, kurio kūno visi kaimo vyrai, metę visus darbus, ieškojo dvylika dienų, kol pagaliau surado, ir kitokias nelaimes netgi pačio kaimo teritorijoje – pavyzdžiui, jo sesuo kartą pakliuvo po nuo stogo einančio sniego nuošliauža, po ko liko ne visai įgali..

Bet grįžtant prie linksmesnių dalykų, tos dienos žygyje dar matėm puikias gėlių pilnas pievas, ledinę upę, kuri išteka kaip tik iš to ledyno, link kurio mes ir ėjom, gausybę laisve besimėgaujančių karvių, ir, galiausiai, pilką, niūrią ir visai nesvetingą ledyno papėdę, kurioje šilto oro, kuriuo džiaugėmės tik išėję iš kaimo, nebebuvo net užuominos. Per visą dieną kelyje pirmyn ir atgal žmones sutikom tik tris kartus : einant pirmyn mus aplenkė pora prancūzų, irgi ėjusių link ledyno, o grįžtant atgal pro šalį prajojo vienišas džigitas, ir galiausiai, likus porai trejetui kilometrų iki kaimelio, sustojo pora gruzinų, UAZ‘iku grįžtančių iš nežinia kur, ir pavežėjo mus iki kaimo.

Savaime suprantama, kad po tokio pasivaikščiojimo jautėmės visai nusivarę nuo kojų, bet gal tai ir nebuvo labai blogai, nes diena buvo puiki, o ir šeimininkas, matydamas kad mes vos laikomės, parodė mažiau iniciatyvos su juo gerti nei įprastai 🙂 Aišku, galbūt padėjo ir tai, kad sekančią dieną iš pat ankstaus ryto jau turėjome išvažiuoti.

Rytui praaušus, pasistiprinome kaip visada gausiais pusryčiais (ir gausiais tostais, čiačią 7 val. ryto motyvuojant tuo, kad „geriau virškintų”) ir atsisveikinome su Ushguli. Planuodami kelionę galvojome, kad važiuosime tuo pačiu keliu kaip ir į priekį, bet būdami vietoje sužinojome, kad yra ir kitas kelias – nei kiek ne geresnis už pirmąjį – kuris veda ne maršrutu Ushguli-Mestia-Zugdidi, bet maršrutu Ushguli-Kutaisi. Tad, įdomumo dėlei, nusprendėme juo ir prasivažiuoti. Po labai ilgai trukusių kančių, kratymo, blogų kelių, baimės, jog sugedo mašina (o ji, beje, iš tikro sugedo vos pasiekus Kutaisi), puikių vaizdų ir užsukimo pasisvečiuoti pas draugus (kur vėl teko daug valgyti ir gerti) galų gale mes stovime Kutaisyje, kratome vienas kitam rankas, atsisveikiname, daug kartų pasižadamame būtinai palaikyti kontaktą ir dar kada nors atvažiuoti, ir sėdam į maršrutką. Intensyvioji dalis pagaliau baigta, dabar pažindinsimės su kitokia Gruzija.

Maršrutkos galutinė stotelė – Batumi, būtent toks yra ir mūsų tikslas : praleisti porą dienų kurorte, išsimaudyti juodojoje jūroje, pailsėti nuo kalnų, intensyvaus keliavimo ir ypač nuo Svanetiško vyno, kuris, teisybės dėlei, panašesnis ne į vyną, o i dažu skiediklį, maišytą su truputį panaudotais automobiliniais tepalais. Praktinis patarimas : jei kada nors Svanetijoje jums pasiulys jų vyno, sugalvokite ką nors, kas leistų jo negerti. Pasakykite, kad vynas prieštarauja jūsų religijai, kad jūs abstinentas, kad prieš dvi savaites mirė jūsų probobutė, ir jūs dėl gedulo negalite gert – svarbiausiai, kažką sugalvokit, nes kitaip jūsų organizmas supyks ant jūsų 🙂

Taigi, į vakarą pasiekiame Batumi. Jis šiuo metu – bene „krūčiausias“ Gruzijos miestas, mat sulaukia daugiausiai turistų, taigi, tuo pačiu ir jo ekonominė būklė daug geresnė nei kitų miestų. Negana to, patys gruzinai sako, kad Mišos, t.y., jų prezidento Saakašvilio vienas pagrindinių prioritetų – paversti Batumi viso regiono pagrindiniu traukos tašku, todėl visos laisvos Gruzijos lėšos investuojamos i šį kurortą. Kad tai tiesa, nesunku tiesiog pamatyti. Batumi atrodo gražiau, tvarkingiau, nei kiti Gruzijos miestai, jame labai daug statybų; statomi nauji, modernūs viešbučiai, spa centrai, apartamentų kompleksai ir t.t. Paprasčiau sakant, jei ieškoti analogų su Lietuva, tai Batumi norima paversti Druskininkais ant jūros kranto.

Pagrindinis traukos objektas mieste – Batumio bulvaras. Pusantro kilometro ilgio Palangos Basanavičiaus gatvės atitikmuo, su vieninteliu esminiu skirtumu : priešingai nei „basanavkė“, bulvaras ne veda link jūros, bet eina greta jos. Taip pat labai neblogą ispūdį paliko bulvaro palmės. Šiaip, apskritai, tai palmės kaip palmės, niekuo neišsiskiriančios, tik kad susodintos kas 2-3 metrus. Visas įdomumas atsiskleidžia naktį : po kiekviena iš palmių įtaisytas prožektorius (pamenat, ką rašiau apie apšvietimo kiekį ir kokybę visoj Gruzijoj?) šviečiantis žaliai, ir iš toliau žiūrint sudarantis tiek gražų vaizdą, tiek labai idomų įspūdį, kad palmės – tai iš „Lego“ sukonstruoti kūriniai. Kitas Batumio traukos objektas yra vadinamieji „Šokantys fontanai“. Deja, mums jų išvysti nepavyko, mat pasirodo, jie veikia tik nuo 21 iki 23 valandos. Pirmą dieną to nežinojom, antrą dieną sužinojom per vėlai..

Apskritai Batumis paliko neblogą įspūdį, tik panašu, jog padarėme klaidą apsistodami ne pas žmones, o hostelyje. Jame mes mokėjom po 15 eurų žmogui už naktį, ir kaina tikrai neatitiko kokybės, nepaisant netgi to, kad gavom dvivietį kambariuką, o apsistojant pas žmonės už tokią kainą dar gautum ir vakarienę su vynu, ir pusryčius.

Kitą dieną, pagulinėję prie jūros, pasimaudę, prašlifavę kavines susiruošėme aplankyti greta Batumio esančius botanikos sodus. Sodai tikrai dideli ir gražūs, o įpatingą įspūdį palieka kai kurių augalų dydis. Nejučiomis susimastai – prieš kiek laiko turėjo čia būti viskas įkurta, kiek laiko reikėjo viską prižiūrėti, kad išaugtų tokie milžinai. Parke dar persimetėme keliais nelabai maloniais žodeliais su dviem vyresnio amžiaus rusėmis, kurioms pasirodė labai natūrali ir paprasta idėja nuo kažkurio iš eksponuojamų augalų, berods, gervuogės, pasirinkti ir pavalgyti uogų. Sudraustos aišku išpūtė akis ir paleido gerkles iš serijos „ką čia aiškinat, mes nieko blogo nedarom, mes tik ragaujam“. Na taip, nieko nedarom… O jei paragautų ar nusiskintų kiekvienas, kas liktų iš parko?

Išvažiuodami iš parko taksisto paprašėm, kad užvežtų mus į kokį nors restoraną, kuriame būtų šviežios žuvies, mat visos kavinės ar restoranai, į kuriuos užsukome Batumyje, kaip bebūtų keista, pasiulyt galėjo tik vieną ir tą patį upėtakį. Keista, turint omeny, kad miestas ant jūros kranto. Na, bet taksistas tokią vietą žinojo, užvežė mus į greta miesto ar vos vos į miesto ribas patenkantį restoraną „Juodoji jūra“. Galim rekomenduoti – nors įėjus pirmas įspūdis yra „oho, koks sovietmetis“, tačiau iš tikro viskas labai tvarkinga, skanu, nebrangu, o sovietmečio įspūdį sudarė tik didžiuliai ir labai plačiais tarpais sustatyti stalai.

Besimėgaujant vakaru, prasidėjo ir gyva muzika, todėl mano žmona iškart nuskubėjo paprašyti jų sudainuoti „Suliko“. Panašu, kad vietiniai tai įvertino kaip gerą užsakymą ar pagarbos jų kultūrai ženklą, nes praėjus vos kelioms minutėms po „Suliko“ padavėja atneše mums vaisių lėkštę ir pasakė, kad ją mums siunčia kitas stalas, prie kurio sėdėjo penki gruzinai. Savo ruožtu mes jiems nusiuntėme ąsotį vyno, tuo sukėlėme dar didesnį jų susidomėjimą, o kai jie sužinojo, jog mes iš Lietuvos, tai galiausiai viskas labai natūraliai baigėsi tuo, kad mes prisėdome prie jų stalo ir prabendravome likusią vakaro dalį. Vėliau vienas jų parvežė mus iki hostelio, davė telefoną ir prisakė iškart skambinti jam, jei tik kils kokių klausimų, nesusipratimų ar bėdų. Taigi, įsitikinome savu kailiu, kad draugų susirasti Gruzijoje yra labai lengva.

Gerai išsimiegoję, sekančią dieną patraukėme atgal į Kutaisi – pagal kelionės planą dabar turėjome pravažiuoti visą centrinę Gruziją, pakeliui užsukdami į mus dominančias vietas. Po gan sunkios (dėl labai nepatogių sėdynių) dviejų valandų kelionės pasiekėme Kutaisi, ir nusprendėme kažkur iš pradžių įsikurti, o tada aplankyti tai, kas mus domino mieste ir greta miesto. Išlipę iškart susilaukėme taksisto dėmesio (kuris, kaip vėliau paaiškėjo, mus pakankamai apmovė – todėl, kaip jau rašiau, pakartosiu darsyk : su taksistais dėl kainos susitarkit iškart. Ir ginkdie nemokėkit daugiau, nei vieno lario už kilometrą), kuris turėjo mus nuvežti į mūsų nakvynės vietą. Kadangi neturėjome nieko susiplanavę, išsitraukėme „Lonely Planet“ gidą, atsivertėme Kutaisyje pateiktų žmonių, kurie priima keliauninkus, kontaktus, ir bakstelėjome pirštu į pirmą pasitaikiusį : vežk mus čia. Taksistas, pasirodo, nežinojo tokios vietos ir tokio adreso, todel bakstelėjome antrą pasitaikiusį adresą, ir kaip parodė istorija, tai buvo itin sėkmingas pasirinkimas. Pasirodo, tų svečių namų savininkas Davit‘as ne tik kad jau pasistatęs naują namą, kuriame ir mus apnakvindino labai gražiame, tvarkingame kambarėlyje, bet ir šiaip yra gerokai daugiau pasaulio už statistinį gruziną matęs asmuo, mat jau dešimt metų dirba tai Portugalijoje, tai Olandijoje, tai Ispanijoje. Vos įsikūrus, jis iškart mus nuvežė ten, ką norėjom aplankyt (apgailestavome tik dėl to, kad nebespėjome aplankyt įspūdingų Sataplia urvų, mat įėjimą į juos anksti uždaro – berods, įleidžia tik iki 16 val.) – tai buvo Motsameta ir Gelati vienuolynai. Abu gerai išsilaikę, gražūs, o Gelati ne tik žymus tuo, kad jį savo inauguracijai pasirinko Saakašvilis, bet ir tuo, kad priešingai nei daugumoje kitų Gruzijos vienuolynų, jame leidžia fotografuoti ir viduje.

Grįžę dar išėjome šiek tiek pasivaikščioti po Kutaisi, o po pasivaikščiojimo parsiradus atgal mūsų jau laukė kaip visada Gruzijoje didžiulė vakarienė, po kurios Davit‘as atėjo pasišnekėti. Beklausydamas mūsų nuotykių jis dar papasakojo, ką mes padarėm gerai, ką galėjom geriau, kur mus apgavo (o apgavo mus be abejo, minėtas taksistas ir antroje dalyje aprašytas pilietis, kuris vežiojo mus po vynų regioną – dėl šio piliečio veiksmų Davit‘as ne juokais supyko, mat, kaip jis pats teigė, kai šalis laikosi beveik vien tik iš turizmo, lupikavimas yra visiškai neatleistinas, nes atbaido turistus). Galų gale, pasiklausinėjęs mūsų maršruto ir planų, jis pasiūlė paskambinti savo draugui, dirbančiam turistinėje agentūroje, kuris mus likusias dienas galėtų pavežioti, aprodyti lankytinas vietas, na ir šiaip daugiau visko papasakoti. Taigi, paskambino jis savo draugui, draugas pasakė savo kainą, tą kaina abiems dienoms su visu benzinu, vežiojimu, ir dar atvykimu mus pasiimti iš Tbilisio ( tai yra apie 250km. atstumas) mums pasirodė labai tenkintina, mat suma sumarum gavosi apie 450-500 litų. Taigi, vos pasiekėme susitarimą, žmogus išvažiavo iš Tbilisio, o mes, smagiai plepėdami su Davit‘u vakarojome, puotavome, kol galų gale sulaukėme mūsų naujojo kelionės draugo, Gia. Susipažinome, truputį pašnekėjome, ir nukeliavome ilsėtis.

Ryte papausryčiavome ir išvažiavome. Gia pasirodė mielas ir daug žinantis žmogus, tad su juo keliauti buvo vienas malonumas. Pirmas mūsų kelionės tikslas buvo Gori miestukas, su savo Stalino muziejum ir greta jo esančiu Uplistsikhe požeminiu miestu. Be šių dviejų lankytinų vietų, Gori yra nykokas, niekuo neišsiskiriantis miestas. Važiuojant per jį, Gia papasakojo, jog 2008 metais, per konfliktą su rusais, būtent Gori labiausiai ir nukentėjo. Nors dauguma namų jau susitvarkę, kai kurie vis dar mena tas dienas, kai mieste neliko nei vieno sveiko lango, mat visi išbyrėjo nuo sprogimų, o ant kai kurių namų dar matyti šūvių bei sprogimų pėdsakai.

Stalino muziejus yra didžiulis sovietinės architektūros ir pompastikos šedevras. Dar niekada jokiame mano lankytame muziejuje nebuvo tiek mažai eksponatų tokio dydžio erdvėse. Iškart noriu pabrėžti – eksponatų ten nėra mažai, tiesiog visos salės, kuriose jie eksponuojami, tokios didelės, kad iš principo labiau tiktų tarnauti ne kaip muziejus, o kaip krepšinio aikštelės 🙂 Iš principo muziejus labai didelio įspūdžio nepadarė, tiesiog suteikė eilinę progą pamąstyti, koks niekšas buvo tas Stalinas, bet pačiame Goryje su tokia nuomone reikėtų būti atsargesniam, nes, kadangi Stalinas yra gimęs ir augęs būtent šiame mieste, vietiniams jis – didvyris, ir taškas.

O štai Uplistsikhe paliko daug didesnį ir teigiamesnį įspūdį. Vienas teisingiausių sprendimų buvo atvažiavus į jį paimti gidą. Mūsiškiais pinigais jis kainavo gal apie 15 litų, bet visko pripasakojo daugiau, nei buvo galima iš jo tikėtis, ir kas svarbiausia, pripasakojo ne tik apie miesto istoriją, specifiką, bet vedžiodamas po tuos griuvėsius dar kiekvienoje vietoje pasakodavo, kas čia buvo senovėje, kaip tas atrodė, kuo išsiskyrė. Tokiu būdu sužinojom, kad štai ten buvo šventykla, ten – karaliaus sosto kambarys, ten vaistinė, ten turgavietė ir t.t.. Be gido ten būtume matę gražius, keistos formos, bet visgi, tik paprastus akmenis.

Uplistsikhe, beje, yra seniausias pasaulyje urvinis miestas, senesnis netgi už žymiąją Jordanijos Petrą ar kitus „konkurentus“. Turistinė miesto dalis visuomenei atsivėrė tik po 20 amžiaus pradžioje vykusio žemės drebėjimo. Prieš tai visas miestas buvo po žeme ir beveik pamirštas.

Išvykę iš Gori, patraukėm link savo paskutinio kelionės taško – Kazbegi kalno ir jo apylinkių. Bevažiuodami link jo dar stabtelėjome keliose įdomesnėse vietose, pavyzdžiui, prie didžiulio, puikiai išsilaikiusio Ananuri šventyklos ir jos gynybinių įtvirtinimų komplekso, kuris šiuo metu randasi prie Tbilisio vandens rezervuaro. Rezervuaras atsirado sukūrus užtvanką, ir vienas įdomiausių su juo susijusių faktų yra tas, kad dėl užtvankos kylantis vanduo visiškai užpylė žemiau Ananuri esantį tiltą ir akmeninę bažnyčią, ir dabar iš vandens kyšo tik tilto arkos. Tačiau kai vanduo nuslūgsta, tiltas išnyra iš po vandens, ir juo vėl galima vaikščioti. Bažnyčia gi lieka po vandeniu visada, tačiau prie jos nardę žmonės tvirtina, kad vanduo jai neturi jokio poveikio.

Pravažiavom ir labai idomią dviejų upių santaką : baltosios ir juodosios upių. Šis atvejis – tai ne jūrinis jų atitikmuo, kai nesvarbu, koks jūros pavadinimas, ar juodoji,ar raudonoji, ar dar kokia nors, ji vistiek pilka 🙂 Šiuo atveju tikrai matosi dviejų skirtingos spalvos srovių susiliejimas.

Nakvynei apsistojome Gudauri miestuke esančiuose svečių namuose su puikiu vaizdu į kalnus. Pats Gudauri – nežymus miestelis vasaros metu, tačiau žiemą tampa pagrindiniu Gruzijos slidinėjimo kurortu, kuris, nors gal ir nesiekia geriausių Europos slidinėjimo kurortų lygio, yra tikrai neblogas, ir slidinėjimo entuziastai turėtų įsiminti šį pavadinimą ir apsvarstyti jį ateičiai.

Labai gerą įspūdį Gudauryje paliko tie svečių namai, kuriuose buvom apsistoję. Visų pirma, kaip jau minėjau, buvo puikus vaizdas pro langus, o taip pat labai malonus ir draugiškas šeimininkas, kuris mums nuo jau ir taip geros kainos dar padarė nuolaidą, nes atvažiavom su Gia, o ir vyno prie puikios vakarienes (teisybės dėlei, tai ir po vakarienės) jis tikrai negailejo. Bevakarojant jis mums papasakojo nemažai įdomybių apie tai, kaip jis vietoj kūrėsi, kokių linksmų istorijų nutinka pas jį apsistojantiems žmonėms, ir pan. Žodžiu, šeimininkas kaip tik ir buvo ta trūkstamoji grandis, kurios nebūna įprastuose viešbučiuose. Labiausiai mums, kaip keliaujantiems savo medaus mėnesio kelionę, be abejo įstrigo jo istorija apie braliukų latvių porelę, kurie apsistojo pas jį vienais metais. Vėliau latvis pasipiršo savo merginai, o tuoktis pora nusprendė Gruzijoje, tad prieš pat susituokdami Tsminda Sameboje – mūsų kitos dienos pagrindiniame tiksle – dar kartą apsistojo pas jį. Į bažnyčią iškeliavo apsirengę tradiciniais gruzinų vestuviniais apdarais, susituokė, o tada šventė keliaudami po visą Gruziją, o mūsų šeimininkas į visą šią istoriją isipaišė kaip pagrindinis jų šventės organizatorius.

Visiškai šalia Gudauri, vykstant link Kazbegi kalno, yra nuostabi Jvari kalnų perėja. Tai tikrai vienas iš įspūdingesnių gamtinių vaizdų visoje Gruzijoje – esant geresniam orui, plikos, niūrios viršukalnės labai kontrastuoja su žaliom pievom, giliai perėjos dugne tekančia upe, bei dėl mineralų ir metalų gausos rausvai oranžinį atspalvį įgavusia žeme. Jei nėra debesuota, nuo Jvari galima pamatyti ir patį Kazbegi – tuomat kontrastą papildo dar ir snieguotos kepurės. Važiuojant toliau, greta giliausios perėjos vietos, ant kalno šlaito stovi apvali betoninė aikštelė su labai margai ir įvairiai išpieštom sienom ir apžvalgos balkonėliais į visas puses. Gia papasakojo, kad ši aikštelė, pasirodo, yra paminklas-monumentas Gruzijos ir Rusijos tautų draugystei. Be abejo, statytas jis senokai, nes po 2008-ųjų metų įvykių draugyste tarp tautų net nekvepia. Gruzinų garbei reikia paminėti, kad iš tikro rusams, kaip tautai, jie nejaučia jokios neapykantos; beveik visi kalbinti gruzinai kaip susitarę kartojo tą patį – „rusai yra normali tauta su normaliais žmonėm, mes jiems nejaučiam jokio pykčio. Mes nekenčiam tik jų valdžios, kuri taip nori mus nutautinti“.

Beje, dar vienas įdomus faktas, susijęs su Jvari ir karu (tik kur kas seniau vykusiu) : ne vienoje vietoje kelias eina greta senų betoninių tunelių. Pasirodo, tie tuneliai, kai kurie besitęsiantys ne po vieną šimtą metrų, statyti po antro pasaulinio karo, vokiečių belaisvių. Ir nors vasarą kelias veda greta jų, žiemą vis dar važiuojama tais tuneliais. Priežastys tam dvi – pirma, kelią ne visada nuvalo, antra, kas yra tiesiogiai susiję su pirma – tuneliai puikiai apsaugo nuo šlaitais nuolat slenkančių lavinų.

Vienoje vietoje tarp kalnų stabtelėjome, nes pamatėme labai keistą šlaitą : jis buvo visas ryškiai oranžinis ir labai keistai gumbuotas, pirmas įspūdis „oo, kiek daug keistos spalvos makroflekso čia pripurkšta“.. Iš tikro, be abejo, jokio makroflekso ten niekas nepurškė, tiesiog visu šlaitu teka mineralinis vanduo su didele koncentracija įvairių mikroelementų. Chemikas iš manęs nebaisiai geras, bet jei reikėtų spėti, sakyčiau, tokia šlaito spalva yra dėl didelio sieros ir/ar geležies kiekio vandenyje. Vanduo, beje, geriamas, ir visai skanus, be to, dar ir natūraliai prisisotinęs kažkokių dujų. Žodžiu, prie pat kelio gali laisvai pasisemti kiek nori vandens, kuris beveik nenusileidžia „Borjomi‘ui“. Gruzijoje tokių versmių, beje, labai daug – tik imk ir gerk.

Po visų degustacijų pasiekėme buvusį Kazbegi miestelį. Dabar jo pavadinimas pakeistas, oficialiai jis vadinasi Stepantsminda, bet visuose žemėlapiuose, ir netgi neretame kelio ženkle miestelis vistiek pavadintas Kazbegi.

Su ženklais Gruzijoje išvis įdomus reikalas – laimei, kiekvienas ženklas šalia gruziniškos abėcėlės turi ir vertimą lotyniška abėcėle, bet atrasti kažkokias logines tendencijas pavadinimų rašyboje vistiek gana sunku. Štai, kad ir važinėdami Kakhetijos regione, matėme du ženklus, su skirtinga to paties miesto pavadinimo rašyba : Sighnaghi ir Signagi. Pridėkite šį pavyzdį su Kazbegi ir Stepantsminda, ir suprasite, kad tokio nekenksmingo, ir netgi savotiškai žavaus bardako šalyje vis dar pilna.

Pats Stepantsminda miestelis (visgi, vadinsiu taip, bent jau nesimaišys su kalno pavadinimu) yra labai mažas, ir visiškai neįpatingas, tačiau greta jo, ant kalno, yra vienas labai įspūdingas objektas : tai Tsminda Sameba (dar vadinama Gergeti Sameba) bažnyčia. Legenda pasakoja, kad kažkoks Gruzijos karalius pasižadėjo pastatyti įspūdingą bažnyčią ten, kur jo medžioklinis sakalas užneš jam patikėtą nešulį, o sakalas paėmė ir nepasikuklino – Tsminda Sameba, būdama 2170 metrų aukštyje, jei ir nera aukščiausiai virš jūros lygio esanti bažnyčia visoje Europoje, tai viena iš aukščiausių be jokios abejonės.

Privažiavus kaimelio galą ir priparkavus mašiną, prie mūsų privažiavęs gruzinas su sena „Niva“ pradėjo kažką įtemptai diskutuoti su mūsų gidu Gia. Po diskusijos piktai bumbėdamas ir mosuodamas ranka nuvažiavo. Gia paaiškino, kad jis labai norėjo užvežti mus į kalną iki bažnyčios ir supyko, kad Gia „pats užsidirba iš turistų, o kitiems neduoda“. Kad ir kaip ten būtų, kadangi planavom iki bažnyčios lipti pėsčiomis, vistiek nebūtume su juo važiavę.

Lipimas iki Samebos pasirodė pakankamai nesaldus reikalas, nes reikia gerus 3 kilometrus nuolat kulniuoti į labai stačią įkalnę visokiomis pievomis ir miško keliukais – šį maršrutą mums parodė gidas, paaiškinęs, kad yra ir kitas maršrutas, ne toks status, bet užtat bene pora kilometrų ilgesnis.
Kai galiausiai, pūškuodami kaip seni garvėžiai, išlindom iš miškelio ir prieš akis atsivėrė kalnų fone stovinti Tsminda Sameba, visas nuovargis dingo. Vaizdas iš tikro vertas to kopimo, nes susiliedama su kalnais ir žaliom pievom Sameba, priešingai nei dauguma katalikškų katedrų, bazilikų ir t.t., suteikia ne kažkokį baugumą, ne perdėtą didingumą, neslegia, o greičiau jau priverčia šypsotis ir sukelia norą link jos bėgti.

Prie pat įėjimo į šią bažnytėlę, radau dar viena papildomą priežastį nemylėt katalikų bažnyčios kaip organizacijos : atliekant gigantišką minties šuolį ir darant didžiulį nukrypimą nuo temos – gegužę teko lankytis Romoje, ir dvi mano bendrakeleivės nebuvo įleistos į Petro baziliką Vatikane, nes, matai, jų palaidinių rankovės pasirodė per trumpos. Gruzija gi – labai religinga šalis, jų maldos vietas reikia gerbti, bet prie visų bažnyčių ir vienuolynų, kuriuos teko lankyti, kabo sijonai ir skarelės moterims, kurios atėjo netinkamai apsirengusios, kad nebūtų bergždžia kelionė, ir visi norintys galėtų užeiti ir pasigrožėti. Sameba išimtim, be abejo, netapo, tad iki soties prisibuvę joje, ir prisižvalgę nuo šlaitų, kurių papėdėje kaip ant delno atsiveria visas Stepantsmina miestukas, galiausiai patraukėme atgalios, į paskutinio sustojimo Gruzijoje vietą, Tbilisi.

Pakeliui į Tbilisi dar trumpam stabtelėjome greta Mtskhetos, senosios Gruzijos sostinės, mūsiškių Trakų analogo, bet kadangi pavakarė jau buvo suplanuota lauktuvių pirkimui, labai neužsibuvome – bus ką veikti antro vizito metu. Dar nenusileidę Vilniuje, mes jau žinojome : Gruzija yra ta šalis, į kurią mes būtinai dar sugrįšim.

P.s. – Galerijoje yra daugiau nuotraukų, tekstą iliustravau tik kai kuriomis iš jų.