Rudens atostogos Vokietijoje

Vieną gražią vasaros pabaigos dieną nusprendėm, kad reikia atostogaut. Svarstėm įvairius variantus : Sardinija, Barselona, Vokietija. Praktinių sumetimų (dar žinomų kaip “vietoje gyvenantys draugai”) genami, apsistojom ties Vokietija. Po neilgo paieškos periodo Ryanair’iniai bilietai nugulė į kišenes, o mes pradėjom ruoštis skrydžiui į Hahn’o oro uostą. Šiaip oficialus pavadinimas yra Frankfurt-Hahn, tačiau žodis “Frankfurt” čia egzistuoja grynai komerciniais tikslais – iki Frankfurto nuo Hahn’o yra maždaug 100km., o jei neturit draugų/giminių kurie atvyks jus pasiimti į patį Hahn’ą, tai to paties Ryanair organizuojamas pervežimas autobusu pasirinktinai į Frankfurto tarptautinį oro uostą arba Frankfurto centrinę stotį (arba toks pats atgalinis maršrutas) kainuos 12 eurų žmogui. Štai jums ir pigūs bilietai į Frankfurtą.

Na, bet pereikim prie malonesnių įspūdžių. Atvažiavus į centrinę stotį mus pasitiko draugai, kurie iškart panoro atšvęst susitikimą, ir parodyt mums tradicinį vokišką kabaką – tiek to Frankfurto ir tematėm.. Na, bet kabakuose pas juos sąlyginai nebrangu, karštą patiekalą galima gaut už 6-9 eurus, priklausomai ką imi, tad… kodėl gi ne? Po ilgų dvejonių nusprendėm pasiimti firminių Frankfurto patiekalų lėkštę, skirtą dviems asmenims. Kaina, 11 eurų, pasirodė visai gera. Kaip dažniausiai būna, pasirodė, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose – minėti 11 eurų buvo vienam žmogui. Kita vertus, gauta lėkštė buvo nežmoniškos talpos, jos turinio būtų pakakę pamaitint net ne tris, o turbūt keturis žmones – Frankfurto dešrelės, kepeninės dešros, kraujinės dešros, kiaulienos dešros, jautienos dešros, šoninė, šonkauliukai, ir viso to pagardinimui – kalnas troškintų raugintų kopūstų ir pilnas indas garstyčių. Be viso to, Frankfurte dar yra labai mėgiamas jų tradicinis apfelwein – kažkas panašaus į naminį obuolių sidrą. Jo mums irgi nepagailėjo. Apibendrinant, išėjom būdami ~3-4 mėnesį nėšti 😀

Sekančią dieną mus nuvežė į labai populiarų turistinį miestelį Rudesheim Am Rhein. Miestukas dailus, žmonių milijonas. Čia, deja, išseko mūsų sėkmė – į pasiplaukiojimą laivu pavėlavom, į funikulierių buvo milžiniška eilė… Ypač nusivylėm dėl to, kad nepavyko prasiplaukti laivu – nepamatėm puikių vaizdų. Nepaisant to, miestukas vistiek paliko gerą įspūdį, pasivaikščiot buvo smagu. Iš jo išvykom į Mainz’ą. Pavaikščiojom centre, prie įspūdingos katedros, pažiūrėjom į namukus, viename iš kurių buvo įkurta pirmoji pasaulyje pono Gutenbergo spaustuvė, priragavom čia pat gatvėje pardavinėjamo jauno vyno, kurį pardavinėja tik rudenį, po derliaus surinkimo ir išspaudimo.

Kitą dieną pavaikščiojom po Gladenbach’ą – mažytį miestelį, kuriame gyvena mūsų draugai. Kadangi jo dydis ne ką tesiskiria nuo Birštono, apžiūrinėdami jį neužtrukom daug laiko, ir galiausiai, prisėdę ant suoliuko, nusprendėm įkalt vynelio. Dėl šio sprendimo sulaukėm gausybės nemalonių, smerkiančių žvilgsnių, kuriais mus “apdovanojo” pro šalį einančios bobulytės. Keista, kad jos nesmerkia net tokiam kaime sutinkamų islamo išpažintojų, apsiraišiojusių savo skarom ir gyvenančių iš valstybės kišenės. Padiskutavę su drauge, priėjom bendrą išvadą – gal multikultūrinė šalis ir nėra blogai, bet kai žmogus bėga iš savo šalies, atvažiuoja į kitą kultūrą, kitą šalį, ir užuot bandęs joje prisitaikyt ir perimt vietinę kultūrą pradeda visiems demonstruot ir/ar brukt savąją kultūrą, tai iš to nieko gero – dauguma jų net kalbos nemoka, nors gyvena Vokietijoje jau daug metų. Kita vertus, kam ta kalba.. iš draugų sužinojome, kad tokia šeima gauna socialinį būstą, padengiami 800 eurų vertės komunaliniai mokesčiai, duodamas televizorius, internetas, nes matai, jie būtini pragyvenimui, ir “ant viršaus” kiekvienam suaugusiam šeimos nariui – po 300 eurų “asmeninėms išlaidoms”. Tai kam jiems dirbt, turint omeny, kad kainos – arba tas pats, kas Lietuvoj, arba dar pigiau. Bjauru ant dūšios buvo žiūrint į puikiausių vytintų kumpių ar gerų sūrių pakuotes, kainuojančias eurą ar mažiau, už kuriuos Lietuvoj nuplėštų po ~8-9 litus… Ech.. Na, bet gana čia filosofijų apie etnines mažumas ir socialinę nelygybę, o tai tuoj apsiverksiu 😀

Taigi, po pietų terasoje, pasišildę ant saulutės ( visas dienas temperatūra buvo ~16-19 laipsniu, o keliavom spalio viduryje) išvažiavom į Marburgą – gražų vidutinio dydžio studentinį miestą. Kadangi jis studentinis, garsėjantis dideliu universitetu ( apie 30 000 Marburgo gyventojų iš 80 000 yra arba studentai, arba universiteto darbuotojai) tai ir atmosfera mieste visai kitokia – niekas net nesugalvos kreivai žvilgtelt dėl to, kad vidury dienos viešai kažką geri. Pavaikščiojom po miestą, pasishopinom, užlipom prie pilies, apžvelgėm miestą – gražu. Ir tuo pačiu kažkaip viskas labai paprasta. Nėra nei skubėjimo, nei snobizmo požymių.

Sekančią dieną aplankėm du greta esančius nedidukus bet žavius miestelius : Hereborn ir Dillenburg. Apie juos daug ką pasakot nėra be to, kad tai – tradiciniai vokiški miestukai. Hereborn iš principo yra daug gražesnis už Dillenburg, kuris šiaip būtų pilkas eilinis miestelis, tačiau būtent Dillenburge stovi labai graži pilis, garsi tuo, kad joje gimė William of Oranje, pirmasis suvienytos Olandijos karalius. Bekeliaujant teko šiek tiek nusivilt, nes planavom užsukt į alaus daryklą, užkast joje, paragaut tik ką pagaminto alaus, bet vėlgi, ne sezono metas, todėl per pietus darykla nedirbo… Beje, alų vokiečiai mėgsta. Mūsų šeimininko teigimu, praktiškai kiekvienas miestukas turi savo daryklą, gaminančia skirtingo brand’o alų – tad visoj Vokietijoj alaus yra apie 4000 skirtingų rūšių.

Sekančią dieną dar kartą nuvykom į Marburgą. Tai buvo vienintelė diena, kai būtų pravertusios striukės, su kuriom išvykom iš Lietuvos. Aišku, suveikė kiaulystės dėsnis ir jų nepaėmėm, nusprendę, kad bus taip pat,kaip ir visom dienom, t.y., užteks maikutės ir kokio lengvo megztinuko (na, po pietų jų jau ir užteko, bet ryte truputuką sušalom). Gelbėdamiesi nuo šaltuko, visą Marburgą išvaikščiojom skersai išilgai, prekybcentryje nusipirkom po kibirą salotų, kumpiukų, bandelių ir labai skaniai ant kažkokio suoliuko miesto centre supriešpiečiavom. Vakare su draugais vietiniam itališkam restorane atšventėm “paskutinę vakarienę” 🙂 Italas gamino labai skaniai, nebrangiai netgi ir lietuvišku mastu, ir po šitos vakarienės galutinai supratom, kad vokiškas maistas, jo porcijos ir gaminimo būdai vistik yra truputį šiaip sau.. Vėliau, kitą dieną vėl keliavom į Frankfurtą, iš jo vėl į Hahn’ą, “pasidžiaugėm” beveik pusantros valandos vėlavusiu reisu, ir štai, mūsų kojos vėl ant sušalusios, sušlapusios gimtosios šalies žemės.. Tokios tad buvo šios mūsų atostogos.