Gruodis – metas, kai Lietuvoje dangus dažniausiai būna pilkas, o oras drėgnas ir niūrus. Tad su vyru Justu nusprendėme: šiemet prieš Kalėdas sau pasidovanosime nedidelę kelionę. Ilgai galvoti nereikėjo – abu seniai svajojome aplankyti Veneciją. Italija visada žavėjo savo kultūra, maistu ir architektūra, o Venecija – tai tarsi atskiras pasaulis, plūduriuojantis ant vandens.
Nusipirkome skrydžio bilietus ir gruodžio pradžioje leidomės į nuotykį. Nors daug kas sakė, kad žiema ne pats tinkamiausias metas keliauti į Veneciją, mums tai pasirodė kaip puikus laikas – mažiau turistų, mažiau triukšmo, daugiau autentiškumo.
Atvykę į Veneciją iškart pasijutome lyg įžengę į senovinę pasaką. Miestas pasitiko mus vėsoku oru ir tylia, rami atmosfera. Nebuvo minios turistų, tik vietiniai, skubantys savais reikalais, ir kalėdinė dvasia, tvyranti ore. Apsistojome mažame šeimos viešbutuke netoli Campo Santa Margherita – ramioje aikštėje, kur rytais rinkdavosi senjorai su šunimis ir jaunimas su espreso puodeliais.
Pirmąją dieną tiesiog klaidžiojome po siauras Venecijos gatveles. Tai miestas, kurio neįmanoma tyrinėti su žemėlapiu – geriausia tiesiog pasiklysti. Kiekvienas posūkis – tarsi durys į kitą pasaulį: tylūs kanalai, maži tiltukai, paslaptingi kiemai. Mums labai patiko tiesiog stebėti miestą – langus su džiovinamais skalbiniais, laivelius, pririštus prie akmeninių krantinių, ir gondolas, plaukiančias pro mus su meile dainuojančiais gondolininkais.
Antrąją dieną aplankėme garsųjį Šv. Morkaus aikštę – nors žiemą ji nėra tokia judri kaip vasarą, jos didybė pribloškė. Šv. Morkaus bazilika su auksiniais mozaikos fragmentais, Dogų rūmai, ir Campanile bokštas, nuo kurio viršaus matėme visą Veneciją ir net tolumoje boluojančius Alpių kalnus.
Trečiąją dieną skyrėme kultūrai – aplankėme Peggy Guggenheim kolekciją. Tomas – didelis modernaus meno gerbėjas, tad jis jautėsi kaip rojuje, o aš, nors ir ne visada suprantu šiuolaikinį meną, radau ten daug įkvepiančių darbų. Po muziejaus sustojome kavinukėje šalia kanalo ir ragavome „cicchetti“ – mažus venecijietiškus užkandžius su sūriu, jūros gėrybėmis ar alyvuogėmis. Ir, žinoma, taurė vyno – kaip gi Italijoje be to?
Vieną dieną išplaukėme į Murano ir Burano salas. Murano garsėja stiklo dirbiniais – matėme, kaip meistrai pučia stiklą tiesiog mūsų akyse. Burano buvo lyg iš atviruko – spalvoti nameliai, atspindintys vandenyje, žvejų tinklai ir ramybė. Ten nusipirkome rankų darbo nėrinių servetėlę – mažą suvenyrą, kuris dabar puošia mūsų virtuvės stalą.
Gruodžio vakarai Venecijoje stebuklingi. Miestas pasipuošęs šventinėmis girliandomis, kvapas iš konditerijų ir kavinių primena Kalėdas, o tilteliai per kanalus šviečia švelnia šviesa. Vieną vakarą net plaukėme gondola – brangu, bet verta.
Paskutinę dieną prieš išvykstant tiesiog sėdėjome ant krantinės šalia Accademia tilto, gėrėme karštą šokoladą iš termoso ir žiūrėjome į lėtai plaukiančius laivus. Abu jautėm, kad šita savaitė buvo ypatinga – ne tik dėl grožio, kurį pamatėme, bet ir dėl laiko, kurį praleidome kartu, toli nuo darbų, skubėjimo, telefono skambučių.
Venecija mums paliko didelį įspūdį – ir nors daugelis sako, kad miestas sensta ar nyksta, mums jis pasirodė gyvas ir kupinas jausmo. Tai ne tik graži vieta – tai vieta, kurioje norisi būti, net kai lyja ar kai pučia žiemiškas vėjas. Tikrai žinome, kad dar sugrįšime. Gal pavasarį, kai Venecija vėl sužydės.
79tieji