Aplink JAV per 35 dienas

Pirma diena (New York)

Po 16 valandų kelionės iš Vilniaus per Frankfurtą ir Montrealį pagaliau nusileidom New Yorke. Atskridom labai gerai, aišku pavargom, bet kitaip ir būti turbūt negali. Įleido mus irgi paprastai, tiesą pasakius, net nesuvokėm ar čia jau viskas ar dar čia tikrins mus. New Yorke išvis nieko neklausė – nei ko mes čia atskridom, nei ar turim pinigų ar atgalinį bilietą, nu žodžiu visai nieko. Tik Kanadoj patikrino pirštų antspaudus. Leidžiantis vaizdas iš aukštai pribloškia ir tie dangoraižiai atrodo kaip netikri. Viešbutį irgi gan greit pasiekėm, turbūt susigaudyti greičiau padėjo gyvenimas Londone. Apsistojome World Hotel esančiame Chinatown rajone. Aplinkui vien kiniečiai, viežbutukas nedidelis, bet švarus, su nemokamu internetu, kondicionieriumi ir svarbiausia sąlyginai netoli nuo lankytinų vietų. Taigi likome patenkinti  Vakare buvom nuėję pažiūrėti Empire State Building, nors neturėjom jau jėgų kur nors dar eiti, bet norėjom datempt dar šiektiek laiko, kad paskui greičiau priprastumėm prie laiko skirtumo. Tai tokie leisgyviai pasitampėm 😀 Šiaip karšta čia žiauriai, tai aš tik įsivaizduoju kas bus važiuojant toliau.

Antra diena (New York)

Atsikėlėme ryte, jaučiamės žymiai geriau. Pirmas šios dienos tikslas buvo aplankyti Laisvės statulą. Todėl patraukėme link prieplaukos iš kur turistai laivu plukdomi į Liberty Island. Žinoma teko eilėje palaukti apie 45min kol patekome į laivą. Kaip kažkada senais laikais i New York‘ą atplaukusius imigrantus Laisvės statula pasitikdavo pirmoji, taip panašiai ir dabar dauguma turistų savo pažintį su New York‘u pradeda nuo čia. Po maždaug 10min priplaukėme tikslą. Ji tokia kokią ir įsivaizdavom – didelė, išdidžiai laikanti deglą. Deja, nesam imigrantai ir negalim pamatę ją įvertinti tai ką ji simbolizuoja. Bet džiaugiamės aplankę vietą, kurią šimtus kartų regėjome televizoriaus ekranuose.
Grižę iš salos patraukėm į finansų centrą. Pastatai gražesni ir aukštesni vienas už kitą. Visur zuja kostiumuoti dėdės ir tetos. Nejučiom, žiūrėdamas į juos imi galvoti ar jie čia taip skuba nes labai stengiasi šalies ekonomiką stabilizuoti ir pakelti aukštyn, ar dėl to, kad vėl su savo machinacijom kažką pridirbo ir dabar nutarė išbėgt į gryną orą ir nuo įtampos šiek tiek prasiblaškyti?… Taip bevaikščiodami priėjome įžymiąją Wall Street gatvę. Ir pasirodo, kad gatvė, kurioje verda didžiausias ir intensyviausias pasaulio finansinis gyvenimas yra nieko neišskirtinė. Netgi atvirkščiai. Joje nepamatysi jokių įspūdingų dangoraižių, net zujančių makleriukų nėra tiek daug kaip kitur. Vienintelis dalykas ją išskiriantis iš aplinkos tai daugybė turistų, kurie fotografuoja nežinia ką.
Palikę finansų rajoną sau už nugaros patraukėme link Ground zero. Vietos, kur kažkada, prieš dešimt metų, stovėjo Pasaulio Prekybos Centro bokštai dvyniai. Dabar šioje vietoje yra didžiausia New York‘o statybos aikštelė. Amerikiečiai po truputį tvarko teritoriją ir ruošia ją naujam gyvenimui. Ištikrųjų daug ko ten nepamatėme, nes visa statybos aikštelė atitverta aukšta tvora, turistams paliekant labai nedaug erdvės apsidairyti aplinkui. Matyt teks po poros metų čia apsilankyti, kad pamatytumėme kaip viskas atrodys kai bus užbaigta.
Tolimesnis mūsų tikslas buvo Times Square. Sėdom į metro ir po kokių 10min išlipom į tikra šurmulį. Jeigu mums prieš tai atrodė, kad matėm daug turistų, tai dabar suvokėm ką reiškia žodis DAUG. Visi fotografuoja kaip pašėlę. Nieko stebėtino, kad ir mes įsitraukiam į tą manijakišką fotografavimo tempą. Tik bėda ta, kad fotografuojant į kadrą dažniausiai kaip tyčia patenka kokių dešimt klykiančių iš laimės japonų turistų. Visur viskas blyksi, spindi, mirguliuoja.
Pagaliau ištrunkam iš to šurmulio ir laimingi, bet jau gerokai pavargę traukiam link Empire State Building. Gerokai paklaidžioję randame įžymųjį pastatą. O tada prasidėjo pusantros valandos trukęs pasismaginimas eilėse. Iš pradžių laukėme eilėje prie kasų (kaina 22$ suaugusiam), tada prie vieno lifto, o veliau ir prie antro. Vienu žodžiu už tą vaizdą, kurį pamatėme pakilę į viršų, atidirbome  O vaizdas tikrai atėmė žadą. Vouuu!!!! Galėtumėme bandyti papasakoti tą įspūdingą vaizdą, kuris atsiveria iš 86 aukšto į naktinį miestą, bet geriau vieną kart pamatyti negu šimtą kartų išgirst. Matant tokius vaizdus pasimiršta pusantros valandos laukimas eilese, nuovargis, rūpesčiai. Vaizdas užburia ir nenori paleisti. Bet deja, visi gražiausi ir įspūdingiausi gyvenimo momentai greitai baigiasi, taip ir mums teko atsidusti ir traukti į viešbutuką. Reikia eiti ilsėtis. Nes jau rytoj pasiimam mašiną ir keliausim link Niagaros krioklių, taip pradėdami savo mėnesio epopėją per visą Ameriką. Planuojame aplankyti 30 valstijų. Nuvažiuoti apie 20000km. O tam reiks nemažai jėgų.

Trečia diena (New York – Buffalo – Niagaros kriokliai)

Ši diena iškart prasidėjo su nuotykiais. Nesuveikė musų žadintuvas. Gerai, kad pramiegojom nestipriai, bet ir to pakako, kad išsigąstumėm. Juk vis dėlto per 45min reikėjo susikraut visur išmėtytus daiktus, išsiregistruoti iš viešbučio, su visa manta nužygiuoti apie 15 kvartalų ir dar susirasti ALAMO nuomos kompaniją. Aišku mums viskas pavyko sėkmingai.  Išanksto buvom užsisakę ekonominės klasės nedidelį mašiniuką. Ir atvykę į vietą dar norėjome pasiimti CDW mašinos draudimą. Bet… Pasirodo, kad amerikiečių mašinų nuomotojai yra gan įkyrūs. Visų derybų smulkmenų nėra prasmės aprašinėti, bet finale po pusvalandžio sėdėjom už naujutėlės HYUNDAI SONATA vairo ir trynėm rankom, nes darbuotojai nepavyko mūsų įkalbėti patobulinti nuomos sutarties už papildomus kelis šimtus baksų, bet vistiek jie buvo priversti išnuomoti mums geresnę mašiną, nes tos kurią buvome užsisakę jie neturėjo  Taigi žinokite – jei nuomos kompanijos darbuotojas primygtinai bando jums įsiūlyti kažkokį tai super puper „upgreidą“, tai ženklas, kad su jūsų išsinuomota mašina gali būti kažkas blogai arba norima išlupti kuo daugiau pinigėlių. Turėkite savo nuomonę ir tikrai nenusivilsite. 
Sėdam į savo Sonatą, pajungiam navigaciją ir važiuojam. Aišku kaip gi be nuotykių. Po kokių 10min keistų paklaidžiojimų per gatves ir kelių avarinių situacijų, po to kai navigacija nurodo sukti į priešingą pusę gatvėje kur yra vienpusis eismas, mes suvokiame, kad navigacijoje yra įjungtas pesčiojo režimas, likęs po pasivaikščiojimų New York‘o gatvėmis.  Po daugybės keiksmažodžių virtinės navigacija pradeda veikti taip kaip ir turėtų, todėl kelionė PRASIDEDA!
Po 6val ir po 700 įveiktų kilometrų mes atvažiuojame prie Niagaros krioklių. Jau iš toli matėsi kylantys į 50 metrų aukštį purslai ir girdėjosi krentančio vandens ošimas. Žmogaus protas turbūt sunkiai suvokia iš kur tokie gamtos stebuklai atsiranda. Tikrai žavu, nepakartojama, žodžiais nenusakoma ir jokiose nuotraukose neperteikiama. Galima būtų visą dieną sėdėti ir grožėtis. Pasivaikščioję aplink krioklius trakiame į savo ne aukšiausios klasės motelį. Gan apšiuręs ir dar kaina nemaža. Na bet kažkur gi miegoti reikia.

Ketvirta diena (Buffalo – Chicago)

Sunku pramerkti akis ir lipti iš lovos, bet kitaip netoli nukeliausi. Taigi keliamės ir važiuojame pusryčiauti į vakare matytą Mommy‘s Restourant užeigėlę. Tai tipinis amerikietiškas šeimyninis restoranas, kuriame pilna pensijinio amžiaus amerikiečių ir galima sužaisti kažką panašaus į bingo lošimą. Palošti atsisakėme, bet užtat savalgėme tikrai skanius pusryčius – omletas su skrudinta duona ir bulvytėmis bei arbata. Ir kaina tikrai nedidelė. Pasisotinę sėdome į mašiną ir judėjome Čikagos link. Prieš tai dar vos nenuvažiavome į Kanadą, nes mūsų šaunioji navigacija norėjo mus nuvesti trumpesniu keliu, bet laiku susipratome ir likome Jungtinėse Amerkikos Valstijose. Po 9 val. vairavimo ir nuvažiuotų 840 kilometrų privažiavome motelį Regency Inn, esantį netoli Čikagos, kurį rezervavome pakeliui. Tik per anksti apsidžiaugėme, nes registratūroje mums pasakė, jog jie nemato mūsų rezervacijos. O tai reiškia, kad pinigai nuo kortelės bus nuskaičiuoti, o mes norėdami čia nakvoti turėtume sumokėti atskirai. Po pusvalandžio aiškinimosi galų gale pavyko gauti kambarį kaip ir buvom rezervavę ir dar su šiokia tokia nuolaida. Buvom labai laimingi ir pavakarieniavę griuvom į lovą.

Penkta diena (Chicago – Worthington)

Keliamės ir lekiam į Čikagos centrą. Mūsų tikslas aplankyti dvi Čikagos įžimybes – United Center ( Čikagos Bulls namų areną) ir Willis Tower (aukščiausią pastatą Amerikoje). Iš pradžių važiuojam link arenos. Gal kam ir atrodo kad nėra ko važiuot link jos, bet mums – krepšinio mėgėjams, garbės reikalas aplankyti šią vietą. Šalia arenos puikiausiai matosi visa miesto panorama. Patį pastatą išskirtiniu daro žmogus, kurio skulptūra stovi šalia. Michaelas Jordanas– geriausias krepšininkas pasaulyje. Galbūt kažkas su tuo nesutiks, bet faktas lieka faktu, jis yra žogus, padaręs didžiausią įtaką šiuolaikinio krepšinio populiarinimui.
Į valias prisifotografavę šalia arenos ir skulptūros, sėdam į mašiną ir po 5 minučių parkuojamės šalia Willis Tower. Pakilimas į dangoraižį kainuoja 17$ vienam suaugusiam. Šįkart eilese laukti tenka trumpiau. Pakilus į 103 aukštą vaizdas ne ką mažiau įspūdingas nei New York‘e. Tik šį kartą viską matome dienos šviesoje. Mums Čikaga pasirodė gražesnė už New Yorką. Dinamiškesnis , švaresnis, netgi atrodo naujesnis miestas. Keliai nuostabūs, platūs. Važiuoti yra lengva, nors mieste tam tikrose vietose gatvės yra net po 7 juostas. Palikę didmiestį su pačiais gražiausiais prisiminimais važiuojam toliau. Kadangi šią dieną daugiau nenusimatė jokių lankytinų vietų, tai mūsų tikslas buvo nuvažiuoti kiek įmanoma didesnį atstumą.
Per dieną kirtę dviejų valstijų ribas nuvažiavom 840 kilometrų atstumą. Vakarėjant apsistojome nedideliame Worthington miestelyje. Esam laimingi, kad aplankėm Čikagą ir nuvažiaom nemažą gabalą kelio. Rytoj laukia ne ką mažesnis atstumas ir apsilankymas Badlands Nacionaliniame parke, Rašmoro kalne ir nakvynė kempinge prie Devils Tower.

Šešta diena (Worthington – Devils Tower)

Mes ir vėl kely. Kraštovaizdis pradeda po truputį keistis į mažiau mums įprastą. Žalią augmeniją išstūmė sudžiūvusios lygumos ir pavienės uolos. Temperatūra irgi kyla. Nuo įprastos mums tapusios 30 laipsnių iki 40 laipsnių.
Važiuodami Badlands nacionaliniame parke pasijautėme tarsi atsidūrę kitoje planetoje. Nežmoniškai karšta, iš žemės įvairiausiom formom kyšo uolos. Kraštovaizdis atitiko jam duotą vardą – blogosios žemės, nedėkingosios žemės. Per parką pravažiavom gerų 50 kilometrų ir iki soties pasimėgavom šia aplinka.
Palikę Nedėkingas Žemes patraukėme į ne toliese esančią kitą lankytiną vietą – Rushmore Mountain. Šis kalnas išsiskiria tuo, kad jame yra iškaltos keturių JAV prezidentų galvos. Prieš važiuojant dar buvo kilusios šiokios tokios abejonės ar verta ten važiuoti, bet atvažiavus visos jos buvo išsklaidytos. Praleidom ten pora šaunių valandų. Vietovė nuostabiai sutvarkyta. Yra įrengtas keltuvas, kuris užkelia į kelių šimtų metrų aukštį ir atsiveria nuostabus panoraminis vaizdas į apylinkes. Vėliau nuo to kalno galima nusileisti rogutėmis ant ratukų, bobslėjaus trasą primenančiais takeliais. Mes šią pramogą su dideliu džiaugsmu išbandėm.
Beje, ten kiekviena smulkmena kvepia patriotiškumu. Amerikiečiai moka ir žino kaip didžiuotis savo šalimi ir jos istorija. Visur kabo vėliavos, iškabinti patriotiškumą propoguojantys užrašai. Šioje vietoje nėra vietos krizei ir abejonėms, kas pasaulyje yra galingiausia valstybė. Viskas padaryta tam, kad kiekvienas amerikietis pasijustų dalim kažko galingo ir didelio.
Palikę šią amerikietišką idilę šios šalies gyentojams, patraukėm link Devils Tower. Nors atstumas tarp Rushmoro kalno ir Devils Tower nėra didelis, bet dėl šiek tiek ilgesnio nei planuota užsibuvimo prie Rushmore kalno nutarėm šiandien prie pačio Devils Tower nevažiuoti. Naktį kaip ir žadėjom anksčiau nutarėm praleisti po atviru dangumi. Todėl apsistojome kempinge apie 30 kilometrų atsumu nuo Devils Tower. Turėjusi būti graži ir romantiška nakis po žvaigždėtu dangumi baigėsi tuo, kad apie antrą valandą nakties teko bėgti iš palapinės ir slėptis į mašiną nuo smarkaus lietaus. Visa laimė, kad mašina yra didesnė ir erdvesnė už tą, kurią turėjome gauti pagal nuomos sutartį… 
Nuvažiuota 930 kilometrų.

Septinta diena (Devils Tower – Yellowstone National Park)

Pasirodo ir mašinoje galima miegoti. Aišku priekinė sėdynė ne tas pats kas patogi lova viešbutyje, bet iš bėdos miegoti galima. Po tokios įdomios nakties sėdom į mašiną ir tęsėm savo įspūdžių pilną kelionę. Per pusvalandį pasiekėm Devils Tower. Tai didelė uola, stūksanti ant kalvos. Didelė, keistesnės išvaizdos negu kitos, lygiais lyg nuskaptuotais kraštais. Senais laikais indėnai garbino šią uolą ir laikė ją šventa. Ar dabar jie ją tebegarbina nieks nežino.
Kaip dauguma turbūt žinote keliai Amerikoje yra nuostabūs. Platūs, švarūs, be duobių. Vairuotojų pasaka tiesiog. Dėl šių priežasčių taip ir norisi jais švilpt su vėjeliu. Su vėjeliu švilpėme ir mes, kol iš galo pamatėm mirgančius policijos švyturėlius. Nieko kito neliko tik sustoti šalikelėje. Atidarėm langelį, krapštom dokumentus ir laukiam. Prie langelio priėjo pareigūnė.(!) Prisistatė šypsodamasi, bet ne klastingai kaip Lietuvos agurkėliai, o draugiškai. Paklausė kur važiuojam, iš kur esam, ar žinom koks yra leistinas greitis. Pasakė, kad greitį viršijome 15 mylių į valandą. Ir kad už tai gresia 90$ bauda, bet iškart nuramino, jog tokios didelės baudos mums neskirs, nes esam turistai todėl aišku, kad ir taip turim didelių kelionės išlaidų. Todėl pasiūlė (būtent pasiūlė) forminti, kad greitį viršijome tik dešimčia mylių ir skirti 70$ baudą. Mes be abejo sutikom. Tada pareigūnė paklausė ar turim šią sumą susimokėti iškart. Mes tai turim, bet pasirodo, kad šią sumą reikia susimokėti be grąžos. Bėda. Nes be šūsnies šimtabanknočių, mes turim tik menkus 39$. Bet šios pareigūnės atrodo iš vėžių nieks negali išmušti ir ji net nemirktelėjusi pasiūlė užfiksuoti tik penkių mylių į valandą viršytą greitį ir skirti tik 15$ baudą!!! Mes žinoma daug nesiginčijom ir pritarėm jos siūlymui.  Visa kita tebuvo tik formalumas. Moteris užpildė blankelį, paėmė kuklią 15$ sumelę, palinkėjo gero kelio, ir mus, be galo laimingus, paleido savais keliais. Vienintelis dalykas dėl ko buvo gaila, kad tai Amerika ir kad Lietuvoje deja tokių stebuklų nebūna.
Kelionė tesėsi toliau, tik dėl visiems suprantamų priežasčių, šiek tiek mažesniu tempu. Pagaliau privažiavome mūsų tos dienos tikslą – Yelowstone nacionalinį parką. Tik įvažiavus į parką jis patvirtino faktą, kad yra vienas iš gražiausių parkų Amerikoje. Kitaip ir būti negali, kai važiuojant serpantininiu keliuku per snieguotus kalnus 3 kilometrų aukštyje, aplinkui atsiveria vaizdas į nuostabius ežerus, miškuotas vietoves. Nuo kalnų sruvena sraunūs ištirpusio sniego upeliukai. Šalikelėje iš žemės gelmių veržiasi garas, aplinkui ganosi laukiniai bizonai. Tris kartus prieš pat nosį ant kelio buvo išlėkusios stirnos. Vaizdas nerealus.
Nors jau vakarėjo ir reikėjo ieškoti nakvynės, bet dėl nuostabių vaizdų gausos mes niekur neskubėjom ir vis sustodami šalikelėse stengėmės viską nufotografuoti. Ir kai pagaliau mes suvokėm, kad jau metas paskubėti, buvo per vėlu. Atvažiavę į vieną didesnių parko poilsiaviečių buvom nemaloniai informuoti, kad laisvų vietų nakvynei niekur nėra. Kadangi jau buvo beveik sutemę mes nutarėme nerizikuoti naktį važinėtis neapšviestais kalnų keliukais ir pasilikome poilsiavietės aikštelėje, taip antrą naktį iš eilės miegojome mašinoje. Ir dar kartą džiaugėmės savo šauniąja mašinyte.
Nuvažiuota 710 kilometrų.

Aštunta diena (Yelowstone NP – Rock Springs)

Ryte vėl lėkėm apžiūrinėti nuostabiojo Yelowstone NP. Nuvažiavę į šiauriausią parko tašką patekom į nuostabią terminių geizerių ir garuojančių šaltinių oazę. Gaila, bet įspūdingojo geizerio išsiveržimo taip ir nepamatėm. Matyt geizeris išsiveržė prieš atvažiuojant ir mums beliko pasigrožėti nedideliais pusantro metro aukščio purslais. Dėl pastovaus garų ir vandens išsiveržimų aplinkinės kalvos yra pasidengusios sukietėjusia plutele, kažkuo primenančią olose esančius stalaktitus. Tik šiame parke ši medžiaga yra įvairiausių spalvų. Visur viskas šnypščia, pukši, burbulioja ir smirda.
Visą likusį kelią per parką mus lydėjo linksmas, sraunus upeliukas, kuris vietomis teka nustabiomis kaskadomis. Besigrožėdami nuostabiais parko vaizdais važiavom toliau. Nors gražus kraštovaizdis mūsų ir toliau nepaliko, nes įvažiavome į Grand Teton nacionlinį parką. Šis parkas išsiskiria gražiais kalnais šalia kurių tyvuliuoja didelis ežeras. Leidžiantis nuo kalno viskas atrodo mažų mažiausiai – įspūdingai. Parkas nėra didelis, todėl greitai jį pravažiavę lėkėm į Rock Springs miestelį, kuriame buvom nutarę praleisti naktį. Ir šį kartą ne ant mašinos priekinės sėdynės, o patogioje viešbučio lovoje. Leidome sau pailsėti ir kelionę baigėm anksčiau nei įprasta, todėl nuvažiavom tik 560 kilometrų. Visą dieną mus lepino nuostabūs vaizdai, bet daug rašyti apie tai nėra ką, nes žodžiais visko nenupasakosi. Tai tiek.

Laukite tęsinio…