Tailandas: Tajų žemė – Koh Phi Phi ir Ao Nang

Kaip ir minėjau – laikas į pietus…kaip, kad dainuojama vienoje 2000-ųjų dainoje „pure shores“…

I’ve crossed the deserts for miles
Swam water for time
Searching places to find
A piece of something to call mine

Kelionė ilgai neužtruko (vojažo su traukiniu niekas pakartoti nebenorėjo): viena valanda lėktuvu nuo Chiang Mai iki Bangkoko ir dar viena nuo Bangkoko iki mūsų pirmos ir laikinos stotelės pietuose – Krabi.
Deja, o gal ačiū p. Dievui, Krabi ilgam neapsistojome – nuo rytojaus ryto buvo planas kokiu nors būdu pasiekti Koh Phi Phi salas.
Kodėl „ačiū p. Dievui“? Nutikimas reikalauja atskiro pasakojimo, bet jei trumpai – Krabi hostelio šeimininkė (sukta kinietė) sugebėjo mums nematant, kai buvome miestelyje, pakišti į kuprinės dugną viešbutuko firminį rankšluostį, apkaltinti mus vagyste ir išsireikalauti kompensacijos („derėtis“ nebuvo kada, nes veiksmas vyko ryte mums skubant į uostą, kur tuoj tuoj išplauks laivas į salas). Tai turbūt vienintelis šioks toks nemalonus įvykis visos kelionės po Tailandą metu.

Krabi miestelio reabilitacijai derėtų pasakyti, kad jis pats nėra toks blogas, apylinkėse yra kas veikti, o ir marmurinė šventykla verta dėmesio.
Taigi ryte įsėdom į įtartinos techninės būklės laivuką, kuriame tiršta bekpekerių, vietinės liaudies, nešulių, dėžių, net motorolerių ir kelias valandas pūkšėjom iki salų.

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Koh Phi Phi saloms tikrai pakenkė jų populiarumas, kuris šovė į padanges po filmo „The Beach“ su garsiuoju DiCaprio pasirodymo. Nuo tada dauguma turistų nusprendė, kad jiems žūtbūt reikia ten patekti. O kur dideli turizmo srautai, ten komercija, pakilusios kainos ir…kalnai šiukšlių.

Rojaus žemėje nebėra, o deja buvo…
Kita vertus nėra ten taip blogai, jei žinai ko nori ir žinai kur eiti – trekingas, kanojos, paplūdimiai, snorkeling‘as. Išskirtinai švarus vanduo su turtinga spalvota flora ir fauna, koraliniais rifais. Koh Phi Phi salos ypatingai tinka snorkeling’ui (ką ir darėme – nardėme, šėrėme žuvytes ir pan.)

O taip pat masažai, nardymas, puikus maistas, iškylos laivais ar šiaip lėtai slenkančio gyvenimo stebėjimas iš kavinės…

Vienu žodžiu – grynos atostogos jūsų kūnui ir smegenims.

Pats miestelis po 2004 m. cunamio atsistatęs, gyvenimas vėl verda. Užlipus ant kalno atsiveria geras vaizdelis. Įsikūrusios kelios žvejų trobelės (15-20 šeimų).

Dėl visa ko, saugumo vardan, apsistojome ant kalvos esančiuose bungaluose, jei kartais naktį atsiristų dar kokia banga  Smulkutis n-iolikmetis bungalų gyventojas, paklausęs ar mums reikia „taksi“, atsivarė karutį ir susimetęs mūsų kuprines nurūko į kalną, kad mes tuščiomis rankomis vos spėjome paskui jį (suprask, taksi skirtas bagažui, o jūs išlepę baltieji varykit paskui).

Dažnam nakvynė pietų Azijos saloje kažkokiuose mediniuose namukuose pasirodytų tikra egzotika. Taip ir yra ! Naktimis nesimiegojo – drėgmė ir karštis, kažkas krebžda už sienos – griaužiasi vidun, po kambarį laksto ir tavo maišeliuose rausiasi gekonai, į stogą trenkia nukritęs kokoso riešutas.

Ryte atidaręs duris randi ant slenksčio sėdintį stambų patiną primatą, o nuėjęs į savo dušo kambarį pirmiausia turi išgaudyti ant sienų ir grindų ropojančius Cylinroiulus caeruleocinctus šimtakojus 

Tada gali ramiai papusryčiauti, pasivaikščioti paplūdimiu, pabandyti (jei pavyks) sugauti bent vieną iš smėlinių krabų, kurie per naktį paplūdimį išrausia kaip kurmiai.

Kai miestas galutinai prabunda ir gatves užplūsta slampinėjantys turisto americano su coca-cola rankose, pats laikas dingti visai dienai iš miestelio. Geriausias būdas – išsinuomoti kanoją, išplaukti į atvirą jūrą, pabandyti apiplaukti salas pačiam, periodiškai sustojant „slaptuose“ paplūdimiuose, žvejų kaimuose ar pan.

Be abejo, vietiniam esi potencialus uždarbio šaltinis, bet iš esmės – žmonės Ko Phi Phi salose gana šilti ir draugiški.

Pagaliau susiorientavę kuri savaitės ir mėnesio diena, kad ir kaip nesinorėjo, bet visgi nusprendėm grįžti į žemyną. Paįvairinimui ir vis dar su „šiltais“ prisiminimais apie nutikimą Krabi išsilaipinome kitame pakrantės kurortiniame miestelyje – Ao Nang.

Pramogos visur gana panašios, bet pats Ao Nang įstrigo dėl masažų salonų alėjų.

Na, ir beždžionės čia kiek naglesnės 🙂

Krabi bei Ao Nang apylinkėse yra tikrai vertų dėmesio lankytinų objektų.
Pvz. Tigro olos šventykla – religinė vieta, kur ir dabar gyvena bei meldžiasi vienuoliai (galima su jais pasimatyti, pakalbėti).

Daug naturalių olų, aplink kalnai su vešliomis džiunglėmis, kur yra didžiulių šimtamečių medžių.

Vieta puikiai tinka trekingui. Iššūkis – užlipti į šventyklos kalną 1,272 laipteliais  viršuje atsiveria geras vaizdelis.

Dar viena žavi vieta – Pra Nang Beach (Princesės uolos paplūdimys). Sako vienas gražiausių Tailande (gal net pasaulyje). Kalkakmeniai suformuoja daug gražių olų, uolų ir kalnų, viename iš kurių visai atsitiktinai aptikome užslaptintą „oazę“ – teko be jokių apsaugų, per šlapią molį ir aštrius akmenis, virvių pagalba leistis žemyn į „vulkano“ dugną. Atsigaivinę sekliame ežerėlyje vėl ropštėmės iš tos duobės atgal į viršų. Šiokia tokia avantiūra be alpinistinio pasiruošimo ir…sveikatos draudimo 

Ai, beje, tame pačiame paplūdimyje yra ir “falų” simbolių kolekcija, kas pasak vietinių tikėtina padeda vaisingumui ir jūroje pagaunamų žuvų kiekiui.

Trumpai būtų tiek.
Visko nepapasakosi, neparodysi. Esant galimybei – keliaukite būtinai ir apturėkite įsimintinas ir nebrangias atostogas !
P.S. Daugiau foto po tektu nuotraukų skyrelyje.