Japonija. 2 dienos iki Tsunamio…

Atvykstame į Japonija ankstu rytą. Kol užsipildome visus blankus ir popierius, priartėjame prie patikros punkto. ,,Koks jūsų tikslas? Ar pirmą kartą Japonijoje? Kiek dienu būsite? Kodėl tik 3 dienas? Ką vežate?“ Mandagiai, bet labai susirūpinęs, – klausinėja nedidukas pasienietis (nedidukas, lyginant su Japonais). O mes – žmonės, po ilgos kelionės. Apsimiegoję, net šiek tiek iš akių panašūs i vietinius, vos spėjame atsakinėti.. Bene pigiausia Tokijuje apsistoti, pas draugus, tačiau yra ir pigių viešbutukų. Pigiausia, ką pavyko rasti, tai Khaosan tinklo viešbučiai (google rašykite khaosan hotels tokyo). Taigi iš Naritos orouosto – patraukėme link viešbučio.. Kai lankaisi šalyje pirmą kartą, viskas aplinkui stebina. Vos isedę į traukinį – pastebime, kad visur šildomos sėdynės. Galbūt, dėl to japoniukės visai nesijaudina, ir per šalčius vaikšto su mini sijonukais, nebijodamos nušalti užpakalius…

Išlipame iš metro ir mus pasitinka tuščios gatvės, mat sekmadienis, ir niekas neskuba keltis. Susiradę mūsų viešbutuką, nutariame nusnausti iki pietų, mat jėgų nėra po ilgo skrydžio. Tiesa, užsisakėme privatų kambarį, – tokį ir gavome, (kambarys 10 kvadratiniu metru  su dviejų aukštų lova, bet kaip už 15000 yenu 3 naktims, tai pasaka 😉 ).

Atsikeliame apie 12, pats laikas apsidairyti po miestą. Ir dabar jau išėję i gatves – atsiduriame sausakimšoje žmonių maišalynėje, – gerai, kad mano ūgis 187cm, tai aš matau, kur eiti ir vedu Kristiną.
Gyvename ASAKUSA rajone, tad pirmiausia pėstute nutrepsime iki Asakusa šventyklos, – užtaikome ant kažkokios tai ceremonijos:

kieme pastatytas didžiulis puodas su smilkalais, ir visi aplink ta puodą sustoje ir dūmais trinasi skaudamas vietas.. – kas į galva dūmus trina, kas į krutinę.. Tikima, kad tai gydo. Ir aš pilnai tikiu, jei ne dievas, tai placebo efektas ir pats organizmas puikiai sutvarko dauguma ligu ar negalavimu… Prie šventyklos mažas parkelis

, kuriame viskas gražiai sutvarkyta, čia – mažiau žmonių, matyt, kad tie dūmai iki čia nepatenka.. Aplinka čia labai rami, meldžiasi tiek suaugę, tiek mažieji..

Iš parkelio – patraukiame į šoninę gatvelę, čia randame lošimo namus

. Nors kazino Japonijoje uždrausti, žaidimo aparatai – kazino ir vaikiškos loterijos, pramogų parke, hibridas.. – Turi pataikyti kamuoliuku į skilutę ir laimėsi taškus, kuriuos vėliau išsikeisi i pinigus. Tiesa, labai populiaru ir lažybos, tad pilna kontorų, kur gali pastatyti pinigėlius už mėgstamą žirgą.. Toje pačioje gatvėje pilna ir kino teatrų suaugusiems

. Na ir aišku pagyvenusių vyriškos lyties atstovu aplink juos..
Toliau keliaujame į Harajuku. Čia tikimės išvysti keistų madų, tarsi mados infekcijoje. Pagal žinyną, čia sekmadienį renkasi jaunimas, propaguojantis tam tikrą stilių – panašų į gotus. Atvažiavę nustembame, – mat ,,gotų“ visai nematyti, tik pilna ANIME filmuku herojų, kas valgo

, kas fotografuojasi

, kas geria kavą su draugai

s, tarsi Disneilendas, tik, herojai – Songokai, Samurajai, o ne mikimauzai.
Tolimesnis planas Shibuja perėja. Jei kas mate filmą ,,Lost in Translation“ šią vietą tikrai prisimins

. Didžiulė perėja, kur užsidegus žaliam šviesoforo signalui, žmonės kerta iš visų pusių.. Tiesa prie šios perėjos, yra visai nieko nenusileidžiantis populiarumu filmo herojus. Kas mate filmą ,,Hatchiko“

tai ištikimas šuo, laukia savo šeimininko, prie Shibujos perėjos, čia jam ir paminklas. Ir daugelio Japonu susitikimo vieta…
Tęsiame kelionę ir traukiame i Meiji Jingu šventyklą

. Dangoraižius – pakeičia tylus miškas, tylus gal ir dėl to, kad oras nėra pats geriausias, bet mes pasineriame į tylą ir pasijaučiame apsupti senovės samurajų aplinkos.. Norint patekti i šventyklą, būtina švari siela

. Tad prie kiekvienų vartų – reikia nusiplauti rankas ir praskalauti burną

.. Šventykloje, gali ant lentelės užrašyti norą, bei jį pakabinti šalia tūkstančio kitų norų

.

Keista mums lietuviams, bet niekas neprašo pinigų, geresnės valdžios ar materialaus turto, visi prašo sveikatos, – tad susimastykime.. Ar tikrai visus pinigus uždirbsime, ar reikia daugiau, geriau, greičiau už kaimyną…
Toliau, į Tokio vyriausybės pastatą

, tai bene geriausia vieta pamatyti miestą iš viršaus, kodėl geriausia? – na, pamatai miestą iš viršaus visiškai nemokamai 🙂

.

Tiesa mūsų buvimo metu, oras buvo blogas, tad Fuji kalno nesimatė, na bet širdis jautė, kad jis, ten – kažkur už debesų slepiasi. Aš dar pagalvojau, tikriausia ne koks jausmas, jei butu žemės drebėjimas, o tu sėdi kažkur 250 metrų virš žemės…
Kol sėdėjome bokšte, – visai sutemo, tad puikus laikas susitikti su draugais pavaikščioti po naktinį miestą

ir išlenkti po taurele Sakės

, (sakė, tai ryžių vynas, ir kaip vynas – yra tik 14 laipsnių stiprumo, kažkodėl tai aš įsivaizdavau, kad Sakė stipri, kaip degtinė..) Taigi, sutemus susitinkame su Algirdu

, jis senas mano mamos bičiulis, jau ilgą laiką gyvenantis Japonijoje.. Nors mane matė paskutinį kartą prieš 22 metus, sutiko, kaip geriausią draugą. Kartais žmonių paprastumas ir nuoširdumas labai stebina, ir kelionę stipriai praturtina. Tad esame labai dėkingi, kad likimas mus suvedė su šiuo žmogumi. Algirdas aprodo mums naktinį Tokijo. Ragaujame neragautų patiekalų, kalbame apie kultūra, bei lyginame su gimtine. Pasakoju savo nuotykius, kaip tualete negalėjau nuleisti vandens, jau nepasakojant, kad klozeto

,,sėdynė šildoma, ten tiek mygtuku, kad surasti kuris gi nuleidžia vandenį man pasirodė labai sunku..
Atsisveikiname ir išvykstame į Lietuva. Jau nusileidęs Kopenhagoje, sužinau baisią žinią, Japoniją sukrėtė baisus žemės drebėjimas, ir galima tsunamio banga…
Baigiant šį pasakojimą, prašau suprasti, kad ištiko ne Japonijos nelaimė, o pasaulinė. Ir net menkiausia Jūsų parama, gali kažkurį žmogų sušildyti. Tad, nepagailėkime 2 litų…

Paaukoti nukentėjusiems galima skambinant trumpaisiais numeriais 1416 (aukojant du litus) ir 1417 (aukojant penkis litus).

Andrius ir Kristina