Lietuva: Neries regioninio parko takais takeliais

Lietuvos upių motina vinguriuodama tarp senųjų Lietuvos sostinių Kernavės, Trakų, Vilniaus, kviečia pasigrožėti miškingais slėniais, ąžuolų giraitėmis, mažesniais upeliais, mistiniais akmenimis. Čia galima geriau pažinti Lietuvos krašto praeitį užkopiant į kadaise protėvius gynusius piliakalnius, aplankant pilkapius ar prisimenant senąsias baltų dievybes.

Pažintį geriausiai pradėti Dūkštos miestelyje įsikūrusiame Neries regioninio parko lankytojų centre. Čia galima sužinoti kokiomis įdomybėmis gali nustebinti apylinkės. O nustebinti parkas išties turi kuo. Pasirinkus kas kam mieliausia galima leistis pažinimo keliais ir klystkeliais.

Dievų miškas – Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas

Dūkštų ąžuolynas mažas didžiu giriu atminimas. Atminimas ir senųjų baltų dievybių, su kuriomis galime susipažinti keliaudami pažintiniu taku. Visu dievu dievas, pats seniausias iš dievų buvo Praamžis. Perkūnas – vyriausias dievas kurio garbei kūrenama amžinoji ugnis, ąžuolas jo tvirtybės simbolis, griausmas ir žaibai rūstus pyktis. Gabija – ugnies ir namų židinio deivė, jei ji apleisdavo namus tai nei šviesos, nei šilumos, nei sotumos… Žemyna – žemės motušė, derlingumo deivė, kai ji laiminga derlius būna gausus, jei nusiminus gero derliaus nesitikėk… Laima – praeities, dabarties, ateities dievaitė verpianti likimo siūlą. Jos padėjėju laikytas voras, tad nuo senovės gyvas prietaras neskriausti šio mažo padariuko, mat supykusi Laima nežinia kaip gali pasielgti su tavo likimo siūlu… Pikolis – požemių karalystės dievas, kurio ne tik senoliai, bet ir jaunuoliai prisibijodavo, mat šis laikytas piktų pokštų ir nesėkmių skleidėjas. Raganėlė ir Žiežula – viska žinančios ir ateitį reginčios deivės, deja pasakose virtusios „blogietėmis“. Kaukas – turtų globėjas ir sėkmės nešėjas, tad nekeista senolius sakant: nežinia koks kaukas jam turtus sukrovė. Milda – meilės deivė. Gal tiesa, o gal ir ne, bet turtingi žmonės sako: ne piniguose laimė ir ne jų kiekyje… svarbiausia gyvenime – mylėti ir būti mylimiems.

Ąžuolų giraitėje ir ne tokių dievų sutiksite. Syki mišku ėjas diedukas, ogi žiūri palaidas ožiukas ganosi. Apsidžiaugė, galvoja dievų dovana. Ėmė gaudyti, ilgai vaikėsi kol pagavo. Nešasi namo, bet kuo arčiau girios krašto tuo ožiukas sunkesnis. Sprūst iš rankų ir paspruko. Diedukas maloniu balseliu ciba, ciba ožiuką vilioti. O ožiukas prikimusiu balsu diedukui irgi cyba, cyba į mišką gilyn vilioja. Žiūri diedukas ne ožiukas, o velnias… Persigando, vos kvapą atgaudamas kaip žaibas namo parskuodė…
Išties šauni vietelė! Įdomus ir informatyvus pažintinis takas, beje pritaikytas ir neįgaliesiems. Yra erdvi automobilių aikštelė, šalia kurios įrengtos pavėsinės, supynės. Tik vienas trūkumėlis, paskutinį kartą lankantis Lietuvai švenčiant tūkstantmetį, po lietaus takeliai buvo tokie slydus, kad jautėmės kaip karvės ant ledo…

Dūkštos upelės slėniu paslaptys – Dūkštos pažintinis takas
Dūkšta mažas upeliukas, stebinantis staigiu nuolydžiu žemupyje. Vasara gali be vargo perbristi. Tirpstant sniegui ar po stiprių liūčių mažas upeliukas virsta šniokščiančia kalnu upe. Atsiranda drąsuoliu vandens turistu bandančiu pažaboti šią gamtos stichija. Retai kam pavyksta sausam įveikt Dūkštelę… bet, sako įspūdžiai nepakartojami.

1998 metais buvo toks potvynis, kad neatlaikė net vandens malūno 5m aukščio užtvanka sutvirtinta metalo sijomis ir akmenimis. Pradedant kelione dešiniuoju krantu matome Bradeliškiu vandens malūną, tiksliau jo likučius. Dar sovietmečiu čia veikė poilsio bazė, o šiandien stūkso tik griuvėsiai… tiesa pasakius nesuprantu… čia pat Dūkštos atodanga ir Bradeliškių piliakalnis, tačiau juos apžiūrėsime grįždami kairiuoju upelės krantu.
Smagu keliauti upelio slėniu, vinguriuoti miško takeliais, perlipti per užvirtusi medį, įveikti riogsančius akmenis ar jais persikelti į kitą krantą. Smagus pažintinis takas tikriems turistams patogiais batais. Damutėms su aukštakulniais ir kavalieriams su blizgančiomis „lakierkomis“ čia tikrai ne vieta…
Upelės slėnyje gausu šaltiniu, kurie išgraužė nemažai rėvų. Ko tik juose neranda botanikai ir ornitologai. Ką randa tai aprašo pažintiniuose stenduose. Čia gyvena genio giminaitė – gražiagalvė, iš aprašymo sprendžiu kad dar ir gudragalvė, mat įsikuria svetimuose uoksuose (inkiluose), o ginasi šnypšdama kaip gyvatė… Virš upelio dažnai galima išvysti margaspalvį nediduką paukštelį – tulžį, žinovai sako, kad tai pats gražiausias Lietuvoje aptinkamas paukštelis. Nenustebkite jei šis mažas paukštelis niūrktels į upę ir pakils su žuvele – tai jų grobis. Nežinau ar patikėsite, bet jie gyvena po žeme išsirausę net pusmetrio tunelį į savo lizdą. Ar žinote kad norvegų nacionalinis paukštis – vandeninis strazdas, atskrenda žiemoti ir į Dūkštos slėnį. Taip, taip ir jį čia galime išvysti vėlyvą rudenį ar žiemą, nes pavasariop jie vėl iškeliauja į šiaurę… O kiek dar įvairiausiu įdomybių aprašyta pažintiniuose stenduose…

Praėjus Karmazinų atodangą išeiname į pievelę, kurioje esti nedidukė kalvelė. Tai Karmazinų piliakalnis, kadaise buvęs ratu apsuptas didžiuliu ąžuolu. Manoma, kad tai buvęs alkakalnis kuriame buvo garbinami pagoniški dievai. Nepatingėkite įkopti į tolėliau stūgsanti Ąžuolų kalną, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdeliai į santaką su Nerimi. Kitapus Neries buvo mirusiųjų šalis – Padūkštų pilkapynai, kuriose laidodavo Karmazinų, Buivydiškių, Bradeliškių piliakalnių gyventojus.

Perėjus į kairi upės krantą po mažėle traukiame atgalios. Būtinai stabtelkite prie didingo Šventojo Daubos ąžuolo. Priglauskite – pasisemkite stiprybės, įsiklausykite ką lapų ošimas papasakos…
Įdomus Buivydų piliakalnis iš trijų pusiu apsuptas natūraliais slėniais, o iš vienos (nuo lygumoje buvusios gyvenvietės pusės) pasiruošęs gynybai dviem pylimais ir daubomis. Nemažai piliakalnių teko aplankyti šis išskirtinis (tik Sudarge panašūs). Archeologai ir istorikai sako – čia gyvenęs vietinis kunigaikštis. Netoliese stūgsantis Bradeliškiu piliakalnis kur kas didesnis. Nuo jo atsiveria gražūs vaizdai į Dūkštos vingius ir į atodangą, kuri nuo piliakalnio matyti kaip ant delno.

Velniakampio kilpa – kairiojo Neries kranto turistinė trasa
Kairiojo Neries kranto turistinė trasa yra ilgiausia parke, jos ilgis apie 20 km. Keliauti galima automobiliu, dviračiu, pėstute ar slidėmis. Aš su traukinių atkeliavęs iki Lazdėnų stotelės, trasą išbandžiau dviračiu. Įveikęs Bražuolės slėnį stabteliu prie pirmosios įdomybės – „Raganos šluotos“, pušies kurios viršūnė išsišakoja tarsi šaknys po žeme.

Keliaujant toliau atsiduriu mistiškoje Ausiutiškio vietovėje. Pasakojama, kad kas čia buvusioje sodyboje begyvenęs, vis nelaimės persekiodavo. Kadaise čia gyvenęs toks burtininkas ir žiniuonis Vaiciukevičius. Gydydavo nuo gyvatės įgėlimo, nuo piktos akies nužiūrėjimu, šiaip kam reikėdavo patardavęs. O jau kokių istorijų ir padavimų nepripasakodavęs… kartais net ištisi aplinkiniai kaimai susirinkdavo paklausyti. Sako nors burtininkas bet pamaldus žmogelis buvęs. Tik syki per Verbų sekmadieni vietoj bažnyčios į žvejybą išsiruošė. Ir negrįžo, apsivertė su valtim ir nuskendo… Kiti savininkai net akmenine koplytėlę pastatė, bet nelaimių neišvengė. Sunyko sodyba… bet vaizdas į Neries vingį ir salą vis dar pasakiškai gražus.

Įdomu nusileisti į Neries slėnį apžiūrėti Ausiutiškio konglomerato, Karvutės ir Povilėlio akmenų. Tik liūdna kopti atgal į statų skardį, o jei dar reikia užsirioglinti ir dviratį… misija neįmanoma… Reikėtu laiptelių!
Konglomeratas – iš įvairiausio žvirgždo, smėlio, riedulių susiformavusi uoliena. Didžiausioji uoliena virš 5m ilgio, 3m pločio ir 2m aukščio. Įspūdingiausia kiek aukščiau šlaite susirangiusi spiralė.
Šalimais nusekus upei galima pamatyti legendomis apipintus akmenis Karvutė ir Povilėlis. Žvejai pasakoja, kad jei žuvis nekimba reikia atplaukti prie Karvutės ir kaip karvutė duoda pieną taip akmenėlis leidžia prisigaudyti žuvies. Karatais toks kibimas būna, kad net kelnes tenka nusiimti ir užrišus kalašes į jas žuvis susikrauti. O upės vidury esantis akmenėlis sakoma sustingęs Karvutės piemenėlis Poviliukas…
Yra dar ne vienas akmenėlis upėje, gerai žinomas ne tik vietiniams, o ir kadaise medieną plukdžiusiems sėlininkams. Keliaudamas Nerimi dar K.Tiškevičius daugelį jų aprašė. Balnas – pramintas dėl dažnai ant jo užšokančiu sėlių, o tada jau reikėdavę pavargti… Aliejininkas – pavadinimą gavo, kai prie akmens įlūžęs nuskendo žydelis aliejaus pirklys. Šunelio – prie santakos su Dūkšta net nesimato, bet priėjus prie tos vietos vanduo šniokščia tarsi šuo lotu… Užkeiktos veselės akmenys – uošvienės palinkėjimas žentui. Pasakojame kad viename upės krante gyvenęs bernelis pamilo kitapus upės gyvenusia mergelę. Bet mergelės mamai būsimas žentas nepatikęs, tad ši jam palinkėjusi akmeniu pavirsti. Veselė įvyko, o keliantis per upę jaunavedžiai su pabroliais ir pamergėmis virtę akmenimis…

Mums paspoksoti į akmenis smagu, o štai sėlininkams plukdantiems medieną Hanzos pirkliams ar žydams į Kauną, jie buvę tikras iššūkis. Sėlininkais eidavo mažažemiai tvirti ir drūti vyrai. Iš Vilniaus apylinkių sėlius per dvi tris dienas, o mažiau patyrę per savaitę nuplukdydavo į Kauną.. Po to tekdavo pėsčiomis sugrįžti, gerai jei kam pasisekdavo į vežimą įšokti, dar geriau kai pradėjo traukiniai važiuoti. Paskutiniai sėliai plukdyti apie 1957 metus.
Labai gražus pušynėlis ant Peklynės kalno. Įdomios rėvos, vertingas Panerių miškas įtrauktas į ES saugomas teritorijas Natura 2000. Beje, kaip tik čia sutikau rudaspalve gyvatę. Kad ir kaip nedrąsu buvo, visgi ryžausi nufotografuoti…

Mistiškai įdomus Padūkštų pilkapynas, bet šį kartą apie jį nutylėsiu, tikiuosi nepamiršiu artėjant Vėlinėms…
Paneriu dvaras garsėjo kaip šaunus pensionas, kuriame laisvalaikį leisti mėgdavo rašytojai, aktoriai, dainininkai. Čia buvo įrengta valčių prieplauka, teniso kortai, o žiema veikė net slidinėjimo trasa! Deja šiandien dvaro statiniai tarnauja vietos gyventojų reikmėms, o dvaro rūmuose įsikūrusi internatinė mokykla. Spėkite koks dvaro parko plotas? Tik apie 2ha, o tai yra labai miniatūrinis parkelis, pats mažiausias kokiame tik teko lankytis…

Ieškojau, ieškojau, bet taip ir neradau Panerių regyklos nuo kurios turėjo atsiverti nuostabiai gražus vaizdelis į apylinkes. Matyt prastai ieškojau. Smagu, kad keliaujant link geležinkelio radau šaltinėlį, kuris padėjo atstatyti jėgas. Prie šaltinėlio nustebino grybų pievelė, net medis grybais apaugęs… O šalimais jau ne metus ir ne du guli gražiai apsamanojęs medis. Supratau gamtininkų požiūrį ne tvarkyti, o palikti mišką tokį koks yra. Kur ir samanos ir grybai ir briedžiai ir kiškiai ir mažiausi vabaliukai randa sau vietos natūralioje ekosistemoje… O kur įsikiša žmogus… ech geriau nutylėsiu…