Netikėtai atsirado priežasčių atsirasti Čekijoje, Moravijos regiono sostinėje Brno, ir kaip tik per moksleivių rudens atostogas, tad su atostogaujančiu ketvirtoku pasinaudojome proga ir kažkiek pakeliauti, ko pasėkoje (žinau, kad tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, bet nieko geresnio nesugalvoju) savaitė maršrutu Brno – Moravijos karstas – Olomoucas išėjo visai turininga.
Brno, antrame pagal dydį Čekijos mieste, turinčiame apie 400 000 gyventojų, turėjome keletą dienų, tad galėjome nuveikti kiek daugiau nei skubantys statistiniai turistai. O veikti šiame mieste tikrai yra ką. Ir apskritai, anot čia gyvenančiųjų, su kuriais teko bendrauti, Brno – idealus miestas gyventi: nėra pernelyg didelis, skubantis bei užtvindytas turistais kaip Praha, o tuo pačiu gana kosmopolitiškas, todėl nedvelkia provincija: čia daug istorijos, kultūros, gerų restoranų, aktyvus naktinį gyvenimas ir t.t.
Šiuo atveju mūsų lankytinų vietų sąrašas buvo kiek įmanoma orientuotas į dešimtmečio moksleivio interesus, todėl Lužanki parkas su žaidimų aikštele labai tiko. Kartą, kol vaikas joje žaidė, pabandžiau subėgioti į netoliese esančią Tugendhat vilą, idant tai pirmasis moderniosios architektūros monumentas Čekijoje ir ketvirtasis pasaulyje, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Deja, pastatas kaip tik buvo remontuojamas ir lankytojams uždarytas.
Jaukus Brno senamiestis su pilimis, bažnyčiomis, parkais ir kitokiais istoriniais ir nebūtinai objektais, kurių pačiame centre – Svoboda namiesti (Nepriklausomybės aikštė). Kalbant apie centrines miesto aikštes, nevalingai prisimenu, kaip prieš daug metų teko vidury nakties tranzuoti iš Helsinkio į už Turku esančią lyg ir poilsiavietę. Kadangi į tą pačią vietą tokiu būdu aš keliavau ne viena, su pakeliui sutiktais bičiuliais sutarėme, kad vietoje tos poilsiavietės atskirai tranzuojam į Turku ir ten susitinkame 24 val. centrinėje aikštėje, nes tai kaip ir buvo galimai vienintelė vieta, dėl kurios rizikavome susitarti nieko nežinodami apie miestą. Dar dabar vis prisimenu man sustojusio vyruko, išgirdusio mano atsakymą į klausimą kur man tiksliai reikia Turku, nuostabą, nes centrinės aikštės kaip tokios ten, pasirodo, nėra. Finale jis nuvežė mane iki pirminio tikslo – poilsiavietės, kurios adresas, jo ne mažesnei nuostabai, vėlgi buvo „tarp ežero ir restorano“. Vėliau paaiškėjo, kad mano bičiulių kryptis, sustabdžius savąja mašiną, irgi pasikeitė ir iki tos „centrinės aikštės“ jie taip pat nenusigavo. Žodžiu, viskas baigėsi laimingai ir grįžtant prie Brno centinės aikštės, tai ji ten neabejotinai yra ir kitą kartą analogiškoj situacijoj galima tartis joje susitikti. Tiesa, ji sąlyginai nemaža, tad verta sukonkretinti iki joje esančios keistos skulptūros – laikrodžio, veikiančio niekam nesuprantama technologija.
Na, o esant Svoboda namiesti, belieka sukti ratus aplinkui ir atradinėti įvairias senamiesčio kerteles. Netoliese – senoji miesto rotušė su miesto simboliu – taip ir nesupratau krokodilu ar drakonu. Figūra lyg ir krokodilo, tačiau ji vadinama „The Brno Dragon“, o ir daugelis sporto ir ne tik komandų mėgsta vadintis drakonais lyg kokie „Čikagos buliai“ ir pan.
Kažkokio jaukumo miestui suteikia ir visai šalia veikiantis neva ūkininkų turgelis, kuriame prekystaliai sustatyti tiesiog aplink aikštės viduryje esančią skulptūrą.
Netoli aikštės su turgeliu – XVII a. Kapučinų vienuolynas su savo istorija ir rūsyje esančioje kriptoje palaidotomis mirusių žmonių kūnais.
Visai šalia, užlipus į kalvą – žymioji Petro ir Povilo Katedra arba tiesiog Petrov‘as, esanti kalvos viršūnėje, todėl su gražia miesto panorama. Kalvos šlaite vadinamieji Deniso sodai, t.y. lyg ir parkas su žemyn besileidžiančiais koridoriais. Čia daugybė suoliukų ir labai populiari pasimatymų vieta, tačiau viešam seksui nerekomenduojama idant saugumo sumetimais parko takai yra filmuojami.
Dar vienas ypatingas miesto objektas – Špilbergo pilis – tvirtovė (XIII a.), kurioje kadaise veikė kalėjimas. Šiandien pilyje yra įrengtas muziejus, į kurį mes nėjome, bet apėjome didžiulį pilį supantį parką. Kadangi pilis yra taip pat ant kalvos, turime dar vieną gražią miesto panoramą.
Vieną dieną verta paskirti miesto pakraščiui, kuriame netoliese išsidėstę Brno zoologijos sodas, ežeras, ir Vaveri pilis.
Spalio pabaigoje, orams kiek atvėsus, o tą dieną dar ir dulksnojant lietui, zoologijos sode dalis svarbiausių gyvūnų buvo matyt arba pasislėpę arba išvežti į šiltesnes vietas, nes kai kuriuose narvuose nieko taip ir nepastebėjom. Kita vertus, zoologijos sodas, kaip ir daugelis kitų, kuriuose teko lankytis už Lietuvos ribų, džiugina tuo, kad gyvūnams suteikiama pakankamai erdvės, lyg ir miško teritorijoje, ką iš dalies galima vadinti natūraliomis sąlygomis. Sąlyginai, žinoma, nes vistik tokie gyvūnai kaip liūtai ar tigrai greičiausiai net neįsivaizduoja ką reiškia lakstyti ir šuoliuoti per banguojančią dykumą.
Ežeras su visa poilsio infrastruktūra vasarą, žinoma, būtų puiki vieta. Kiek žinau, ežere dėl jo užterštumo maudytis lyg ir uždrausta ar bent jau nerekomenduojama, tačiau vasarą niekam tos rekomendacijos nerūpi ir ežeras yra populiari maudynių vieta. Mes gi spalio pabaigoje tik pasivaikštome tuščia pakrante ir suvalgome po picą vienoje iš pakrantės užeigų. Sezono metu čia galima pasiirstyti valtimis, ar net, jei gerai supratau, laivu nuplaukti iki Vaveri pilies, esančios kitoje ežero pusėje. Mes iki jos važiuojame autobusu. Čia atsidūrėme jau temstant, tad pilis jau uždaryta. Teko apsiriboti pasitrynimu aplink pilį ir apylinkių fiksavimu. Sako, kad Vinstonas Čerčilis čia lankėsi per savo medaus mėnesį.
Planuose turėjome ir vieną dieną nukakti iki neva įspūdingų Lednice – Valtice pilių, tačiau moksleiviui sublogavus ir nekaip jaučiantis likome Brno ir stengėmės užsiimti kokia nors jį džiuginančia veikla. Taigi Brno apsilankome Antropologijos pavilijone (ar kaip kitaip išversti „Pavilion Anthropos“?) su mamutų iškamšomis, vaikų pramogų centre ir, galiausiai – viename iš daugelio baseinų su vandens pramogų atrakcionais. Kol moksleivis pramogauja žaidimų salėje, suvažinėju iki senosios Starobrno alaus daryklos, veikiančios iki šiol. Be abejo, alus su tipišku Nakladany hermelin.
Kitą dieną, vaikui atsigavus, sėdame į traukinį iki Blansko, tada – autobusu į Moravijos karstą – stalaktitų stalagmitų urvų kompleksą apsuptą rudeniško gamtos peizažo. Spalis šiuo atveju dėkingas tuo, kad fantastišku rudeniu galėjome mėgautis be turistų minios aplinkui.
Iš keletos urvų pasirenkame didžiausią – Punkvos, kuris išsiskiria tuo, kad dalį ekskursijos reikia plaukti valtimi, požemių koridoriais tekančia Punkvos upe. Atrodo, mes esame vieninteliai urvų lankytojai, nors darbuotojai ekskursijos prašo palaukti gerą valandą tikėdamiesi, jog pasirodys daugiau interesantų. Stumiant laiką keltuvu keliamės į kalną nuo kurio atsiveria nuostabus karsto peizažas su apačioje esančia Maciuchos bedugne. Daugiau norinčių leistis į urvus taip ir neatsirado – gidų dėmesys teko tik mums vieniems.
Ir pabaigai – senoji Moravijos sostinė – Olomoucas, kuriam turime pusantros dienos. Tiek pakanka apeiti senamiestį, pilną istorinių ir jau vien todėl gražių pastatų, su centrine aikšte(!) ir jos viduryje esančia dailia miesto rotuše beigi į UNESCO įrašyta Šv. Trejybės kolona; nuvažiuoti į dar vieną zoologijos sodą ir pasimaudyti dar viename vandens pramogų parke.
Zoologijos sodas, esantis gerokai už miesto, beje, mums patiko net labiau nei Brno. Gal todėl, kad buvo puikus oras ir visi gyvūnai mėgavosi saule išlindę iš savo urvų. Beje, jame galima įeiti į ožkų aptvarą ir jas pamaitinti vietoje nusipirktu maistu. Maistą geriau pirkti už aptvaro, o ne pačiame aptvare esančiuose automatuose, nes kitu atveju iš rankų pamaitinti beveik neteks – pripuolę prie automato, ožkos surys byrančias maisto granules greičiau nei jūs spėsite jas paimti. Stumti maisto siekiančio gyvūno nuo automato kažkaip nesinori, o jei jis dar ir raguotas – ne itin drąsu.
Olomouce sužinojome, kad kitos Čekijos dalies – Bohemijos – gyventojai iš aukšto žiūri į neva provincialius moraviečius; pastarieji gi didžiuojasi esantys paprastesni, tikresni, turintys gilesnes tradicijas, specifinį kalbos dialektą, kurio bohemiečiai gali ir nesuprasti. O ypatingai jie didžiuojasi savo krašto vynu, kuris Moravijoje yra netgi populiaresnis už alų. Moravijos vynas man buvo malonus atradimas, nes apie čekišką vyną anksčiau apskritai nebuvau girdėjusi, o pasirodo jis netgi labai neblogas. Čia pilna vadinamųjų vynotekų, kuriose vyno galima nusipirkti tiesiai iš krano.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas