Japonija: Ten, kur teka saulė…(Tokyo)

Stebint pastaruosius įvykius Japonijoje, vis mintimis grįžtu į paskutiniąją kelionę po šią išskirtinę šalį. Senai kirbėjo mintis sudėlioti šį bei tą „ant popieriaus“, bet kaskart sustodavau „o ką naujo galima papasakoti?“ pvz. lyginant su Andriaus Užkalnio analitiniais pamąstymais? Ai, tiek to, tebūnie nieko naujo ar ypatingo – tiesiog reportažinė pažintinė apžvalga iš mano „bokšto“.

SKRYDIS

Kiekvienu skrydžiu fiksuoju savo asmeninius rekordus – šis buvo ilgiausias (kol kas). Tiesa, skrydis iš Miuncheno į Tokyo su ANA (All Nippon Airways) neprailgo – Boeing 777 pasitaikė gana naujas, tvarkingas, su puikiu pramogų paketu. Smulkutės japonės stiuardesės stebino savo paslaugumu ir mandagumu (tokią šią tautą ir įsivaizdavau, bet apie šiuos teigiamus bruožus kiek vėliau). Patiko, kad itin mažo ūgio ir smulkaus sudėjimo stiuardesės, nesugebėdamos pasiekti viršutinio bagažo skyriaus, nesidrovi užsilipti ant tavo kėdės tau joje sėdint :]

TOKYO

Tokyo orouoste Narrita nusileidome kaip įprasta „šiek tiek“ pavargę, nepamiegoję, sutinę ir su dideliu noru palįsti po karštu dušu. Greitai susitvarkyti formalumų nepavyko – sklandžiai pabendravę su imigracijos pareigūnu ir gavę privalomą įspaudą pase, deja su savo lagaminais užstrigome ties pirmu muitinės patikros postu. Patikrai asmenis jie pasirenka irgi atsitiktinai (kodėl mes užkliuvome, pasakyti negaliu). Japonų pareigūnas paprašęs mūsų pasų, ilgai juos vartė, linksėjo galva. Į klausimą „iš kur mes?“ atsakymas „Lietuva…Lithuania…Europe Union“ ir pan. jam nieko nesakė. Sakau, gal koks naujokas? Galų gale išdrįso paprašyti atidaryti patikrinimui mūsų bagažą. Va čia pirmą kartą ir pajutau šios tautos teigiamą bruožą – mandagumą (kartais net perdėtą). Atidarius lagaminus, japoniukas atsargiai kilnojo daiktus, kaskart atsiprašinėjo, linksėjo ir tvarkingai juos sudėdavo atgal. Reikėjo pamatyti jo veido išraišką ir nusilenkimų gylį bei dažnį, kai jam bekilnojant mūsų maišelius iš vieno jų iškrito žmonos apatinis trikotažas :]

JR ofise susitvarkėm ir gavome naujus blizgančius Japan Rail Pass (privalomas ir didelę finansinę naudą nešantis paso vertės popieriukas, jei keliaujate traukiniais daugiau nei vienoje prefektūroje). Dar valandėlė su ką tik nuo konvejerio nuriedėjusiu Narrita Express ir mes jau Tokyo centre.

Metas jau vėlyvas, taigi patamsiais ir siaurose, bet labai dailiose „mozaikinėse“ gatvelėse, grįstose spalvotomis plytelėmis, susiradome savo užsirezervuotą hostelį iš vieno gana žinomo tinklo – Khaosan Tokyo Ninja (kaip simboliška, ar ne?) ir į lovą…

Ryte, vis dar kamuojami jet-lag sindromo, pakilome ir aplinkui bandėme susirasti kažko valgomo (continental pusryčių rasti tikrai nesitikėjome, bet skrandis reikalavo bent kažką į jį įmesti). Visada verta eksperimentuoti. Vienoje mažoje parduotuvėlėje įsigijome tokius ryžių miltų pagrindu garuose virtas bundeles su keistais aštrokais įdarais. Ar prisimenate tokias tradicines lietuviškas nedidukes bandeles su lašinukais? Na kažkas panašaus, tik visai ne tokios :] Suėjo! Vėliau jas pirkome beveik kas rytą, užsigerdami žaliąja arbata iš buteliukų (čia irgi vertas paiminėjimo dalykas – tikra, ne sintetinė, be cukraus žalia / juoda / skrudinta ir kitokia arbatos pardavinėjamos vienkartiniuose PET buteliukuose, kurie parduotuvėse laikomi ne šaldymo, o šildymo lentynose – paprasta ir genialu; įsivaizduojate tokį reikalą Lietuvoje šaltą žiemos rytą skubant į darbą ar autobusą?).
Jau pačią pirmą dieną pastebėjome japonų profilaktinės higienos ypatumus – medicininės kaukės ant veido prevencijos tikslu. Tik ta prevencija ne tuo tikslu, kad neduok dieve neapsikrėsti, kaip kad pas mus įprasta, o tam, kad kitų neapkrėsti (!). Bet kuris lengvai sloguojantis, čiaudintis užsideda kaukę.

Susipažinti su pačiu Tokyo megapoliu derėtų jam skirti bent kelias dienas (savaitė būtų optimalu). Mes turėjome 4 ir tikrai ne viską nuveikėme. Turint JRP, kuris tinka transportavimuisi traukiniais po šalį, pačiame Tokyo su juo gali nemokamai vėžintis „žiedine“ metro Yamanote linija, aplink kurią išsidėstę beveik visi „must see“ turistiniai objektai (priešingu atveju ant metro bilietukų per dieną gali palikti 30-50 lt).
Kalbant apie patį metro (ir jo atmainas po žeme ir ant žemės), galiu pasakyti, kad susisiekimo infrastruktūrą pačiame Tokyo labai patogi.

Pirmas kelias dienas šiek tiek sunku susigaudyti kryptyse, persėdimo mazguose, pavadinimuose. Bet šalia objektų pavadinimų japonų kalba, beveik visur yra angliškos nuorodos. Personalas ir vietiniai keleiviai, nors ir vargiai, bet kalba angliškai – padėti niekada neatsisakys, patars, o jei pats nesugebės, tai pasikvies į pagalbą aplinkinius. Susidarė toks vaizdas, japonas negali ar nenori pasakyti „nežinau, nenoriu, nemoku“ – jam didelė negarbė nepadėti ar savo nežinojimu įžeisti užsienietį svečią, todėl iš paskutiniųjų stengsis išsisukti iš situacijos. Viena panelytė banke, kai paklausiau – kur artimiausias valiutos keitimo taškas, negalėdama man pagelbėti su atsakymu, ilgai linksėjo, šypsojosi, muistėsi, kvietėsi į pagalbą drauges, galų gale sugebėjo tyliai pusę lūpų ištarti „sorry, not available here…“, o užtvirtinimui kaip susigėdęs vaikas po smakru pirštais parodė „kryžiuką“ :] Įtariu mūsuose dažnai išgirstum trumpą sumurmėjimą „nežinau…“, net nepakėlus akių.
Ai, taip, metro… Įdomi pas juos tvarka ir taisyklės. Traukinio visi laukia griežtai pažymėtose vietose, ties kuriomis atsidarys vagono durys. Stovi išsirikiavę į eilę, ne minioje ar bet kaip, kaip kad įprasta pas mus vakaruose. Visi griežtoje eilėje ir tikrai nesuprastų, jei pabandytum užlįsti, gal ir nieko nesakytų, bet tarpusavyje tikrai pavadintų „gaijin“, kas tam tikroje intonacijoje reiškia „nemandagus, kvailas užsienietis“. Beje, moterų pirmenybė prieš vyrus čia nieko nereiškia, užleisti moteris į eilės priekį neįprasta.
Atvykus traukiniui ir prasidarius vagono durims, visa eilė gražiai išsiskiria į skirtingas puses, sudarydama tunelį išlipantiems. Per vidurį – išlipi, per šonus – įlipi. Jokių stumdimųsi. Paprasta ir genialu !

Dar viena važiuojančių metro, ypač sėdinčių, ypatybė – saldus miegas. Turi japonai sugebėjimų – tik atsisėda ir užmiega, knapsi, susirėmę pečiais. Atrodo ir kaip jie nepravažiuoja savo stotelės? Su šiuo reikalu irgi viskas gerai, turbūt robotukai užprogramuoti atsibusti reikiamoje vietoje ir reikiamu metu, įjungtas kažkoks vidinis aplinkos stebėjimo mechanizmas :]

Taigi trumpai ir nevargindamas detalėmis, pabandysiu apžvelgti ką mums pavyko pamatyti:

Koishikawa Korakuen – vienas iš gražiausių ir seniausių Tokyo japoniškų sodų, įkurtas paties Tokugawa Shogun‘o giminių dar ankstyvuoju Edo periodu. Beje patį didžiausią ir gražiausią teko matyti kiek vėliau – Kanazawa mieste (apie tai irgi kiek vėliau).

Turbūt įsivaizduojate visišką preciziką ir estetiką – žolė nupjauta, akmeniniai žibintai, suformuoti medžiai ir krūmai, tvenkiniai, kuriuose nardo vėžliai ir karpiai, plaukioja antys, ganosi gervės, o pavėsiuose įrengtos arbatinės. Galėtum klaidžioti ir medituoti visą dieną…

Karaliaus rūmai (Kokyo) ir Edo pilis – praeityje buvusios stiprios imperijos valdovų trupiniai pačiame Tokyo centre.

Pačios pilies ar karaliaus rūmų nelabai pavyko pamatyti (gal dėl to, kad jie neišliko?), bet teritorija tikra didelė ir gražiai sutvarkyta, apjuosta didele aukšta akmenine siena. Na ir kaip jau tampa įprasta tokiose vietose – keli dailūs parkiukai, tvenkiniai, botanikos sodas. Paslampinėti verta.

Shibuya – čia gimsta pagrindinės Tokyo mados ir pramogos, spalvotas ir gyvas, su savo garsiąja ~50 m pločio perėja šešiomis kryptimis. Tai reikia pamatyti savo akimis, ypač piko valandomis (o geriausia tai daryti iš prie perėjos įsikūrusio Starbucks Coffee antro aukšto): vienu metu užsidega raudonos šviesoforų šviesos ir visomis kryptimis pasileidžia milijonas kostiumuotų „robotukų“. Vienas kitas šioje minioje stovintis objektas – tai žioplinėjantys turistai, bandantys savo fotoaparatais įamžinti šį nesustabdomą procesą.

Šalia didžiosios Shibuya perėjos stovi bronzinė Hachiko statula – labai populiari susitikimų ir pasimatymų vieta. Kas nesigaudo kas toks yra Hachiko (japonų Akita veislės šuo), rekomenduoju pažiūrėti 2009 metų filmą su Ričardu Gyru (mielos moterys, būtinai pasiruoškite visą pakuotę vienkartinių servetėlių).

Na, ir netoliese Shibuya yra centrinis Gai – pėsčiųjų zona su aplink esančiomis parduotuvėmis, butiq‘ais, naktiniais klubais, restoranais, žaidimų automatų centrais.

Tarp kitko, apie žaidimų automatus… Jie (japonai) pamišę dėl šio reikalo.

Kiekvienas standartinis vidurkis, baigęs savo minimum 10 valandų darbo pamainą, pirmiausia metro išsitraukia mini žaidimų konsolę (laikui prastumti), tada keliauja į artimiausią užeigą skrandį prikimšti udon ar sobu makaronų, o tada visas kostiumuotas traukia į žaidimų automatų centrą, kur vietoje to, kad mėgautųsi ramybe namuose, dar kelias valandas sėdi prirūkytose triukšmingose patalpose, maigo mygtukus ar tampo džoistikus. Jei ir to maža, dar galima užsukti į manga ir anime pramogų centrus pas lėlytėmis apsirėdžiusias merginas (dažna atrodo neturinti 18-os, bet dėl to reikia dėkoti genams ir vaikiškai japonų išvaizdai). Kokie žaidimai „žaidžiami“ šiuos centruose – nežinau, nebuvau :]

Shinjuku – dar vienas iš 23 Tokyo rajonų, garsėjantis savo dangoraižiais, pramogų, biznio ir shoping‘o centrais. Be abejo čia koncentruojasi ir geriausi bei aukščiausi viešbučiai, tokie kaip Keio Plaza, Hilton, Hyatt Regency ar Park Hyatt (pamenate filmą „Lost in translation“?).

Tarp daugiaaukščių įsipašęs Tokyo Vyriausybės pastatas (Tocho) – 243 metrų aukščio bokštai dvyniai, kurių 45 aukšte yra apžvalginė aikštelė, o pasikėlimas nemokamas (sako esant geroms oro sąlygoms iš bokšto galima pamatyti Fuji ugnikalnį, bet kaip tyčia tą dieną lijo non-stop).

O apatiniuose Tocho aukštuose parduotuvės, restoranai ir didžiulė fojė, kurioje…įsikūrę benamiai…pasieniais sukloti čiužiniai, lyg atitvaros asmeninei erdvei susikurti išskleisti skėčiai, kartoninės dėžės (aš bandau įsivaizduoti panašų vaizdelį mūsų Seimo prieigose, jo parkinge ar pagrindinio pastato koridoriuose…aha…). Čia pat ir Centrinis parkas su Kumano Jinja šventykla.

Harajuku – vertas dėmesio rajonas, tiksliau jo simbolis – nedidukė 400 metrų ilgio Takeshita Dori gatvelė. Čia koncentruojasi pagrindinės ir naujausios Tokyo jaunimo mados ir kultūros.

Gatves šlifuoja paaugliai gotai ar komiksų herojai (anime ir manga gerbėjai), vienu žodžiu – save parodyti ir į kitus pažiūrėti mėgstantis jaunimėlis. Verta užsukti šeštadienio popietę, nes tuo metu jų prisirenka ypač daug. Jausmas įdomus, lyg filmavimo aikštelėje ar animaciniame filme :]

Tame pačiame Harajuku rajone, tik priešingoje nei Takeshita Dori pusėje (už pagrindinės metro stoties), beveik pačiame miesto centre esančiame miške pasislėpusi shinto šventykla Meiji Jingu – dedikuota sudievintam imperatoriui Meiji ir jo žmonai Shoken (pats Meiji buvo pirmasis moderniosios Japonijos imperatorius).

Tikrai nuostabi ir ypatingą aurą turinti vieta, visiškas kontrastas nemiegančiam ir dūzgiančiam miestui. Tyla, ramybė, tankaus miško ošimas, platūs pasivaikščiojimo takai, dailus ir japoniškai kuklus medinis šventyklos kompleksas. Galėčiau čia užsukti pasivaikščioti kasdien…

Asakusa su Sensō-ji šventykla – tai Tokyo shitamachi („žemutinio miesto“) centras. Tai vienas iš kelių likusių megapolio rajonų, kuris išsaugojo tam tikrą senojo Tokyo (Edo) atmosferą.

Tiesa pasakius, nieko ypatingo, šventykla kaip šventykla, tik iš japonų srauto supratau, kad jiems labai svarbi. Apeigos, kaip ir visur Rytuose, gana panašios: ateini, nusilenki pereidamas vartus, šaltinėliuose nusprausi rankas ir išsiskalauji burną, įsigyji smilkalų šluotelių, nuslenki, suploji du kartus, dar kartą nusilenki, patampai už virvių ir varpelių, sukalbi maldelę, smilkalų dūmais „apiplauni“ savo galvą. Gražu. Ir be jokios prievartos, moralizavimo ar tikslių mišių grafikų.

Iki pačios šventyklos veda Nakamise shoping‘o gatvelė – suvenyrų ir neblogų kepinių bei saldumynų gausybė. Yra keli restoranėliai.

Būtent čia pirmą kartą pamačiau plačiai naudojamą „prekinį“ ženklą – mums pažįstamą kaip „svastika“. Šis ženklas naudojamas žemėlapiuose šventyklų lokalizacijai pažymėti, naudojamas ir ant smilkalų šluotelių, ir ant saldumynų dėžučių. Būtų geras smūgis „žemiau juostos“ visiems svastiko-fobams, kurie nesugeba įsisavinti, kad tai saulės, ugnies ir kūrimo bei šventas budizmo, džainizmo ar induizmo simbolis, o tik daug vėliau buvo neonacių netinkamai panaudotas Vokietijos vėliavoje ir herbe.

Odaiba (pažodžiui verčiant „daiba“ – tvirtovė) – visiškai nieko ypatingo, tik kelios dirbtinės „salos“ Tokyo įlankoje, kurios buvo sukurtos Edo periodo pabaigoje miestui apsaugoti nuo užpuolimų iš jūros pusės.

Dabar čia didžiulė pramogų zona. Netyčia užtaikėme ant didžiulio SEGA centro ir dar kažkokių keistų japoniškų žaidimų aikštelių, maždaug principas „drąsūs-stiprūs-vikrūs“ ar kažkas panašaus ką dabar rodo vienas TV kanalas Lietuvoje – „Nenugalimas Banzuke“ :]

Ai, beje čia pat ir dailus salas jungiantis tiltas (kažkuo primenantis San Francisko ar Lisabonos tiltus), juokingas Fuji TV pastatas bei Laisvės statulos kopija.

Akihabara…o taaaip…kuo jau kuo, bet šiuo gėriu japonų tauta tikrai gali pasigirti. Tai garsusis elektronikos ir naujųjų technologijų rajonas centriniame Tokyo. Akys raibsta nuo modelių įvairovės. Kadangi tai nebuvo mūsų kelionės tikslas, tai nieko doro neįsigijau. Bet smalsumo vedamas aplaksčiau kelis foto technikos ir mobiliųjų paviljonus. Kai kurių prietaisų kainos tikrai patrauklios (pvz. tiems, kas orientuojasi, pasakysiu kad iPhone 4G „net“ 600 lt.).

Kadangi žaidimų automatai, kaip ir kiti žaidimai – neatskiriama japono užklasinės veiklos po darbo dalis, tas pats Akihabara rajonas garsėja manga ir anime centrais.

Jei išsamiau paliesti mobiliųjų telefonų temą, tai susidarė vaizdas, kad populiariausi tarp japonų Fujitsu aparatai – gana griežtos formos, stačiakampiai, atlenkiamas ir sukiojamais ekranais, įvairiaspalviai, su plačiomis galimybėmis ir funkcijomis (dažną mačiau parduotuvėse mojuojantį telefonu prieš kažkokį skanerį, spėju atsiskaitymas už prekes pas juo pažengęs kiek toliau).

Tsukiji žuvies turgus pastaruoju metu tapo itin populiarus turistų traukos taškas. Tai didelis, laaabai didelis turgus centriniame Tokyo. Iš ties tai daugiau nei 10 vienoje vietoje apsijungusių turgų, prekiaujančių žuvimi, jūros gėrybėmis, vaisiais, daržovėmis, mėsa, gėlėmis ir t.t.

Vis dėl to labiausiai garsus jis dėl šviežios žuvies ir jūrų gėrybių, kurių kasdien parduodama daugiau nei 2000 tonų. Nesvarbu, kad mano šaknys nuo pajūrio, o tėvas jūreivis ir Jūros muziejaus eksponatai vaikystėje išmokti atmintinai…deja, to, kas parduodama šiame turguje galėčiau įvardinti nebent 5-10%.

Turgus labai gyvas, veiksmas prasideda nuo 4 val. ryto – skuteriai, sunkvežimiai, motorizuoti karučiai, prekeiviai, pirkėjai – visi laksto, pakuoja, stumdo, rūšiuoja, kapoja, vežioja. Tik saugokis, kad nepakliūtum kam nors po ratais ar neįkristum į ledo dėžę.

Deja, dėl praeityje buvusių kelių nelaimingų nutikimų, kurių aukos – užsižiopsoję turistai, prieš kelis metus Tsukiji turguje įvestos griežtos taisyklės – jokių turistų su lagaminais, lankytis galima tik tam tikruose paviljonuose, ypač tunų aukciono metu, kuris kasdien pritraukia šimtus žiūrovų, prasideda 4 val. ryte, o baigiasi jau 7 val. ryte. Taigi žioplinėtojų skaičius šiame aukcione apribotas iki 140 per dieną. Tie, kurie nori patekti, privalo kreiptis į Osakana Fukyu centrą (Žuvies informacijos centras) prie Kachidoki vartų, principas – kas pirmesnis, tas greitesnis. Pirma dozė įleidžiama tarp 5:00 ir 5:40, o antroji – tarp 5:40 ir 6:15. Deja, valios atsikelti taip anksti mums neužteko, bet net ir atvykę daug vėliau, tikrai nepasigailėjome, buvo į ką akis paganyti ir stebėti šį procesą iš šono.

Į patį turgų rekomenduoju atvykti anksti ryte ir nepusryčiavus, kadangi šalia turgaus įsikūrę eilė restoranėlių ir užeigėlių, kuriuose gaminami patys šviežiausi sushi visame Tokyo. Pigiausias rinkinukas jums apsieis apie 2500 jenų, bet to bus tikrai per akis.

Procesas maždaug toks: į pailgą vagono tipo patalpą įleidžiami ir išilgai baro susodinami apie 8-10 klientų, iš kurių vienu metu priimami užsakymai, o likusieji laukiantieji lieka už durų ir per stiklus žvalgosi į vidų ir varvina seilę :] Ilgai neužtrunki, pora sushi meistru sparčiai dirba rankomis – ryžiai, wasabi, šviežia žuvis, jūros gėrybės, dar kažkas nepažįstamo – 5 min. ir prieš tave jau guli padėklas su šviežiais maki ir nigiri.

Visa tai pateikiama su lengva pompastika ir gera nuotaika, sushi meistras numeta dar kelias garsias frazes japoniškai, nuo kurių krizena visas restorano personalas ir vietiniai lankytojai japonai, o tau belieka tik atsakančiai nusišypsoti, linktelti ir mėgautis maistu. Priedo prie sushi nemokamai pateikiama jūros gėrybių sriuba ir žalia arbata. Mmmm…pats apsiseiliojau nuo prisiminimų.

Šio pasakojimo pabaigai keli pastebėjimai…

Japonai beveik visais atvejais (95%) pozuodami iškelia du pirštus (peace, victoria). Pradžioje atrodo kas čia tokio, bet kai tai daro visur ir visada, susimąstai – kodėl? Bandėm vienos pažįstamos japonės užklausti, ta tik nusijuokė – sako, dažnas japonas, būdamas kuklus žmogus, prieš fotoaparatą jaučiasi nejaukiai ir nežino kaip jam derėtų elgtis, taigi tas „peace“ ženklas lyg kokia visiems priimtina poza :]

Pačiame Tokyo (ir kituose Japonijos miestuose) turistiniuose objektuose ir gatvėse labai daug uniformuotų mokinių. Visi kaip kareivėliai vienodi uniformomis, spalvomis, kuprinėmis, priklausomai nuo mokymo įstaigos. Ką jie daro pamokų metu gatvėse, traukinyje, pastoviame judesyje? Įtariu mokymas paremtas ne tik teorija, bet ir praktika.

Japonijoje prie restoranų prieigų pastebėjau žavingą dalyką, kurį paskui dažnai matydavau kelionės po Japoniją metu. Tai maisto muliažai restoranų ir užeigų vitrinose. Menas. Tikroviškai padaryta. Matai, ką gausi, jei užsisakysi vieną ar kitą patiekalą. Ir nei gramo mažiau, nei kad parodyta (!)

Japonės – dailios moterys. Dėl vyrų – spręsti ne man. Daugiau komentarų nebus :]

Mieste daug reklamos, labai daug. Garsius brangius produktus dažnai reklamuoja žinomi veidai iš Vakarų (prisimenate konjaką ir Bill Murray? Taip, tai tiesa…).

2010 metų rudens moterų mados: kuo trumpesnis sijonukas ar šortukai, pėdkelnės toleruojamos, ilgaausiai batai, dideli spalvoti žaismingi rankinukai, kailiukai kaip atributas (ar ant rankinuko, ar prisegtas prie diržo, ar apykaklė), kuo daugiau kvailokų barškučių prie rankinuko ir/ar mobilaus telefono.

Puikus dalykas yra pagrindiniuose mazguose ir metro stotyse esantys Ekiben kioskeliai, kuriuose parduodamas dėžutėse pakuotas maistas bento ir mano jau anksčiau minėta karšta arbata buteliukuose. Milijonams kasdien skubantiems ir laiko neturintiems japonams tai neblogas sprendimas – užkandi pakeliui į darbą ar iš jo. Na, ne visai šviežias maistas, bet ir ne fast-food (kuris beje irgi palengva užsikariauja savo pozicijas, kas, deja, labai gerai atsispindi mažųjų japoniukų ir paauglių figūrose).

Tiek trumpai apie patį megapolį Tokyo.
Ne viskas čia išdėstyta, ką galima jame pamatyti ir nuveikti. Kiekvienas pasirenka pagal savo interesus ar galimybes.
Įspūdis kol kas geras, net sakyčiau puikus.
Tikiuosi jo niekas artimiausioje ateityje nesugadins.

Laikas judėti toliau – į gilumą, bet apie tai vėliau…

P.S. Šie vaizdai ir muzika puikiai atspindi ir nuotaiką bei jausmą, rekomenduoju.
http://vimeo.com/14032154