Lenkija: Ir Leboje galima atostogauti

Jau senokai norėjau prazonduoti kaimyninių šalių pajūrius. Tuo tikslu pernai apsilankėm Ventspilyje, na, o šiemet nutarėm traukti Lenkijos pusėn. Iki Sopoto jau buvau nuvažiavęs prieš keletą metų, bet pažiūrėjus į žemėlapį, norėjosi kažkur truputį toliau. Galutinai maršrutą apsprendė Arūnos paminėtas “Slovinskij park narodovy”, taip ir nutariau, važiuosim į Lebą. Kadangi po ilgosios vasaros kelionės dar liko savaitėlė atostogų, tai viskas kaip ir susidėliojo savaime: atostogas pribaigsim, vasarą palydėsim, naują vietą pamatysim ir Lenkijos pajūrį patyrinėsim.
Šiemet labai stipriai pasireiškė kelionių kablys, todėl tik grįžęs iš Ispanijos pradėjau planuoti naują pasivažinėjimą. Pirmiausiai susiradau viešbutį Leboje. Tam vėl pasinaudojau Viamichelin.com. Nors iki kelionės dar buvo likę daugiau negu 1,5 mėnesio, bet laisvų kambarių gausa pajūrio viešbučiai nepasižymėjo, todėl suradęs daugmaž tinkamą (vėl tie triviečiai kambariai kortas maišo), iškart rezervavau. Taigi, viešbutis “Ziarenko Piasku”, 5 naktys triviečiame kambaryje su pusryčiais – 1800 PLN. Kaina visai nemaža, bet, kaip vėliau paaiškėjo, kiekvienas sumokėtas zlotas buvo to vertas, gal tik karštoka naktimis buvo, nes nebuvo kondicionieriaus, bet Lenkija juk ne Egiptas ir ne Ispanija, kad kondicionierius būtų būtinas. Dar vienas keistas nutikimas su viešbučiu, tai mums jį užsisakius ir gavus patvirtinimą, jis iškart dingo iš Viamichelin.com žemėlapio ir iš Booking.com sistemos, per kurią rezervavome, ir neatsirado ten iki šiol. Viešbutį kaip ir turim, o daugiau nelabai yra ką planuoti, kadangi važiuojam poilsiauti. Palandžiojęs po internetą labai daug naudingos informacijos neradau, todėl apsiribojau vietovės plano išstudijavimu.
Ankstyvas rugpjūčio 23 d. rytas. Išvažiuojam. Kadangi iki tikslo kiek mažiau negu 700 km, perdaug nesiankstinam, bet miegoti kelionės dieną irgi nevalia, todėl apie 6.00 jau kelyje. Kelias puikiai pažįstamas ir daug kartų pravažiuotas, tai taRaską (nežinantiems, kas yra taRaska, atsakymo prašau ieškoti “Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 2 dalis”) palieku miegoti, ir šį kartą veltui, nes prašokam nusukimą link Seinų, o norėjau važiuoti nežinomu keliu, bet tiek to, atgal nesuksim, gal pavyks grįžti per Suvalkus ir Seinus, o dabar 16 keliu Augustow, Elk, Mikolajki. Čia pirmą kartą stojam degalinėj, o ta proga prisimenu, kad š.m. liepos 10 d. ryte taip pat stovėjom šitoj degalinėj. Tąkart nesėkmingai važiavom į Žalgirio mūšio 600 m. minėjimą. (Norėjau apie tai atskirai parašyti, bet, kad nėra ką rašyti: 6 valandos kamštyje, 3 valandos ėjimo +35 C temperatūroje, tikslas pasiektas mūšio inscenizacijai pasibaigus prieš keletą valandų, absoliutus bardakas visur, organizatorių nemokėjimas (ar nenorėjimas) kažkaip padėti tūkstančiams atvažiavusiųjų ir t.t., ir pan., bet vistiek linksma buvo). Bet ne apie tai dabar. Kas važiavo tais keliais žino, kad judėjimo ten beveik nėra, kelias poprastis, nors paskutiniu metu smarkiai pagerėjęs, palyginus su tuo, kas buvo prieš 3 metus. Pravažiavus Olsztyn, ties Ostroda įsukam į 7 kelią. Čia kada nors bus autostrada, o dabar pilnu tempu vyksta darbai, tiesa, statybinės technikos daugiau stovinčios, negu dirbančios, bet vistiek kažkas kruta, kažką daro. Taip bevinguriuodami tarp statybinės technikos pusiaudienyje pasiekėm Gdanską. Gdanske jau esu buvęs anksčiau, todėl šį kartą važiuojam pro šalį užkabindami tik kampą, ir, žinoma, stringam kamštyje, nors specialiai rinkomės kelią, kad jo išvegtume, bet, matyt, tai neįmanoma, visas tas trimiestis Gdanskas-Sopotas-Gdynė yra ištisas kamštis, kuriuo keliu bevažiuotum (kitą kartą važiavom ne aplinkui, o tiesiai, tai strigom dar labiau). Jau pravažiavus Gdynę, miestelyje Rumia užsukom į supermarketą apsirūpinti maisto ir gėrimų atsargomis visam atostogų laikui. Kad ten viskas pigiau negu pas mus, turbūt nereikia ir rašyti, asortimentas irgi smarkiai didesnis, vien jau ko vertas alaus pasirinkimas. Tiesa, lenkai neturi tamsaus alaus, visokio turi, ir vaisinio įvairiausio, ir imbierinio (labia skanus), ir stipraus iki nesamonių, bet tamsaus neturi, bijau sumeluoti, bet, atrodo, ir importinio tamsaus nemačiau. Kadangi, po praeitos Ispaniškos epopėjos aprašymo, gavau kritinių pastabų dėl perdažno alaus minėjimo, daugiau prie jo nebegrįšiu. Taigi, apsiprekinom ir vėl atgal į kamštį (iškart norėčiau pastebėti, kad minėtas supermarketas, atrodo Auchan, turi savo degalinę, kurioje benzinas smarkiai pigesnis, negu kitur). Ties Wejherowo kamštis sumažėjo, o ir mes, taRaskos nurodymu, išsukom iš kelio dėl takelio ir toliau jau važiavom per miškus, laukus ir kaimus. Jeigu pažiūrėti į žemėlapį, tai Lebą paiekti galima 3 būdais: 1- Važiuoti S6 keliu iki Lenbork, kur pasukti į 214 iki pat Lebos, kelias geras, tik didesnis judėjimas, ir lankas šioks toks gaunasi (šituo maršrutu grįžom); 2- ties Wejherowo sukti į 218, po to ties Krokova į 213 ir juo iki Lebos, kelio kokybės nežinau, nes nevažiavom, bet lankas gaunasi dar didesnis, nors turint laiko, gal ir įdomu būtų pasivažinėti; mes gi (t.y. taRaska) pasirinkom 3-ią variantą – tiesiai per kaimus Bolszewo, Zamostne, Kostkovo, Mierzyno, tada į 213, Wicko ir 214 iki Lebos. Kelias, kaip jau minėjau, per laukus ir miškus, siauras asfaltas, keletoj vietų stojom dėl remonto, o šiaip, tai važiuoti galima, tik kai bandžiau jį po to surasti žemėlapyje, tai labai sunkiai sekėsi. Peizažas šiek tiek priminė Normandiją, bet čia, turbūt, praeitos kelionės atgarsiai, pravažiavom keletą gana apleistų dvarų, kažkada, matyt, buvusių tikrai įspūdingų ir apie 18 valandą patekom į Lebą.
Keletas žodžių apie patį miestelį. Leba – nedidukas kurortinis miestelis-uostas vidurio Pomeranijoje, išsidėstęs upės žiotyse (pavadinimo neatsimenu, atrodo, irgi Leba, bet ir ne esmė) tarp Baltijos jūros ir Lebos ežero su 4000 vietinių gyventojų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1282 m., o jau 1357 m. iš Teutonų ordino gavęs municipalines teises (reikia suprasti, kad oficialiai tapo kažkokiu vienetu). Viduramžiais priklausė Hanzos miestų sąjungai. Pirminis miestas buvo vakarinėje upės pusėje, bet dėl slenkančių smėlio kopų, buvo perkeltas į rytinę pusę. Mane labai sužavėjo Lebos herbas, bet dideliam savo nusivylimui, neradau su juo nei ženkliuko, nei antsiuvo (turizmo departamentui reikėtų susimąstyti).
Pagal aprašymą mūsų viešbutis turėjo būti visiškai šalia centro, bet labai ramioje vietoje, be to jis netgi turėjo normalų adresą (visai kitaip negu Prancūzijoje ar Ispanijoje), todėl šį kartą visiškai pasikliovėme taRaskos sugebėjimais, o ji mus, beveik 50 km važiavusius visiškokje vienumoje, staiga įmetė į patį miesto centrą. Galima pagalvoti, tai bent miestas su 4000 gyventojų, bet tai vietiniai, taip sakant, aborigenai, o sezono metu tą skaičių reikėtų geriausiu atveju padauginti iš 50, o gal ir iš dar daugiau. Vienu žodžiu pasijautėm taip, lyg važiuotume per Gariūnus šeštadienį. Panašumo įspūdį stiprino ir tai, kad pakankamai siauros gatvės abiejų pusių šaligatviai pilnumoje apstatyti prekystaliais su kuo tik nori, pradedant suvenyrais ir vaisiais, baigiant suvenyrais ir drabužiais. Kodėl taRaska mus atvedė į tą “turgų” supratom truputį vėliau, kai pastebėjom, kad dauguma šalutinių gatvelių su vienpusiu eismu (prasilenkti daug kur tikrai sudėtiga būtų). Dar keletas posūkių ir atsiduriam prie viešbučio kiemo vartų. Nespėjam išlipti iš mašinos, kaip prie mūsų pribėga besišypsantis apie 30 metų amžiaus vyrukas, jau iš anksto žinodamas kas mes, iš kur mes, ir ko mes čia, atrodo, kad stovėjo prie vartų ir laukė, nors tikrai nerašiau, kada atvažiuosim, o iš registratūros ir, apskritai, iš viešbučio gatvės nesimato, užstoja kitas namas. Kas yra susidūręs su Lenkų lipšnumu, tas supras apie ką aš čia, viskas gerai, kol nėra perdaug ir neatsibosta. Šiuo atveju viskas buvo normos ribose, todėl paliko labia malonų įspūdį (nors mūsų sunkiausius ”čiumodanus” vistiek pasičiupęs užtempė laiptais į 3-ią aukštą, nors aš ir prieštaravau). Pasirodo tai ir buvo viešbučio savininkas, kuris su žmona ir 4, o gal 6 mažais vaikais gyveno ten pat atskirame fligelyje. Kiek vėliau dar atvažiavo jo uošvis – stambus pagyvenęs vyras, su didžiuliais žilais ūsais ir dar didesniu “Harley Davidson”, tik lenktą “šoblę” prie šono prisek ir bus klasikinis Žečpospolitos laikų personažas. Bendravom lenkiškai-angliška kalba, ir labai džiaugėsi, kad galim be problemų susikalbėti, nes su pernai gyvenusiais latviais niekaip nepavykdavo, kadangi pastarieji mokėjo tik rusiškai, o jis jau per jaunas, kad rusiškai mokėtų. Dar labai stebėjosi lietuvių kalba, sakė: -klausau jūsų ir nieeeeko net panašaus nesu girdėjęs ( prieš daugelį metų turėjom tokį pažįstamą lenką Varšuvoj, tai jis specialiai prašydavo kalbėti lietuviškai, nes jam labai gražu klausytis būdavo).
Kaip jau, turbūt, supratot, vėl gavom viršutinį aukštą, kas, nekreipiant dėmesio į “čiumodanų” tampymo nepatogumus, nėra jau taip blogai, mat sėdint balkone matosi kanalu plaukiančių laivų stiebai. Viešbutis visiškai naujas, jei neklįstu, 2009 m. statybos, visur švaru ir tvarkinga. Vienintelis trūkumas, kaip jau minėjau, nebuvo kondicionieriaus, todėl miegoti karštoka. Pusryčiams pirmą rytą net rūkytą ungurį gavom, prie visų kitų gėrybių, jau nekalbant apie tai, kad kava, arbata, mineraliniu, sultimis, vaisiais ir rytiniais saldumynais galima nemokamai vaišintis visą parą. Viešbučio dislokacijos vieta irgi puiki. Iki centrinės gatvės – 5 minutės, iki krantinės, kur vyksta visos atrakcijos – 3 minutės, iki miesto centro – 7 minutės, iki jūros – max 10 minučių, iš kitos pusės – mažutė vienpusio eismo gatvelė beveik visiškai be jokio judėjimo, uždaras vidinis kiemas su vaikų žaidimams skirta aikštele ir supynėmis. Vienu žodžiu ideali vieta poilsiavimui.
Kaip ir priklauso po ilgos kelionės reikėtų pasistiprinti, todėl iškart klausiu šeimininko, kur galima nebrangiai ir skaniai pavalgyti. Pagal nutylėjimą, jis turėtų pasiųlyti, kažką tikrai neblogo, juolab, kad apie tai ir viešbučio komentaruose skaičiau. Ir tikrai, iškart nurodė dvi vietas, net pažymėjo miesto planelyje, taip pat nurodė rajonus, kur jokiu būdu neitume valgyti, nes gausim tą patį, tik dvigubai brangiau.Kaip vėliau pastebėjau, tai buvo brangesnių viešbučių restoranai, nors ir jų kainos įpatingai neišgąsdino, kai specialiai pro ten ėjau. Vaizdumo dėlei – antras patiekalas (80 % kokia nors žuvis) kainavo 18-23 PLN, žinoma, galima rasti ir brangiau, bet aš čia tik kaip pvz.
Kadangi gyvenome beveik centre, tai valgymo vietą pasiekėm per keletą minučių. Nedrįsčiau tos įstaigos vadinti restoranu, kažkas panašaus į mūsišką “Delano”, pusiau savitarna, pusiau užsisakyti reikia, bet tikrai nebrangu, pakankamai didelės porcijos ir, kas svarbiausia, skanu. Tą kartą, pirmą ir paskutinį Leboje, valgėm mėsą, kainos už porciją nuo 8 iki 15 PLN, visas kitas keturias dienas mitom tik žuvimi. Po pietų-vakarienės dar nusigavom iki jūros, pasižiūrėti, kaip ji atrodo ir kur yra. Jūrą neskubėdami pasiekėm per kokias 15 min visą laiką eidami kanalo krantine. Reikėtų iškart paminėti, kad tie Lebos kanalai neįpratusiam pridaro susisiekimo problem, kadngi tiltai per juos pačiame miestelyje yra tik du, vienas per vieną, kitas per kitą, ir kartais norint pasiekti, atrodo, visiškai šalia esančią vietą, reikia daryti pakankamai didelį lanką.
Pirma diena – pliažinė.
Šitos atostogos gavosi tokios visiškai trumpos, todėl norint per jas kažką nuveikti ir pamatyti reikalingas gana griežtas planavimas, todėl man pasiūlius ir visiems pritarus, nusprendėm pirmą dieną skirti jūros ir smėlio malonumams. Tradiciškai pirmas mano rytas prasideda nuo ėjimo pabėgioti ir maudynių jūroje (gaila, bet tradiciškai, bėgiojimas tą pirmą rytą ir baigiasi). Išėjau apie 7.00, žmonių beveik nebuvo, visi dar miega, skirtingai nuo pietinių šalių, kur 7.00 jau viskas vyksta. Taigi, vienišas truputį pabėgiojau iki jūros. Ten jau buvo vienas kitas vaikštantis, bet bėgiojančių – ne. Maudžiausi aš irgi tik vienas, kiti tik kažkaip pokreiviai į mane žiūrėjo. Grįždamas nuo jūros ir praėjau tą šeimininko minėtą brangių restoranų rajoną. Po puikių pusryčių, kur, kaip jau minėjau anksčiau, gavom net rūkyto ungurio, išsiruošėm į pajūrį. Kažkodėl nutariau, kad pliažintis reikia eiti į kitą kanalo pusę, iki jo kokie 3 km, bet nieko pasivaikščiosim. Blogiausia, kad tada neatkreipiau dėmesio į antrąjį iš kanalų ir tiltą per jį, o žemėlapį nukišau į kuprinės dugną, be to, aš juk buvęs orientacininkas, eisim iš atminties, o ir nuorodos link jūros turėtų būti. Taip ir nukulniavom lygiagrečiai jūrai pagrindine gatve po parduotuvėles pasidairydami. Jokių nuorodų aišku nebuvo, kažkaip ir aplinka pradėjo kelti įtarimą, kad ne ten einam, teko lįsti į kuprinę. Taip ir buvo, reikėjo kartą pasukti link antrojo tilto, o mes posūkį praėjom ir jokio kampo nebenukirsi, pieva ir kanalas. Teko kokį 0,5 km grįžti. Tada jau patekom kur reikia, tiltas per kanalą ir kelias link jūros. Tiesa, kam įdomu, tai ten yra didelis ir gana neblogas, bent jau iš išvaizdos, kempingas. Yra ir palapinėms vieta ir kemperiams, ir nameliai kažkokie matėsi. Vieta graži ir iki jūros visiškai netoli. Aplinka labai panaši į mūsų pajūrio (tiesa, seniai nebuvau, gal viskas pasikeitė), tik gal daugiau prekybos visokios ir paslaugų įvairesnių, o gamta, tai visiškai lietuviška. Visur pardavinėje tokias medžiagines tvoreles nuo vėjo, o ir pliažininkai visi tokias nešiojasi, tai ir mes bandos jausmo genami tokią nusipirkom pakeliui už 25 PLN. Dar pardavinėjo tokius primityvius medinius plaktukus po 5-10 PLN, bet nepirkom, ir tik vėliau supratom, kam jie skirti.
Paplūdimys gana platus, Lietuvoj tokių, turbūt, ir nebėra, nors vaikystėje Palangoje, atsimenu, gerokai nuo kopų iki jūros pabėgėti reikėdavo. Smėlis visiškai toks pat, tik vienintelis skirtumas, kad kopų nėra. Yra viena kalva (kopa), o toliau pliažas, todėl ir guli visi žmonės prie jūros tom tvorelėm nuo vėjo apsitvėrę, o vėjas tai postipris ir vis stiprėja. Apsistojom ir mes. Pabandėm tvorelės kuolus įsmeigti į smėlį. Norėti, žinoma, galima, bet įsmeigti nelabai, nupučia viską velniop. Štai kam reikalingi tie keisti plaktukai, o mes, kaip tyčia, nieko kieto neturim, o ir akmenų jokių nesimėto. Pabandžiau kalti kedo padu, nelenda. Ką gi nelabai toli, pasiėmiau 10 zlotų ir patraukiau atgal, tačiau nedaug tepaėjęs suradau pusmetrio dydžio šaligatvio bordiūro gabalą – bus geras 30 kg plaktukas. Ir tikrai, sulindo kuolai kaip į svietą, po to sunkiai beištraukiau. Matėm vėliau dar ne vieną tokį pat nelaimėlį, pagailėjusį 5 zlotų plaktukui. Labiau patyrę atsineša savo tikrus plaktukus, o viena “gudruolių” pora bandė įkalti kuoliuką pušies šaka, tai buvo labai “juokinga”, bet dar labiau skauda, kai vyras gerai užsimojęs trenkė ta šaka žmonai per rankas, nes į kuoliuką nepataikė. (Niekada nebandykit to pakartoti!). Dar vienas įdomumas, tai maudymosi įpatybės. Kaip jau minėjau, pūtė posmarkis vėjelis, vanduo buvo pakankamai šiltas, todėl nežiūrint į gana juodus debesis ir kartkartėmis nukrentantį vieną-kitą lietaus lašą, nutarėme su dukra įlįsti į vandenį. Visiškai netoliese buvo gelbėtojų postas su bokšteliu ir kitais atributais, plevėsavo raudona vėliava (kas atsimena, seniau Palangoje balta vėliava reikšdavo, kad bangų nėra, raudona – vidutinio didumo bangos – maudytis neįdomu, o juoda – maudytis draudžiama, todėl labai įdomu ir netgi privaloma). Dabar, kiek suprantu, ta raudona vėliava maudytis draudžia, bet kam tada reikalinga jūra, kurioje negali šokinėti per bangas. Pradžioje taip galvojau tiktai aš, bet kiek vėliau, matyt įkvėpti mano teigiamo pavyzdžio, taip pagalvojo ir gana nemažai kitų poilsiautojų. O visas įdomumas buvo tame, kad visiškai priešingai negu Prancūzijoje maudantis Atlanto vandenyne, kur gelbėtojas atlėkė net su mašina ir liepė maudytis savo prižiūrimoj zonoj, Lebos gelbėtojai savo kuruojamoje teritorijoje maudytis neleido, duodami suprasti, kad už 100 m į šoną galite sau skęsti kiek tik norite, bet tik ne mūsų zonoje, o per daug prisiartinusius (vėjas buvo šiek tiek iš šono, todėl bangos nešė į jų pusę) negailestingai “traukė” iš vandens.
Antra diena – ekskursinė.
Vėjas toliau stiprėjo. Saulės ir gi beveik nesimatė, o ir lietutis vis nulydavo, todėl nutarėm pasidaryti ekskursiją ir pasivaikščioti po Gdanską. Aš jame jau buvau buvęs anksčiau, bet kadangi miestas labai gražus tai neatsispyriau pagundai dar kartą jame apsilankyti ir pabūti gidu savo bendrakeleivėm. Nuo Lebos iki Gdansko viso labo 103 km, bet net ir Michelino žemėlapis sako kad reiks važiuoti 2 valandas, o ištikro, tai gaunasi visos 3 h, nes kamščiai kažkokie absoliučiai mistiniai ten. Išbandėm visokius kelius, ir per miestą, ir aplinkeliu, greičiau niekaip nesigauna. Taigi, pirmyn-atgal gavosi visos 6 h kelyje. Nelabai vykęs laiko praleidimas, bet nieko nepadarysi. Dabar bandau išsiaiškinti savo santykius su tuo miestu. Kai buvau Gdanske prieš keturis metus ir išlandžiojau visą senamiestį, jis man tikrai patiko. Dabar gi, kai nebėra naujumo, jokio įspūdžio nebepadarė. Senamiestis tikrai gražus, bet labai mažas. Nelendant į jokius muziejus ir kitas įstaigas, poros valandų pilnai pakanka viską apžiūrėti. Praeitą kartą būdamas, bandžiau surasti kažkokią citadelę, gynusią uosto prieigas ir žemėlapyje pažįmėtą vos ne kaip pilį, tai radau tik purviną kanalą, krūvas šiukšlių, surudijusius vartus ir kažkokį jachtklubą su aplūžusiu kateriuku. Taigi, išvada tokia, Gdanską aplankyti, tikrai verta, bet užsibūti jame tikrai ne. Tai mes ir neužsibuvome. Praėjome didžiąja turgaus gatve, aplankėm katedrą (atrodo, tiksliai dabar neatsimenu, ar ji katedra), pasivaikščiojom krantine, tiek tos ir ekskursijos. Labai prajuokino bobulkos, prie bažnyčios ant laikraščių susidėjusios ir pardavinėjančios baravykus ir raudonikius, geresnės vietos prekiauti tai nerado. Atgal bandėm važiuoti kitu keliu, tiesiai per miestą – tas pats velnias, kamštis begalinis ir tos pačios 3 valando 100 km. Grįžę papietavom-pavakarieniavom jau anksčiau nusižiūrėtame kabakėlyje. Žuvienė ir kepta žuvis, visai neblogai, nors aš ir mėsėdis.
Vėjas ne tik kad nerimo, bet dar ir stiprėjo. Planavom paplaukti į jūrą su tokiu “kičiniu” piratų burlaiviu saulės palydėti, bet dėl audros visi plaukimai nutraukti, net ir “ekstrymininkai” su savo kateriais neplaukė. Nuėjom prie jūros. Tikrai bangos per bangolaužio viršų ritosi. Gražu, tik ilgai nepažiopsosi, nupūs.
Trečia diena – turistinė.
Kaip pagal užsakymą diena pasitaikė šilta ir saulėta. Vėjas iki galo nenurimo, bet vakarykštės audros neliko nė padujų, kaip ir vakarykščių lietaus debesų. Sočiai papusryčiavę, įsimetę keletą talpų su skysčiais ir lengvų užkandžių, susiruošėm į pagrindinę šių atostogų iškylą. Po nelabai sėkmingo “trakingo” Ispanijoj visdėlto pavyko įkalbėti ir prieš šią kelionę nupirkti Ingai lengvus “Bestard” batus, todėl dėl kojų sveikumo galėjom nebesijaudinti, tik aš vėl, eilinį kartą, palikau namie savo ėjimo lazdas, kurios irgi būtų pravertusios. Atrodo, kas čia per pasiruošimai turistiniam žygiui, mieste juk gyvenam ir asfaltuotais takeliais vaikštom, bet visumoje paėmus, vien pagal nuorodas tą dieną nuėjom gerus 20 km, o jei dar pridėsi keletą kilometrų iki starto ir dar visokių nukrypimų, tai ir visiškai rimtas kelio gabaliukas gaunasi, bet apie viską iš pradžių.
Slowinski park Narodowy oficaialiai įkurtas 1996 m ir dabar užima 32744 ha plotą įskaitant ir ežerus. Kaip ir kitose tokio pabūdžio teritorijose, parke galioja begalė visokiausių taisyklių ir draudimų (automobuiliai įleidžiami tik su spec. leidimais, vaikščioti galima tik tam nurodytose vietose ir t.t, ir panašiai) be to, už viską imamas mokestis, kai kada nedidelis, o kai kada ir visiškai nesuprantamas, bet tokia yra tvarka. Parke yra apie 140 km pėsčiųjų takų, keletas gamtinės pakraipos muziejų, raketų muziejus (jeigu tai galima vadinti muziejumi), o taip pat galima užsisakyti galybę visokių mokomųjų, pažintinių ir kt. turų, bei paskaitų. Žinoma, visą tai skirta visokiems “išprotėjusiems” botanikams ar ornitologams, bei mokinukams, mus, gi, domino du konkretūs dalykai – slenkančios kopos ir II WW raketinė bazė – tas pats raketų muziejus.
Iki kaimelio Rabka, kuriame turėjo prasidėti mūsų pasirinktas maršrutas, kulniavome kokius 3 km asfaltuotu takeliu per visiškai Palangišką pušyną.. iš miesto centro iki Rabkos važiuoja autotraukinukas, bet mes jo paslaugomis nesinaudojome, kaip ir visų kitų autotraukinukų. Pati Rabka turėtų būti gyvenvietė, bet ten tėra keli namai, vienas iš mūsų nesudominusių muziejų (beje, buvo uždarytas), didelė mašinų stovėjimo aikštelė pievoje – 4 zlotai/h (irgi beveik tuščia). Bilietas į parką 4 zlotai suaugusiam, 2- vaikui, bet bilietų nedavė, nes buvo pasibaigę (vietoj bilietų gavom kasos aparato čekį), kaip ir jokios kitos informacijos, bukletų, atvirukų, suvenyrų. Reikia suprasti, kad sezonas į pabaigą, todėl nieko nebėra, išskyrus kažkokius medinius ruoniukus. Na, pasišiukšlino šitoj vietoj lenkai, gerai, kad iš viešbučio pasiimtame buklete ir planai, ir žemėlapis , ir informacija. Visai šalia, jau parko teritorijoje yra apžvalgos bokštas – aukštas rąstinis statinys, nuo kurio galima žvalgytis po ežerą, o tolumoje matosi didžiosios kopos. Nelabai supratau, jo paskirties, nes jokių įspūdingų vaizdų nesimato, šiaip, apylinkės ir tiek. Pagal planus ir aprašymus turėtų būti kažkoks laivelis, keliantis į kitą ežero pusę, bet prieplaukos ganėtinai aplūžę, todėl, manau, kad laivelių seniai nebėra, arba jie persikėlė kažkur kitur. Iki kopų, pasak rodyklės, apie 6 km, einame gana plačiu asfaltuotu keliuku, tiesa, seniai netvarkytu ir vietomis pabyrėjusiu. Galima sėsti ir į atotraukinuką -15 zl žmogui, arba išsinuomoti dviratį, kas būtų visai gerai, jei planuotume grįžti tuo pačiu keliu, deja, mūsų planai kiek kitokie.Vaizdeliai aplink keliuką nepasakyčiau, kad labai jau gražūs. Kadagi vienoj pusėj ežeras, o kitoj, už kopos, jūra, tai aplinkui pelkynas, daug drėgmės, prigriuvusių medžių ir pūvančio vandens kvapas, kažkodėl tik uodų beveik nebuvo, kas labai keista, nes sąlygos jiems idealios. O žmonių, turėčiau pasakyti, pakankamai nemažai ir einančių, ir važiuojančių dviračiais, ir autotraukinukai pastoviai zuja pirmyn atgal. Pirmas sustojimas nuėjus apie 3 km – vadinamasis “Raketų muziejus” Prieš įėjimą, kaip ir priklauso – drenažas, tik šis truputį specifinis – militarizuotas – galima nusipirkti ant kaklo ar prie raktų pakabinamą šovinį, ar patrankos sviedinio gilzę. Iškart pasakysiu, kad muziejus, tai aptvertas gabaliukas kopų ir vienas betoninis požeminis blindažas. Taigi, prie įėjimo stovėjęs kamufliažinis veikėjas su nešiojamu kasos aparatu nulupo iš mūsų 25 zlotus už įėjimą (dėl kainos dabar nesu labai tikras, bet atsimenu, kad pasirodė tikrai labai brangu palyginus). Pirmiausiai su Emilija įlendam į blindažą. Nieko įpatingo, keletas kambariuku storom betotinėm sienom, nukabinėtom WW II laikų nuotraukomis. Antras eksponatas, tai apžvalgos bokštas ant kopos – gražu, matosi jūra, aplink kopos ir miškas. Vėliau dar apžiūrėjom keletą raketų liekanų ir ne liekanų, o taip pat ir vokiškus kulkosvaidžius. Vienu žodžiu, nieko doro iš to, atseit, muziejaus, o visa jo esmė tame, kad karo metais ten buvo vokiečių daugiapakopių priešlėktuvinių raketų “Reino duktė” ir “Reino pasiuntinys” (taip vadinasi lietuviškai) bandymo poligonas. Nors vietiniame lankstinuke rašo, kad tai priešlėktuvinės raketos, bet jos gali nuskristi 40 km, o “pagooglinus” paaiškėjo, kad gavo jų ir Londonas, ir Paryžius, ir Antverpenas. Po karo poligonu naudojosi vietiniai kariūnai, vėliau meteorologai iš ten leido savo raketas, kol galiausia visą tai tapo muziejumi. Nors pagal planą raketų muziejus yra arčiau jūros, tačiau tai netiesa, nes einant pajūriu iki jo reikėtų dar paėjėti apie 1 km per kopas, tiesa, nuoroda ir takelis yra.
Paėję dar 5 km tuo pačiu asfaltuotu keliuku per mišką, pagaliau pasiekėme savo kelionės galutinį tikslą – Gora Lacka. Tai aukščiausia 40 m kopa. Kadaise tai buvo kaimelis, bet 18 a. kaimelį užpustė ir liko tiktai kopa. Čia baigiasi keliukas (tuo pačiu ir galima kelionė dviračiu), ir prasideda smėlis. Pasivaikščioti ir pažioplinėti žmonėms skirtas koks 100-200 m pločio koridorius link jūros aptvertas spalvotom juostom. Kadangi jau buvo sezono pabaiga, ir žmonių buvo ne per daugiausiai tai vietos kaip ir užteko, bet iškart kilo asocijacijos su vasaros pradžioje lankyta Dune du Pilat Prancūzijoje, kur nebuvo jokių ribojimų, todėl didelis noras pasivaikščioti po kopas buvo nužudytas virvelinės užtvaros ir lentelės ”Vikščioti draudžiama”. Iš kitos pusės, vaizdai gražūs, vienoj pusėj jūra, kitoj – ežeras, o į šonus begalinės balto smėlio kopos kažkiek panašios į didžiąsias Nidos kopas, tas kurios dabar Kaliningrado sričiai priklauso.
Perlipus per kopas mus pasitiko platus kaip vaikystėje Palangoje smėlio paplūdimys. Didžioji dauguma žmonių kaip ir mes patraukė atgal Lebos link, ir tik vienas kitas pasuko tolyn į pietvakarius.
Keletas žodžių apie tai, ką jie ten turėjo rasti (remiantis informaciniu lankstinuku). Maždaug už 10 km kelio paplūdimiu yra Cholpino miestelis su aukščiausiu apylinkėje švyturiu, pastatytu 1875 m, toliau medinis pėsčiųjų tiltas per ežerą vėl gryžtant į pajūrį. Dar už 18 km mažyliukas kurortinis mieteliukas Rowy, kur baigiasi parko teritorija (nuo Lebos 36,5 km), bet nesibaigia pasivaikščiojimo maršrutai. Toliau einant link didesnio miestelio Ustka galima sutikti iki 40 m aukščio pakrantės skardžius. Vienu žodžiu, yra kur duoti kojoms ir akims valią. Tiesa, daugiau jokių draudžiamų ženklų ir aužtvarų niekur nemačiau, reiškia, paėjus bent truputį į šoną nuo pagrindinių turistinių maršrutų gali eiti kur nori, ir niekas ,turbūt, tavęs negaudys ir nieko nesakys, turbūt.
Atgal kulniavome geras 2 valandas pamerkę kojas į jūros vandenį. Kadangi buvo visai graži diena, tai neatsispyriau pagundai išsimaudyti, nors daugiau tokių nesimatė kiek akys regi. Einant paplūdimys vis siaurėjo, kol vienoj vietoj liko tik kokių 10 m pločio su pušimis apaugusiai stačiais krantais, ir tik priartėjus prie Lebos, vėl išplatėjo. Beeidami sutikom gana daug įvairaus amžiaus šiaurietiško ėjimo mėgėjų, tų, kur su lazdomis vaikšto. Po vieną, ir grupelėmis visi traukė iš Lebos Rowy pusėn. Pgalvojau, kad aš irgi su didžiausiu malonimu pasivaikščiočiau tuos 36,5 km pajūriu, bet gal kitą kartą.
Po sočių žuvies pietų padarėm pogulio pertraukėlę, nes vakare laukė plaukimas saulės palydėti. Nors ir kaip kvailai atrodo tie kičiniai ale senoviniai burlaiviai, bet atrakcija visiškai sausumos žiurkei tikrai nebloga. Bilietai beros po 40/20 zlotų už 45 minutes plaukimo. Pasirinkom paskutinį plaukimą su saulės palydėjimu. Kadangi diena buvo giedra, tai ir saulė leidosi į jūrą taip, kaip reikia. Kartu su dviem tariamais burlaiviais plaukia ir vienas paprastas turistinis laivelis už trečdaliu mažesnę kainą. Žmonių prisirinko visai nemažai, galbūt dėl to, kad vakar dėl audros niekas neplaukė, nors bangos ir nebuvo visiškai nurimusios, ką mums akivaizdžiai ir pademonstravo kapitonas, atviroje jūroje pastatęs laivą tiesiai prieš bangas. Supo taip, kad ne tik eiti deniu, bet ir stovėti neįsikibus abiem rankom buvo neįmanomą. Aš dar pabandžiau užimti geresnę poziciją filmavimui, tai sėkmingai drėbiausi ant suoliuko. Grįžom iš pasiplaukiojimo jau beveik visiškai sutemus. Po to dar padarėm vojažą po miesto centrą. Vienas didelis turgus. Koks 1000 parduotuvėlių ir kioskų su absoliučiai įdentiškom prekėm ir visur begalė kepamų vaflių, kur vien nuo kvapo saldumo pradeda pykinti, o juos dar apipila uogiene ir apibarsto cukraus pudra, fuuu… Ir visur pilna žmonių, visi kažką perką, šlamščia tuos vaflius. Dar visur pilna žuvies, šviežios, rūkytos, čia pat rūkomos, kokios nori ir labai neblogomis kainomis.
Ketvirta diena – pžinkime apylinkes (paprastai tokias keliones mes tarp savęs vadiname- “pažinkime gimtąjį kraštą”, nesvarbu, kur tai vyktų, Vilniuje, Egipte ar Lenkijoj).
Kaip ne būtų keista, keturios dienos ir kasdien visiškai kitok oras. Atsikėlę ryte pamatėm, kad į Lebą atėjo ruduo, dar nešaltas, ankstyvas, bet jau ruduo. Vėjo kaip ir nebuvo didelio, bet dangus apsitraukęs žemais pilkais debesimis be jokių properšų, įkyriai lynojo. Čia juk Baltija, ko norėt. Iškart prisiminimuose iškilo vaizdeliai iš vaikystės, kai dėl šitokio lietaus po dvi savaites praleisdavome centrinėje Palangos skaitykloje, vienintelė atrakcija poilsiaujant tokiu oru prie jūros buvo, bet dabar lietus mūsų labai neišgąsdino. Sėdom į savo “kregždutę” ir išvažiavom. Planuodamas šią kelionę, buvau nusižiūrėjęs dar vieną galimą dislokacijos vietą, tai buvo jau anksčiau minėta Ustka. Nuo Lebos iki Ustkos pakrante būtų koks 60 km, bet kadangi kelių ten nėra jokių, tai aplinkui per miškus ir kaimus gavosi visas 90 km. Keliukai labai siauri, bet asfaltuoti ir ne pačios blogiausios būklės, judėjimas nedidelis, todėl galima smagiai pasivažinėti dairantis po apylinkes, nors didžioji dalis kelio eina per mišką, todėl nelabai kur ir pasidairysi, nebent pagrybauti sustotum.
Ustka pakankamai naujas miestelis-kurortas, įsikūręs upės Slupia žiotyse ir turintis sanatorijas su geoterminių vandenų gydyklomis. Sustojome pačiame centre prie bažnyčios, o iki jūros, kokios 10 min. Žmonių nedaug, tik prie pagrindinės promenados pajūryje patekom į kažkokį karinį paradą, net karo laivas stovėjo prieplaukoj, ir daug jūreiviukų lakstė su lietsargiais. Pats miestukas pasirodė gana pilkas ir niūrokas, gal dėl pastoviai dulkiančio lietaus, gal, kad visiškai tuščia gatvėse, išskyrus tą paradą, bet paplūdimiai gražūs, nors aš ir nemėgstu paplūdimių mieste, bet galima ir toliau paeiti. Vienu žodžiu, miestukas nelabai patiko, nor gal, jeigu būtų saulėta, būtų ir vaizdelis kitoks. Grįždami atgal nutarėm trumpam užsukti į Rowy, dar viena kurortą, pasidairyti. Rowy net ir miesteliu pavadinti nelabai išeina, kažkoks nesusipratimas ir tiek. Įvažiavęs į miestelį iškart patenki į turgų, Ir jeigu Leboje tai yra mažos parduoutuvėlės tai čia kioskai ir palapinės arba tentais dengti prekystaliai, toliau eina kvartalas kavinių ir užkandinių, o dar toliau miškelis ir laiptais galima nusileisti į paplūdimį, kuris kokių 10 m pločio, visas nuplautas bangų. Grįždami link mašinos, kurią palikome gatvėje prie kažkokių poilsio namų tvoros šiek tiek tolėliau matėsi ir kažkokių normalesnių pastatų, bet Rowy mums jau buvo gana, todėl nieko nebeieškojome. Pasivažinėję padarėme išvadą, kad Leba, buvo pats geriausias pasirinkimas.
Vakare dar kartą apibėgom miestuką ieškodami lauktuvių, tai pagrindinė lauktuvė buvo didelis, storas, šviežiai rūkytas ungurys, kurį, kaip ir dar keletą žuveliokų nusipirkom čia pat, Lebos uoste tiesiai iš rūkyklos, tereikėjo pirštu parodyti, kurio nori. Vaizdumo dėlei – apie kilogramą sveriantis ungurys kainavo 40 zlotų.
Dar vienas pastebėjimas, visi visur ir visais būdais bando pasipinigauti, kartasi tai pralinksmina, kartais palieka abejingu. Štai keletas pavyzdžių: Sėdi ilgaplaukis bičas su gitara krantinėje, pamatęs mano “Black Sabbath” marškinėlius, uždainuoja lenkiškai:-štai eina ponas su šeima su Black Sabbath marškinėliais, aš jam padainuosiu “Paranoid”, jei jis duos man ant alaus. Labai prajuokino, tikrai būčiau davęs, bet, jis labai ilgai tekstą kūrė, tai tingėjau grįžti. Kavinėje, priekasininkės stove stiklinė su užrašu “savininkas labai mažai moka, prisidėkite”. Mūsų pamėgtoj kavinėj padavėja rinko pinigus rudenį važiuoti namo, kita – mokslams, žuvies pardavėja, kur pirkom ungurį – vaikiškam vežimėliui, parkelyje drybsantys kažkokie pusiau indėnai – savo šunų maistui, o šiaip sėdintys ant šaligatvio pankeliai – šiaip ant alaus. Bet labiausiai pribloškė, kai didžiuliame Auchan supermarket prie kasininkės stovėjo dėžutė su renkamomis aukomis kažkokios darbuotojos giminaitės operacijai, kažkaip visiškai “neskaniai” pasirodė.
Penkta diena – kelias namo.
Papusryčiavę atsisveikinom su šeimininke ir gavom dovanu po Lebos pinigą. Normalios monetos, panašios į 2 litus, kuriomis galima atsiskaityti beveik visose Lebos turistinėse vietose. 1 Lebos svaro vertė – 10 zlotų. Juos gamina vietinė turistus aptarnaujančių įmonių ir asmenų organizacija. Šeimininkė labai apgailestavo, kad nebeturi 2010 m. laidos motetų todėl gavom senesnes – 2009 m. laidos
Kelias namo laukė netrumpas todėl važiavom tiesiausiu keliu S6 iki Lenbork, o toliau jau tokia kaip ir autostrada 7 iki Gdansko. Ten, žinoma, eilinis kamštis, o toliau šiek tiek kitu keliu negu į priekį: Elblag, Paslek, Morag, Orneta, Dobre miasto, Lutry, Ketrzyn, Gižycko. Kelias gražus, bet labai lėtas, vingiuotas ir kalvotas, todėl suvalgė visą laiką. Pro Ketrzyn pilį pravažiavom nesustodami, o ir Gižycko aplenkėm pro šalį, neužsukę nė pasižiūrėti garsiojo tilto. Na, o toliau 655 keliu per Olecko iki Suwalki, pasidariau sau atrakciją. Kelias labai vingiuotas ir vaizdingas, siauras, bet pakankamai geros kokybės, ir dar tuščias, nors ir penktadienio pavakarys. Šeimyna visa sumigo nuo supimo, o aš pasigavau vietinį sponsorių su BMW X5 ir truputį palaksčiau vidutiniu 160 km/h greičiu, smagus dalykėlis, kas supranta. Po to sekė Seinai, Lazdijai ir namo.
Kadangi ši kelionė buvo tokio, labiau žvalgybinio pobūdžio, tai reikėtų padaryti kažkokias išvadas, o išvados daugumoje atvejų būtų tik teigiamos. Nepaisant mano kai kur nelabai gražių apibūdinimų, visdėlto tas Lenkijos pajūrys yra geras ir gražus. Paplūdimiai begaliniai ir švarūs, paslaugų infrastuktūra gerai išvystyta, maitinimas geras ir smarkiai pigesnis negu mūsuose, didžiulis pasirinkimas mėgstantiems vaikščioti ir važinėti dviračiu (užmiršau paminėti, kad dviračius ir visokias panašias judėjimo priemones nuomoja ant kiekvieno kampo, ir turi ne 5 dviračius kaip Ventspilyje, o šimtus, o gal ir tūkstančius), organizuojamos žvejybos jūroje nedideliais kateriukais, netoliese yra dinozaurų parkas, iki kurio nepriėjo rankos, ir t.t. ir pan. Dar vienas nustebines dalykas, tai daugybė mažų maisto parduotuvėlių, dirbančių tada, kada reikia žmogui, ir prekiaujančių supermarketų kainomis. Apgyvendinimo paslaugas irgi teikia ne “Palangos močiutės”, o bendras, visų nuomotojų sukurtas informacinis centras. Dar vienas pliusas, tai nėra toil, nuvažiuoti užtenka gero pusdienio. Tikrai, pasitaikius progai važiuosim dar.

P.S. Kadangi visą šį rašinėlį kūriau gerus 4 mėnesius, gali pasitaikyti minties šuolių ar keistų posūkių.
P.P.S. Būtent šios kelionės pradžioje fotoaparatas palinkėjo ilgo gyvenimo ir nugaišo, o kamera darytos nuotraukos baisios kokybės. Nesu didelis to specialistas, bet, jeigu pavyks pagaminti nuotraukų iš filmuotos medžiagos, būtinai įdėsiu.