Nors dauguma anksčiau girdėtų atsiliepimų apie Varšuvą ne itin intrigavo – neva tai pilkas, industrinis ir visaip kitaip nuobodus miestas ir šiaip nieko gero, – mano savaitgalis šiame mieste sugriovė bet kokias skeptiškas nuostatas jo atžvilgiu. Taip, mieste yra nemažai pilkos spalvos; aikščių, pastatų ir kitokių erdvių masteliai gerokai lenkia lietuviškos sostinės, tačiau tai nereiškia, kad jame nėra mielų ir jaukių kampelių – yra ir dar kiek! Žodžiu, kaip kad madinga sakyti – kontrastų miestas.
Standartiškai miestą pradedu nuo senamiesčio. Atrodo neįtikėtina, jog po II pasaulinio karo Varšuva buvo sulyginta su žeme, o jos senamiestis atstatytas taip, kad 1980 metais buvo įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Senamiestyje Barbakano gynybinės sienos, senojo Turgaus aikštė, gotikinė Šv. Jono katedra, kurioje būdavo karūnuojami Lenkijos karaliai, o požemiuose palaidoti žymiausių lenkų palaikai beigi Karalių pilis, prie kurios įėjimo buvo nusidriekusi nemaža eilė turistų. Tai objektai, kuriuos vienai ar kitaip galima pastebėti vaikštant po jaukias senamiesčio gatveles.
Karalių rūmų aikštėje prasideda vadinamasis Karališkasis traktas, vedantis į žymųjį Lazienkų parką ir besitęsiantis iki Vilanovo rūmų. Trakto pradžioje besidriekiančioje pėsčiųjų zonoje daugybė užeigėlių ir kitokių viešojo maitinimo įstaigėlių, vėliau prasideda įvairiausi architektūriniai paminklai bei kitokie lankytini objektai.
Tarp jų – Šv. Kryžiaus bažnyčia, garsi tuo, kad joje palaidotos dvi širdys (kažkas pasakojo ir istoriją – kodėl tik širdys, bet jos neprisimenu) kompozitoriaus Frydriko Šopeno ir pirmojo lenko – Nobelio literatūros premijos laureato rašytojo Wladyslawo Reymonto. Bažnyčia kaip bažnyčia, nes aš tikrai nejaučiu esminio skirtumo skirtingų bažnyčių interjeruose, eksterjerai man įdomesni.
Pakeliui užsukau ir į F. Šopeno muziejų, į kurį norint patekti, tereikia truputį išsukti iš trakto į šoninę gatvelę. Kiek man žinoma, muziejus buvo atidarytas visai neseniai – minint kompozitoriaus 200-ąsias gimimo metines – 2010 metų pradžioje ir yra vadinamas moderniausiu memorialiniu muziejumi Rytų Europoje. Visai tikėtina, nors aš turbūt nesu aplankiusi pakankamai muziejų Rytų Europoje kad galėčiau palyginti. Palyginti galiu nebent su moderniaisiais Stokholmo muziejais, kurių kadaise aplankiau nemažai – būtent juos ir priminė man pastarasis savo interaktyvumu – viskas pateikta taip, kad netikėtai F. Šopenas tampa tavo mėgsmiausiu kompozitoriumi. Tęsiant F. Šopeno temą, žymiajame Lazienkų parke – kitoje mano ekskursijos po miestą vietoje – jam yra pastatytas paminklas. Priešais paminklą, kaip ir nekuriose kitose miesto vietose – suoliukas, ant kurio sėdint galima pasiklausyti F. Šopeno muzikos.
Vos įžengus į Lazienkų parką buvau tiesiogine to žodžio prasme užpulta voverės! Buvau skaičiusi, kad parke daug voverių, kurias lankytojai gali pamaitinti parko prieigose nusipirktu maistu. Pamanius, kad tai labiau vaikų užsiėmimas, net negalėjau pagalvoti, kad maisto voverėms neturėjimas man taip atsirūgs.. Žodžiu, man nespėjus sureaguoti, viena jų užšoko man ant pilvo gerokai mane išgąsdindama. Dar ne iš karto nušoko, bandant ją kažkaip nuo savęs nukrėsti. Žodžiu, parko voverių drąsa ir atkaklumas paliko įspūdį.
O šiaip XVIII a. įkurtas Lazienkų parkas yra pristatomas kaip ideali vieta pabėgti nuo miesto šurmulio, gražiausias Varšuvos parkas – žinomas ne tik dėl įžūlių voverių, bet ir savo istorinių statinių bei įvairiose parko dalyse išsidėsčiusių skirtingų oazių – Salos rūmų, autentiško amfiteatro, botanikos sodo, pirčių komplekso ir kt.
Įdomi šio parko istorija, suteikianti jam ypatingą aurą. Tai – paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto Poniatovskio vasaros rezidencija, kurios teritoriją nusipirkęs 1764 m., pertvarkė pagal savo viziją. Karalius nenustojo kurti Lazienkų net karo nuojautos metais. Tragiškas momentas Lazenkoms atėjo, kai 1944 m., žlugus Varšuvos sukilimui, buvo ruošiamasi sunaikinti rūmus – okupantai padegė rūmus ir sienose išgręžė tūkstančius skylių dinamitui, tačiau šis naikinimo planas nebuvo įvykdytas. Gal nuo visiško sugriovimo rūmus išgelbėjo „paslaptinga jėga“ – karališkoji kūrimo energija? Ji taip pat davė impulsą atstatymui, ir Salos rūmai tapo pirmuoju istorijos paminklu – muziejum, visuomenei atvėrusiu duris jau 1960 metais.
Vilanovo rūmai – paskutinė stotelė Karališkajame trakte – baroko stiliaus karališkosios šeimos vasaros rezidencija, pastatyta XVII a., pasižyminti italų ir prancūzų stiliaus parkais. Galima paplaukioti valtelėmis parkus supančiuose tvenkiniuose.
Antrą dieną bandžiau praeiti Muranovo rajoną – buvusią žydų geto teritoriją. Tikėjausi rasti kažką daugiau, nei pamačiau, bet būtent tada, prie paminklo Geto didvyriams radau nuotrauką, kurioje matyti, kaip atrodė Varšuva po jos sunaikinimo 1944 m. (visiškai sugriautas miestas plyta po plytos atstatytas po II pasaulinio karo).
Kiek ryškesnis geto fragmentas buvo rastas tik toks – nebeprisimenu kurioje gatvėje.
Nors naciai beveik sunaikino prieš antrąjį pasaulinį karą Varšuvoje buvusią vieną didžiausių žydų bendruomenių pasaulyje, išliko keletas žydų kultūros pėdsakų: be minėto paminklo geto didvyriams, šalia kurio šiuo metu yra statomas Žydų istorijos muziejus, Varšuvoje veikia Žydų teatras – vienintelis profesionalus teatras Europoje jidiš kalba, karą išgyvenusios žydų kapinės.
Didysis teatras.
Saksų sodas, kuriame jau vaikščiojau gerokai pavargusi, tad visur minimo Nežinomojo kareivio kapo taip ir nepastebėjau.
Varšuvoje taip pat pastatyta ir mažesnė Maskvoje esančių Kultūros ir mokslo rūmų kopija – aukščiausias Varšuvos pastatas, dėl kurio likimo dabar diskutuojama – griauti ar palikti.
Buvau skaičiusi apie rytiniame Vyslos krante esantį Pragos rajoną, išvengusį sunaikinimo nacių okupacijos metais. Kai užsiminiau apie jį savo draugams, buvau ten ir nuvežta. Pasirodo, šiame rajone buvo filmuojamas ir Romano Polanskio „Pianistas“. Iš pavojingo rajono „ikikarinis miestas“ Praga šiuo metu virsta bohemišku – čia daug visokių meno judėjimų, rengiami įvairūs gatvės renginiai – kaip tik į vieną jų ir papuolėme. Čia vis dar veikia ir senasis degtinės fabrikas. Gaila, kad čia jau buvo išsikrovę mano fotoaparato baterijos ir negalėjau padaryti įdomių nuotraukų.
Prie to, kas išvardinta dar pridėjus nuostabaus meksikiečių maisto restoraną su gyva muzika, pasisėdėjimą jaukiame naktiniame bariukyje ir dar šį bei tą smagaus – Varšuva mano atmintyje liko labai gražiu ir visapusiškai įdomiu miestu.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas