Trumpoms atostogoms pasirinkau Lombardijos sostinę Milaną. Tai antras pagal dydį Italijos miestas. Jis yra turtingos šiaurės Italijos centras. Kai žmonės važiuoja į provinciją, į gamtą, aš išskridau vasarą į karščiu alsuojantį didmiestį. Jis ir naktį neužmiega.
Man patiko kaip Milane tvarko gatves naktį. Atvažiuoja temstant vikšrinis agregatas ten, kur duobėtas asfaltas. Naktį nugremžia viršutinį asfalto sluoksnį, kitą naktį užasfaltuoja. Todėl didmiesčio su daugybe tramvajaus bėgių gatvės lygesnės nei Lietuvoje be bėgių.
Romėnai miestą vadino „Mediolanumu” t.y. „lygumos vidurys”. Taip jį ir dabar vadina lenkai. Gotai, valdę po romėnų vadino Mailandu- „gegužės šalis”.
Milano ediktas, paskelbtas 313 metais, garantavo krikščionybės laisvę.
O gal Milanas pasirinko mane? Oras +30 laipsnių šilumos. Asfaltas, namai įkaitę net sutemus. Mieste automobiliai, troleibusai, tramvajai, autobusai… O motorolerių ir motociklų gausybė. Jais važiuoja visi. Ir elegantiškos moterys , kurių drabužių spalvos suderintos. Ir kostiumuoti vyrai su kaklaraiščiais. Milanas tiesiog įtraukia į tą transporto ir daugybės pėsčiųjų srautą.
Pėsčiomis vaikščioti Milane sudarytos geros sąlygos.
Daugybė arkadų arba ant kolonų besiremiančių antrų aukštų. Eini ištisus kilometrus miestu po stogu, nebaisūs krituliai ir saulės spinduliai. Žengi į gatvę ir ekspresyvūs vairuotojai sustoja, ant žmogaus nevažiuoja. Nesvarbu ar tai motoroleris, ar lengvoji mašina.
Milanas mašinų ir pramonės miestas. Čia „Alfa Romeo” būstinė. Tačiau vyrauja mieste „Mercedes”, „BMW”, „Audi”, „VW”, po to seka „Renault”, „Peugeot”, ir tada jau itališki automobiliai pagal populiarumą. Teko matyti ir elektromobilių, prijungtų elektros pakrovimo metu.
Itališkų daugiausia „Fiat” automobilių iš kaimyninio Turino. Teko matyti keletą skirtingų spalvų itališkų automobilių „Ferrari” tiesiog važinėjančių gatvėmis.
Kita populiari Milano transporto preimonė dviratis. Čia jų daug ir įvairių. Labiausiai man patiko miesto nuomojami dviračiai.
Milanas tai Europos madų sostinė. Zara, Mango, Prada daugybė kitų garsių firmų parduotuvės, vitrinos.
Japonai su keliais tų firmų maišais po apsipirkimo būdingas Milano gatvės vaizdas.
Lombardijos sostinė turi dangoraižių po 30 aukštų. Aukščiausias Milane Pirelli pastatas randasi prie centrinės geležinkelio stoties.
Milanas yra mugių, parodų ir konferncijų miestas. Mugių yra visokiausių sričių, įvairiausių šalių ir gamintojų. Mugėms skirtas kvartalas „Fiera”. Greičiau tai miestas mieste, turi savo viešbučius, transportą. Jį patogu pasiekti metro. Dar įdomiau, jog šiuo metu mūsų Litexpo analogą Milane… perstato. Didžiąją dalį miestelio nugriovė ir stato milžiniški kranai iš naujo.
Žmonės Milane ekspresyvūs, garsiai kalba su kitu arba mobiliuoju telefonu. Važiuodami metro vietiniai stengiasi išnaudoti mobilaus telefono privalumus arba skaito knygą. Važiuoja žmonės, apsirengę kostiumais arba sportiškai. Daug kas turi ausinukus ir metro klauso muziką. Žmonės vžiuoja dviračiais, motoroleriais ir riedžiais.
Milane yra 1,4 milijono gyventojų. Yra 3 metro linijos: geltonoji, žalioji ir raudonoji. Šios trys metro spalvos išgelbsti didmiestį nuo kamščių. Miesto aglomeracija dar žymiai didesnė. Važiuojant į rytus ir šiaurės vakarus už miesto dar ilgai tęsiasi priemiesčiai ir miestai- satelitai, nematyti jokio tarpo. Autostradoje į Veneciją 3 arba 4 juostos viena kryptimi, paprastai visos būna užpildytos. Aglomeracijoje gyvena apie 4 milijonus žmonių, daugiau nei visoje Lietuvoje.
Gyventojai italai, už juos tamsesni šiaurės Afrikos atstovai ir tamsiausi mulatai ir juodaodžiai. Paskutiniai metro stotyse pardavinėja muilo burbulų pistoletus. Arba turi kišenėje trupinių ir bando parduoti turistams balandžiams lesinti Duomo aikštėje. Mieste daug kavinių, kitų maitinimo įstaigų. Jei tai nėra prestižinė lokalizacija, jose karaliauja tamsaus gymio šiaurės Afrikos atstovai.
Kai kurie žmonės miega prie pat geležinkelio stoties sienos , apsikloję skudurais, šalimai pasidėję neįmantrią mantą. Dalis jų benamiai, kitų tai tiesiog gyvenimo būdas. Tiesa tam predisponuoja gamtinės sąlygos.
Mieste naudojausi 2 transporto priemonių rūšimis: metro, nusipirkus 2 dienų bilietą ir nuosavomis kojomis nemokamai. Pirmą vakarą skausmas kojose priminė nueitą kelią. Kitas dienas buvo lengviau, padėjo metro. Sausas karštis buvo pakeliamas lengviau nei namie vasaros kaitra. Tiesa Lombardijos sostinėje einant net miesto centre galima išgirsti paukščių čiulbesį. O įsukus į kiemą gilumoje pamatyti kelis žalius medžius, pievelę, gėlių.
O mikrorajonuose tarp daugiabučių žalumos dar daugiau. Tik ji paprastai atitverta tvoromis ir vartais, kad bet kas nemindžiotų. Milane begalė savaime atsidarančių vartų į kiemus ir privačias teritorijas.
Lombardija. Turtingiausias, tankiausiai apgyventas Italijos regionas, joje gyvena šeštadalis šalies žmonių. Pavadinimas atsirado iš germaniškos langobardų genties pavadinimo. Šie ankstyvaisiais viduramžiais puldinėjo pietų Europą. Langobrdai ilgainiui vadinti lombardais. Iš to dar kilo įstaigos „lombardo” pavadinimas. Kur skolina pinigus už daiktinį užstatą.
Kraštas priklausė frankams, ispanams, Austrijai, Venecijai. Turtingumas ir didingumas, elegantiškumas čia krenta į akis. Nuo 1859 metų Italijos sudėtyje. Garibaldis, Italijos suvienytojas čia pagarboje, jam pastatyti paminklai. Kai lėktuvas nusileidžia, pasigirsta Alpių šaulių grojamas Italijos himnas, keleiviai ima ploti. Man Italijos himnas pats gražiausias ir skambiausias po mūsų Tautiškos giesmės.
Milano įžymybės. Jų daug. Duomo- Milano katedra, La Scala, Castello Sforzesco pilis, Breros rūmai, Santa Maria delle Grazie bažnyčia ir vienuolynas su da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“. Šiuos objektus žino daugelis net nenuvykę į Milaną. Žino ir įsivaizduoja kaip atrodo. Tikrovėje objektai pranoksta vaizduotę.
Duomo man buvo tokia graži, jog kasdien ir ne po kartą prie jos užsukdavau. Šis gotikos šedevras toks tobulas ir visapusiškai užbaigtas, jog stebina iš visų pusių. Išlipi iš metro skirtingoje Duomo aikštės vietoje, nes susikerta ten 2 metro linijos. Pamačius katedrą kaskart nustembi, kokia graži iš tolo. Priėjus ji tokia puiki, jog norisi liesti, glostyti. Katedra pradėta statyti 1387 metais, kai Jogaila apkrikštijo Lietuvą. Pastatyta tik XIX a. pabaigoje.
Katedros atskiros marmuro plytos turi skirtingą atspalvį. O dar atspalviai keičiasi, kintant saulės apšvietimo kampui. Gražiausia būna apie 18 valandą vakare.
Milano katedra yra trečia pasaulyje pagal dydį po Vatikano šv.Petro ir Sevilijos katedrų. Šiose teko būti anksčiau. Katedros dydis įspūdingas: 157 m ilgio, 92 m pločio, 11700 kv.m ploto. Katedra yra pačiame miesto centre. Aplink susiformavo ovalo formos aikštė bei žiedinis gatvių tinklas.
Begalė bokštų, bokštelių , smailių, virš jų skulptūros. Languose vitražai. Viskas tarpusavyje dera. Man tai gražiausias ir labiausiai išbaigtas architektūros šedevras.
Dar labiau nustembi užlipęs ant stogo. Kas nori , gali pasikelti liftu. Bet šventoje vietoje gera kojas pamankštinti. Stogas irgi marmurinis. Ant jo telpa daug žmonių, ten vyksta pasirodymai.
Jo plotas yra 8000 kvadratinių metrų. Nuo viršaus Katedros aikštės prieigos kaip ant delno, languotoje aikštėje daug turistų. Ten jautiesi apsuptas skulptūrų ant smailių bei laštakų.
Lietuvių turistus Milane sutikau tik ant katedros stogo. Matyt katedra užburia visus. Ant stogo yra kur atsisėsti, pailsėti, nuspausti fotomygtuką kitu rakursu. Katedros aikštės tolumoje ant pjedestalo Vittorio Emanuele II paminklas. Šalia Katedros aikštės stovi Karalių rūmai (Palazzo Reale).
Juose valdė ir rūmus tvarkė Viskončiai ir Sforcos. Vėliau čia gyveno ispanų valdžios atstovai, valdę Milaną.
Katedros aikštėje fotosesijas daro japonų jaunavedžiai. Fotografuoja turistai. Stovi paminklas Viktorui Emanueliui II. Per aikštę eina į restoranus Milano grietinėlė. Sėdi šiaip žiopliai. Mane kaip magnetas traukia katedros grožis. Ant aukščiausios smailės iškilusi skulptūra „Madonina”. Jos viršus yra 108 metrų aukštyje.
Aplink šią aikštę prasideda prabangios parduotuvės. Taip pat Galleria Vittorio Emanuele II. Tai erdvus prabangus pasažas, pastatytas XIX a. antroje pusėje, pavadintas pirmo suvienytos Italijos karaliaus vardu. Beje šiemet suvienytai Italijai 150 metų- gražus jubiliejus.
Galerijoje restoranai ir parduotuvės. Milžiniškas stiklo- metalo kupolas centre. Dengta galerija senamiesčio centre apsaugo nuo saulės karščio arba lietaus.
Išėjus per galeriją, patenki prie La Scalos, garsiojo teatro, prestižiškiausio teatro Europoje. Neoklasicizmo rūmai iš išorės santūrūs, įspūdingi iš vidaus. Priešais teatrą stovi paminklas Leonardui da Vinčiui.
Aplankiau monumentalias kapines, jas taip ir vadina. Tai lyg atskiras miestas su didžiuliais paminklais, mauzoliejais, prašmatniu įėjimu. Stulbina meno gausa. Kiekvienas paminklas meno kūrinys.
Išraiškingumas, didingumas, ekspresija būdinga šioms kapinėms. Kapinėse radau Alessandro Manzoni puošnų antkapį. Jis buvo rašytojas, modernios italų prozos pradininkas. Čia ilsisi Arturo Toscanini, Salvatore Quasimodo, Maria Callas…
Kitas Milano simbolis yra Sforcų pilis. Tai didžiulis pastatas stovintis to paties pavadinimo aikštėje. Pilis pastatyta XIV a. antroje pusėje Viskonti giminės. Po to buvo sugriauta ir vėl atstatyta jau Sforcų giminės. Bona Sforca kilusi iš šios giminės.Ji buvo mūsų didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Su šia moterimi į Lietuvą atkeliavo renesansas. Ji pasikvietė į Vilnių italus muzikus, architektus. Jos dėka atsirado Lietuvoje pokyliai su šokiais ir net … šakutė. Ji su Zigmantu Senuoju pastatė Vilniaus Žemutinę pilį.
Tad Sforcų pilis Milane simbolizuoja Lietuvos- Milano ryšius viduramžiais.Sforcų šeima valdė Milaną, užtikrino teisingus popiežiaus rinkimus, nes šeimos narys buvo kardinolas.
Sforcų rūmuose yra muziejai, vyksta parodos. Žymiausias kūrinys yra Bramantės freska „Argus”, Mikelandželo „Pieta Randonini”. Yra senovės meno, taikomųjų menų, muzikos instrumentų muziejai. Pilies priekyje virš įėjimo dominuoja Filaretų bokštas.
Kairėje yra Bonos bokštas, dešinėje – „Rocchetta” (mažas fortas). Tarp pilies ir katedros puiki pėsčiųjų Dantės gatvė. Joje pilna turistų. Daug kavinių po atviru dangumi. Čia daugiausia sustingusių gyvų skulptūrų.
Žmonės vaidina žymius istorijos personažus, tikėdamiesi už vaidybą arba foto su jais atlygio.
Breros pinakoteka- senamiestyje įsikūrę rūmai, antrame aukšte įspūdinga dailės kolekcija. Čia garsiausi vardai: Rafaelis, Canaletto, Tintoretto, Caravaggio, Veronese… Rūmai didingi , rūstūs, juose galima pasiklysti. Kieme impozantiškų arkų fone stovi Napoleonas su pergale rankoje, aliktas Canovos. Aš po juos klaidžiojau su malonumu, kai lauke karšta, juose vėsu. Radau dabar nupieštų aktų parodą. Nes rūmuose įsikūrę Dailės Akademija, observatorija, biblioteka.
Už Breros rūmų viduramžių senų gatvelių raizgalynė. Siauros ir įmantriai susikryžiavę. Jose senienų ir antikvarinių dirbinių turgus po atviru dangumi, ištįsęs per kelias gatves.
Garsiausios Milano bažnyčios. Pavyko man jas visas aplankyti ir uždegti žvakes. Šv. Ambraziejaus bažnyčia. Šis šventasis laikomas Milano globėju.
Jis buvo Milano vyskupas. Buvo iškalbingas tiek, jog bitės skrisdavo jam į burną. Pagal padavimą jis buvo susikovęs su pačiu velniu. Prie šv. Ambraziejaus bazilikos yra stulpas, kur išlikę šios kovos pėdsakai. Rankos pirštus patrynus į 2 įdubas, jaučiamas sieros kvapas. Tai mačiau ir tryniau.
Šv. Ambraziejus gyveno IVa., o bazilika romaninio stiliaus, išlikusi iš X amžiaus. Žemai yra šventojo Ambraziejaus palaikai, kuriuos teko pamatyti. Jis ilsisi su dar 2 šventaisiais kankiniais Gervazu ir Protazu.
Santa Maria delle Grazie. Tai Bramantės suprojektuotas kompleksas bažnyčia ir vienuolynas. Jauku bažnyčioje sėdėti, daug šoninių koplyčių.
Vis dėlto bažnyčios grožį nustelbia Leonardo da Vinči „Paskutinė vakarienė” vienuolyne ant valgomojo sienos. Itališkai vadinama „Cenacolo”. Joje Kristus su savo mokiniais, kurių vienas Judas išdavikas. Kristus neužbaigtas, nes autorius nelaikė save vertu užbaigti. Autorius tapė nuo 1495 iki 1498 metų. Kūrinys nukentėjo nuo drėgmės ir II pasaulinio karo bombardavimų. Bažnyčios apsidė yra kurta Bramantės. O bažnyčia buvo didikų Sforcų laidojimo vieta.
Sekanti įžymybė- Basilica San Lorenzo Maggiore. Priešais bažnyčią stovi imperatoriaus Konstantino statula ir 16 romėniškų Korinto kolonų.
Tai primena Milano ediktą ir Romos imperiją. Romaniško stiliaus bažnyčia aštuonkampiu kupolu pastatyta virš romėnų amfiteatro. Viduje yra keletas puikių koplyčių su senomis mozaikomis.
Aš buvau šioje bažnyčioje po rytinių mišių. Milane daug bažnyčių ir daug jose pamaldose besilankančių žmonių.
Basilica San Eustorgio. Ji randasi piečiau ankstesnės, prie pat Tičino vartų. Viduje dešinėje yra 3 karalių koplyčia. Šventas Eustorgijus buvo Milano vyskupas IV amžiuje tuoj po Milano edikto paskelbimo.
Milanas randasi šiaurinėje Italijoje, kuri garsėja didžiuliais ežerais. Ten stovi turtingųjų vilos, ten atvažiuoja japonai kelti vestuves. Ten Milano gyventojai atvažiuoja dienai ar savaitgaliui pailsėti. Prie didžiųjų ežerų daug mašinų iš Vokietijos, Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo.
Aš taip pat neatsispyriau didžiųjų ežerų traukai. Iš Milano elektriniai traukiniai nuveža tenai.
Nuo Milano iki Stresos, didžiausio Maggiore ežero pakrantės miesto 81 km. Kelias neprailgsta. Ypač pasiekus paežerę. Iki jos atrodo, jog miestas nesibaigia, priemiesčiai tęsiasi be pertraukos. Pasiekiame Aroną, jaukų miestą Maggiore ežero pakrantėje. Kitame krante aukštai stūkso pilis. Pačiame mieste stovi didžiulis kardinolo Borromeo paminklas.
Stresa. Įsimintinas miesto pavadinimas visuotinio streso metu. Iš tikrųjų Stresa išvertus reiškia: „siauras praėjimas” arba „žemės juostelė”. Paežere ištįsęs miestas. Ežero krantai kalvoti. Ties miestu yra didelė įlanka. Nuostabūs vaizdai į kitame krante esančią Verbanią, šio regiono didžiausią miestą. Madžorės ežeras dar ir dabar yra vadinamas Verbanus nuo augalų, augančių pakrantėje pavadinimo. Regionas priklauso jau Pjemontui, o ne Lombardijai. Horizonte galima įžiūrėti Alpių snieguotas viršūnes, kurios randasi jau Šveicarijoje.
Stresoje puikūs parkai krantinėje, žydi gėlės. Matosi 5 Borromeo salos. Kelių kilometrų puošnioje pakrantėje vaizdai lyg iš atviruko. Čia fotografuojasi jaunavedžiai japonai. Daug turistų, kas antras vokiškai kalbantis. 5 žvaigždučių viešbučiai.
Borromeo. Tai šeima, gyvenusi XVII amžiuje. Ji pastatė saloje rūmus. Borromeo ir Viskončių šeimos gyveno šiame regione. Jų dėka augo ir gražėjo Stresa. Kitas augimo faktorius buvo Simplono perėjos atidarymas Šveicarijoje 1806 metais, tada ėmė plūsti turistai. Pakrantėje daug įvairių laivų. Plaukiu į Pescatori salą.
Tai pensininkų rojus. Idilija. Ežeras ramus. Krante daug valčių. Palei krantą įvairūs seni lapuočiai medžiai. Viename salos gale medžių alėja veda į ežerą.
Yra suolai pailsėti. Čiulba paukščiai. Saloje nėra nė vieno automobilio. Nes pėsčiomis skersai išilgai pereinama per 5 minutes.Siauros gatvelės veda aukštyn salos vidury. Namas prie namo.
Juose kavinės, restoranai, parduotuvės, suvenyrai, nakvynės vietos. Vanduo šiltas vasarą apie +22 laipsnius. Krantas grįstas akmenimis, tačiau labai gilėjantis. Tad niekas nesimaudo.
Yra kavinių, kurios tęsiasi iki pat vandens. Iš salos į visas puses fantastiniai vaizdai. Kalvoti ežero krantai. Toli besitęsiantys ežero toliai. Aukšti kalnai.
Ir daug zujančių laivelių. Ir ramūs turistai. Matosi kitos Borromeo salos.
Viena salelė yra net be pastatų, tik medžiai. Ji vadinasi Malghera.
Perku suvenyrus ir plaukiu į Bella salą (Gražiąją). Čia irgi nėra automobilių. Išmatavimai tie patys. Bet čia didesnę salos dalį sudaro kardinolo Borromeo rūmai su botanikos sodu. Įėjimas 12 eurų. Sodas išsidėstęs terasomis. Čia vaikšto povai. Trykšta fontanai. Grotos. Rojus saloje.
Kita sala- Madre. Joje mažai pastatų. Yra rūmai su tapybos darbais, botanikos sodas. Dar kita sala- Giovanni. Tai ir visos rojaus salos arba Borromeo. Iš viso 4 Borromeo salos su pastatais.
Iš Stresos lyno kelias kelia į Montaronės kalną beveik pusantro kilometro aukštyje. Iš ten matyti ir Madžorės ežeras, ir kitoje pusėje Ortos ežeras, ir kalnai Šveicarijoje. Vaizdai nerealūs.
Madžorės ežeras yra antras pagal dydį šiaurės Italijoje po Gardos ežero. Man čia labai patiko. Tad traukiu prie kito didžiojo ežero regione – Como. Pietiniame ežero gale yra Komo miestas. Tai didelis senas universitetinis miestas.
Lengva jį pasiekti elektriniu traukiniu iš Milano. Čia reikia truputį žinių. Nes prie vieno ežero patogiau važiuoti iš vienos stoties, prie kito iš kitos. Patogiai sėdžiu elektrinio traukinio antrame aukšte ir žiūriu į besikeičiantį peizažą.
Komo ežero pakrantės stačios, ežeras gilus. Daug miestelių, rūmų. Už miesto tuoj eina autostrada į Šveicariją, kuri už kelių kilometrų. Plaukiu dideliu laivu po ežerą. Tai labai romantiška . Pakrantėse tiltukai, prie kurių švartuojasi laivas. matyti pilys, rūmai, miesteliai. Čia viskas skirta poilsiui, turistams. Įžymybės prie ežero perka nekilnojamą turtą.
Mieste karšta vasarą. O ežere malonu, vėsu, gražūs vaizdai. Grįžus į viešbutį galvoju kodėl peršti veidą. Pasirodo ežere saulė nudegino. Kita vertus, iš Italijos vasarą reikia grįžti įdegus.
Milane menas klesti. Čia dešimtys parodų, bienalių ir trienalių, pinakotekos, muziejai.
Nuo Sforcų pilies pereinu Sempione parką ir randu Triumfo arką.
Ji statyta Napoleono triumfui atžymėti. Bet kol pastatė, Napoleonas pralaimėjo prie Vaterloo. Sempione parkas yra žalioji poilsio zona miesto centre. Jame yra apžvalgos bokštas(Torre Branca).
Iš jo matyti miesto išplanavimas, Sforcų pilis, dangoraižiai. Viskas po kojomis. Miestas didelis, nematyti nei galo, nei krašto. Bokštas 108 metrų aukščio. Už jį aukštesnis Milane tik Pirelli dangoraižis.
Ką patarti vykstantiems į Milaną? Nusipirkti lėktuvo bilietus, užsisakyti viešbutį ir turėti eurų arba kreditinę kortelę. Milane reikia klausti bet kokia kalba. Atsakymą vistiek gausite. Man didžiausią problemą kėlė geležinkelio bilietai link ežerų. Reikėjo žinoti iš kurios stoties vykti, koks traukinio, vagono tipas ir kaip bilietų automatu nusipirkti bilietą. Nes prie kasų buvo didelės eilės. Paprašiau vietinio italo ir man pagelbėjo.
P.S. Pasakojimas su nuotraukomis kaip visada mano puslapyje: http://keliautojas.blogspot.com/
pirmas 
79tieji 
ipvoisas